- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-19
- Bylos Nr.
- I-5868-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00512-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- UAB “UBC”
- Atsakovas
- Audito
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB “UBC” skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus (toliau – ir Departamentas) 2015-12-30 įsakymą Nr. V-316 “Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB “UBC” skyrimo” (toliau – ir Įsakymas), kuriuo bankroto administractoriui UAB “UBC” buvo skirta nuobauda – įspėjimas.
Nurodė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2015-09-22 iki 2015-12-31 atliko pareiškėjos planinį patikrinimą, kuriuo siekė nustatyti, ar pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11² str. 5 d. 1 punkte nustatytus reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos bei, kaip pareiškėja atlieka jai ĮBĮ nustatytas pareigas. Planinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja, administruodama BUAB “ADE Line LT”, pažeidė ĮBĮ 22 str. 1 dalies reikalavimus, o administruodamas BUAB “Automobilis” pažeidė ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 punktą bei Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) 11.2 punktą.
Pareiškėja nesutikdama su atsakovės išvadomis dėl pareiškėjos veiksmų administruojant BUAB “ADE Line LT” pažeidus ĮBĮ 22 str. 1 dalį nurodė, kad BUAB “ADE Line LT” kreditorių susirinkimas, turėjęs įvykti iki 2015-06-08, dėl objektyvių priežasčių įvyko tik 2015-07-28, nes pareiškėjai nebuvo pateiktas bendrovės tikslus bei iššifruotas balansas bankroto bylos įsiteisėjimo dienai, t. y. 2015-02-05. Pareiškėja šį pažeidimą sistemiškai aiškindama kitų ĮBĮ nuostatų kontekste nurodė, kad IBĮ 11 str. 5 d. 25 punktas įtvirtina bankroto administratoriaus pareigą pirmajam kreditorių susirinkimui teikti tvirtinti savo veiklos ataskaitą, kurioje būtų surinkti visi duomenys apie įmonę, įtvirtinti minėtoje ĮBĮ nuostatoje. Pabrėžė, kad tokios ataskaitos svarbą parodo ir ĮBĮ 23 str. 4 punktas. Pareiškėjos teigimu, tiek pirmojo susirinkimo sušaukimas, tiek ataskaitos parengimas turi vykti remiantis tinkamo ir profesionalaus kreditorių informavimo principu, o ne vien mechaniškai ir atsietai taikant vieną iš ĮBĮ normų. Pareiškėjos manymu, pirmojo susirinkimo sušaukimas 30 darbo dienų vėliau nei nustatyta, negali būti laikytina reikšmingu pažeidimu.
Dėl pareiškėjos veiksmų administruojant BUAB “Automobilis” nurodė, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėja, matydama, kad UAB “Automobilis” likvidavimo procedūra laiku nebus užbaigta, be pagrindo nesiėmė priemonių dėl likvidavimo procedūros termino pratęsimo, terminui dar nepasibaigus, kaip numatyta ĮBĮ 33 str. 7 dalyje. Šiuo aspektu nurodė, kad bendrovei priklausančių patalpų, adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo klausimai buvo svarstyti 2013-02-07, 2014-06-30 ir 2015-08-17 posėdžiuose. Tuo tarpu ĮBĮ 33 str. 7 dalies nuostata negali kreditorių komiteto priverstinai nurašyti neparduoto bankrutavusios bendrovės turto per 24 mėn. Priešingai, kreditorių komitetas svartstė būtent patalpų pardavimo sąlygas ir tvarką, o ne turto nurašymo klausimus, kas reikštų, kad kreditoriams rūpi būtent tęsti turto pardavimą, t. y. tęsti turto likvidavimo procedūras. Be to, pareiškėjos teigimu, ĮBĮ 33 str. 7 dalis išimtinai siejama su turto pardavimu, o ne su bet kuriais administratoriaus veiksmais. Tuo pagrindu absoliučiai nepagrįstais vertino atsakovės argumentus dėl ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 punkto pažeidimo, nes, pareiškėjos teigimu, ji būtent ir gynė visų kreditorių interesus teisme ir pardavinėjo bendrovės turtą. Atkreipė dėmesį, kad vykdant bendrovės likvidavimo procedūras administratoriaus ieškinys buvo tenkintas pilnai, o turtas parduotas.
Pažymėjo, kad skirta nuobauda yra neadekvati ir neproporcinga pareiškėjos padarytiems pažeidimams. Be to, neigiamų pasekmių bendrovių kreditoriams dėl padarytų pažeidimų nekilo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba atsiliepimo (b. l. 56–58) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Dėl ĮBĮ 22 str. 1 dalies pažeidimo nurodė, kad ši įstatymo norma nenumato jokių išimčių, kurioms esant, pirmasis kreditorių susirinkimas galėtų įvykti kitu, negu šioje nuostatoje numatytu terminu.
