- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-14
- Bylos Nr.
- A-63-41-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- L. L.
- Trečiasis asmuo
- T. Z., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Eva Jankovska, Deividas Kursevičius
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. L. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos), T. Z. dėl termino testamentui pateikti atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja L. L. (toliau – ir pareiškėja) prašymu (I tomas, b. l. 3–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą testamentui pateikti.
Pareiškėja nurodė, kad jai senelė I. L. 1953 m. balandžio 13 d. testamentu paliko visą savo turėtą turtą. Paaiškino, kad iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos senelė buvo ir 4 dešimtinių žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini) kaime, savininkė. Teigė, kad ji 2005 m. balandžio 13 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA), pateikdama minėtą testamentą. Nurodė, kad, kaip sužinojo vėliau, testamentą pateikė praleidusi įstatymu nustatytą terminą. Pažymėjo, kad visus kitus dokumentus pateikė nustatytais terminais. Nurodė, jog jos pateiktas testamentas buvo priimtas, jai nebuvo paaiškinta, kad terminas praleistas. Pažymėjo, jog ji yra senyvo amžiaus, dažnai serga, dėl šių priežasčių neteisingai suprato teisines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu, elgėsi sąžiningai, tikėjosi, kad žemėtvarkos tarnyba, priėmusi testamentą, jo pagrindu tęs nuosavybės teisių atkūrimą. Laikė, kad ėmėsi visų tuo metu jai atrodžiusių galimų priemonių siekdama įgyvendinti savo teises.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (I tomas, b. l. 11) prašė prašymą spręsti teismo nuožiūra.
VAVA nurodė, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis pagal suformuotą teismo praktiką gali būti faktinės aplinkybės, asmeniui objektyviai sutrukdžiusios įgyvendinti subjektines teises.
Trečiasis suinteresuotas asmuo T. Z. atsiliepimu į prašymą (I tomas, b. l. 145–147) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
T. Z. nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės: dažnai serga, neteisingai suprato teisines aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu, prieštarauja bylos bei nuosavybės teisių atkūrimo duomenims, iš kurių matyti, kad ji aktyviai vykdė visas teisės aktuose numatytas procedūras, taip pat naudojosi advokato pagalba. Teigė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos išskirtinėmis, objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kadangi pareiškėjai veikiant apdairiai ir rūpestingai, ji turėjo objektyvią galimybę tinkamai realizuoti savo teises. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog ji yra senyvo amžiaus, pensininkė ar dažnai serga, T. Z. nuomone, pačios savaime neleidžia teigti, jog terminas pateikti testamentą buvo praleistas dėl svarbių, išskirtinių priežasčių, tuo labiau, kad pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė dar 1992 m., t. y. prieš 17 metų, kai tikėtina, kad būdama 58 metų amžiaus pareiškėja turėjo visas galimybes apginti savo interesus. Pažymėjo, kad jau 1992 m. kovo 26 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja nurodė save vieną, kaip pretendentę, dėl to, kad ji yra paveldėtoja. Nurodė, kad 2003 m. gruodžio 18 d. prašymu pareiškėja žemėtvarkos skyriui pateikė papildomų dokumentų, taip pat ir 1932 m. gruodžio 28 d. testamentą, todėl pareiškėjai buvo, galėjo ir turėjo būti žinoma, kad turint testamentą jį reikėjo pateikti į nuosavybės teisių atkūrimo bylą. Manė, kad pareiškėja sugeba surašyti teismui skirtą procesinį dokumentą arba gali tinkamai kreiptis teisinės pagalbos dėl tokio dokumento surašymo, todėl teigti, kad ji neteisingai suprato tam tikras teisines aplinkybes ir dėl to nepateikė testamento, taip pat nėra objektyvu. