Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. Š., P. K. bei Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Violetos Rudžianskienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu – prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta 2009-07-09 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2008-01-31 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

P. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d ir nuteistas laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu – prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta 2007-01-19 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų 1 mėnesio ir 26 dienų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime prabūtas laikas nuo 2009-09-28 iki 2010-05-31.

J. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. ir vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuteista laisvės apribojimu 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 6 d. 1 p., J. Š. per laisvės apribojimo terminą įpareigota būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š., P. K. bei J. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai, per tiksliai nenustatytą laikotarpį L. Š. atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose, per vykdytoją P. K., pasinaudodamas ir derindamas nusikalstamus veiksmus mobiliuoju telefonu, suorganizavo neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, jų įgijimą, laikymą, gabenimą, perdavimą per vykdytoją, pravarde „M.“, kurio vardo, pavardės, ar gyvenamosios vietos nežino, per vykdytoją P. K., kuris 2009-09-28 17.40 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo 4-toje laiptinėje, turėdamas tikslą platinti didelį kiekį narkotinių medžiagų, perdavė J. Š. užspaudžiamą plastikinį maišelį, įvyniota į tualetinį popierių, su rusvos spalvos bei skirtingų dydžių medžiagos fragmentų mišiniu, kurio sudėtyje yra narkotinė medžiaga-heroinas, kurio masė 6,087 g tam, kad šį didelį kiekį narkotinių medžiagų, 2009-09-30, ilgalaikio pasimatymo metu, perduotų vyrui L. Š., atliekančiam bausmę Marijampolės pataisos namuose.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Š. prašo į paskirtą 11 metų bausmę įskaičiuoti bausmės laiką nuo nusikaltimo dienos (2009-09-28). Savo prašymą apeliantas motyvuoja tuo, kad yra jauno amžiaus, turi šeimą ir ateityje žada pasitaisyti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo panaikinti 2010 m. gegužės 31 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal LR BK 260 str. 2 d., ir jį išteisinti, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.

Tokiu būdu apeliantas skunde pažymi, kad teismas nenustatė jo veikoje BK 260 str. 2 d. numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, vadinasi, jo veika pagal BK 260 str. 2 d. buvo kvalifikuota netinkamai.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas remdamasis vien samprotavimais nustatė bendrininkavimo aplinkybę – pripažindamas L. Š. organizatoriumi, o jį vykdytoju, nors nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jie būtų taręsi padaryti nusikalstamą veiką ar pasidaliję vaidmenis.

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir L. Š. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 260 str. 2 d., padarymą paskirti laisvės atėmimą 10 metų, ir, vadovaujantis LR BK 64 str. 1 ir 3 d., prie paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėti 2009 m. liepos 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 14 metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Be to skundu prašo J. Š. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d., padarymą paskirti laisvės atėmimą 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Prokurorė skunde nurodo, kad 2010-05-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl L. Š. neteisingai paskirtos bausmės ir tuo pačiu pažymi, kad teismas teisingai paskyrė L. Š. bausmę už nusikaltimą, numatytą LR BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 2 d. laisvės atėmimą 9 metams 6 mėnesiams, vadovaudamasis BK 64 str. 1 ir 3 dalimis, subendrino bausmę su 2009-07-09 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, tačiau nepagrįstai ir nenurodydamas motyvų prie paskirtos bausmės pridėjo tik nedidelę dalį 2009-07-06 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės (1 metus 6 mėnesius), nors nuosprendžio paskelbimo metu neatliktos subendrintos laisvės atėmimo bausmės dalis buvo – 5 metai 11 mėnesių.

