Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir paskirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

G. J. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 12 d., apie 16 val., prie (duomenys neskelbtini) esančio namo pažeidė viešąją tvarką – įžūliais veiksmais demonstruodamas aiškią nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką sumušė nukentėjusįjį R. K., suduodamas rankomis ir spirdamas kojomis jam ne mažiau kaip keturiolika kartų į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas fizinį skausmą.

Nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes nuosprendyje nurodytos veikos jis nepadaręs. Nors teisme prisipažinęs, jog nukentėjusiajam sudavęs smūgius, tačiau tai padaręs kilus kivirčui tarp jo ir nukentėjusiojo, kuris paragintas išeiti iš brolio namų kiemo, atsakęs šiurkščiais žodžiais. Be to, jo prisipažinimas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. prieštarauja teisingumui, nes vieta, kur atsitiko įvykis, nėra viešoji vieta, įvykio kilimo priežastimi buvo konkretus konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo, trukęs labai trumpą laiko tarpą, visuomenės rimtis sutrikdyta nebuvo, nepagarba kam nors išreikšta nebuvo. Neaišku, kuo remiantis buvo nustatyta, jog dėl suduotų smūgių nukentėjusysis patyrė skausmą, nes po įvykio jokia ekspertizė nebuvo atlikta. Teismas, skirdamas bausmę, neteisingai vadovavosi Baudžiamojo kodekso 56 straipsnio nuostatomis, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tačiau nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes gali būti skiriama švelnesnė bausmė. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad bylą tiriant ikiteisminiame tyrime ir ją nagrinėjant teisme buvo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai: nukentėjusysis kaip liudytojas buvo apklaustas tuoj po įvykio jam dar esant girtam. Nors nukentėjusiojo pareiškimas-protokolas priimtas kovo 12 d., tačiau pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta tik kovo 13 d. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, jog jis surašytas kovo 12 d. nuo 9 val. iki 20 val., nors pareiškimas-protokolas iš nukentėjusiojo paimtas kovo 12 d. 19 val. 15 min. Byla teisme buvo išnagrinėta nukentėjusiajam nedalyvaujant, nors jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tikėti nebuvo galima.

Apeliacijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašo nuosprendį panaikinti, prokurorė – skundą atmesti, nukentėjusysis pareiškė, kad nuteistajam pretenzijų neturi.

Apeliacinis skundas pagrįstas, Apylinkės teismo nuosprendis naikintinas nenustačius, kad nuteistasis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Nuosprendis – svarbiausias teisingumo vykdymo aktas, kuris priimamas remiantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis ir kuriuo išsprendžiamas asmens kaltumo ar nekaltumo klausimas. Praktiniai nuosprendžio priėmimo ir jo surašymo klausimai išnagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą teisiamajame posėdyje, paviršutiniškai ištyrė į bylą surinktus duomenis, liečiančius kaltinimo nuteistajam esmę, o dalį reikšmingų bylai duomenų apskritai netyrė, dėl to priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Iš tikrųjų, kai kurie teismo veiksmai yra akivaizdžiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Teismas, priimdamas nutartį iš prokuratūros gautą bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutarė į posėdį kviesti kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus A. I. T. ir V. A.. Tačiau į teisiamąjį posėdį, nepranešę apie priežastis, neatvyko nei nukentėjusysis, nei minėti liudytojai. Į posėdį atvykus tik kaltinamajam nutarta bylą nagrinėti be nukentėjusiojo ir liudytojų, dėl to priimta visiškai nemotyvuota teismo nutartis. Nepaisant to teismas, apklausęs kaltinamąjį, kaip nurodyta teismo posėdžio protokole, ištyrė byloje esančius dokumentus, iš jų ir byloje ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų apklausų protokolus (beje, nurodant tiriamų dokumentų sąrašą iš eilės nurodyti beveik visi bylos lapai, ko nereikėtų daryti, nes remiantis BPK 290 str. paskelbiami tie ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gauti ir pridėti dokumentai, kurie turi reikšmės bylai nagrinėti).

