Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, T. K. gynėjo advokato A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria T. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, esant nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. T. K. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytas BK 140 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas, t. y. 2021 m. gruodžio 25 d., apie 15.45 val., buto virtuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia abejomis rankomis griebė mamai D. K. už kaklo srities (sprando), parvertė ją ant virtuvės grindų, tada, pakėlęs nuo žemės, vėl griebė už kaklo srities (sprando), stipriai spaudė bei pargriovė ant grindų, tokiu būdu nukentėjusiajai D. K. sukėlė fizinį skausmą kaklo srityje bei kojoje ir padarė odos nubrozdinimą sprande ir kairiajame dilbyje.

2. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, T. K. gynėjas advokatas A. B. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gegužės 12 d. nutartį dalyje dėl paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir priimti naują nutartį, paskiriant priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

2.1. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, skirdamas T. K. priverčiamąją medicinos priemonę — stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, neįvertino jo sveikatos būklės būtent po padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos ir gydymo bei buvimo Utenos ir Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kas galėjo lemti netinkamos priverčiamos medicininės priemonės parinkimą ir taikymą. Teismas išskirtinai rėmėsi tik 2023 m. vasario 9 d. - vasario 22 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini).

2.2. Skunde pažymima, kad teismo posėdžio metu ekspertė R. D. patvirtino, kad T. K. šiuo metu reikalingas stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis. Teismo posėdžio metu ekspertė pateikė tik ekspertizės metu matytas bei išvadoje užfiksuotas T. K. elgesio aplinkybes ir jų vertinimą. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad ekspertas visą T. K. gydymo laikotarpį, jį betarpiškai stebėjo Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje ir galėtų pateikti objektyvius duomenis, todėl akivaizdu, kad remtis eksperto parodymais bei išvada, kuri ikiteisminio tyrimo byloje buvo pateikta prieš kelis mėnesius vienareikšmiškai negalima, nes T. K. sveikatos būklė šiuo metu objektyviai gali būti pasikeitusi. Būtent šias aplinkybes teismas turėjo įvertinti prieš remdamasis eksperto parodymais ir rekomendacijomis skirti stacionarų stebėjimą atitinkamo režimo sąlygomis.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, T. K. gynėjas, nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.

4. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, T. K. gynėjo advokato A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, T. K. gynėjo advokato A. B. apeliaciniame skunde prašoma pakeisti T. K. paskirtą priverčiamosios medicinos priemonės rūšį švelnesne. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

6. Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalimi, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

7. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kas jis nėra psichiškai sveikas. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Be to, EŽTT pabrėžė, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.). Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

8. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad T. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, būdamas nepakaltinamas, skyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, šį sprendimą apylinkės teismas priėmė ne tik atsižvelgęs į teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, bet ir įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertės, įvertinusios T. K. ligos diagnozę, paaiškinimus bei rekomendacijas, T. K. socialinį pavojingumą aplinkiniams ir kitas reikšmingas aplinkybes.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamos nutarties motyvus, apeliacinės instancijos teisme atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad apylinkės teismo procesinis sprendimas – taikyti T. K. priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra teisėtas ir pagrįstas. Apylinkės teismas išvadas dėl šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo padarė įvertinęs tiek byloje esančius duomenis apie asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ligos pobūdį, tiek duomenis apie jo padarytos uždraustos veikos pobūdį, tinkamai jas motyvavo, todėl konstatuotina, kad teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka T. K. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Apeliantui paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Duomenų, kad apelianto psichinė sveikata nuo įstatymo uždraustos veikos padarymo ar taikomo priverstinio gydymo pradžios būtų akivaizdžiai pagerėjusi, bylos medžiagoje nėra.