Taip pat prokurorė skunde teigia, kad skirdamas L. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 22 str. 4 d. ir LR BK 260 str. 2 d. padarymą bausmę ir ją subendrindamas su 2009-07-09 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 6 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, teismas privalėjo atsižvelgti į LR BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – į kaltininko asmenybę iki nusikaltimo padarymo (kaltinamasis nusikaltimą padarė būdamas teistas devynis kartus, ne pirmą kartą nusikaltimus padaro bausmės atlikimo metu ir būdamas laisvės atėmimo vietose), į kaltinamojo asmenybę po nusikaltimo padarymo (iš pradžių savo kaltę pripažino, tačiau po to pakeitė parodymus, norėdamas padėti kitiems kaltinamiesiems J. Š. ir P. K. išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kas rodo, jog jis nelinkęs taisytis), į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (L. Š. padarė baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą), jis buvo šios nusikalstamos veikos organizatorius, parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, suvienijo kitus bendrininkus P. K. ir J. Š., nukreipė jų pastangas, sukūrė narkotinių medžiagų įgijimo, jų perdavimo planą, numatė įvykdymo planą ir nustatė ryšius tarp kitų dviejų bendrininkų – susitarė su nenustatytu asmeniu pravarde „M.", kad šis parūpins sutartą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, ir perduos jį nurodytam asmeniui, po to susitarė su P. K., kad jis iš L. Š. nurodyto asmens paims narkotines medžiagas, jas perduos J. Š. o su J. Š. susitarė, kad ji, iš P. K. paėmusi narkotines medžiagas jam perduos jau numatyto ilgalaikio pasimatymo metu. Prokurorė toliau tvirtina, kad L. Š., kalėdamas Marijampolės pataisos namuose, pats parengė ir mobilaus ryšio telefonu skambindamas kitiems kaltinamiesiems, koordinavo pačią nusikalstamą veiką parinko jos vykdytojus, kiekvienas asmuo turėjo skirtingus vaidmenis, vykdytojams L. Š. davė nurodymus, kad būtų pasiektas jo tikslas.

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino L. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nors nuosprendyje ir konstatavo, kad jis yra nusikaltimo organizatorius ir iš bylos duomenų matyti, kad visi kaltinamieji veikė bendrininkų grupėje.

Be to, prokurorė skunde teigia, kad teismas vadovaudamasis LR BK 54 str. 3 d., J. Š. nepagrįstai paskirdamas švelnesnę, LR BK 260 str. 2 d. sankcijoje nenumatytą, 2 metų laisvės apribojimo bausmę – netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą – aiškiai per švelnią bausmę. Skunde nurodoma, kad J. Š. padarė sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą (BK 260 str. 2 d., 11 str. 5 d.), susijusį su narkotinių medžiagų platinimu, kurie daro ypatingą žalą visuomeniniams santykiams. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nepripažino J. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje, nes iš bylos duomenų matyti, kad visi kaltinamieji veikė bendrininkų grupėje. Nurodoma, kad kaltinamosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes ikiteisminio tyrimo metu pripažinusi savo kaltę, teismo metu ėmė keisti parodymus, aiškindama, kad sutuoktiniui turėjo perduoti „anabolikus", vaistus skirtus sportavimui, o kad ten yra narkotinės medžiagos, tik įtarė, o toks jos elgesys neparodo nuoširdaus gailėjimosi. Tuo pačiu prokurorė nurodo, kad J. Š. iš anksto buvo žinomas nusikaltimo padarymo mechanizmas, jau žinant ilgalaikio pasimatymo datą, derinant veiksmus narkotinės medžiagos įgijime ir perdavime, nurodoma kokioje kūno vietoje jas geriausia paslėpti, kas rodo, kad į nusikalstamą veiką kaltinamoji nebuvo įtraukta atsitiktinai. Apeliantė tvirtina, kad J. Š. elgesys ir parodymai teisiamuosiuose posėdžiuose rodo, kad ji stengiasi išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kas ją apibūdina neigiamai, patvirtina padarytos veikos pavojingumą bei gan reikšmingą viešojo intereso pažeidimą. Tuo pačiu prokurorė teigia, kad J. Š. asmenybę bei jos šeiminę padėtį apibūdinantys požymiai nėra išimtinės aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, jog už nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą, o nuteistųjų skundus atmesti. Nuteistieji P. K., L. Š., J. Š. bei jų gynėjos advokatės prašė atmesti prokurorės apeliacinį skundą, o P. K. ir L. Š. apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistųjų P. K. ir L. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

.

Dėl P. K. skundo argumentų

Jau buvo minėta, kad skundžiamu nuosprendžiu P. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 2 d. už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu narkotine medžiaga (heroinu), turint tikslą platinti. Iš esmės nei savo skunde, nei teisiamojo posėdžio metu P. K. neneigė, kad L. Š. prašymu iš nenustatyto asmens, pravarde ,,M.“, paėmęs, kaip teigė – anabolikus, juos perdavė L. Š. žmonai J. Š., kuri, apelianto manymu, minėtas medžiagas turėjo nuvežti į įkalinimo įstaigą L. Š. (t. 3, b. l. 23-24). Taigi, P. K. pripažino kai kurias inkriminuoto nusikaltimo objektyviąsias aplinkybes, tačiau neigė žinojęs, kad disponuoja dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroino. Kitaip tariant, skundu apeliantas ginčija skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia. Visgi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina apylinkės teismo išvadas, kad P. K. bendrais bruožais suvokė, jog medžiagos, kuriomis neteisėtai disponavo, yra narkotinės (arba psichotropinės).