Teismas, nemotyvuodamas sprendimo bylą nagrinėti be neatvykusių liudytojų ir nukentėjusiojo, negalėjo šių asmenų parodymų vertinti kaip įrodymų ir jais remtis sprendžiant kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo klausimą. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. nurodo atvejus, kada nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, pirmiau duoti ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu, gali būti perskaitomi, o po to šie parodymai remiantis BPK 20 straipsniu vertinami kaip įrodymai. Tačiau teismas šio įstatymo reikalavimo nepaisė. Kita vertus, teismas, spręsdamas nuteistojo kaltumo klausimą, nuosprendyje nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų turinio nevertino, asmens kaltumo klausimą išsprendė remdamasis tik paties kaltinamojo parodymų turiniu ir jo vertinimu. Suprantama, kad ne visada būtina nuosprendyje nurodyti nukentėjusiųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jei jie neturi informacijos apie kaltinimą turinį, tačiau pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoje byloje nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai informacijos prasme buvo svarbūs, kaip svarbus buvo ir šių parodymų, kaip įrodymų, vertinimas. Antra, svarbūs turėjo būti ne tik tų liudytojų, kurie buvo nurodyti teismo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisme, bet ir kitų su įvykio aplinkybėmis susijusių liudytojų, kurių iškvietimo į teisiamąjį posėdį teismas nesvarstė, parodymai. Teismas, paviršutiniškai išspręsdamas baudžiamojo proceso teisme organizavimo klausimus, negalėjo tinkamai vykdyti teisingumo – nuosprendžiu išspręsti asmens kaltumo ar nekaltumo klausimo. Kaip minėta, priimtas nuosprendis, kuriuo kaltinamasis pripažintas kaltu, pagrįstas nuteistojo (tuo metu kaltinamojo) parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis. Tačiau šis ikiteisminio tyrimo veiksmo dokumentas nelemia asmens padarytų veiksmų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių nustatymą, nes šio dokumento duomenys tik konstatuoja įvykio vietą. Beje, tiriant šio dokumento duomenis ir juos vertinant su pareikšto kaltinimo kontekstu, buvo galima mėginti nustatyti viešosios tvarkos pažeidimo esmę – vietos erdvę, aplinką, su įvykiu nesusijusių žmonių buvimą ir pan. Nuteistojo kaltumas ir padarytų veikų kvalifikavimas, nuosprendyje nurodžius tik kaltinamojo parodymus ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, grindžiami iš esmės neteisėta išvada, kad, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme patikrintus įrodymus, kaltinamasis pripažįstamas kaltu ir jo padaryta veika kvalifikuojama pagal Baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. Iš šio teiginio matyti, kad teismas, darydamas tokią išvadą, daro ir metodologinę klaidą: nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme įrodymai nerenkami, į bylą renkami su įvykiu susiję duomenys. Ar jie laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia (tik) teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnis).

Kadangi byla išnagrinėta ir nuosprendis priimtas nepaisant esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą atlikti įrodymų tyrimą – teisme apklausti nukentėjusįjį, įvykį mačiusius liudytojus, nuteistąjį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis patvirtino tą patį, ką buvo paaiškinęs pirmosios instancijos teisme: R. J. pakursčius, neleido nukentėjusiajam įeiti į namą (duomenys neskelbtini), o nukentėjusiajam šiurkščiai atsakius, puolęs jį mušti.

Nukentėjusysis R. K. parodė, kad iš tikrųjų tą dieną jam atvykus į minėtą vietą – namo kiemą, tarp jo ir iki tol nepažįstamo asmens kilo konfliktas, šis asmuo jį pradėjo mušti, jis griuvo ant žemės. Kodėl jį mušė, paaiškinti negali.

Liudytojas A. I. T. parodė, kad tuo metu į minėtą vietą jis automobiliu atvežė nukentėjusįjį, kuris išlipo iš automobilio ir nuėjo į namą. Tačiau netrukus sėdėdamas automobilyje pamatęs, kad nukentėjusįjį mušę ir spardę du vaikinai, tuo metu buvęs apgadintas ir jo automobilis.

Liudytojas K. T. parodė, kad tuo metu jis į namus, kur yra įvykio vieta, parvežęs G. J., kuris kieme susimušęs su R. K.. Jis, liudytojas, ir su juo buvęs M. K. puolę skirti G. J. ir R. K..

Liudytojo A. I. T. parodymai atspindi tai, ką parodė K. T., kad A. I. T. vienu metu prie nukentėjusiojo matė kelis asmenis. Tačiau duomenų, kad nukentėjusįjį būtų mušęs dar kas nors, išskyrus nuteistąjį, nėra. Be to, A. I. T. parodė, kad į policiją kreipėsi ne nukentėjusysis, o jis, liudytojas, nes muštynių metu buvo apgadintas jo automobilis. Būtent jo iniciatyva buvo pradėtas įvykio aplinkybių tyrimas.

Nukentėjusysis, be to, parodė, kad po įvykio nuvykus į policiją ir surašius apklausos protokolą, jam buvo pasiūlyta vykti pas ekspertus, kad būtų nustatytas kūno sužalojimo laipsnis, tačiau jis to nepadaręs, o be to, ir sužalotas nebuvęs.

Esant tokioms aplinkybėms, kaltinimas nuteistajam buvo siejamas su viešosios tvarkos pažeidimu ir fizinio skausmo sukėlimu fiziniam asmeniui. Beje, kaltinamajame akte dar buvo nurodytas ir kaltinimas dėl A.I. T. automobilio apgadinimo, nors A. I. T. nukentėjusiuoju pripažintas nebuvo. Tačiau kaip prieštaravimas byloje yra prokuroro 2007-05-23 nutarimas bylą dėl šio kaltinimo nutraukti, nes padaryta veika priskiriama privataus kaltinimo bylų procesui.

