Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

atsakovės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui T. V.,

2024 m. lapkričio 6 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos „ZOOM“ būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Justana“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2024 m. vasario 26 d. nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 33178, kuriuo nuspręsta Bendrovei skirti 200 Eur dydžio ekonominę sankciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad Bendrovėje nuo 2023 m. spalio 16 d. įdarbintas trečiosios šalies (Baltarusijos Respublikos) pilietis U. B., kuriam buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Nr. 760218177 (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi), įdarbinimui ir darbui pas kitą darbdavį (kvietėja UAB „Muris”).

2024 m. vasario 8 d. atsakovė surašė pareiškėjos atžvilgiu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą Nr. UĮPPJ1015-0141. Protokole nurodė, kad pareiškėja įdarbino trečiosios šalies Baltarusijos Respublikos pilietį U. B., kuriam buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Nr. 760218177, įdarbinimui ir darbui pas kitą darbdavį. Tokiais veiksmais (neveikimu) UAB „Justana“ pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 4 dalies nuostatas ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Inspekcija 2024 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. NUĮPBJ 33178, kuriame konstatavo, kad Bendrovė savo veiksmais pažeidė imperatyvų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 4 dalyje numatytą reikalavimą ir padarė Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pažeidimą bei skyrė Bendrovei 200 Eur baudą.

Bendrovė, nesutikdama su Inspekcijos Nutarimu, skundu kreipėsi į teismą, prašydama minėtą Nutarimą panaikinti.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. gegužės 31 d.) bei Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 8 d.) nuostatos.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, įsipareigojęs užsienietį įdarbinti, nėra keičiamas, toks užsienietis gali dirbti pas kitą darbdavį. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos.

Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį nesilaikydamas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų.

Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, padarė šio straipsnio 1 ir (ar) 2 dalyje numatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, baudą nuo 200 iki 400 Eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą.

Nustatyta, kad Inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai, vadovaudamiesi 2024 m. sausio 22 d. Inspekcijos Vilniaus skyriaus vedėjo pavedimu Nr. 145, atliko UAB „Justana“ tyrimą pagal Inspekcijos Vilniaus skyriuje gautą Migracijos departamento pranešimą Nr. 10K-788, dėl galimų darbo įstatymų pažeidimų UAB „Justana“. Pranešime nurodyta, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę nustatė, kad Baltarusijos Respublikos pilietis U. B. turėjo Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760218177, išduotą nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2025 m. sausio 16 d. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kvietėja įmonė UAB „Muris“, darbo funkcija - termoizoliacijos įrengėjas). 2023 m. gruodžio 7 d. priimtas sprendimas panaikinti Leidimą laikinai gyventi Nr. 760218177 bei nuo 2024 m. sausio 8 d. Leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu. Užsienietis UAB „Justana“ dirbo nuo 2023 m. spalio 16 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. Dėl darbdavio keitimo U. B. į Migracijos departamentą nesikreipė.

Objektyviai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad Baltarusijos piliečiui U. B. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl jam yra taikomi Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies ir 62 straipsnio 4 dalies reikalavimai, o remiantis išduotu Leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos pilietis U. B. galėjo dirbti tik UAB „Muris“, kuriai tarpininkaujant ir buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Teismas akcentuoja, kad Įstatymo 44 straipsnio 6 dalis ne tik nustato darbuotojo (užsieniečio) pareigą prieš pakeičiant darbdavį gauti Migracijos departamento leidimą, bet ir suponuoja darbdavio, planuojančio tokį užsienietį įdarbinti, pareigą įsitikinti, kad toks įdarbinimas nepažeis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Ši pareiga darbdaviui numatyta Darbo kodekso 24 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Teismas daro išvadą, kad Bendrovė, kaip darbo sutarties šalis, privalėjo pati, prieš sudarydama darbo sutartį su Baltarusijos piliečiu U. B., įsitikinti, kad nėra jokių teisinių kliūčių šiai sutarčiai sudaryti, ir kad Bendrovės veiksmai bus teisėti, t. y. Bendrovė privalėjo įsitikinti, kad Baltarusijos piliečio U. B. pateiktų dokumentų pagrindu su juo gali būti sudaryta darbo sutartis, tačiau to neatliko.

Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Šios Įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys, ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio. Vien darbuotojo pageidavimas įsidarbinti įmonėje nereiškia, kad darbdavio atsakingas asmuo privalo pažeisdamas įstatymus priimti jį į darbą. Galimybė užsieniečiui pakeisti darbdavį numatyta UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje, tačiau šia galimybe užsienietis gali pasinaudoti tik gavęs Migracijos departamento leidimą pakeisti darbdavį. Teikdamas prašymą dėl leidimo pakeisti darbdavį, užsienietis nurodo darbdavį, pas kurį, esant teigiamam Migracijos departamento sprendimui, planuoja įsidarbinti, o būsimas darbdavys teikia Migracijos departamentui tarpininkavimo raštą, kuriuo įsipareigoja įdarbinti šį užsienietį.

Bylos medžiaga bei Bendrovės skunde nurodyti faktai patvirtina, kad Bendrovė žinojo apie pareigą gauti sprendimą iš Migracijos departamento dėl Baltarusijos piliečio U. B. leidimo pakeisti darbdavį, tačiau be jokio teisinio pagrindo įdarbino Baltarusijos pilietį U B. Bendrovėje. Bendrovės direktorius, prieš priimdamas sprendimą sudaryti darbo sutartį su U. B., turėjo įsitikinti, kad jo įdarbinimas nepažeis galiojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau to nepadarė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad užsieniečių įdarbinimo tvarka aiškiai aprašyta Užsieniečių teisinės padėties įstatyme, šis teisės aktas yra viešai prieinamas.

Taigi Bendrovė negalėjo nežinoti, kad Laikinas leidimas gyventi išduotas užsieniečio įdarbinimui ir darbui pas kitą darbdavį ir nesuteikia užsieniečiui teisės įsidarbinti ir dirbti pas pareiškėją, todėl, prieš sudarant su užsieniečiu darbo sutartį ir leidžiant dirbti Bendrovės naudai, privalėjo įsitikinti, kad jo įdarbinimas bus teisėtas ir nepažeis teisės aktų reglamentuojančių užsieniečių - trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reikalavimų.

Pareiškėja skunde nurodo, jog teismui nusprendus, kad pareiškėjai turėjo būti skirta bauda už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, teismas turėtų vertinti tokios sankcijos atitiktį proporcingumo principui, kadangi asmuo, padaręs Užimtumo įstatymo 57 straipsnio pažeidimą, faktiškai baudžiamas ne tik bauda, bet ir vienerius metus trunkančiu draudimu įdarbinti užsieniečius.

Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalis numato, jog Inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, baudą nuo 200 iki 400 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą. Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta jokių pareiškėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pareiškėjai skirta minimali galima už padarytą pažeidimą bauda.

Teismo vertinimu, tai, kad pažeidimo nustatymo faktas sukelia pareiškėjai neigiamas pasekmes, t. y. Įstatymo nuostatų pagrindu pareiškėja dėl skundžiamu Nutarimu paskirtos baudos faktiškai neturės galimybių vienerius metus įdarbinti užsieniečių, visiškai neįtakoja Nutarimo pagrįstumo, neatleidžia pareiškėjos nuo atsakomybės. Administracinė nuobauda yra prievartinio pobūdžio valstybės taikoma atsakomybės priemonė, todėl ji neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Todėl prieš pažeisdama teisės normų reikalavimus, atsakomybėn patraukta Bendrovė privalėjo įvertinti tai, kad administracinio nusižengimo padarymas sukels neigiamas finansines pasekmes, o to nepadarius, ji prisiėmė pasekmių, kilusių jai dėl padaryto pažeidimo, riziką. Įvertinusi minėtus Bendrovės argumentus dėl paskirtos baudos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Inspekcija, nustačiusi Bendrovės pažeidimą, susijusį su Baltarusijos piliečio U. B. įdarbinimu, tinkamai vadovavosi Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi ir pagrįstai skyrė Bendrovei sankcijoje numatytą baudą.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į Inspekcijos kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, ir pritaikius teisės aktų nuostatas, Nutarime nurodyti aiškūs ir suprantami pažeidimo nustatymo bei baudos skyrimo pagrindai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjos skundo argumentus, kuriais grindžiamas Nutarimo neteisėtumas, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas dėl Nutarimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas nėra tenkinamas, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Justana“ skundą atmesti kaip nepagršstą.

Netenkinti pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.