Iš P. K. parodymų viso baudžiamojo proceso metu akivaizdu, kad jie nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Paprastai asmuo, atpasakodamas realų įvykį, esmines pastarojo aplinkybes nurodo vienodai, o P. K. iš pradžių visiškai nedavęs jokių parodymų pagal pareikštą įtarimą (t. 2, b. l. 74-75), vėliau, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tas pačias aplinkybes dėstydavo iš esmės skirtingai. P. K. ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažinęs savo kaltę nurodė, kad prieš nuvežant gautą paketėlį J. Š., pastarąjį pervyniojo, matė maišelį su rusvos spalvos medžiaga, suprato, kad tai gali būti narkotinė medžiaga, nes L. Š. skambino iš Marijampolės pataisos namų ir tas medžiagas jo žmona (J. Š.) pastarajam būtų perdavusi ilgalaikio pasimatymo metu (t. 2, b. l. 88-91; 104-106). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu P. K., kaip ir savo apeliaciniame skunde, tvirtino, kad L. Š. jam konkrečiai buvo nurodęs iš nenustatyto asmens, pravarde ,,M.“, paimti anabolikus ir perduoti juos žmonai, ką jis ir padarė (t. 3, b. l. 23-24). Apeliantas tvirtino nesupratęs, jog tai narkotinė medžiaga, nors ir teisiamajame posėdyje neneigė, kad tą medžiagą apžiūrėjo, numatė, kad ją J. Š. perduoda tam, jog nuvežtų į įkalinimo įstaigą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tokią įvykio versiją teisiamajame posėdyje deklaravo ir kitas nuteistasis – L. Š., nurodydamas, kad P. K. prašė paimti ir perduoti jo žmonai anabolikus – vaistus sportui, o kad ten heroinas – nesakė (t. 3, b. l. 22-23). P. K., ginčydamas savo kaltę, apeliuoja į tokius kito nuteistojo parodymus, tačiau ir šiuo atveju negalima nekreipti dėmesio į L. Š. parodymų kaitą viso baudžiamojo proceso metu. Ikiteisminio tyrimo metu L. Š. taip pat teigė nesakęs P. K., jog prašoma perduoti žmonai medžiaga yra heroinas, tačiau taip pat nieko neužsiminė ir apie anabolikus (t. 2, b. l. 53-54), apie kuriuos ikiteisminio tyrimo metu neminėjo nei pats P. K.. Darytina išvada, kad apie anabolikus prieš įvykį L. Š. su P. K. nekalbėjo, tačiau, kaip jau minėta, pasak paties P. K., jis numatė, jog medžiaga, kurią L. Š. prašymu įgyja ir perduoda J. Š., yra narkotinė. Kad P. K. tai galėjo suprasti, ikiteisminio tyrimo metu tvirtino ir L. Š. (t. 2, b. l. 53-54).

Iš visumos aptartų P. K. bei L. Š. parodymų galima daryti išvadą, jog skirtingose baudžiamojo proceso stadijose nuteistieji deklaravo dvi skirtingas versijas – teisiamajame posėdyje P. K. keitė parodymus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, o L. Š. – norėdamas padėti P. K. pasiekti norimą rezultatą. Kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu L. Š. ir P. K. parodymai labiau atspindi realias įvykio aplinkybes ir juos iš esmės patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistiesiems, tarp jų P. K., inkriminuota nusikalstama veika buvo išaiškinta neatsitiktinai. Teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. G., L. M., R. S., S. G., V. Ž., S. B. parodė, kad tikrino informaciją apie tai, kad P. K. neteisėtai disponuoja narkotinėmis medžiagomis ir perduoda jas kitiems, todėl 2009-09-28 tikslingai stebėjo (duomenys neskelbtini) namą, kur P. K. atvažiavo ir perdavė narkotines medžiagas J. Š. (t. 3, b. l. 26-28). Taigi, policijos pareigūnai ėmėsi atitinkamų priemonių ne dėl vaistų (anabolinių steroidų) apyvartos, o tikslingai – siekdami patikrinti informaciją apie nusikalstamą P. K. veiklą, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Tai patvirtina ir tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 157). Ši informacija visiškai pasitvirtino, todėl P. K. aiškinimai apie savo veiklą, susijusią su vaistų apyvarta, aiškiai nepagrįsti.