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teismui faktinių duomenų apie išskirtinių, objektyvių, nepriklausančių nuo jos valios aplinkybių egzistavimą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teigė, jog kreipėsi į žemėtvarkos skyrių 2005 m. ir ten jai nebuvo paaiškinta, kad ji kreipėsi per vėlai, jau pasibaigus terminui. Pažymėjo, kad jau tuo metu, 2005 m., terminas, kurį pareiškėja prašė atnaujinti, buvo pasibaigęs, tad atitinkamų žemėtvarkos skyriaus darbuotojų paaiškinimai dėl praleisto termino pateikti testamentą jokios įtakos neturėjo. Be to, šios aplinkybės pareiškėja neįrodinėja jokiais įrodymais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu (I tomas, b. l. 172–174) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad T. Z. tvirtinimas, jog prašymo tenkinimo atveju teismo sprendimas pareiškėjai nesukeltų teisinių pasekmių, yra nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja pripažįsta, jog apie 1953 m. balandžio 13 d. senelės surašytą testamentą žinojo nuo jos mirties. Pagal šį testamentą ji paveldėjo visą I. L. turtą iš ko jis besusidarytų ir kur jis bebūtų, taip pat ir testamente minimą gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 1992 m. kovo 26 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, kuriame vienintele pretendente į žemę nurodė save. 2003 m. gruodžio 18 d. prašymu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pareiškėja pateikė prašymą priimti dokumentus į nuosavybės teisių atkūrimo bylą, taip pat ir 1932 m. gruodžio 28 d. testamentą. Šis faktas, teismo manymu, leidžia teigti, kad ji suvokė testamento svarbą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra įvairūs pareiškėjos rašyti prašymai, archyvų atsakymai, atsiųsti pareiškėjos vardu, giminystę patvirtinantys dokumentai, kurių buvimas leido daryti išvadą, kad pareiškėja tinkamai rūpinosi nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimu. Nagrinėjamoje byloje yra pareiškėjai palankus Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimas, priimtas pagal jos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. 2007 m. kovo 29 d. pareiškėja sudarė sutartį su advokatu R. M., kuria advokatui pavesta pareiškėją atstovauti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje su visomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytomis teisėmis, taip pat ir su teise surašyti pareiškimą, rašyti prašymus, gauti dokumentus, pasirašyti ir pateikti susijusius dokumentus. Teismo nuomone, šie įrodymai patvirtina, jog pareiškėja turėjo teisinę pagalbą, aktyviai naudojosi savo teisėmis. Pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų dėl prastos sveikatos, teismo manymu, pareiškėjai sveikata leido tinkamai ginti savo teises. Teismas laikė, kad terminą VAVA pateikti 1953 m. balandžio 13 d. testamentą pareiškėja praleido be svarbių, objektyvių priežasčių, jį atnaujinti pagrindo nėra. Kartu 2005 m. balandžio 13 d. prašymu pareiškėjos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktas testamentas teisinių pasekmių nesukūrė. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjos teiginį, kad institucijos darbuotoja ją suklaidino, tvirtindama, jog testamentas nereikalingas. Teismas padarė išvadą, kad tokia aplinkybė neįrodyta.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (I tomas, b. l. 176–180) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir jos prašymą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pareiškėja suvokė ir suprato aplinkybę, kad privalo pateikti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai dokumentus, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad buvusi savininkė, pareiškėjos senelė, I. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą. Pareiškėja savo pareigą teikti dokumentus vykdė tinkamai, rūpestingai. Kai iškilo būtinybė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėja advokato pagalba parengė pareiškimą, pristatė advokatui visus reikiamus dokumentus, dalyvavo teisme civilinės bylos nagrinėjimo metu. Visos šios aplinkybės patvirtina pareiškėjos valią dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese į senelės žemę, tinkamai ir rūpestingai pristatyti reikiamus dokumentus.
2. Duomenų apie tai, kad pareiškėja suvokė 1953 m. balandžio 13 d. testamento pasekmes, nėra. Pareiškėja eilę kartų VAVA buvo priėmimuose pas specialistus, ne kartą rodė 1953 m. testamentą, tačiau gaudavo tą pačią informaciją, kad pretendentais į senelės žemę turi teisę būti vaikai ir anūkai. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą bei paveldėjimo santykius, yra nepriklausomos, todėl 1953 m. testamentas, kai žemė buvo nacionalizuota, jokios įtakos nedaro.
3. Sutartis dėl teisinės pagalbos su advokatu R. M. buvo sudaryta tik 2007 m. kovo 29 d., kai terminas jau buvo pasibaigęs. Iki 2003 m. gruodžio 31 d. jokia teisine pagalba pareiškėja nesinaudojo. Testamentą VAVA pareiškėja pateikė 2005 m. balandžio 13 d. ir net tuomet negavo jokių paaiškinimų, kad esant savininko testamentui pretendentu gali būti tik pareiškėja.
