- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-26
- Bylos Nr.
- 2K-438/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Josifas Tomaševičius, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- T. Š.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Į bausmę įskaitytas kardomajame kalinime (sulaikyme) išbūtas laikas nuo 2009 m. lapkričio 8 d. iki 2009 m. lapkričio 10 d. ir nustatyta, kad galutinė bausmė paskirta 16 MGL (2080 Lt) dydžio bauda. Iš T. Š. priteista 200 Lt R. M. ir 100 Lt A. S. turtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. Š. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 8 d. apie 10.30 val. savo motinos V. Š. bute Marijampolėje (duomenys neskelbtini) atsisakė vykdyti teisėtus atvykusių Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Miesto policijos nuovados Prevencinio skyriaus (toliau – Marijampolės AVPK VTS MPN skyriaus) tyrėjų R. M., R. Ž., P. K. ir A. S. reikalavimus įsileisti juos į butą daryti kratą vykdant Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį. Siekdamas išvengti kratos, T. Š. iš pradžių sugriebė ketinusiam patekti į butą pareigūnui R. M. už drabužių, išstūmė jį iš buto į laiptinės koridorių ir grumdamasis suplėšė jo striukę, po to užsiundė prieš policijos pareigūnus vokiečių aviganių veislės šunį, kuris įkando pareigūnui A. S. į koją bei sugriebė pareigūnui R. M. už dešinės rankos dilbio. A. S. dėl kąstinės žaizdos dešiniojoje kojoje ir R. M. dėl dviejų kraujosruvų dešinės rankos dilbyje padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius mano, kad jo veika vertintina kaip būtinoji gintis ir negali būti laikoma pasipriešinimu policijos pareigūnams ar būtinosios ginties ribų peržengimu, nes policijos pareigūnai, atvykę daryti kratos, buvo neuniformuoti, nei vienas iš jų neprisistatė esąs policijos darbuotojas, pažymėjimų taip pat neparodė. Jis teigia veikęs būtinosios ginties sąlygomis, nes pamatęs nepažįstamus vyriškius, su metaliniu laužtuvu rankose bandančius įsibrauti į jų butą, pagalvojo, jog tai plėšikai ir dėl to puolė nuo jų gintis ir šauktis pagalbos. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai padarė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes neišanalizavo ir neįvertino visų įrodymų, nuosprendį ir nutartį grindė tik jam nepalankiais įrodymais, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai bei neobjektyviai. T. Š. teigia kaimynų prašęs iškviesti policiją, nepjudęs pareigūnų šunimi, nes šuo pats instinktyviai reagavo į įsibrovusius asmenis. Dėl šių priežasčių, jo veika turėjo būti pripažinta tik kaip administracinės teisės pažeidimas, o ne nusikaltimas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo T. Š. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, jog nuteistojo kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas ir jo pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma pagrįsti būtinosios ginties versiją. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad, prašydamas taikyti BK 28 straipsnio nuostatas, kasatorius ginčija įrodymų vertinimą. Įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 301 straipsnyje nustatyta, kad nuosprendis turi būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, BPK 305 straipsnyje - kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė. Priimtame nuosprendyje visi įrodymai išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, nuteistojo T. Š. gynybos versija, kad jis pasipriešino policijos pareigūnams manydamas, jog jie yra užpuolikai, bandantys įsibrauti į jo butą, t.y. gindamasis, motyvuotai atmesta. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, t. y. bylos neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde {BPK 320 straipsnio 3 dalis), taip pat nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Kasatoriaus prašymas taikyti jam BK 28 straipsnio nuostatas atmestinas. BK 28 straipsnis numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog būtinosios ginties situacijos šioje byloje nebuvo. Nors kratą atlikti atvykę policijos pareigūnai ir nedėvėjo policijos uniformų, tačiau jie prisistatė esantys policijos pareigūnai ir rodė tai patvirtinančius dokumentus. Be to, vienas iš policijos pareigūnų - P. K. yra kasatoriaus apylinkės inspektorius, su kuriuo T. Š. ne kartą buvo susidūręs. Objektyviai nustatyta, kad P. K. 2008 m. lapkričio 13 d. nubaudė T. Š. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio pažeidimą. Net T. Š. mama, apklausta ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, jog P. K. jai yra pažįstamas kaip apylinkės inspektorius. Taigi, įvertinus aptariamą situaciją, akivaizdu, jog T. Š., pamatęs prie durų savo brolį besigalynėjantį su policijos pareigūnais, puikiai suvokė, kad tai yra ne užpuolikai, o policijos pareigūnai ir vietoje to, kad išsiaiškintų, kokiais tikslais jie atvyko, jis puolė juos stumti iš buto, muštis bei užsiundė šunimi. Policijos pareigūnams A. S. ir R. M. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, R. M. sugadinta striukė, o A. S. - batas. Šie T. Š. veiksmai neabejotinai nustatyti tinkamai įvertinus nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, apžiūrų duomenis bei pagrįstai kvalifikuoti kaip pasipriešinimas policijos pareigūnams, panaudojant fizinį smurtą.