Tai, kad P. K. nebuvo sulaikytas iškart prie J. Š. namų – nepaneigia ir nemenkina jo kaltės. Iš liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymų yra aišku, kad tai buvo taktinis pasirinkimas, siekiant pirmiausia nustatyti, ar P. K. tikrai narkotines medžiagas perdavė J. Š.. Liudytojų R. M. ir A. J. parodymai nei patvirtina, nei paneigia P. K. kaltės. Iš jų parodymų yra aišku, kad apie jokias narkotines medžiagas jiems nebuvo žinoma, jie, tiesiog, dėl asmeninių interesų pavežė P. K. iki (duomenys neskelbtini) namo, o po to parvežė atgal į geležinkelio stotį (t. 3, b. l. 28-29).

Pažymėtina, kad P. K. savo kaltės neigimas teisiamajame posėdyje yra akivaizdi gynybos taktika, neigiant kaltę ir savo veikimą pristatant kaip geranorišką pagalbą draugui, esančiam įkalinimo įstaigoje, kuriam staiga prireikė vaistų sportui. Elementarią gyvenimišką patirtį turintis žmogus žino ir supranta, kaip paprastai atrodo ar turi atrodyti medikamentai, tarp jų ir vaistai sportui (atitinkama pakuotė, išvaizda, tam tikra forma ir pan.). Apeliantas ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamajame posėdyje neneigė apžiūrėjęs jam perduotą ir į tualetinį popierių suvyniotą, plastikiniame maišelyje esančią, rusvą medžiagą, vadinasi, matė jos formą, spalvą, įpakavimą ir galėjo susidaryti įspūdį apie medžiagos kiekį. Įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuotas paketas su rusva medžiaga, kurią P. K. perdavė J. Š., ir pagal visumą požymių tai nepanašu nei į medikamentus, nei į anabolinius steroidus, naudojamus sportininkų (t. 1, b. l. 5-12). Be to atkreipiamas dėmesys, kad P. K. ankščiau jau buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 str. 1 d. už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (t. 2, b. l. 65), vadinasi, bendrą supratimą apie narkotines medžiagas ir jų kiekius turėjo.

Kolegija, atsižvelgusi į visumą aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų, daro išvadą, kad P. K. pagal savo gyvenimišką patirtį, pagal medžiagos, kurią perdavė J. Š., kad pastaroji ją perduotų L. Š., požymius bendrais bruožais suvokė, jog medžiaga, kuria jis neteisėtai disponuoja yra narkotinė. Iš esmės tokį savo suvokimą deklaravo ir pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu. Konkrečiu atveju nėra būtina, kad P. K. būtų žinomas tikslus narkotinės medžiagos pavadinimas ir svoris (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys Nr. 2K-456/2007; Nr. 2K-278/2008), faktas tas, kad jis betarpiškai apžiūrėjo medžiagą ir turėjo galimybę suvokti, kad disponuoja dideliu kiekiu tokios medžiagos, nes rusvos spalvos miltelių ir kietų, skirtingų dydžių medžiagos fragmentų mišinio bendra masė buvo 14,842 g (t. 1, b. l. 28-29), o to mišinio sudėtyje buvo 6,087 g heroino.

Taigi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma atskleidžia P. K. veikoje visus būtinus BK 260 sr. 2 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu panaikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Dėl prokurorės ir L. Š. apeliacinių skundų argumentų

Kolegija atkreipia dėmesį, kad prokurorė, prašydama L. Š. pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 2 d. skirti laisvės atėmimą 10 metų, savo skunde taip pat konstatuoja, kad pastarajam už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikaltimą pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 2 d. apylinkės teismas paskyrė teisingą 9 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau bendrindamas minėtą bausmę pagal BK 64 str. taisykles su kitu nuosprendžiu paskirta bausme – pridėjo pernelyg mažą neatliktos bausmės dalį. Tokiu būdu tampa neaišku, ar skundu prokurorė nesutinka ir su L. Š. paskirta bausme, ar tik su galutine subendrinta bausme. Bet kuriuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad L. Š. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ne pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 2 d., kaip teigia prokurorė, o pagal BK 260 str. 2 d. Apeliaciniu skundu neprašoma perkvalifikuoti L. Š. nusikalstamos veikos pagal griežtesnį baudžiamąjį įstatymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas išeiti iš apeliacinio skundo ribų, pabloginti nuteistojo teisinės padėties negali (BPK 320 str. 4 d.).

