Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo

M. B. nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu10 metų. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėjus dalį, t.y. 2 mėnesius, neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 15 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų ir 2 (dviems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš M. B. priteista 3641 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo M. J. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad padarė nužudymą. 2005 m. birželio 21d., apie 22 val., jis, kartu su O. A. ir A. R. , šio automobiliu „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) esantį miško masyvą ir ten nurodytame automobilyje vartojo alkoholinius gėrimus. 2005 m. birželio 22 d. naktį, apie 1 val., jis, pavyduliaudamas dėl tariamų A. R. santykių su O. A. , ištempė A. R. iš automobilio ir tyčia sudavė jam tris smūgius kumščiu į veidą, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant žemės. Palikęs A. R. gulintį ant žemės, jis įsėdo į nukentėjusiojo automobilį ir, neįjungęs žibintų, pavažiavo apie vieną metrą į priekį. Po to įjungė žibintus ir pastebėjo priekyje į automobilio variklio dangtį rankomis atsirėmusį A. R. , kurį partrenkė automobiliu. Po to pavažiavo apie vieną metrą atgal, o dar po to - apie dešimt metrų į priekį ir tyčia pervažiavo automobiliu „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gulintį ant žemės A. R. automobilio ratais, padarydamas jam odos nubrozdinimus dešinėje šlaunyje, dešinio šlaunikaulio skeveldrinius lūžius su kraujosruva raumenyse bei krūtinės sumušimus, kraujosruvas krūtinės minkštuosiuose audiniuose, daugybinius šonkaulių lūžius bei kairio plaučio sumušimą, dėl ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu jis tyčia nužudė A. R. . Palikęs po automobiliu gulintį A. R. lavoną, iš įvykio vietos pasišalino. 2005 m. birželio 22 d., apie 12 val., jis vėl atėjo į nusikaltimo vietą, keltuvu pakėlė automobilį, ištraukė iš po jo A. R. lavoną, nutempė jį apie 20 metrų į krūmus, ir ten lavoną paslėpė uždengęs jį iš automobilio bagažinės paimta antklode ir apdėjęs iš laužavietės paimtais sudegusios folijos briketais. Be to, slėpdamas nusikaltimo pėdsakus, M. B. iš automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paimtą A. R. rankinę ir joje buvusius dokumentus – automobilio registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną ir draudimo polisą užkasė po samanomis, patį automobilį paslėpė miške, maždaug už 300 metrų nuo įvykio vietos, o automobilio raktą išmetė.

Teismo posėdyje nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji M. J. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, nes šią bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.)