Dėl ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 punkto pažeidimo nurodė, kad pareiškėja neužtikrino, kad BUAB “Automobilis” kreditorių komitetas klausimą dėl įmonės likvidavimo procedūros termino pratęsimo svarstytų dar nesuėjus 24 mėn., nuo Vilniaus apygardos teismo 2013-04-03 nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2015-04-15.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2015-12-30 įsakymo Nr. V-316 “Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB “UBC” skyrimo”, kuriuo bankroto administractoriui UAB “UBC” buvo skirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Departamento vyriausiasis specialistas 2015-12-28 priėmė galutinę išvadą dėl bankroto administratoriaus UAB “UBC” veiklos planinio patikrinimo rezultatų (I t. b. l. 6, toliau – ir Išvada).
Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus dėl atlikto patikrinimo (I t. b. l. 82).
Departamento direktorius, atsižvelgdamas į Departamento valstybės tarnautojo 2015-12-28 galutinę išvadą Nr. A4-1635 bei pareiškėjos papildomus paaiškinimus, 2015-12-30 priėmė įsakymą Nr. V-316, kuriuo nusprendė, kad bankroto administratorius UAB „UBC“, administruodamas BUAB “ADE Line LT” pažeidė ĮBĮ 22 str. 1 dalį, taip pat administruodamas BUAB “Automobilis” bankroto procesą pažeidė ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 punktą bei Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 11.2 punktą ir tuo pagrindu, vadovaudamasis ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. 1 punktu, bankroto administratoriui UAB „UBC“ skyrė nuobaudą – įspėjimą (I t. b. l. 5).
Pareiškėja prieštaraudama Įsakymui, jo neteisėtumą grindžia nurodydama, kad padaryti ĮBĮ pažeidimai yra mažareikšmiai, o paskirta nuobauda neproporcinga padarytiems pažeidimams.
Iš skundžiamo Įsakymo prieambulės matyti, kad jis priimtas atsižvelgiant į Departamento 2015-12-28 galutinę išvadą dėl planinio pareiškėjos veiklos patikrinimo. Teismų praktikoje teigiama, kad administracinio sprendimo priėmimo motyvai gali būti nurodomi ne tik administraciniame akte (kaip šiuo atveju Įsakyme), bet ir prie jo pridėtuose dokumentuose (pvz. Išvadoje). Atsižvelgiant į tai, kad Departamento nustatyti pažeidimas bei jų įvertinimas yra išsamiai išdėstyti Išvadoje, todėl, nagrinėjamu atveju, Išvada laikytina neatskiriama ginčijamo Įsakymo dalimi.
Dėl ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 punkto ir Kodekso 11.2 punkto pažeidimo
ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2015-01-01) nustatyta bankroto administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010-12-02 įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (2014-12-30 įsakymo Nr. 4-951 redakcija) 11.2 punkte įtvirtinta, kad bankroto administratorius savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi profesionalumo principu, kuris reiškia, kad administratorius, kaip savo srities profesionalas, vykdydamas įmonės bankroto procesą, turi turėti pakankamai žinių ir nuolat tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias, būti gerai susipažinęs su įstatymais ir kitais teisės aktais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti; tinkamai, rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atlikti savo pareigas; visada veikti profesionaliai, aiškinti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyviams proceso teisinį reguliavimą ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus. Iš paminėtų nuostatų seka, kad administratorius privalo užtikrinti, kad įmonės bankroto proceso metu būtų laikomasi nustatytų procedūrų, laiku priimami reikiami sprendimai.
Iš Departamento Išvados turinio ir kitos bylos medžiagos matyti, kad ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 punkte ir Kodekso 11.2 punkte nustatytų normų pažeidimai konstatuoti nustačius, kad pareiškėja, būdama BUAB “Automobilis” bankroto administratoriumi, neužtikrino, kad įmonės kreditorių susirinkimas klausimą dėl įmonės likvidavimo procedūros termino pratęsimo svarstytų dar nesuėjus ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytam 24 mėnesių terminui. Nustatyta, kad BUAB “Automobilis” bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2012-07-27 nutartimi. Teismo 2013-04-03 nutartimi ši bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo 2013-04-03 nutartis įsiteisėjo 2013-04-15. Tuo tarpu BUAB “Automobilis” kreditorių komitetas tik 2015-08-17 priėmė nutarimą prašyti teismo pratęsti bendrovės likvidavimo terminą, nors su tokiu prašymu turėjo būti kreiptasi dar iki 2015-04-15.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal ĮBĮ 33 str. 7 dalį, jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą), ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. <...> Kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti.