Apeliaciniame skunde prokurorė teisingai pažymėjo, kad teismas skirdamas bausmes L. Š. ir J. Š. turėjo atsižvelgti į BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus. Apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė.

Skirdamas bausmę L. Š. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją (padarė vieną tyčinį sunkų baigtą nusikaltimą), nusikaltimo padarymo aplinkybes (nusikaltimą padarė atlikdamas bausmę laisvės atėmimo vietoje už kitas nusikalstamas veikas), įvertino pastarojo asmenybę – nusikaltimą padarė būdamas teistas, neišnykus teistumui (t. 2, b. l. 37-43), todėl yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), tačiau per vienerius metus nebuvo baudžiamas administracine tvarka (t. 1, b. l. 156), yra vedęs ir turi mažametę dukrą (t. 2, b. l. 36; t. 3, b. l. 13). Kolegija sutinka su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytomis išvadomis, kad L. Š. įvykdytas nusikaltimas nėra atsitiktinis neigiamas jo elgesys, nulemtas tam tikrų nepalankių aplinkybių. Akivaizdu, kad nei ankstesniais nuosprendžiais L. Š. paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, nei jo teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas (bausmės vykdymo atidėjimas, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės) jam pozityvaus poveikio nepadarė ir nedaro. Nors apylinkės teismas nenustatė L. Š. atsakomybės lengvinančių ar(ir) sunkinančių aplinkybių, tačiau dėl visų ankščiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų duomenų, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti apeliantui didesnę už BK 260 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (vidurkis 9 metai) bausmę.

Nuteistojo L. Š. kaltės nemenkina nei jo šeiminė padėtis, nei jo amžius, nei skunde deklaruojamas noras pasitaisyti. Faktas tas, kad 25 metų amžiaus L. Š. jau buvo nuteistas 9 kartus ir net atlikdamas laisvės atėmimo bausmę padarė dar vieną sunkų nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, o apeliavimas į šeiminę padėtį akivaizdžiai deklaratyvus, nes teisiamajame posėdyje pats nurodė, jog išsiuntė dokumentus į teismą dėl santuokos nutraukimo (t. 3, b. l. 23). Tokiu būdu nėra jokio pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais L. Š. argumentais švelninti jam paskirtą bausmę.

Kaip buvo minėta, prokurorė savo skundu nesutinka ir su L. Š. paskirta galutine subendrinta bausme. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas pagal BK 64 str. nuostatas bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta neatlikta bausme, paskyrė aiškiai neteisingą galutinę bausmę. Iš dalies kolegija sutinka su tokiais skundo argumentais.

Pažymėtina, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu L. Š. buvo pripažintas kaltu už tai, kad, vėlgi, būdamas laisvės atėmimo vietoje įvykdė tris sukčiavimus pagal BK 182 str. 1 d., už ką jam buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Minėtu nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo subendrintos ne tik tarpusavy (BK 63 str. 1, 4 d.), bet ir su 2008 m. kovo 13 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartimi, kuria subendrintos 2008 m. sausio 31 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Šaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, skiriant L. Š. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams 9 mėnesiams. Iš bylos medžiagos yra aišku, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu L. Š. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė iš viso už šešiais teismų nuosprendžiais inkriminuotas nusikalstamas veikas (t. 2, b. l. 37-43). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad L. Š. bausmę pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendį pradėjo atlikti 2009-07-09 (t. 2, b. l. 35), vadinasi, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo (2010-05-31) apeliantas buvo atlikęs tik mažąją dalį (10 mėn. 22 d.) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu jam paskirtos bausmės.

Kolegija pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kokią dalį neatliktos bausmės pridėti, skiriant galutinę subendrintą bausmę. Visgi, apylinkės teismas, parinkdamas pridedamos laisvės atėmimo bausmės dydį, turėjo ypatingą dėmesį kreipti į L. Š. nusikalstamo elgesio dinamiką, jo asmenybės pavojingumą ir susiformavusias nuteistojo antivisuomenines nuostatas.