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. BPK 44 str. 5 d. taip pat įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BPK 296, 298 ir 299 straipsnių nuostatas nuosprendis priimamas, o tuo pačiu ir asmens kaltės klausimas yra išsprendžiamas tik pasitarimų kambaryje, į kurį teismas išeina išklausęs kaltinamojo paskutinį žodį. Tai reiškia, kad kaltės klausimas negali būti išsprendžiamas ankstesnėse proceso stadijose ir nepabaigus įrodymų tyrimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punkte išaiškinta, kad šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 str. 1 ir 2 dalyse išvardintos konkrečios aplinkybės, draudžiančios teisėjui dalyvauti procese. Šio straipsnio 2 dalies 2 punktas draudžia teisėjui dalyvauti procese, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą. Draudimas nagrinėti bylą teisme, prieš tai sprendus būtent įtariamojo, o ne kaltinamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, siejamas su bendrąja nuostata, draudžiančia teisėjui nagrinėti tą pačią bylą keliose skirtingose baudžiamojo proceso stadijose. Todėl spręsti ne įtariamojo, o jau kaltinamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą jau vykstant teisminiam nagrinėjimui, o po to toliau nagrinėti bylą ir priimti joje nuosprendį tam pačiam teisėjui įstatymas nedraudžia. Vis dėlto kai kuriais atvejais ir kaltinamojo suėmimo klausimo sprendimas gali būti pagrindu tą klausimą sprendusį teisėją laikyti šališku ir tai gali būti aplinkybe, draudžiančia tam teisėjui toliau dalyvauti procese. BPK 58 str. 1 d. 4 p. redakcija reiškia, kad kodekse nėra pateiktas baigtinis nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašas. Jomis gali būti ir kitos, BPK 58 str. 1 ir 2 dalyse konkrečiai nepaminėtos aplinkybės, jeigu jos kelia pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Tokiomis aplinkybėmis pripažįstami ne tik teisėjo tiesioginis ar netiesioginis suinteresuotumas bylos baigtimi arba jo pakartotinis dalyvavimas tos pačios bylos nagrinėjime, tačiau ir kitokios aplinkybės, rodančios teisėjo išankstinį nusistatymą ar jo nuomonę šioje byloje, tame tarpe kaltinamojo kaltės klausimu. Nagrinėjant kardomųjų priemonių skyrimo klausimus, asmens kaltės klausimas negali būti sprendžiamas. BPK 121 str. 2 ir 5 dalyse nurodoma, kad kardomosios priemonės įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad šie asmenys padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 4 p. irgi išaiškinta, kad spręsdamas kardomosios priemonės paskyrimo klausimą teisėjas privalo patikrinti, ar pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. To paties nutarimo 22 p. išaiškinta, kad nutartyje paskirti suėmimą arba pratęsti jo terminą, be kitų būtinų duomenų, turi būti nurodomos suėmimo skyrimo sąlygos bei pagrindai ir motyvai. Būtina atkreipti dėmesį, kad visose paminėtose BPK normose ir AT senato nutarimo išaiškinimuose visur pabrėžiama, kad spręsdamas kardomosios priemonės klausimą teisėjas privalo tik patikrinti, ar byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis ar kaltinamasis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taip yra todėl, kad asmens kaltės klausimas gali būti sprendžiamas tik nuosprendžiu, o šio klausimo išsprendimas ar netgi nuomonės išdėstymas šiuo klausimu ankstesnėse proceso stadijose bet kuriuo atveju taptų pagrindu teisėją laikyti šališku ir aplinkybe, draudžiančia teisėjui toliau dalyvauti procese.

Tačiau būtent tokias aplinkybes kolegija nustatė nagrinėjamoje M. B. baudžiamojoje byloje.

Šią bylą jau perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, 2005 m. spalio 26 d. teisėja V.Švedienė joje priėmė nutartį (t. 2, b.l. 197), kuria dar kartą pratęsė kaltinamojo M. B. suėmimo terminą trims mėnesiams. Po to ta pati teisėja, paskirta pirmininkaujančiąja, toliau dalyvavo bylos nagrinėjime ir kartu su kitais teisėjų kolegijos nariais priėmė skundžiamą nuosprendį. Kolegija atkreipia dėmesį į nurodytos 2005 m. spalio 26 d. nutarties turinį. Nutartyje teisėja nurodė, kad „iš bylos medžiagos matyti, jog M. B. praeityje teistas penkis kartus, būdamas lygtinai paleistas tą pačią dieną padarė labai sunkų nusikaltimą“. Tai reiškia, kad pratęsiant M. B. suėmimo terminą buvo ne tikrinama, ar yra duomenų, leidžiančių manyti, kad M. B. padarė nusikalstamą veiką, o buvo faktiškai jau išspręstas kaltinamojo kaltės klausimas. Taigi priėmusi šią nutartį teisėja V.Švedienė joje jau aiškiai išdėstė savo išankstinį nusistatymą ir nuomonę dėl M. B. kaltės, todėl nuo to momento jos jau negalima laikyti nešališka ir toliau teisėja procese dalyvauti negalėjo. Proceso dalyviai galėjo šiai teisėjai pareikšti nušalinimą, o jiems to nepadarius, teisėja privalėjo nusišalinti pati BPK 59 str. nustatyta tvarka.