Kaip minėta, teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, privalėjo į bylą surinktus duomenis vertinti kaip įrodymus ir spręsti, ar kaltinamojo padaryta veika atitinka Baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. sudėtį, o nuosprendyje, kuriuo nuteistąjį pripažino kaltu, motyvuotai išdėstyti Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose nurodytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Tačiau teismo išvados yra lakoniškos, iš jų daryti išvadas apie nuosprendyje nurodyto nusikaltimo ir jo kvalifikavimo esmę galimybių nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir vertindamas tiek naujus, tiek anksčiau į bylą surinktus duomenis, daro kitokias išvadas, negu padarė pirmosios instancijos teismas.

Nuteistojo padarytų veiksmų objektyvieji požymiai yra akivaizdūs – kad nuteistasis įvykio vietoje mušė nukentėjusįjį ir dėl to jam sukėlė fizinį skausmą, abejonių nėra. Tačiau dėl padarytų veiksmų subjektyviųjų požymių, kurie lemia padaryto nusikaltimo subjektyviosios pusės nustatymą, kyla pagrįstų abejonių.

Nusikaltimo, numatyto BK 284 str., sudėtis yra susijusi su kai kurių abstrakčių dalykų, iš jų ir su kaltininko psichologinėmis nuostatomis, kurios lemia subjektyviosios pusės nustatymą, taip pat su viešosios erdvės, kaip nusikaltimo objekto, įvertinimu. Nurodyto nusikaltimo subjektyvioji pusė siejasi su veikimo motyvu, t.y. minėtomis asmens psichologinėmis nuostatomis, kai asmuo viešoje vietoje paprastai be apibrėžto konkretaus tikslo aktyviai demonstruoja aiškią nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdo visuomenės rimtį. Tokie veikimo motyvai gali pasireikšti ir vartojant smurtą prieš konkretų asmenį. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio kilimo priežastis buvo asmeniniai santykiai, jų įgyvendinimas pasireiškė teisei prieštaraujančiais veiksmais. Įvykis kilo ne dėl to, kad nuteistasis dėl chuliganiškų paskatų puolė mušti nukentėjusįjį, o dėl to, kad taip daryti jį pakurstė R. J., kuri prieš prasidedant įvykiui nurodė labai konkrečias priežastis ir liepė nuteistajam nukentėjusįjį išvaryti iš namų kiemo. Kaip matyti iš nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, būtent tuo metu, kai nuteistasis vykdė R. J. nurodymą, tarp jų kilo konfliktas. Todėl šio konflikto esmė negali būti siejama su chuliganiškomis paskatomis, t.y. nenustatytas veikimo motyvas, kuris yra būtinas nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 284 str.

Viešosios tvarkos pažeidimo, kaip nusikaltimo, objektas yra viešoji visuomenės aplinka, kurioje egzistuoja įstatymais, visuomenės narių dorove, gyvenimo tradicijomis pagrįsta tvarka. Įžūlus smurtas prieš asmenį tokioje aplinkoje kartais gali leisti daryti išvadą apie nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo – padarymą nepaisant veiksmų motyvo turinio. Todėl nagrinėjamoje byloje iškyla veikos objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių santykio vertinimo klausimas: vis dėlto apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas mano, kad dėl nuteistojo padarytų veiksmų nusikaltimo objektas, kuris turėtų būti siejamas su viešosios tvarkos pažeidimu, nebuvo pažeistas. Nors aplinka ir yra vieša, tačiau darant nusikaltimą turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, šis sutrikdymas kaip nusikalstamos veikos rezultatas turi būti realus: t.y. žmonės gali būti išgąsdinti, priverčiami trauktis toliau nuo įvykio vietos, nutraukti kažkokią veiklą ir pan. Nagrinėjamo įvykio situacijoje buvo akivaizdus santykių aiškinimasis tarp žmonių grupių. Fizinis kontaktas buvo tarp dviejų žmonių, šalia įvykio vietos (šalia aplinkybių) buvę kiti asmenys smurto pavartojimo priežastis suvokė kaip asmeninių, o ne chuliganiškų ambicijų įgyvendinimą. Liudytojas A. Angelis, gyvenantis šalia namo, kurio kieme ir jo prieigose atsitiko įvykis, buvo pašalinis asmuo ir jis matė tai, ką darė nuteistasis. Tačiau liudytojas yra pareiškęs, kad toks santykių aiškinimasis kaimynų kieme jo interesų ir orumo nepažeidė, jis įspėjo nuteistąjį liautis muštis, tai nuteistasis ir padaręs.

Kaip minėta, kaltinimas nuteistajam buvo tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Apylinkės teismui tinkamai neišnagrinėjus šio kaltinimo aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismui ištyrus į bylą surinktus duomenis, daroma išvada, kad kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl jis išteisintinas (Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.).

Tai, kad kaltinamasis padarė ar galėjo padaryti kitus veiksmus – suduoti smūgius, padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą, yra privataus kaltinimo bylų proceso dalykas ir tokios bylos nagrinėjamos esant nukentėjusiojo skundui.

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. J. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisinti nenustačius padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.