4. Pareiškėja serga širdies lyga, o nuo 2003 metų jai nustatytas specialus režimas, ji negali išeiti iš namų ilgiau nei valandai, todėl jos teisių realizavimas buvo apsunkintas.
5. I. L., atsižvelgusi į tai, kad tik pareiškėja ją prižiūrėjo, surašė testamentą, kuriuo visą turtą kur jis nebebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko anūkei – pareiškėjai. Teismas privalėjo atsižvelgti, kad testatorės valia buvo palikti turtą anūkei, o ne kitiems šeimos nariams, turintiems teises būti įpėdiniais.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo T. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 1–3) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Aplinkybė, kad buvusiam turto savininkui testamentu palikus turtą įpėdiniui, pastarasis įgyja teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), taigi apie įstatymo nuostatas pareiškėja žinojo, turėjo ir galėjo žinoti (įstatymų žinojimo prezumpcija). Tai, kad pareiškėja nesidomėjo įstatymu, reglamentuojančiu nuosavybės teisių atkūrimą, laikytina subjektyvia termino praleidimo priežastimi, todėl ši pareiškėjos nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo praleisto termino atnaujinimui.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės apie jos ligą teisiškai nereikšmingos, kadangi nė viena iš ligų pareiškėjai nesutrukdė atlikti kitų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo byloje, įskaitant ir dalyvavimą teismų procesuose.
3. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į testatoriaus valią bei faktines aplinkybes, turėjusias įtakos testamento atsiradimui, neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjos prašymo tenkinimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino.
4. T. Z., kaip ir pareiškėja, dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi dar 1992 m. Prašymų pateikimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalies redakcija numatė teisę į nuosavybės teisių atkūrimą mirusiojo vaikams, jei turto savininkas yra miręs. Kitų išlygų minėtas įstatymas nenumatė. Teisinis testamentinio įpėdinio interesų reglamentavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese atsirado priėmus Atkūrimo įstatymą, tačiau jau iki šio įstatymo priėmimo, abi pretendentės buvo pateikusios prašymus pagal ankstesnįjį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėdamas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų bei atskirų jų normų atitikimą konstitucijai pabrėžė, kad visais atžvilgiais turi būti išlaikomas teisėtų lūkesčių principas. Lietuvos Respublika įstatymu suteikė teisę T. Z. tapti pretendente, o ši įstatymo suteikta teise pasinaudojo, todėl teisėtu pagrindu tapo pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Priešingas teisės aiškinimas pažeistų teisėtų lūkesčių principą, todėl būtų neteisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl termino nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui – testamentui – pateikti atnaujinimo.
Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusią įstatymo redakciją) nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas buvo nustatytas iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir šis terminas turėjo naikinamąjį pobūdį. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančią Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio redakciją (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489) šis terminas tapo atnaujinamuoju. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnis) ne kartą yra pažymėjęs, jog atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie piliečiams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).
Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Todėl sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą kiekvienu atveju turi būti nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės dėl kurių šie terminai buvo praleisti, šių aplinkybių atsiradimo momentas (iki įstatymu nustatytų terminų pabaigos, ar jiems pasibaigus) ir jų trukmė, asmens galimybės pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino siekiant nuosavybės teisių atkūrimo, ar asmuo, jei jam kurį laiką buvo objektyvių kliūčių naudotis įstatymais suteiktomis teisėmis, kreipėsi į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo per protingą terminą objektyvioms kliūtims išnykus, ir kt.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę pareiškėja pateikė 1992 m. kovo 26 d. (I tomas, b. l. 97 antra pusė). Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku, tačiau praleido terminą dokumentui, patvirtinančiam teisę į nuosavybę – testamentui, pateikti. Nustatyta, jog I. L. testamentas, kurio pateikimo terminą pareiškėja prašo atnaujinti, sudarytas ir patvirtintas notaro 1953 m. balandžio 13 d. (I tomas, b. l. 55–56). Pareiškėja prašymą dėl testamento pridėjimo prie nuosavybės teisių atkūrimo bylos pateikė VAVA tik 2005 m. balandžio 13 d. (I tomas, b. l. 54), todėl nagrinėjamu atveju aktualu nustatyti, ar iki 2005 m. balandžio 13 d. egzistavo subjektyvios priežastys, sutrukdžiusios pareiškėjai laiku pateikti I. L. 1953 m. surašytą testamentą.