Iš bylos matosi, kad M. B. bylą išnagrinėjusio teismo šališkumą, nors ir netiesiogiai, tačiau parodo ir kitos aplinkybės. Pirmiausia dar kartą atkreiptinas dėmesys į tos pačios 2005 m. spalio 26 d. teisėjos V.Švedienės nutarties turinį. Plačiau neaptarinėjant šios nutarties trūkumų, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nutartyje nėra nurodytas nei vienas BPK 122 str. 1 d. numatytas M. B. suėmimo pratęsimo pagrindas. Nutartyje nurodyta tik apie tai, kad „...siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, M. B. tikslinga laikyti suimtą...“ Taigi iš to, kas šioje nutartyje išdėstyta, matosi, kad teisėja ne tik pademonstravo savo išankstinę nuomonę dėl M. B. kaltės, bet ir susiejo jo suėmimo termino pratęsimą su jau iš anksto numatomu priimti apkaltinamuoju nuosprendžiu. Atkreiptinas dėmesys ir į paties nuosprendžio priėmimo aplinkybes. Iš bylos matosi, kad po pertraukos 2006 m. sausio 31 d., 9 val. pratęsus teisiamąjį posėdį, teismas toliau tęsė įrodymų tyrimą, apklausinėjo kaltinamąjį ir liudytoją, tyrė bylos dokumentus, peržiūrėjo M. B. parodymų patikrinimo vietoje metu padarytą vaizdo įrašą, išklausė baigiamąsias kalbas ir kaltinamojo paskutinį žodį. Po to teismas išėjo į pasitarimų kambarį, ten išsprendė visus su nuosprendžio priėmimu susijusius klausimus ir surašė visą motyvuotą nuosprendį, kurį paskelbė tą pačią dieną 14.30 val. Nors posėdžio protokole nepažymėta, kada teismas išėjo į pasitarimų kambarį, tačiau įvertinus tą pačią dieną atlikto įrodymų tyrimo apimtį, pilno motyvuoto nuosprendžio šioje pakankamai sudėtingoje byloje priėmimas, surašymas ir paskelbimas per tokį trumpą laiką yra sunkiai paaiškinamas ir tai dar kartą verčia suabejoti dėl teismo išankstinio nusistatymo ir nuomonės šioje byloje, o tuo pačiu ir dėl teismo nešališkumo. Vis dėlto akivaizdžiu išankstinės nuomonės ir šališkumo pademonstravimu kolegija pirmiausia laiko jau paminėtą vienos iš bylą nagrinėjusių teisėjų nutartį, kurioje buvo išdėstyta išankstinė nuomonė dėl M. B. kaltės pratęsiant kaltinamojo suėmimo terminą. Dėl išvardintų priežasčių, taip pat BPK 58 str. 1 d. 4 p. nustatytų ir jau aptartų aplinkybių, M. B. bylą išnagrinėjusį teismą kolegija pripažįsta šališku, o šio teismo priimtą nuosprendį – neteisėtu ir nepagrįstu. Vadovaujantis BPK 326 str. 1 d. 4 p., toks nuosprendis bet kuriuo atveju turi būti panaikintas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismo kitiems teisėjams.

Kadangi ši byla pirmosios instancijos teisme bus nagrinėjama iš naujo, kitus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija šioje nutartyje patikrina, aptaria ir į juos atsako neišdėstydama nuomonės dėl nuteistojo kaltės ir dėl galutinio išnagrinėtų įrodymų įvertinimo. Tačiau daugumą apeliaciniame skunde dėstomų argumentų kolegija laiko pagrįstais.

BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 punktuose nurodoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taip pat turi būti išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 – 3.1.10 punktuose išdėstytos tos pačios nuostatos, kurios teismui yra privalomos. Čia taip pat išaiškinta, kad apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltininko kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kai išnaudojus visas galimybes abejonių pašalinti nepavyksta, jos aiškinamos kaltinamojo naudai. Nutarimo 3.1.5 ir 3.1.6 punktuose taip pat išaiškinta, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą, jeigu to nepatvirtina kiti įrodymai. Be to, įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo.

Išnagrinėjusi šią bylą kolegija konstatuoja, kad priimdamas nuosprendį šioje byloje pirmosios instancijos teismas išdėstytų nuostatų nesilaikė, o nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimus.

