Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2018-02-09 · Civilinė byla Nr. e2-2070-642/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-09
Bylos Nr.
e2-2070-642/2018
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-12894-2017-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Žvinklytė
Atsakovas
K. B.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“
Advokatai
Gintaras Degimas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-2070-642/2017Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12894-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.8.10; 2.6.29.3; 3.1.7.6; 3.2.3.1; 3.2.4.9.3; 3.2.6.5 (S)
KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 9 d.Klaipėda
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Danutė Žvinklytė,sekretoriaujant Joanai Runelienei,dalyvaujant atsakovo K. B. atstovui advokatui Gintarui Degimui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui K. B. dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 3 255,86 Eur paskolos sumą, 531,76 Eur kredito kainą, 25,22 Eur palūkanų, 26,81 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 86 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. gruodžio 14 d. atsakovas K. B. ir uždaroji akcinė bendrovė „LSV Intergroup“ sudarė kredito refinansavimo sutartį Nr. 61256, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „LSV Intergroup“ atsakovui K. B. suteikė 3 500 Eur refinansavimo paskolą. Pagal 2016 m. gruodžio 14 d. sudarytą sutartį, atsakovas K. B. 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsipareigojo grąžinti 3 500 Eur refinansavimo paskolą bei sumokėti 2 373,28 Eur kredito mokestį, visą šią sumą dengiant periodinėmis įmokomis per 32 mėnesių laikotarpį. Atsakovas 2017 m. liepos 10 d. sumokėjo trečiąją kredito įmoką 185,08 Eur, pagal vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytą mokėjimo grafiką, atsakovas K. B. yra pradelsęs mokėti šešias įmokas. Atsakovui nevykdant įsipareigojimų pagal specialiosiose sąlygose pateiktą mokėjimo grafiką, ieškovė atšaukė mokėjimo grafiką. Palūkanų skaičiavimas skolininkui buvo sustabdytas 2017 m. rugsėjo 7 d. ir vėliau nebuvo atnaujintas. Dėl prašomos priteisti 531,76 Eur kredito kainos ieškovė nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė „LSV Intergroup“ išduoda vartojimo kreditus remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymu. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, vartojimo kredito palūkanų norma negali būti didesnė nei 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Remiantis 21 straipsnio 2 dalies 2 punktu, bendra vartojimo kredito kaina negali būti didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Pažymėtina, kad atsakovui suteikto vartojimo kredito palūkanų norma yra 41,94 procentai, tai yra, ji neviršija 75 procentų leidžiamos palūkanų normos ribos. Bendra vartojimo kredito kaina sudaro 2 373,28 Eur o bendra vartojimo kredito suma yra 3 500 Eur, dėl to kredito kaina neviršija kredito sumos. Vartojimo kredito kainą sudaro palūkanos ir administravimo mokestis. Šiuo atveju atsakovui suteikiant refinansavimo paslaugą, administravimo mokestis nebuvo skaičiuojamas, dėl to 0,04 procentų riba, skirta dienai nėra viršyta. Ieškovės nuomone, kreditas atsakovui buvo suteiktas teisėtai, atitinkant Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo keliamus reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į ieškovės ieškinį iš dalies sutiko su ieškovės reikalavimais, tačiau nesutiko su ieškovės prašoma priteisti kredito kaina. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Lietuvos Banko skelbiamais statistikos duomenimis, sutarties sudarymo metu paskolų namų ūkiams vidutinė metinė palūkanų norma buvo 4,16 proc., o vartojimo paskolos iki vienerių metų – 12,63 proc. metinė norma. Šios Lietuvos Banko nustatytos normos aiškiai neatitinka šalių sutartyje nustatytas palūkanų normas, atsakovo atžvilgiu vertintinos kaip diskriminacinės. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, atsakovas mano, kad ieškovės reikalavimas priteisti 531,76 Eur kredito mokestį (mokėjimo (pelno) palūkanas) yra nesąžiningas ir neteisingas atsakovo atžvilgiu. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė pateikė ieškinį ir pageidavo siųsti dokumentus atsakovo adresu iš anksto žinodama, kad jų atsakovui atsiimti nebus galimybės, nes tuo metu atsakovas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, be to, ieškovė taip pat nutylėjo faktą, kad jai buvo ir yra žinomos aplinkybės dėl K. B. atstovavimo fakto. Atsakovas prašo teismo ieškovės veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą teise ir už tai skirti ieškovei 600 Eur baudą, pusę šios baudos sumokant atsakovui.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. sutiko su visomis ieškovės prašomomis priteisti sumomis, išskyrus kredito mokestį. Paaiškino, kad ieškovės prašomas priteisti kredito mokestis tai yra kaip palūkanos už naudojimąsi pinigais ir jų dydis neatitinka Lietuvos banko nurodytą metinių palūkanų dydį. Atsakovas su ieškove siekė susitarti dėl skolos grąžinimo, prašė, kad ieškovė leistų skolą grąžinti dalimis, tačiau jokio susitarimo pasiekti nepavyko. Ieškovas šiuo metu savo piniginių įsipareigojimų iškart visa apimtimi įvykdyti negali, jis neturi jokio turto, santaupų, niekur nedirba, prarado darbą lenkų įmonėje. Ieškovas mokosi Klaipėdos jūreivystės mokykloje trečiame kurse. Prašo teismo mažinti kredito kainą ir esant galimybei skolos mokėjimą išdėstyti dalimis 24 mėnesių laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 14 d. atsakovas K. B. ir uždaroji akcinė bendrovė „LSV Intergroup“ sudarė kredito refinansavimo sutartį Nr. 61256, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „LSV Intergroup“ atsakovui K. B. suteikė 3 500 refinansavimo paskolą. Pagal 2016 m. gruodžio 14 d. sudarytą sutartį, atsakovas K. B. 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsipareigojo grąžinti 3 500 Eur refinansavimo paskolą bei sumokėti 2 373,28 Eur kredito mokestį, visą šią sumą dengiant periodinėmis įmokomis per 32 mėnesių laikotarpį. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė atšaukė mokėjimo grafiką ir kredito gavėjas turi pareigą grąžinti visą kredito sumą.