Iš šios nuostatos turinio matyti, kad ĮBĮ 33 str. 7 dalyje nustatytas 24 mėnesių terminas įmonės likvidavimo procedūroms užbaigti nėra naikinamasis ir gali būti pratęsiamas, o jeigu jis pasibaigęs, gali būti sprendžiama dėl šio termino atnaujinimo bei trukmės, tačiau tik tuomet, jeigu nėra priimtas teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos. Elgesio kodekso 11.2 punkte įtvirtintas efektyvumo principas reiškia, kad administratorius privalo siekti, jog kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne dalimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką; efektyviai naudoti žmogiškuosius ir materialinius išteklius; aktyviai talkinti teismo ir kreditorių susirinkimų darbui, nevilkinti proceso savo veiksmais ar neveikimu.
Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas 24 mėn. terminas, per kurį įmonės BUAB “Automobilis” kreditorių susirinkimas būtų turėjęs galimybę svarstyti bendrovės likvidavimo procedūros pratęsimo klausymą, dėl šios procedūros pratęsimo kreipiantis į teismą, buvo praleistas. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėja. Taigi pareiškėja neužtikrino, jog įmonės BUAB “Automobilis” kreditorių susirinkimas klausimą dėl bendrovės likvidavimo procedūros termino pratęsimo svarstytų dar nesuėjus ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytam 24 mėnesių terminui.
Nesutiktina su pareiškėjos subjektyviu šios teisės normos aiškinimu, kad ši teisės norma eliminuoja kreditorių susirinkimo (komiteto) išimtinę teisę spręsti dėl bankroto proceso metu parduodamo turto likimo, t. y. tarsi ši norma įpareigoja kreditorių susirinkimą priverstinai nurašyti per 24 mėnesių neparduotą įmonės turtą. Pažymėtina, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Tuo tarpu likvidavimo procedūros termino pratęsimu yra pratęsiama bankroto bylos eiga, kas reiškia, kad bankroto administratoriui atsiranda galimybė parduoti įmonės (jos savininko) turtą ir patenkinti kreditorių piniginius reikalavimus. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigiamos, būtina atsižvelgti į tai, ar likvidavimo procedūros metu buvo išnaudotos visos galimybės maksimaliai patenkinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, ir įsitikinti, kad buvo atlikti visi reikiami, o išimtiniu atveju ir papildomi veiksmai, susiję su bankrutavusios įmonės turto pardavimu. Dėl pareiškėjos šiuo aspektu nurodytų argumentų pažymėtina, kad pareiškėja nepagrįstai siauria aiškina šią teisės nuostatą (ĮBĮ 33 str. 7 d.), teigdama, kad ši teisės nuostata taikytina išimtinai tik bankroto procedūroms, susijusiosms su turto, neparduoto per 24 mėn., nurašymu. Ši nuostata, reglamentuojanti turto pardavimą ir perdavimą iš esmės, kaip minėta, suteikia teisę, tuo atveju, kai nespėjama išspręsti su bendrovės likvidavimu susijusių klausimų, kreiptis į teismą dėl termino, susijusio su įmonės likvidavimo procedūrų atlikimu, pratęsimo. Kaip nurodė ir pati pareiškėja, pasibaigus 24 mėn. nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos (2013-04-15) liko neišspręsti klausimai dėl neparduotų patalpų adresu: (duomenys neskelbtini) ir nebaigta byla Vilniaus apygardos teisme dėl turto grąžinimo. Be to, pareiškėjos teigimu, šių klausimų išsprendimas buvo svarbus siekiant kiek įmanoma maksimaliai užtikrinti kreditorių reikalavimus iki galo. Vadinasi, besibaigiant ĮBĮ 33 str. 7 dalyje nustatytam terminui ir turint tikslą toliau tęsti bendrovės likvidavimo procedūras, dar iki 2015-04-15 turėjo būti kreiptasi į teismą dėl bendrovės likvidavimo procedūros pratęsimo. Tačiau į teismą dėl bendrovės likvidavimo procedūros buvo kreiptasi tik su 2015-08-17 prašymu, t. y. jau praleidus ĮBĮ 33 str. 7 dalyje nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai šiuos pareiškėjos veiksmus vertino pavėluotais bankroto proceso efektyvumo principo prasme. Bankroto administratoriui keliami reikalavimai užtikrinti, kad įmonės bankroto proceso metu būtų laikomasi nustatytų procedūrų, laiku priimami reikiami sprendimai, todėl darytina išvada, kad Departamentas aukščiau aptartus pareiškėjos veiksmus (neveikimą) pagrįstai vertino, kaip profesionalumo principo nesilaikymą. Pareiškėjos argumentai dėl pažeidimo mažareikšmiškumo yra subjektyvaus pobūdžio ir jokios teisinės reikšmės pareiškėjo veiksmų vertinimui neturi.