Teismas pripažino įrodytu, kad M. B. , veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė A. R. nakties metu miško masyve esančioje aikštelėje užvažiuodamas ant nukentėjusiojo automobiliu „Toyota Corolla“. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti iš dalies kaltu prisipažinusio M. B. parodymai, o po to nurodyta, kad kaltinamojo kaltė įrodyta dar ir nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais ir bylos medžiaga. Nuosprendyje trumpai išdėstyti nukentėjusiosios M. J. , liudytojų O. A. , J. A. , O. Č. , M. Č. , A. L. , V. P. , A. N. ir S. Š. parodymai, įvykio vietos apžiūros, parodymų atpažinti protokolai ir specialistų išvados. Tačiau nuosprendyje neišdėstytas šių įrodymų vertinimas ir, nors M. B. kaltu prisipažino tik iš dalies, neigė nusikaltimo padarymą tyčia, iš viso nenurodyta, kurie iš išdėstytų įrodymų, teismo nuomone, paneigė kaltinamojo parodymus ir leido teismui nustatyti kitokias nusikalstamos veikos aplinkybes, negu jas nurodė pats M. B. . Nuosprendžio 4-ame lape, pabaigus konkrečių įrodymų išvardinimą, išdėstyta tik sunkiai suvokiama išvada apie tai, kad nežiūrint to, kad ant automobilio automagnetolos rasti pirštų pėdsakai asmens identifikavimui netinkami, įvykio vietoje rastas A. R. kraujas, o kam priklauso kraujas ant automobilio plastikinių detalių, konkrečiai pasakyti irgi negalima, tačiau M. B. kaltė visiškai įrodyta.

Pažymėtina, kad visi nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, t.y. nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, specialistų išvados ir kiti bylos dokumentai faktiškai tik patvirtina paties nuteistojo M. B. parodymus ir tas aplinkybes, kurių apeliantas niekada neginčijo ir neginčija pačiame apeliaciniame skunde. Visais tais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad 2005 m. birželio 21 d. M. B. buvo lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos ir kad jį iš Marijampolės PN į Vilnių parsivežė jo draugė O. A. , J. A. ir pats A. R. jo vairuojamu automobiliu „Toyota Corolla“. Po to M. B. visą dieną su jau nurodytais ir kitais asmenimis važinėjo po Vilnių ir jo apylinkes, vartojo alkoholinius gėrimus, o jau vėlai vakare tik su O. A. ir automobilio savininku A. R. nuvažiavo į kaltinime nurodytą miško masyvo (duomenys neskelbtini) aikštelę. Iš įvykio vietų apžiūrų protokolų matosi, kad tik po keleto dienų A. R. lavonas ir jo automobilis buvo rasti tame pačiame miško masyve, tačiau kitose vietose. Teismo medicinos specialistų išvados patvirtino, kad A. R. mirė nuo krūtinės sumušimo – suspaudimo, kad jam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti automobilio ratais, nes jie būdingi pervažiavimui, ir kad labiausiai tikėtina, jog tų sužalojimų padarymo metu A. R. buvo gulimoje padėtyje transporto priemonės atžvilgiu.

Visų šių teismo nustatytų aplinkybių neginčija ir pats nuteistasis, kuris pripažįsta, kad tikrai užvažiavo automobiliu ant gulinčio A. R. ir dėl to šis žuvo. Tačiau ne tik apeliaciniame skunde, bet ir viso ankstesnio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nuteistasis tvirtino ir tebetvirtina, kad nužudyti A. R. nesiekė ir to nenorėjo, ir kad nukentėjusiojo mirtis tebuvo nelaimingas atsitikimas. Kai kurių apklausų metu apeliantas sutiko tik dėl savo kaltės dėl neatsargumo.

Pripažinęs M. B. kaltu pagal BK 129 str. 1 d., teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nuteistasis nužudė A. R. užvažiuodamas ant jo automobiliu ir veikdamas netiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis turi atsakyti už savo veiksmus pagal atsiradusias pasekmes ir šį nesutikimą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimais. Apelianto nuomone, už savo veiksmus pagal atsiradusias pasekmes jis privalėtų atsakyti tik įrodžius jo veikimą tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šį argumentą kolegija atmeta. Jau paminėto AT senato nutarimo 6 p. yra išaiškinta visai priešingai. Čia tikrai nurodoma, kad kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Tačiau iš karto po to šiame nutarimo punkte išaiškinta, kad taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia.

