- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-04
- Bylos Nr.
- I-3103-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00769-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. P. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, kadangi ankštose kamerose buvo laikomi daugiau nei 6 asmenys, daug kameros ploto užėmė baldai. Paaiškino, kad nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, kadangi kamerų langai (matmenys 110x90) nešvarūs ir jų nuvalyti nebuvo galimybės dėl įrengtų grotų. Teigė, kad minėtais neteisėtais veiksmais atsakovas žemino pareiškėjo garbę ir orumą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, žemino orumą. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 9-14) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas su pertraukomis. Pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo mažesnis plotas, nei teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto (3,6 kv. m.) norma, tačiau šie pažeidimai susiję su suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo suteikti pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis suėmimo sąlygų įtaką, taigi negalima traktuoti, kad laikant pareiškėją Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Paaiškino, kad dirbtinis apšvietimas išjungiamas tik nuo 9.00 iki 15.00 val., o kitu laiku elektros apšvietimas įjungiamas. Esant reikalui, kamerose esančių nuteistųjų prašymu, dirbtinis apšvietimas kamerose įjungiamas ir kitu laiku. Ginčo laikotarpiu Kauno visuomenės sveikatos centras tardymo izoliatoriuje atliko eilę patikrinimų ir pažeidimų nenustatė. Nors patikrinimai nebuvo atlikti visose kamerose, tačiau aplinkos sąlygos jose yra panašios. Pareiškėjas kalėdamas Kauno tardymo izoliatoriuje dėl kamerų apšvietimo nesiskundė, taip pat nesikreipė į Psichologų tarnybos specialistus. Pareiškėjas argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą nekonkrečiai, nenurodo, kaip jo laikymo sąlygos veikė kiekvieną iš jo nuomone pažeistų gėrių. Prašė pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį, o likusioje dalyje skundą atmesti.
Skundas netenkinamas.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno tardymo izoliatoriuje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 4 d. (b. l. 6), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2013 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. (5 paros).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas neatitinka higienos normų reikalavimų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos duomenimis, pareiškėjas E. P. ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2013 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 223, kurios plotas 21,50 kv. m., kameroje gyveno 7 asmenys (b. l. 17-25). Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui kameroje teko 3,07 kv. m. (21,50/7) gyvenamojo ploto, taigi daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (5 paras) nebuvo užtikrinta Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su aplinkybe, kad kameroje nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, kadangi langai (matmenys 110x90 cm) buvo nešvarūs, o jų nuvalyti nebuvo galimybės dėl įrengtų grotų. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustatė, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Reikalavimai natūraliai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, tačiau natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl, teismo vertinimu, Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikytini (Higienos normos HN 76:2010 2 p.).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerų langai buvo nešvarūs, jų atidaryti ir išvalyti neįmanoma dėl grotų. Pažymėtina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių minėtas aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno tardymo izoliatoriaus langų konstrukcijos (atsakovo atstovo į bylą pateikta tipinio 1 ir 2 aukšto lango nuotrauka) leidžia juos atidaryti ir išvalyti (b. l. 35). Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009-08-05 įsakymu Nr. 1-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, už kamerų valymą bei tvarkymą atsakingi patys nuteistieji (paskirti atsakingi asmenys) (b. l. 49). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad kameros langai buvo nešvarūs patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Taip pat atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad, esant reikalui, kamerose laikomų asmenų prašymu, gali būti įjungiamas dirbtinis apšvietimas, nors pareiškėjas dėl to niekada nesikreipė. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo teiginys dėl netinkamo natūralaus kamerų apšvietimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno tardymo izoliatorius pareiškėjui 5 paras neužtikrino teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 3000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atsakovo teigimu, pareiškėjo psichologinė būsena kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo gera, pareiškėjas į Psichologų tarnybos specialistus nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kaip nurodo pareiškėjas, kad jis buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis.
Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo (pareiškėjui kameroje trūko 0,53 kv. m.), tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Taip pat akcentuotina, kad pažeidimas truko itin trumpai – 5 paras. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti ir nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.