Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr.: 1A-77-350/2010

Pranešėjas Algirdas Gaputis Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.27.2; 2.4.6.

2010 m. kovo 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-02 nuosprendžio, kuriuo N. R. pripažintas kaltu pagal BK 287 str. 1 d. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 21 d., apie 3.55 val. nakties, Panevėžio m., Vaitkaus g., prie namo Nr. 7, panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas valstybės tarnautojams, atliekantiems funkcijas – Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos patrulių kuopos vyresniajam patruliui R. R. ir vyresniajam patruliui Ramūnui Kartanui – sudeginti jų automobilius, išdaužyti butų langus, padegti butus, sužaloti jų vaikus bei susidoroti su žmonomis, reikalavo, kad R. R. ir Ramūnas Kartanas neatliktų savo tarnybinių funkcijų kito asmens naudai, tai yra, kad nenustatinėtų D. D. blaivumo alkotesteriu bei nesurašytų kelių eismo taisyklių pažeidėjai D. D. administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl transporto priemonės vairavimo, esant neblaiviai.

Nuteistasis N. R. skundžia 2009-12-02 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, nurodo, kad nesutinka tiek su jam inkriminuotos veikos kvalifikavimu, tiek su bausme ir jos dydžiu, todėl prašo nuosprendį panaikinti, o jį išteisinti, arba skirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne bausme, arba sumažinti skirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.

Nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė byloje surinktus duomenis, neatsižvelgė į esmines faktines veikos padarymo aplinkybes, todėl priėmė klaidingą išvadą, kad jo veiksmai atitinka BK 287 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Teigia, kad teismas, priimdamas jį apkaltinantį nuosprendį, rėmėsi šališkais liudytojo R.Rimšos, R.Kartano bei neblaivių merginų, kurios tinkamai nesuvokė tikrosios konflikto priežasties, parodymais. Liudytojos D. D. ir R. K. parodė, kad esminių konflikto detalių nepamena, tik numano, kad konfliktas kilo dėl to, kad pareigūnai greičiau paleistų D. D.. Jos matė tik tam tikras faktines veikos aplinkybes – apeliantą mosikuojantį rankomis, lakstantį po gatvę ir pan., tačiau tai jis darė ne turėdamas tikslą pasipriešinti ar juo labiau grasinti pareigūnams, o dėl to, kad jam į akis papurškė ašarinių dujų, todėl akivaizdu, kad po tokio veiksmo jis vietoje stovėti negalėjo. Nurodo, kad pareigūną R.Rimšą jis pažįsta. Yra jį nufilmavęs paimant automobilio dokumentus, už ką jis turi pyktį apelianto atžvilgiu ir dėl ko kilo konfliktas. Mano, kad dėl šių priežasčių jo veika užtraukia nebent administracinę atsakomybę.

Mano, kad net ir pripažinus jį kaltu pagal BK 287 str. 1 d., vienerių metų laisvės atėmimo bausmė jam skirta nepagrįstai. Neneigia, kad veikos padarymo metu turėjo du teistumus, kuo remiantis apylinkės teismas jam kaip recidyvistui skyrė laisvės atėmimo bausmę, tačiau BK 287 str. 1 d. sankcijoje numatytos ir kitos alternatyvios bausmės – bauda, areštas. Atsižvelgiant į tai, kad BK 56 str. nuostata nurodanti, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė nėra imperatyvi, atsižvelgiant į visas reikšmingas bausmės skyrimo aplinkybes, jam galėjo būti paskirta ir švelnesnė bausmės rūšis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad jam inkriminuota veika savo laipsniu nėra labai pavojinga visuomenei, apelianto manymu kaltės forma nepasireiškė kaip tyčia, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, net ir skyrus laisvės atėmimo bausmę jos trukmė turėjo būti mažesnė už galimą šios bausmės vidurkį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras– atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes bei teisingai įvertinęs surinktus įrodymus, N. R. pagrįstai pripažino kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo.

Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo psichinės prievartos panaudojimo reikalaujant atlikti veiksmus kaltininko ar kito asmens naudai momento.

Policijos pareigūnai R.Rimša ir R.Kartanas analogiškai parodė, kad dirbant ekipaže 2005-05-21 patikrinimui sustabdė automobilį vairavusią D. D.. Įtarus ją esant neblaiviai, pakvietė į tarnybinį automobilį girtumo nustatymui. Kartu su ja važiavęs N. R. iššoko iš automobilio jai liepė „nepūsti“ ir neatlikti jokių veiksmų. Liepus jam grįžti į automobilį N. R. pradėjo keiktis, ėmė grasinti susidoroti su juo ir jo šeima, puolė į tarnybinį automobilį, dėl ko į jį buvo papurkšta ašarinių dujų, po ko jis keikdamasis atsitraukė ir vėl grasino, metė nuorūką į R.Rimšą. Iškvietus kitą ekipažą N. R. pabėgo iš įvykio vietos, buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje. Liudytoja D. D. patvirtino, kad įvykio dieną ji neblaivi vairavo automobilį. Vaitkaus g. buvo sustabdyta policijos pareigūnų. N. R. pareigūnų prašė ją paleisti, tačiau jai einant į tarnybinį automobilį pribėjęs N. R. jai liepė į alkotesterį nepūsti. Ji nustojo pūsti ir atkreipė dėmesį, kad tarp pareigūnų ir N. R. prasidėjo konfliktas. Kitų įvykio aplinkybių nepamena dėl girtumo.

Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų veikę ne savo kompetencijos ribose, pažeidę jų darbą reglamentuojančius teisės aktus ar viršiję savo įgaliojimus, todėl pirmosios instancijos teismas V. R. išsakytus grasinimus policijos pareigūnų R.Rimšos bei R.Kartano atžvilgiu, t.y. sudeginti jų automobilius, išdaužyti butų langus, padegti butus, sužaloti jų vaikus bei susidoroti su žmonomis, pagrįstai įvertino kaip psichinę prievartą teisėtai veikiančių pareigūnų atžvilgiu, siekiant, kad jie neatliktų teisėtų veiksmų ir neįformintų D. D. padaryto administracinio teisės pažeidimo fakto.

Skundo teiginys, jog pirmos instancijos teismas vadovavosi vien šališkais liudytojo R.Rimšos bei neblaivių merginų parodymais, nepagrįstas. BPK 301 str. 1 d. numato, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog pirmos instancijos teismas, atlikęs išsamią byloje surinktų įrodymų analizę, išvadas grindė teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais. Apelianto bei liudytojų D. D., parodymus teismas gretino su nukentėjusiųjų R.Rimšos, R.Kartano, liudytojo D.Baltrūno parodymais. Įvertindamas parodymus, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į ikiteisminio tyrimo metu surašytų protokolų duomenis. Nukentėjusiųjų R.Rimšos ir R.Kartano parodymais teismas rėmėsi pagrįstai, nes šie parodymai nuoseklūs bei atitinka objektyvius byloje nustatytus duomenis. Taigi, N. R. kaltę patvirtino ne vien nukentėjusiojo R.Rimšos parodymai, o teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Esant visoms šioms aplinkybėms, netikėti nukentėjusių parodymais nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu N. R. parodymai teisiamojo posėdžio metu byloje esančių įrodymų visetui akivaizdžiai prieštarauja. Teismas neprivalo vadovautis vien nuteistojo parodymais, kurie yra tik vienas iš įrodymų šaltinių. Vertinant apelianto parodymus, atsižvelgtina ir į jo elgesį po veikos padarymo. Jausdamasis nekaltas, jis neturėjo pagrindo bėgti iš įvykio vietos, tačiau šiuo atveju jis pabėgo ir buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, ką patvirtino ir liudytoju apklaustas (duomenys neskelbtini) .

Tai, kad nuteistasis nurodo jog pažįsta R.Rimšą kaip pareigūną ir kad pastarasis jį apkalba dėl to, kad buvo nufilmuotas imantis automobilio dokumentus, neduoda pagrindo abejoti jo parodymais, tuo labiau, kad juos papildo nukentėjusiojo R.Kartano bei kitų liudytojų parodymai. Nuteistojo teiginys, kad jis policijos pareigūnams negrasino ir nereikalavo neatlikti savo tarnybinių funkcijų – nustatinėti D. D. girtumo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir vertintinas, kaip bandymas išvengti atsakomybės.

Nuteistojo veiksmų nusikalstamą pobūdį patvirtina jo veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu. Nekelia abejonių, kad tai buvo padaryta tiesiogine tyčia – nuteistasis N. R. suprato, jog panaudodamas psichinę prievartą reikalauja policijos pareigūnų susilaikyti nuo tam tikrų teisėtų veiksmų atlikimo – netikrinti D. D. girtumo ir to norėjo. Tokiu būdu, jo veikoje nustačius BK 287 str. 1 d., numatytos nusikalstamos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, konstatuotina, kad nuteistojo N. R. veiksmų turinys visiškai atitiko BK 287 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos veikos sudėtį, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą o ne pagal administracinės teisės pažeidimų kodeksą, kaip skunde nurodo nuteistais.

Kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kuriais ginčijamas laisvės atėmimo bausmės pagal BK 287 straipsnio 1 dalį paskyrimas.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas apeliantui bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje atsižvelgė ir jame motyvuotai išdėstė jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. N. R. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo du neišnykusius teistumus, charakterizuojamas neigiamai. BK 56 str. 1 d. taisyklė numato, jog asmeniui, kuriam teistumas neišnykęs ar įstatymų nustatyta tvarka yra nepanaikintas, t.y., recidyvistui, jei jis padaro tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. N. R. nusikaltimą už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarė būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą. Po šios veikos padarymo – 2005-06-07- buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 str. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas jam pagrįstai paskyrė griežčiausią BK 287 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Su apylinkės teismo išdėstytais motyvais jog šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti apeliantui paskyrus laisvės atėmimo bausmę kolegija visiškai sutinka, nes tik tokia bausme galima pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

BK 287 str. 1 d. numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų. N. R. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra artima sankcijoje už padarytą nusikaltimą bausmės vidurkiui, todėl atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę nėra aiškiai per griežta.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-02 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo N. R. apeliacinį skundą atmesti.