Tačiau atmetusi šį nuteistojo argumentą, kitus apeliacinio skundo argumentus dėl bylos išnagrinėjimo nevisapusiškumo, o didžiąja dalimi ir dėl įrodymų vertinimo kolegija laiko pagrįstais. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad A. R. buvo mirtinai sužalotas automobiliu miško aikštelėje tuo metu, kai be paties nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojos O. A. įvykio vietoje jokių kitų asmenų, taigi ir nusikaltimo įvykį mačiusių liudytojų, daugiau nebuvo. Liudytoja O. A. visų apklausų metu parodė, kad buvo labai girta, automobilyje užmigo dar iki nuvažiuojant į mišką, konflikto tarp M. B. ir A. R. nematė ir apie nukentėjusiojo sužalojimą automobiliu nieko nežino. Ji parodė, kad pabudo tik tada, kai A. R. negyvas jau gulėjo po automobiliu. Taigi iš bylos matosi, ir to nepaneigė pats nuosprendį priėmęs teismas, kad apie konkrečias įvykių miško aikštelėje ir A. R. mirtino sužalojimo aplinkybes šioje byloje parodė tik vienintelis nuteistasis M. B. . Visų apklausų metu jis vienodai parodė, kad jau naktį miško aikštelėje sėdėjo automobilyje su girtu A. R. ir su visiškai girta ir miegančia O. A. . Jis nuėjo į mišką „gamtiniais reikalais“, o grįžęs pamatė, kad automobilyje O. A. guli su visiškai numautomis kelnėmis ir apatinėmis kelnaitėmis. Šalia jos jis pamatė ir atsegtomis bei nuleistomis kelnėmis A. R. Supykęs dėl tokio A. R. elgesio su jo drauge, jis ištempė A. R. iš automobilio ir sudavė jam tris smūgius kumščiu į veidą, dėl ko šis nugriuvo ant žemės. Po to, norėdamas išvažiuoti iš miško, jis įsėdo į A. R. automobilį ir, dar neįjungęs žibintų, pavažiavo apie metrą į priekį, tada sustojo, įjungė žibintus ir pamatė, kad A. R. stovi priešais automobilį atsirėmęs rankomis į variklio dangtį. Tai pamatęs, jis įjungė atbulinę pavarą, pavažiavo kelis ar keletą metrų atgal ir pajuto, kad automobilis atsitrenkė į medį. Po to vėl pradėjo važiuoti pirmyn, tačiau važiavo ne tiesiai, o lanku. Pavažiavus keletą metrų pajuto, kad automobilis ant kažko užstrigo. Pagalvojo, kad tai gali būti koks nors kelmas, tačiau išlipęs pamatė po automobilio ratais gulintį jau negyvą A. R. . Nieko daugiau nedaręs ir nieko neaiškindamas pabudusiai O. A. , kartu su ja pėsčiomis grįžo namo ir tik kitą dieną vėl atėjo į tą pačią vietą, keltuvu pakėlė automobilį, negyvo A. R. lavoną nutempė toliau į mišką, o automobilį irgi paliko miške nuvaręs jį kelis šimtus metrų nuo įvykio vietos. Nuteistasis aiškina, kad taip elgėsi ir apie įvykį nepranešė policijai dėl baimės ir jį ištikusio šoko.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir nepagrįstai padarė išvadas, kurios visiškai prieštarauja jo nurodomoms aplinkybėms. Kolegijos nuomone, šie argumentai pagrįsti. Kaip jau minėta, teismas padarė išvadą, kad po konflikto metu A. R. suduotų smūgių ranka, M. B. užvažiavo ant jo automobiliu ir taip nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodoma tik tai, kad netgi kai įjungęs šviesas išvydo A. R. , atsirėmusį rankomis į automobilio variklio dangtį, nuteistasis neatsisakė savo pavojingo elgesio ir tęsė manevravimą automobiliu. Kaltinamasis suvokė, kad dėl jo pavojingo veikimo A. R. gali būti mirtinai sužalotas, tačiau nesiėmė priemonių galimoms pasekmėms išvengti, buvo abejingas jų atžvilgiu ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Esant tokioms aplinkybėms, nors M. B. ir neturėjo konkretaus tikslo A. R. nužudyti, tačiau jis turi atsakyti už savo veiksmus pagal atsiradusias pasekmes. Toliau nuosprendyje dar nurodoma, kad ištyrus įrodymus nepasitvirtino kaltinamojo ir jo gynėjo versija, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas ar eismo nelaimė: kaltinamasis apie įvykį nepranešė policijos pareigūnams, slėpė įrodymus bei nusikaltimo pėdsakus, ikiteisminio tyrimo pradžioje iš viso neigė ką nors žinąs apie įvykio aplinkybes.