Prašymas vertinti T. Š. veiką pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį atmestinas. Atribojant BK 286 straipsnyje numatytą veiką nuo ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, lemiamu kriterijumi yra tai, kad baudžiamąją atsakomybę užtraukia tokie pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui veiksmai, kai panaudojamas ar grasinama tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Kaip jau buvo nurodyta, teismai tinkamai nustatė aplinkybę, kad T. Š. pasipriešindamas policijos pareigūnams panaudojo fizinį smurtą, todėl jo veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti ne kaip ATPK pažeidimas, o BK 286 straipsnyje numatyta veika.
Apibendrinus, galima teigti, kad teismai įstatymo taikymo klaidos bei esminių BPK pažeidimų nepadarė. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 286 straipsnio taikymo
Kasatorius tvirtina, kad jo padaryta veika teisiškai privalo būti vertinama kaip būtinoji gintis, kuri yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Jis teigia, jog policijos pareigūnai, atvykę daryti kratos, buvo neuniformuoti, neprisistatė esą policijos darbuotojai, pažymėjimų neparodė. Todėl jis, pamatęs nepažįstamus vyriškius, bandančius įsibrauti į jų butą, pagalvojo, jog tai plėšikai ir dėl to puolė nuo jų gintis.
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., kasacinę nutartį 2K-336/2008) būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kiekvienu atveju privalu aiškintis tokius esminius konkrečios situacijos komponentus kaip pavojingo kėsinimosi buvimą ir gynybą nuo tokio kėsinimosi.
Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne gintis bandančio asmens vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė įstatymo saugomoms vertybėms yra visiškai aiški besiginančiajam ar ginančiam kitus asmenis. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau siekiantis gintis ar ginti asmuo iš baimės, nepagrįsto įtarumo ir pan. vis dėlto padaro žalos kitiems, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
Išnagrinėjus šioje baudžiamojoje byloje esančius teismų sprendimus pagal kasacinio skundo teiginius, kuriuos išdėstė nuteistasis T. Š., matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia išvadą, kurioje konstatuota nuteistojo kaltė dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojams. Teismas ištyrė ir įvertino nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų P. K., R. Ž., D. Š. parodymus, teismo nutartį, specialisto išvadą, kitus rašytinius įrodymus. Jų visetas teismui davė pagrindą konstatuoti, kad kaltinamajam buvo žinomas nukentėjusiųjų kaip policijos pareigūnų statusas ir suprantami jų atvykimo tikslai, susiję su nusikaltimo įkalčių paieška. Susidariusioje konfliktinėje situacijoje nebuvo jokio policijos pareigūnų bandymo pavojingai, realiai ir akivaizdžiai kėsintis į kokias nors įstatymo ginamas vertybes. Vadinasi, nebuvo sąlygų atsirasti nei realiai, nei įsivaizduojamai T. Š. teisei į būtinąją gintį. Tokiu atveju jo smurtiniai veiksmai privalėjo būti traktuojami kaip nusikalstami.
T. Š. veiksmai, kuriais jis pasipriešino policijos pareigūnams pats panaudodamas prieš nukentėjusįjį R. M. fizinį smurtą, taip pat užsiundydamas vokiečių aviganių veislės šunį, nuo kurio nukentėjo R. M. ir A. S., pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti kaip atitinkantys nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymius. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą, pripažino, kad BK 286 straipsnis nuosprendyje pritaikytas tinkamai. Priešingai, negu tvirtina kasatorius, šioje baudžiamojoje byloje nustatytus faktus teismai įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o juos kvalifikuodami baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pagrindo taikyti švelnesnę atsakomybę, numatytą ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, šiuo konkrečiu atveju nebuvo ir negalėjo būti, nes T. Š. policijos pareigūnams pasipriešino panaudodamas prieš juos intensyvų fizinį smurtą, sukėlusį nukentėjusiesiems žalingus padarinius.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo T. Š. kasacinį skundą atmesti.