Dėl ĮBĮ 22 str. 1 dalies pažeidimo.
IBĮ 22 str. 1 dalyje nustatyta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties, kuriai įsiteisėjus patvirtinta reikalavimų suma sudaro daugiau kaip pusę pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos arba teismo nutarties, kuria nustatoma, kad patvirtinta reikalavimų suma tapo didesnė negu pusė pateiktų kreditorių reikalavimų sumos, įsiteisėjimo dienos. Pagal ĮBĮ 13 str. 1 dalį, kai bankrotas iškeliamas ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. BUAB “ADE Line LT” bankroto byla buvo iškelta ne teismo tvarka (I t. b. l. 16). Bendrovės kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti kreditorių susirinkimo, įvykusio 2015-04-24 metu. Pagal ĮBĮ 22 str. 1 dalį, pirmasis susirinkimas turėjo įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo 2015-04-24, t. y. iki 2015-06-08. Tačiau pirmasis bendrovės kreditorių susirinkimas buvo suorganizuotas 2015-07-08 (I t. b. l. 23.
Pareiškėja iš esmės neneigia, kad pirmasis kreditorių susirinkimas buvo suorganizuotas praleidus ĮBĮ 22 str. 1 dalyje nustatytą terminą. Pateisindama termino praleidimą pareiškėja nurodė, kad pirmasis kreditorių susirinkimas įvyko vėliau dėl to, kad pareiškėjai nebuvo pateiktas bendrovės tikslus bei iššifruotas balansas bankroto bylos įsiteisėjimo dienai (t. y. 2015-02-05). Balanso iššifravimas buvo pateiktas tik 2015 m. birželio pabaigoje. ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 punkte nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas (nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas) privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Kaip matyti iš 2015-02-13 protokolo Nr. 2, posėdžio metu buvo priimtas nutarimas, kad per 10 dienų nuo nutarimo vykdyti bankroto procedūrą ne teismo tvarka, įmonės direktorius perduotu bankroto administratoriui bendrovės turtą ir visus dokumentus. Tačiau, kaip nustatyta, dokumentai buvo perduoti tik 2015 m. birželio pabaigoje. Kaip teisingai nustatė atsakovas, ĮBĮ 22 str. 1 dalyje nėra įtvirtinta jokių išimčių, kurių pagrindu pirmasis kreditorių susirinkimas galėtų įvykti vėliau, t. y. nesilaikant šioje teisės nuostatoje nustatyto termino. Be to, kaip pastebėjo atsakovas, terminas nuo įpareigojimo pateikti dokumentus iki 2015-06-08 (turėjo įvykti pirmasis kreditorių susirinkimas) yra pakankamas imtis priemonių dokumentams pateikti. Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai priėmė išvadą dėl ĮBĮ 22 str. 1 dalies nuostatos pažeidimo.
Pareiškėjos teigimu, padarytas pažeidimas jokių neigiamų pasekmių nei kreditoriams, nei bendrovei nesukėlė, todėl pats pažeidimas nelaikytinas reikšmingu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad delsimas bankroto procese paprastai sąlygoja bankrutuojančios įmonės turto sumažėjimą, o kartu neatitinka jos kreditorių, siekiančių patenkinti reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, lūkesčių ir interesų. Todėl įstatymų leidėjo ĮBĮ 22 str. 1 dalyje įtvirtintu terminu ir siekiama optimalaus visų suinteresuotų šalių interesų balanso, bei kartu nustato pareigą bankroto administratoriui įpareigojimus vykdyti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais dėl pažeidimo mažareikšmiškumo.
ĮBĮ 11⁷str. 1 d. 1 punkte nustatyta, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju Departamentas) skiria šioje nuostatoje nustatytas nuobaudas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nustatęs ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 punkto, Kodekso 11.2 punkto ir ĮBĮ 22 str. 1 dalies pažeidimus, pareiškėjai skyrė įspėjimą. Departamentas vertino, kad pareiškėja su padarytais pažeidimais nors ir sutiko, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, lėmusių teisės normomis nustatytų pareigų nevykdymą. Departamentas įvertinęs pareiškėjos veiksmus paskyrė švelniausią bankroto administratoriui skirtiną nuobaudą – įspėjimą.
Apibendrinant darytina išvada, kad patikrinimo metu nustatytų pažeidimų aplinkybės buvo įvertintos objektyviai. Paskirta nuobauda atitinka pažeidimų pobūdį ir mastą, todėl vertintina, kaip proporcinga. Nenustačius aplinkybių, dėl kurių nuobauda turėtų būti panaikinta, darytina išvada, kad ginčijamas Departamento direktoriaus 2015-12-30 įsakymas Nr. V-316 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos UAB “UBC” skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.