Kolegijos nuomone, tokie teismo argumentai ir nepakankami bei nepagrįsti, ir jie tikrai nepaneigia paties nuteistojo parodymų apie įvykio aplinkybes. Tai, kad nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos, nepranešė policijai, o po to dar ir slėpė nusikaltimo pėdsakus, tikrai nepatvirtina ir nepaneigia jokių faktinių paties nusikaltimo padarymo aplinkybių. Nors toks nuteistojo elgesys nepateisinamas, tačiau taip nuteistasis galėjo elgtis padaręs ne tik tyčinį, bet ir neatsargų nusikaltimą, ir netgi atėmęs gyvybę kitam žmogui iš viso be kaltės. Dar pažymėtina, kad M. B. veiksmus tik iš dalies galima būtų vertinti nusikaltimo pėdsakų slėpimu. A. R. lavoną ir automobilį jis paliko netoli įvykio vietos tame pačiame miške ir juos surado patys A. R. giminės. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas tokiems padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Tuo tarpu nuosprendyje M. B. veikos kvalifikavimą pagal BK 129 str. 1 d. teismas, kaip jau buvo paminėta, motyvavo tuo, jog „kaltinamasis suvokė, kad dėl jo pavojingo veikimo A. R. gali būti mirtinai sužalotas, tačiau nesiėmė priemonių galimoms pasekmėms išvengti, buvo abejingas jų atžvilgiu“. Tokia teismo išvada jau pati savaime atitinka ne netiesioginės tyčios, o labiau neatsargaus gyvybės atėmimo esant nusikalstamam pasitikėjimui sąvoką (BK 16 str. 2 d., 132 str.). Taigi ir pačiame nuosprendyje dėstomos išvados dėl nuteistojo kaltės formos yra prieštaringos.