Iš esmės apylinkės teismas, subendrindamas L. Š. pagal BK 260 str. 2 d. paskirtą bausmę su kitu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, BK 64 str. nuostatų nepažeidė. Tačiau kolegija, įvertinusi visumą aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, daro išvadą, kad apylinkės teismas prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės (pagal BK 260 str. 2 d.) pridėjo aiškiai per mažą (1 metus 6 mėnesius) neatliktos bausmės dalį. Tai lėmė aiškiai per švelnios subendrintos galutinės bausmės paskyrimą, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Nepagrįstas nuteistojo L. Š. prašymas į jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę, įskaityti laiką nuo nusikaltimo padarymo dienos – 2009-09-28. Pažymėtina, kad L. Š. nusikaltimą, inkriminuotą skundžiamu nuosprendžiu, padarė neatlikęs laisvės atėmimo bausmės pagal 2009 m. liepos 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį, todėl L. Š. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė bendrinama ne su visa, o su neatlikta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi. Vadinasi, nuo nusikaltimo padarymo dienos iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo (2009-09-28 – 2010-05-31) atitinkamai sumažėjo ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis, todėl BK 64 str. nenumato jau atliktos bausmės įskaitymo į galutinę subendrintą bausmę.

Be to, kas aptarta, prokurorė apeliaciniu skundu prašo griežtinti baudžiamąją atsakomybę ir J. Š., tvirtindama, kad apylinkės teismas nepagrįstai jos atžvilgiu taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas, kadangi ji bendrininkų grupėje padarė sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, jos atsakomybės lengvinančių aplinkybių nenustatyta, į nusikalstamą veiką buvo įtraukta ne atsitiktinai, o jos šeiminė padėtis nėra išimtinė aplinkybė.

Apylinkės teismas savo nuosprendyje detaliai pasisakė dėl J. Š. taikytinos baudžiamosios atsakomybės ir, kolegijos nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad BK 260 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės (laisvės atėmimas nuo 8 iki 10 metų) paskyrimas J. Š. prieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.). Teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad J. Š. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau įvertino eilę jos teigiamus socialinius ryšius apibūdinančių duomenų (augina mažametį vaiką – yra motinystės atostogose, turi nuolatinį darbą, mokosi, ankščiau teisiama nebuvo, nebausta administracine tvarka) ir iš esmės teigiamą nuteistosios charakteristiką (t. 2, 180). Priešingai nei teigia prokurorė, visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų J. Š. asmenį apibūdinančių aplinkybių nerodo, kad pastarosios antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir kad padaryta nusikalstama veika būtų jos gyvenimo būdo ar jos ankstesnio elgesio padarinys.

Iš tiesų, apylinkės teismas nenustatė J. Š. atsakomybės sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių. Tačiau konkrečiu atveju negalima nekreipti dėmesio į tai, kad visas esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes nuteistoji pripažino viso baudžiamojo proceso metu (t. 2, b. l. 10-12; 28-30; 190-191; t. 3, b. l. 24-26), kas, be abejonės, apibūdina ją teigiamai. Tai, kad J. Š. negalėjo įvardinti konkrečios įgytos narkotinės medžiagos pavadinimo nepaneigia jos geranoriškos valios prisipažįstant.

Tuo pačiu, kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nei J. Š., nei P. K. pareikštais kaltinimais nebuvo inkriminuojamas veikimas bendrininkų grupėje su L. Š. ir nenustatytu asmeniu pravarde ,,M.“ (t. 2, b. l. 124-134). Kaltinamiesiems (P. K. ir J. Š.) pareikštų kaltinimų kvalifikacijos ir inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių prokurorė pakeisti neprašė, vadinasi, nepasinaudojo baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teise, ir bylos nagrinėjimas P. K. ir J. Š. atžvilgiu pirmosios instancijos teisme turėjo vykti pagal jiems 2010-01-15 pareikštus kaltinimus. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad ir bylos apeliaciniame procese prokurorė neprašė keisti pareikštų kaltinimų P. K. ir J. Š. atžvilgiu. Tokiu būdu teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, negali pripažinti, J. Š. ir P. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe – veikimo bendrininkų grupėje su L. Š. ir nenustatytu asmeniu pravarde ,,M.“. Nepripažinus J. Š. ir P. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikimo bendrininkų grupėje, nėra pagrindo pripažinti L. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veikė bendrininkų grupėje vien su nenustatytu asmeniu.

Taigi, atsižvelgiant į visas ankščiau aptartas aplinkybes bei į J. Š. pareikštą kaltinimą, prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais griežtinti J. Š. paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistųjų L. Š. ir P. K. apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendį L. Š. atžvilgiu, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 d., L. Š. paskirtą galutinę subendrintą bausmę padidinti iki 14 metų laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.