Prašyme pirmosios instancijos teismui pareiškėja termino pateikti papildomus dokumentus praleidimo priežastimi iš esmės nurodė vienintelę aplinkybę, jog ją suklaidino VAVA darbuotojai, kurie, pasak pareiškėjos, jai parodžius testamentą, teigė, jog šie dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nereikalingi. Visų pirma, teisėjų kolegija nurodo, kad šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėja nepateikė. Antra, šis pareiškėjos argumentas yra paneigtas byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatyta, kad I. L. mirė 1953 m. balandžio 18 d. (I t., b. l. 107–108). Pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad apie senelės 1953 m. balandžio 13 d. surašytą testamentą žinojo nuo jo surašymo dienos (I t., b. l. 169). Nustatyta, kad pareiškėja 2003 m. gruodžio 18 d. (dar nepasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui dokumentams pateikti) pateikė VAVA papildomus dokumentus: 1932 m. gruodžio 28 d. surašytą testamentą, gimimo liudijimą, santuokos liudijimą ir kt. (I tomas, b. l. 72). Tačiau tuo metu nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdančiai institucijai nepateikė senelės I. L. testamento, kuriuo visas jos turėtas turtas buvo paliktas pareiškėjai. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog 2003 m. ji atnešė visus dokumentus, apie testamentą, jai niekas nieko nesakė, o ji pati pamiršusi jį pateikti, jai D. K. priminė, kad toks dokumentas yra, bet nepasakė, kad jį reikia atnešti (I tomas, b. l. 169). Šis pareiškėjos paaiškinimas apskritai paneigia jos teiginį, kad ji buvo klaidinama VAVA darbuotojų, nes pareiškėja patvirtino, kad jai 2003 m. atnešus dokumentus VAVA darbuotoja priminė apie jos turimą testamentą. Tuo tarpu tai, kad 1953 m. testamentas VAVA buvo pateiktas tik 2005 m., priklausė nuo pačios pareiškėjos valios, tai yra subjektyvių priežasčių, o ne atsakovo darbuotojų veiksmų, kuriais neva ji buvo suklaidinta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėja dėl tariamo jos suklaidinimo nenurodė jokių kitų konkrečių faktų, kuriuos teismas galėtų patikrinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog suklaidinimo fakto pareiškėja neįrodė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta kokiais dokumentais gali būti įrodinėjamos nuosavybės teisės į žemę. Todėl pareiškėja, jei jai trūko gebėjimų pačiai suvokti teisės aktų nuostatas savarankiškai, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, galėjo savo teisių įgyvendinimą pavesti kompetentingam įgaliotam atstovui. Atsižvelgus į tai, kad apie testamentą pareiškėja žinojo jau nuo jo sudarymo 1953 m. balandžio 13 d., o prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1992 m. kovo 26 d., skaičiuojant nuo šios datos laikytina, jog pareiškėja dokumentų iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) pateikimui turėjo 10 metų laikotarpį. Pareiškėja patvirtino, kad visą šį laikotarpį turėjo testamento kopiją (I tomas, b. l. 169) ir neįrodė, jog buvo objektyvių kliūčių jį pateikti VAVA iki įstatymu nustatyto termino.
Tokiu būdu atmestinas ir pareiškėjos argumentas dėl ligos – nuo 2003 metų jai nustatytas specialus režimas, ji negali išeiti iš namų ilgiau nei valandai, todėl jos teisių realizavimas buvo apsunkintas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008), tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo nustatyta, liga pareiškėjai nesutrukdė 2003 m. gruodžio 18 d. pateikti papildomus nuosavybės teisę ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.
Dėl pareiškėjos argumento, kad ji vienintelė prižiūrėjo ir rūpinosi senele I. L., kuri išreiškė savo valią visą jai priklausantį turtą palikti jai, teisėjų kolegija pažymi, kad tai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė sprendžiant termino dėl nuosavybės teises patvirtinančio dokumento pateikimo atnaujinimo.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė įstatymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
L. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.