Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-12-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-1007-719/2014

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-19
Bylos Nr.
1S-1007-719/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Artūras Ridikas
Kategorijos

Teisėja Vaida Sinkevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-1007-719/2014

Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. gruodžio 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo įtariamojo A. K. (A. K.) skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria nebuvo patvirtintas Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuroro 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimas dėl įtariamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir ikiteisminio tyrimo nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuroro 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimu buvo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą ir A. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Tačiau skundžiama nutartimi žemesnysis teismas šio nutarimo nepatvirtino.

Šalies argumentai

Skundu įtariamasis A. K. iš esmės prašo panaikinti skundžiamą nutartį, patvirtinti prokuroro 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimą, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 2 d. dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir ikiteisminį tyrimą nutraukti, o taip pat panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyriumi nuo jo sugyventinės. Nurodo, kad jo padarytos veikos pavojingumas nėra didelis, žala nebuvo padaryta. Be to, jis susitaikė su savo sugyventine – jis jos atsiprašė ir ji jam atleido, jokių pretenzijų jam neturi, civilinio ieškinio nereiškia.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

BK 37 str. nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kaip matyti, veikos pripažinimas mažareikšme ir asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės visų pirmiausia siejamas su nusikalstamos veikos padarymu. Tai reiškia, kad norint pripažinti, jog asmens nusikalstama veika buvo mažareikšmė, visų pirmiausia būtina nustatyt, kad nusikalstama veika iš viso buvo padaryta, t. y. kad yra visi nusikalstamos veikos sudėties elementai.

Šiame ikiteisminiame tyrime A. K. inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 140 str. 2 d., kur atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Akivaizdu, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl atsakomybei kilti yra būtinos pasekmės – fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sužalojimas arba trumpas susargdinimas. Tik esant visiems paminėtos nusikalstamos veikos sudėties elementams, taip pat ir visiems objektyviesiems požymiams (objektui, laikui, vietai, nors vienai iš paminėtų pasekmių ir kt.), galima konstatuoti, jog buvo padaryta BK 140 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika.

D. A. 2014 m. spalio 27 d. kreipėsi į policiją pranešdama apie tai, kad jos sugyventinis A. K. laužė jai rankas, kumščiu trenkė jai į dešinę ranką, apdraskė jai lūpą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Tą pačią dieną, maždaug po pusvalandžio, apklausiama kaip liudytoja D. A. patikslino, kad fizinį skausmą ji patyrė rankų sukinėjimo metu, tačiau dėl sudavimo į ranką jai suskaudo nežymiai, nes ji buvo su striuke, o lūpos sužalojimo aplinkybių ji negalėjo nurodyti. Nukentėjusioji atsisakė medicininės pagalbos. Po to vykusios akistatos metu D. A. tvirtino, kad jai skaudėjo rankų plaštakas dėl to, kad A. K. bandė ištraukti iš jos rankų automobilio raktelius, tačiau jai suduotas smūgis į ranką stipraus skausmo nesukėlė, o lūpą ji galėjo susižaloti kąsdama A. K. į ranką. Dar vėliau, t. y. 2014 m. lapkričio 18 d., D. A. parodė, kad jai fizinis skausmas buvo sukeltas dėl to, jog panaudodamas fizinę jėgą A. K. traukė iš jos rankų automobilio raktelius, tačiau A. K. rankų jai nelaužė, o lūpą jį susižalojo pati, kąsdama A. K. į ranką. Specialisto išvadoje konstatuota, jog D. A. kūne išorinių sužalojimų požymių nėra. Įtariamasis A. K. parodė, kad norėdamas ištraukti iš D. A. rankų automobilio raktelius jis spaudė (traukė) D. A. ranką žemyn, tačiau rankų jai nesukiojo ir nelaužė, smūgio jai į ranką nesudavė, o lūpą D. A. galėjo susižaloti pati kąsdama jam į ranką.

Įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius duomenis aukštesnysis teismas daro išvadą, kad tarp D. A. ir A. K. iš tiesų vyko konfliktas dėl automobilio raktelių, kurio metu A. K., siekdamas ištraukti iš D. A. rankų raktelius, panaudojo fizinę jėgą – traukė D. A. ranką žemyn. Natūralu, kad priešindamasi A. K. D. A. taip pat naudojo fizinę jėgą, stipriai spausdama automobilio raktelius savo rankose. Medžiagoje nėra neginčijamų duomenų apie D. A. sukelto fizinio skausmo kilmę, t. y. ar ji fizinį skausmą patyrė dėl A. K. atlikto veiksmo – jos rankos traukimo žemyn, ar dėl jos pačios panaudotos fizinės jėgos spaudžiant automobilio raktelius savo rankose ir neduodant jų įtariamajam, juolab, kad D. A. galutinai nurodė vienintelę jos patirto fizinio skausmo vietą – rankų plaštakas. Kitų duomenų apie A. K. veiksmus, dėl kurių D. A. galėjo patirti fizinį skausmą ar būti sužalota, medžiagoje nėra. Atvirkščiai, medžiagoje yra duomenys apie tai, kad D. A. savo veiksmais pati galimai sukėlė fizinį skausmą A. K., kąsdama jam į ranką ir taip susižalodama savo lūpą.

Apibendrindamas medžiagoje esančius duomenis aukštesnysis teismas konstatuoja, jog byloje nepakanka duomenų apie fizinio skausmo, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė, sukėlimą D. A.. Nesant vieno iš būtinųjų BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų – pasekmių (fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sužalojimo), negalima tvirtinti, kad A. K. iš viso padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Įvertinus tai šiuo metu, nesant visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų, spręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl veikos mažareikšmiškumo šioje konkrečioje situacijoje negalima. Aukštesnės instancijos teismo įsitikinimu, tyrimo metu surinkti duomenys duoda pagrindą manyti, kad šis ikiteisminis tyrimas turėtų būti nutrauktas kitu pagrindu. Todėl tiek apylinkės teismas, tiek ir prokuroras, nenustatę pirmiau paminėtų aplinkybių, savo procesinius sprendimus priėmė neįsigilinę į ikiteisminio tyrimo medžiagą. Tokie procesiniai sprendimai nėra pagrįsti byloje esančiomis aplinkybėmis ir pakankamai motyvuoti bei aiškūs, todėl jie negali būti laikomi teisėtais, pagrįstais ir palikti galioti. Tiek apylinkės teismo, tiek ir prokuroro procesiniai sprendimai naikinami, o ikiteisminio tyrimo medžiaga perduodama prokurorui priimti naują sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 2 p.,

nutaria:

Panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą.

Panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimą dėl A. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir ikiteisminio tyrimo medžiagą perduoti prokurorui.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Artūras Ridikas