- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- I-4258-968/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui Aigerdui Skroliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. T. su skundu (t. I, b. l. 2–5) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad nuo 2005 m. iki 2015 m. pabaigos jis buvo etapuojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo etapuojamas senuose, perpildytuose automobiliuose, kuriuose asmenys buvo vežami kartu su daiktais. Automobiliuose nebuvo saugos diržų. Kondicionavimo ir šildymo sistemų. Dėl tokių sąlygų pareiškėjui buvo bloga, jam nebuvo suteikta medicininė pagalba. Konvojavimo kabina būdavo užrakinama iš išorės, todėl konvojuojamiems asmenims kildavo grėsmė avarijos atveju. Konvojavimo metu pareiškėjas nebuvo išleidžiamas į tualetą. Dėl šių neteisėtų Tarnybos veiksmų pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą. Skunde pareiškėjas teismo prašo taikyti dešimties metų senaties terminą.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundą, prašė jį tenkinti. Papildomai prašė netaikyti 3 metų senaties termino, kadangi pareiškėjas nežinojo įstatymų ir savo teisių, todėl į teismą kreipėsi per vėlai.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime (t. I, b. l. 13–15) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl Tarnybos veiksmų iki 2012-09-20. Nurodo, kad Tarnyba asmenis konvojuoja specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais ir autobusais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai yra įrengtos kameros. Visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo (išėjimo). Visas specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisės aktais ir atitinka higienos normų reikalavimus. Tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Teisės aktai nereguliuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, taip pat nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai. Konvojuojamieji vedami į tualetą vedami pasikeitimo punktuose jiems patiems prašant, apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu.
Teismo posėdyje Tarnybos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas atmestinas.
4. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad nuo 2005 m. iki 2015 m. pabaigos jis buvo konvojuojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Taigi byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Dėl ieškinio senaties
5. Tarnyba atsiliepime daliai pareiškėjo reikalavimų teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį.
6. CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
7. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2015 m. pabaigos, nors skundą teismui surašė tik 2015-09-20 (t. I, b. l. 2), t. y. praėjus 10 metų nuo galimų savo teisių pažeidimo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 10 metų būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.
8. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996-10-22 sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
9. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų konvojavimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigia, kad jo konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios jo orumą ir kad dėl savo pažeistų teisių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus. Taigi, jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai, kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr., pvz., LVAT 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šiuo atveju byloje taip pat nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2012-09-20 atmestina.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
10. Pareiškėjas teismo prašo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2012-09-20.
11. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 278 patvirtintų Tarnybos nuostatų 6.3 punktu, sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina Tarnyba.
13. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-06-28 įsakymu Nr. 1V-204 patvirtintos Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos 5.7.21 punktą registracijos liudijimo pirmojoje pusėje įrašas S.1 reiškia nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių.
14. Ginčui aktualiu laikotarpiu konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teisės ir pareigos, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumai vykdant asmenų konvojavimą specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą buvo sureguliuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse. Pagal šių taisyklių 3 punktą konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas, inter alia (lot. be kita ko), specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą, o specialiosioms transporto priemonėms priskirtinas ir specialusis automobilis, kuriame konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Pagal šių taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Konvojavimo taisyklių 123 punkte yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti; jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai; įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Konvojavimo taisyklių 145 punkte nustatyta, kad prieš pradedant vykdyti konvojavimą specialiuoju automobiliu, konvojaus viršininko nurodymu konvojaus viršininko padėjėjas ar vienas iš konvojuotųjų privalo patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Pagal šių taisyklių 146 punktą specialiajame automobilyje turi būti, inter alia (lot. be kita ko): nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai (146.1 punktas), atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai (146.2 punktas), tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas (146.3 punktas), veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai) (146.4 punktas). Pagal šių taisyklių 147 punktą draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.
15. Apibendrinant nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Tarnyba ginčijamu laikotarpiu specialiaisiais automobiliais konvojuodama pareiškėją privalėjo, be kita ko, užtikrinti, kad: specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius nebūtų didesnis nei leidžiama pagal automobilių registracijos liudijimą; konvojavimo metu pareiškėjas nebūtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas; būtų tinkama specialiojo automobilio inžinerinių techninių priemonių būklė; nebūtų pažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; nebūtų pažeisti atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai, būtų tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės); būtų veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Taip pat pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje.
16. Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad laikotarpiu nuo 2012-09-20 pareiškėjas skirtingomis dienomis buvo konvojuotas maršrutais Vilnius-Klaipėda-Vilnius ir Vilnius-Alytus-Vilnius automobiliais: „IVECO“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 140), „MB“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 140), „MB“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 140, 157), „VW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 52, 96, 196), „VW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 76, 84, 92, 136, 146), „VW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 44, 48, 56, 80, 88, 96, 108, 120, 128, 169, 188), „VW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 64, 108, 124, 132, 136, 157, 169, 196; t. II, b. l. 1), „VW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 40, 52, 56, 104, 112), „VW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 48, 60, 68, 72, 104, 112, 116, 124, 146, 188; t. II, b. l. 1), „VW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 44, 76, 80, 100, 116, 120, 128, 132) ir „VW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 40, 60, 64, 68, 72, 84, 88, 92, 100).
17. Įvertinus byloje esančius dokumentus, susijusius su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas technine būkle (t. I, b. l. 25–39, 150–156, 161–168, 173–187, 192–195, 200; t. II, b. l. 5–6), taip pat tai, kad konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra duomenų apie tai, kad dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas būtų teikęs skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nurodytame specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius buvo didesnis nei yra sėdimų vietų bei kad specialiųjų automobilių inžinerinių techninių priemonių būklė neatitiko reikalavimų, įskaitant reikalavimus, taikomus kėbulo, kamerų šildymo sistemoms, vėdinimo sistemai, kamerų dirbtiniam apšvietimui, taip pat atskirų kamerų vidiniams bei kodiniams užraktams ir avarinėms angoms. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl to, kad konvojavimo automobiliai buvo netinkamos būklės bei kad avarijos atveju iš jų būtų neįmanoma išsigelbėti, vertintini kritiškai.
18. Pagal Konvojavimo taisyklių 146 punktą įrengti bagažo skyrių ar saugos diržus specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama, todėl tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, transporto priemonėse nebuvo įrengtas bagažo skyrius ir saugos diržai, nesudaro pagrindo neturtinei žalai atsirasti.
19. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu. Šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, nes byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Priešingai, iš byloje pateiktų kelionės žiniaraščių matyti, kad kiekvieno konvojaus metu konvojuojamieji atskiruose postuose ne kartą buvo vedami į tualetą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje, tačiau, kaip matyti iš pateiktų konvojaus kelionės žiniaraščių, nėra nei vieno užfiksuoto pareiškėjo skundo ar prašymo.
20. Skunde pareiškėjas nurodo, jog konvojavimo metu jam buvo bloga, jis vėmė, tačiau medicininė pagalba jam nebuvo suteikta. Be to, konvojaus pareigūnai su konvojuojamais asmenimis esą elgėsi nepagarbiai, žemino jų orumą. Tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas maršrutais Vilnius-Klaipėda-Vilnius ir Vilnius-Alytus-Vilnius buvo konvojuojamas daug kartų, tačiau skunde pareiškėjas nedetalizavo, ar jo sveikatos pablogėjimas pasireikšdavo nuolat, ar konkrečių kovojavimų metu. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas netinkamomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kaip minėta, byloje taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais (dėl sveikatos būklės ir (ar) pareigūnų elgesio) būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus. Tuo tarpu iš byloje pateiktų kelionės žiniaraščių (t. I, b. l. 45, 105) ir juose nurodytų aplinkybių matyti, kad, esant konvojuojamųjų nusiskundimams sveikatos būkle, į pastaruosius buvo reaguojama, organizuojant gydytojo apžiūrą bei įvertinant sveikatos būklę. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti, kad į pareiškėjo prašymus suteikti medicininę pagalbą (jei tokie ir buvo išreikšti) nebuvo reaguojama, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Atitinkamai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepagarbų elgesį ar kokius nors negrįžtamus sveikatos sutrikimus.
21. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad teismas nenustatė, jog Tarnyba nuo 2012-09-20 pareiškėją būtų konvojavusi teisės aktuose (inter alia (lot. be kita ko) Tarnybos nuostatuose, Konvojavimo taisyklėse) įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Taip pat teismas nenustatė, kad nurodytomis dienomis konvojuojant pareiškėją jam būtų sudarytos netinkamos sąlygos ar kad jis būtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas. Šioje byloje nenustatyta, kad Tarnybos pareigūnai nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadinasi, pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestinas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.