10. BK 98 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, medicininius dokumentus bei paties T. K. bendravimą, atsakymus į užduodamus klausimus, elgesį. 2023 m. vasario 9 d. – vasario 22 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad T. K. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir šiuo metu konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. T. K. rekomenduojamas priverstinis gydymas - stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, nes jo elgesys yra socialiai pavojingas (t. 2 b. l. 74-79). Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė R. D. patvirtino ekspertizės aktą, nurodydama, kad ekspertizės metu iš paties T. K. išgirdo kliedesius, kad jis yra persekiojimas, kad jam yra kenkiama ir teismai, ekspertizės yra surežisuotos. Pažymėjo, kad tiriamojo mąstymas nėra nuoseklus, apie patį įvykį jis nekalba, teigdamas, kad tai yra išpūstas reikalas, kad mama ,,prikūrė“. Kaltina pačią nukentėjusią, nesimatė jokio gailesčio, nėra kritiškas. T. K. ekspertams paneigė, kad žadėjo pats gydytis, sakė, kad negalėjo taip žadėti, nes yra adekvatus ir pakaltinamas. Ekspertės vertinimu, ambulatorinis gydymas būtų neveiksmingas, nes T. K. nėra kritiškas, tikrai neitų pas psichiatrus, todėl rekomenduoja stacionarinį gydymą, nes veikos gali kartotis.

11. Apeliaciniu skundu gynėjas nesutinka su teismo paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, teigdamas, kad nebuvo vertinama T. K. sveikatos būklės po padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos ir gydymo, buvimo Utenos ir Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus bei proceso dalyvių prašymus, apeliacinės instancijos teisme atliko įrodymų tyrimą ir apklausė T. K. gydančią gydytoją L. F.. Apeliacinės instancijos teisme apklausta L. F. parodė, kad T. K. gydo nuo vasario mėnesio. T. K. atvykus į ligoninę, buvo apsunkintas verbalinis kontaktas. Jis priešiškai reagavo, kad yra patalpintas į ligoninę, nesuprato to reikalingumo, neigė nusikalstamą veiką, mąstymas sutrikęs, kritikai nepasiduodantis, atsisakė eiti į palatą, išsakė kliedesinius supratimus, kad jį apkrės visokiomis ligomis. Kliedesinės interpretacijos jau ir anksčiau pasireiškė, ne vieną kartą buvo kreiptasi pas gydytojus dėl somatinių nusiskundimų. Gydymo eigoje išliko nestabili impulsų kontrolė, pacientas sunkiai adaptavosi buvime su kitais pacientais, gydymo reikalingumo vaistais nesuprato. Pacientas šiuo metu neprieštarauja vaistų vartojimui, yra pagerėjusi impulsų kontrolė, galima su juo ramiai pasikalbėti, ramiai išklauso. Vis dėlto, tam tikri saviti įsitikinimai, verbalinei korekcijai nepasiduoda. Kliedesinė simptomatika šiai dienai yra nublankusi, elgesio neįtakoja, išlieka mąstymo formos pakitimai, nenuoseklumas, rezonavimo elementai. T. K. buvo tirtas psichologės rugsėjo 8 d. Nustatyti dėmesio koncentracijos sutrikimai, atminties sutrikimas - tai yra žemiau normos ribų. Psichologė apibūdino, kad mąstymas išlieka iškreiptas, apibendrinimo lygis netolygus, asociacijos ne visai adekvačios. Liudytojos vertinimu, kritika ligos, gydymosi atžvilgiu yra formali, sunku prognozuoti kaip bus užtikrintas gydymas namuose. Didelė tikimybė, kad vaistai nebus vartojami, nors būtų labai svarbu, kad nenutrūktų skiriamas medikamentinis gydymas, nes, priešingu atveju, tai galėtų bloginti jo būklę. Pagal ekspertų išvadas tas susirgimas prasidėjęs yra anksčiau, anksčiau nebuvo pas psichiatrus kreipęsis, gydęsis, tai rodo, kad pacientas pats ne visai supranta kas su juo vyksta, kas dedasi ir ta kritika nėra pakankama, tokia ir išlieka. Išlieka liekamųjų psichikos sutrikimo reiškinių. Jei T. K. nevartotų vaistų, tikėtina, kad gali kartotis neprognozuojamo elgesio epizodai, nestabili impulsų kontrolė. Jis net ir šiai dienai negali paaiškinti kodėl taip pasielgė su mama. Dažnai tokio tipo ligos yra lėtinės eigos ir tai reiškia, kad jos sunkiai pasiduoda pilnam išgydymui, tačiau, vartojant vaistus, galima medikamentinė remisija. Taigi, apeliacinės instancijos teisme apklausus T. K. gydančią L. F., nustatyta, kad nagrinėjamu atveju yra labai svarbus medikamentinis gydymas, kurį iš esmės galima užtikrinti tik gydant stacionare. T. K. nėra pakankamai kritiškas dėl savo ligos, gydymo, todėl didelė tikimybė, kad, gydantis ambulatoriškai, vaistai nebus vartojami, o tokiu atveju - pablogėtų jo būklė, gali kartotis neprognozuojamas elgesys. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su gydytojos rekomendacija, kuri atitinka ir kitus byloje esančius duomenis (teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, liudytojos D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad T. K. yra neprognozuojamas, piktas, agresyvus jos atžvilgiu be jokios priežasties, 1 t., b. l. 18). Be to, apeliacinės instancijos teisme apklausta T. K. gydytoja pažymėjo, kad ambulatorinis gydymas vaistų vartojimo nekontroliuoja. Stacionare yra užtikrinimas vaistų vartojimas, stabili dienotvarkė, miego rėžimas, alkoholio vartojimas. T. K. gydytojams neneigė, kad pavartodavo ir alkoholio, o su bet kokiais psichotropiniais vaistais alkoholio vartojimas negalimas dėl šalutinio poveikio neprognozuojamų reakcijų, kurių metu labai dažnai pasireiškia impulsyvus, agresyvus elgesys. Nagrinėjamu atveju, siekiant apsaugoti visuomenės interesus, šiuo metu T. K. turi būti izoliuotas ir gydomas specializuotos psichiatrijos klinikos stacionare.

12. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir baudžiamojo įstatymo uždraustą ir visuomenei pavojingą veiką, kurią padarė T. K.. Skundžiama nutartimi jis pripažintas padaręs įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas (fizinio skausmo sukėlimas savo artimam giminaičiui). T. K., bylos duomenimis, be jokios priežasties, pargriovė savo motiną ant žemės ir ją smaugė. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė patvirtino, kad T. K. nėra kritiškas savo padarytiems veiksmams motinos atžvilgiu, o neprognozuojamas elgesys, nevartojant vaistų, gali kartotis. Atsižvelgiant į tai, įvertinus įstatymu uždraustos veikos padarymo aplinkybes, jų pobūdį, konstatuojama, kad T. K., besigydydamas ambulatoriškai, gali kelti pavojų ne tik savo motinai, bet ir visuomenės saugumui, todėl vertintina, kad stacionarinis stebėjimas bendro režimo sąlygomis yra tinkama priverčiamoji medicinos priemonės rūšis.

13. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ekspertizės akte išdėstytas išvadas, ligos diagnozę, įvertinus T. K. charakterizuojančius duomenis, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, skundžiama nutartimi pagrįstai skirtas stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Medicininių duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie pateiktos išvados nepagrįstumą ar akivaizdžiai pasikeitusią situaciją, nėra. Apylinkės teismas, įvertinęs aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog T. K. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę. Atsižvelgiant į tai, asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, T. K. gynėjo advokato A. B. apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiama nutartis paliekama galioti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiama nutartimi T. K. skirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas ne rečiau, kaip kartą per 6 mėnesius privalo spręsti klausimą dėl taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar panaikinimo (BPK 405 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, T. K. gynėjo advokato A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.