Šioje byloje ginčas kilo dėl ieškovės prašomos priteisti 531,76 Eur kredito kainos. Su ieškovės prašoma priteisti 3 255,86 Eur paskolos sumą, 25,22 Eur palūkanomis, 26,81 Eur delspinigiais atsakovas sutinka, todėl dėl šių sumų pagrįstumo teismas plačiau nepasisako.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (vartojimo kredito sutarties sudarymo metu aktuali akto redakcija galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl bendros vartojimo kredito kainos priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas), be to, bendra vartojimo kredito kaina negali būti didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 75 procentai, pripažįstama, jog kaina neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (75 procentų), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.

Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos pagrįstumo, turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl kredito kainos, palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis Nr. 3K-3-485-916/2015).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių sudarytoje sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma buvo 51,97 procentai, o bendrą vartojimo kredito kainą sudarančių palūkanų metinė norma buvo 42,53 procentai, t. y. neviršijo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme numatytų 75 procentų. Be to, bendra vartojimo kredito kaina sudaro 2 373,28 Eur, o bendra vartojimo kredito suma yra 3 500 Eur, dėl to kredito kaina neviršija kredito sumos. Pažymėtina, kad atsakovui suteikiant refinansavimo paslaugą, administravimo mokestis nebuvo skaičiuojamas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Banko skelbiamais statistikos duomenimis, sutarties sudarymo metu paskolų namų ūkiams vidutinė metinė palūkanų norma buvo 4,16 procento, o vartojimo paskolos iki vienerių metų – 12,63 procentų metinė norma. Atsakovo nuomone, šios Lietuvos Banko nustatytos normos aiškiai neatitinka šalių nustatytas palūkanų normas ir atsakovo atžvilgiu turėtų būti vertintinos kaip diskriminacinės. Teismas pažymi, kad atsakovas nepateikė teismui pagrįstų rašytinių įrodymų, jog ieškovės vartojimo kreditas atsakovui buvo suteiktas neteisėtai, neatitinkant Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo keliamų reikalavimų.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kontekste, teismas neturi pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartyje nustatytos palūkanos, bendra vartojimo kredito kaina būtų aiškiai per didelės. Atsakovas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad bendra vartojimo kredito kaina sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Svarbu yra tai, kad atsakovas, sudarydamas vartojimo kredito sutartį, su ja susipažino ir sutiko su sutartyje numatyta vartojimo kredito metine palūkanų norma, bendra vartojimo kredito kainos metine norma, bendra vartojimo kredito kaina. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pagrindo mažinti ieškovės prašomą priteisti kredito kainą byloje nėra.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Asmuo, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.256 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimai, kaip pagrįsti, tenkintini, iš atsakovo priteistina 3 255,86 Eur paskolos sumą, 531,76 Eur kredito kaina, 25,22 Eur palūkanų, 26,81 Eur delspinigių.

Ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 dalis).

Kadangi ieškovės ieškinys tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurios sudaro 86 Eur dėl žyminio mokesčio sumokėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė išdėstyti sprendimo vykdymą 24 mėnesiams. Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, išdėstyti sprendimo įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovo turtinė padėtis šiuo metu yra itin bloga: jis neteko darbo pagal turėtą sutartį su lenkais, neturi jokio turto, mokinasi Klaipėdos jūreivystės mokykloje trečiame kurse, turi finansinių įsiskolinimų kreditoriams. Aplinkybę, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto, patvirtina byloje pateiktas išrašas iš nekilnojamojo turto registro. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad atsakovo atžvilgiu yra iškelta ne viena byla dėl skolos priteisimo. Įvertinus ieškovei iš atsakovo priteistiną bendrą 3 925,65 Eur sumą, atsakovo finansinę padėtį bei abiejų šalių turtinius interesus ir siekiant užtikrinti jų pusiausvyrą, atsakovo prašymas tenkintas iš dalies, iš jo ieškovei priteistinos 3 925,65 Eur sumos mokėjimas išdėstytinas dvylikai mėnesių – vienuolika mėnesių sumokant 330 Eur, o dvyliktą mėnesį – 295,65 Eur iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 17 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis, 284 straipsnis).

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė teismo ieškovės veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą teise ir už tai skirti ieškovei 600 Eur baudą, pusę šios baudos sumokant atsakovui. Atsakovas nurodė, kad ieškovė pateikė ieškinį ir pageidavo siųsti dokumentus atsakovo adresu iš anksto žinodama, kad jų atsakovui atsiimti nebus galimybės, nes tuo metu atsakovas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, be to, ieškovė taip pat nutylėjo faktą, kad jai buvo ir yra žinomos aplinkybės dėl K. B. atstovavimo fakto. Ieškovė nurodė, kad ieškovė jokio raštiško pranešimo apie atsakovo išvykimą nebuvo gavusi, be to, atsakovas nedeklaravo savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, dėl to ieškovė negalėjo žinoti, kur jis faktiškai yra.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 2 dalimi, dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Pagrindas skirti byloje dalyvaujančiam asmeniui baudą yra, jei nustatomos faktinės aplinkybės, kad byloje dalyvaujantis asmuo neįvykdė jam civilinio proceso įstatymu nustatytos pareigos naudotis savo procesinėmis teisėmis sąžiningai, sąmoningai veikė prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis). Piktnaudžiavimas teise suprantamas kaip nesąžiningas savo teisės įgyvendinimas, teisės kreiptis į teismą panaudojimas priešingai jos paskirčiai. Nesąžiningumu šios normos prasme negali būti laikomas ieškinio padavimas tuo atveju, kai ieškovas tiki teisių pažeidimu ir siekia jas apginti. Sąžiningumas preziumuojamas, tačiau nesąžiningumą yra privalu įrodyti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus šalių nurodytus argumentus, teismas pripažįstas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kategoriškai išvadai padaryti, jog ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir tuo pagrindu skirti jai baudą, atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo netenkintinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo K. B. 3 255,86 Eur (tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt penkis eurus aštuoniasdešimt šešis centus) paskolos sumos, 531,76 Eur (penkis šimtus trisdešimt vieną eurą septyniasdešimt šešis centus) kredito kainos, 25,22 Eur (dvidešimt penkis eurus dvidešimt du centus) palūkanų, 26,81 Eur (dvidešimt šešis eurus aštuoniasdešimt vieną eurą) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 839,65 (trijų tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt devynių eurų šešiasdešimt penkių centų) sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 86 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio sumokėjimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „LSV Intergroup“.

Tenkinti iš dalies atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, išdėstyti atsakovui K. B. iš jo priteistos 3 925,65 Eur sumos mokėjimą uždarajai akcinei bendrovei „LSV Intergroup“ dvylikai mėnesių – po sprendimo įsiteisėjimo vienuolika mėnesių mokėti po 330 Eur, paskutinį dvyliktą mėnesį – 295,65 Eur, mokėjimus atliekant iki paskutinės kiekvieno mėnesio dienos.

Atsakovo K. B. prašymo dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja Danutė Žvinklytė