Teismo motyvas, kad nuteistasis M. B. pirmosios apklausos šioje byloje metu iš viso neigė savo kaltę, irgi iš principo neteisingas. BPK 22 str. nenustato kaltinamojo pareigos duoti parodymus, o jo procesinė padėtis jam leidžia tų parodymų iš viso neduoti. Šioje nutartyje jau buvo paminėta, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam ir kad netgi kaltinamojo prisipažinimu nuosprendis negali būti grindžiamas tais atvejais, kai to prisipažinimo ir nurodomų aplinkybių nepatvirtina kiti įrodymai. Tuo tarpu iš šios bylos matosi, kad bent jau dalyje dėl konkrečių A. R. mirtino sužalojimo aplinkybių ir kaltės formos įrodinėjimo naštą teismas kaip tik ir perkėlė pačiam kaltinamajam. Be to, net ir pasirėmęs paties kaltinamojo parodymais, teismas tuos parodymus nuosprendyje išdėstė netiksliai ir kaltinamajam nepalankesne linkme. Nuosprendyje nebuvo išdėstyti konkretūs įrodymai, kurie būtų paneigę kaltinamojo parodymus, o dalį savo išvadų teismas pagrindė iš esmės tik prielaidomis. Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka ir atlikus papildomą įrodymų tyrimą, kolegija taip pat nustatė, kad dalis teismo išvadų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o dalį tų išvadų paneigia netgi pačiame pirmosios instancijos teisme išnagrinėti įrodymai. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad pradėjęs važiuoti automobiliu, pavažiavęs į priekį apie metrą ir įjungęs žibintus bei pastebėjęs į variklio dangtį atsirėmusį A. R. , nuteistasis tuo metu jį automobiliu partrenkė. Iš viso neaišku, kaip teismas padarė tokią išvadą. Apie tai, kad jau tuo metu A. R. partrenkė automobiliu, pats M. B. niekada nebuvo parodęs. Tokia teismo išvada prieštarauja ir teismo medicinos specialisto išvadoms. Jose nurodoma, kad A. R. blauzdose nebuvo nustatyta nei lūžių, nei kitokių skersinės formos paviršinių sužalojimų blauzdų viršutiniuose trečdaliuose. Iš to specialistas kaip tik ir padarė išvadą, kad labiausiai tikėtina, jog automobiliu buvo užvažiuota ant gulinčio nukentėjusiojo. Ta pati specialisto išvada paneigia ir teismo išvadą, kad A. R. buvo pargriautas užvažiavus ant jo automobiliu šiam pirmą kartą pajudėjus į priekį. Taip pat nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad pavažiavęs atgal, po to nuteistasis vėl važiavo tiesiai į priekį. Visose apklausose M. B. buvo parodęs, kad dar kartą į priekį jis važiavo ne tiesiai, o lanku. Jokių tai paneigiančių duomenų byloje nėra ir jų teismas nenurodė nuosprendyje. Nors iš teismo posėdžio protokolo matosi, kad teismas peržiūrėjo prie M. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtą vaizdo įrašą, nuosprendyje šis įrašas neaptartas. Šį įrašą peržiūrėjus apeliacinės instancijos teisme, paaiškėjo, kad M. B. parodymai įvykio vietoje tinkamai nebuvo patikrinti. Miško aikštelėje nuteistajam tiesiog nebuvo sudarytos sąlygos vietoje parodyti apie jo aiškinamas įvykio aplinkybes. Iš vaizdo įrašo matosi, kad aikštelėje stovėjo visai kitokių gabaritų automobilis, pats nuteistasis tiksliai nenurodė, iš kur pradėjo važiuoti automobiliu, kur pamatė A. R. , iki kur važiavo atbuline eiga ir kurioje vietoje pervažiavo nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. B. apklausų ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu duotų parodymų patikrinimui ikiteisminio tyrimo teisėjui pavedė atlikti eksperimentą ir bandymų metu nustatyti, ar A. R. galėjo būti mirtinai sužalotas tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodo M. B. , taip pat nustatyti atstumus, iš kurių, vairuojat automobilį tamsiu paros metu, galėjo būti matomas ant žemės gulintis žmogaus kūnas esant įjungtiems artimų ir tolimų šviesų žibintams. Eksperimentas buvo atliktas toje pačioje įvykio vietoje, tokiu pačiu metų ir paros laiku ir panaudojant tą patį automobilį „Toyota Corolla“. Vis dėlto, išnagrinėjus eksperimento protokolą ir peržiūrėjus prie jo pridėtas dvi vaizdo įrašų kasetes, tiksliai nustatyti galimas įvykio aplinkybes, kolegijos nuomone, nepavyko. Eksperimento metu buvo atlikta keletas bandymų, kurių metu buvo tikrinami įvairūs automobilio manevravimo miško aikštelėje variantai. Buvo nustatyta, kad sėdint automobilio priekinėje sėdynėje, įjungus automobilio šviesas, priešais automobilį gulintis manekenas matomas apie 1,10 metro atstumu nuo automobilio sėdint pasilenkus prie priekinio stiklo, ir maždaug 1,80 metro atstumu sėdint atsilošus. Taigi nepaneigta, kad A. R. pargriuvus arčiau automobilio, jam važiuojant į priekį, nuteistasis gulinčio A. R. galėjo ir nematyti. Kita vertus, nuteistasis ir šių bandymų metu parodė, kad važiavo ne tiesiai į priekį, o judėjo lanku bandydamas įsukti į iš miško aikštelės vedantį keliuką. Kaip jau minėta, tokie jo parodymai lieka nepaneigti.

Kadangi nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, kolegija šioje nutartyje nepasisako dėl jau aptartų įrodymų vertinimo ir dėl M. B. kaltės. Tačiau bet kuriuo atveju dėl teismo nustatytos M. B. kaltės formos kyla labai didelių abejonių. Bylą nagrinėjant iš naujo, teismas privalo išsamiai bei nešališkai dar kartą išnagrinėti visas šios bylos aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik dar kartą įvertinęs išnagrinėtų įrodymų bei jais nustatytų bylos aplinkybių visumą.

Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, kolegijai abejonių sukėlė dar ir kai kurios kitos bylos aplinkybės. Teisme apklausta liudytoja O. A. parodė, kad kai pabudo automobilyje miško aikštelėje, M. B. jai pasakė, kad prieš tai su A. R. mušėsi ir kad be jų aikštelėje jokių kitų asmenų daugiau nebuvo. Tačiau iš perskaitytų ankstesnių šios liudytojos parodymų matosi, kad tokias aplinkybes O. A. nurodė tik teisme. Tuo tarpu visuose ankstesniuose, ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose, O. A. buvo nurodžiusi, kad M. B. jai minėjo ir apie dar vieną muštynėse dalyvavusį asmenį. Nors papildomai apklausta O. A. šių aplinkybių nepatvirtino, tačiau nesugebėjo ir paaiškinti savo parodymų pakeitimo priežasčių. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų aiškintis ir pašalinti net nemėgino, todėl tai būtina padaryti bylą nagrinėjant iš naujo. Kai kurių abejonių kyla ir dėl paties teismo nustatyto nusikaltimo motyvo. Teismas padarė išvadą, kad konfliktas tarp M. B. ir A. R. kilo dėl to, kad nukentėjusysis seksualiai priekabiavo prie O. A. . Tačiau šioje dalyje tarp pačių M. B. ir O. A. parodymų yra prieštaravimų, kurių nepavyko pašalinti ir apeliacinio proceso metu. M. B. parodė ir parodo, kad grįžęs prie automobilio savo draugę rado visiškai numautomis kelnėmis ir apatinėmis kelnaitėmis. Tuo tarpu pati O. A. parodė ir parodo, kad pabudusi rado tik atsegtą savo kelnių diržą. Taip pat kyla abejonių, ar, nors ir būdama girta, O. A. būtų galėjusi nejausti, kaip prie jos priekabiavo A. R., jeigu jis tai darė tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodo nuteistasis M. B. . Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad nors teismas nustatė, jog įvykio dieną ir pats M. B. vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau tai nebuvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Ikiteisminis tyrimas ir teismas patikėjo nuteistojo parodymais apie tai, kad jis per visą dieną išgėrė tik kelis butelius alaus ir todėl nesijautė apsvaigęs. Ši aplinkybė taip pat kelia abejonių. A. R. lavono kraujyje buvo rasta net 3,96 prom. alkoholio, o O. A. pati parodė, kad buvo tiek girta, kad ilgą laiką miegojo automobilyje nesuvokdama, kur yra vežama ir kas vyksta aplinkui. Sunku patikėti, kad kartu su jais alkoholio nevartojo ir pats nuteistasis. Be to, kad jis buvo irgi apsvaigęs, matosi netgi iš tos pačios O. A. parodymų. Pažymėtina, kad šiuo atveju M. B. apsvaigimo nuo alkoholio nustatymas svarbus ne vien tik pripažįstant ar nepripažįstant tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, bet ir sprendžiant tą patį jo kaltės formos klausimą. Todėl ir šią aplinkybę bylą nagrinėjant iš naujo būtina aiškintis papildomai.

Nuosprendį naikinant ir perduodant bylą iš naujo nagrinėti teismui, svarstytinas ir tolimesnės kardomosios priemonės M. B. klausimas. Nors dėl teismo nustatytos M. B. kaltės formos, o tuo pačiu ir dėl jo veikos kvalifikavimo iškilo abejonių, kolegija vis dėlto mano, kad byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad M. B. nusikalstamą veiką, nors galbūt ir dėl neatsargumo, padarė. Iš bylos matosi, kad praeityje M. B. jau keletą kartų teistas, o naujus nusikaltimus padarydavo netrukus po anksčiau paskirtų bausmių atlikimo. Būtent kaltinime nurodytą dieną jis irgi vėl buvo paleistas iš pataisos namų lygtinai, dar neatlikęs visos anksčiau jam paskirtos bausmės. Dėl šių aplinkybių, kolegijos nuomone, yra pagrindas pagrįstai manyti, kad M. B. ir toliau darys naujus nusikaltimus. Todėl, vadovaujantis BPK 122 str. 1 d. 3 p., 4 d., jo suėmimo terminą yra pagrindas dar kartą pratęsti. Tolesnės kardomosios priemonės klausimą turės išspręsti bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 4 p., 127 str. 9 d., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d. nuosprendį, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d., panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

M. B. suėmimo terminą pratęsti 2 (dviems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2006 m. gruodžio 8 d.