Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubausto M. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarimo, kuriuo M. D. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. - 100 Lt dydžio bauda,

- pagal ATPK 130 str. 1 d. 3000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

(duomenys neskelbtini) apskr. VPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyr. inspektorius 2013 m. gegužės 29 d. M. D. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 40P-2629899-13 už tai, kad jis 2013 m. gegužės 29 d. 18 val. 5 min., (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atbuline eiga neįsitikino, kad tai daryti saugu ir atsitrenkė į kieme stovėjusį automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jį apgadino ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 119, 234, 231,1 p. ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

M. D. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 str. 2 d., šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 str. administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 str.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010, taip pat Administracinių teismų praktika 1. P. 305, Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 259).

ATPK 284 str. nurodytos aplinkybės, kurios turi būti išsiaiškintos bei turės reikšmę bylai teisingai išspręsti, t. y. organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

K.E.T. 234 p. nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant K.E.T. Kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia; sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. 1 d., akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles.

Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

ATPK 130 str. 1 d. nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio nusižengimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant KET pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos KET normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 11 p. nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai, ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad M. D. veiksmuose pasišalinant iš įvykio vietos, nėra tyčios bei nepadaryta žalos. Pačiame pirminiame 2013 m. gegužės 29 d. paaiškinime administracine tvarka nubaustas M. D. nurodė, kad „važiavau daugiabučio kieme atbulas <...> Sukdamas kairėn atsitrenkiau į stovintį automobilį. Išlipęs iš automobilio pažiūrėjau, kad nieko neatsitiko įlipau į automobilį ir išvažiavau. <...> Įvykio metu abu automobiliai apgadinti nežymiai, todėl pagalvojęs, kad žala nepadaryta policijos nekviečiau. Iš įvykio vietos išvažiavau. Po įvykio praėjus valandai man paskambino sesė ir pasakė, kad yra tiriamas eismo įvykis su automobiliu, į kurį aš atsitrenkiau. Kieme susiradau automobilio savininką į kurio automobilį atsitrenkiau ir atvykome kartu į policijos komisariatą“ (7 b. l.). Teisme teismo posėdžio metu M. D. nurodė “stūmiau atbuline eiga ir atsirėmiau. Išlipau, pažiūrėjau, žalos nebuvo. Ėjau pas savininkę, bet kaimynas pasakė, kad jos nėra. Aš išvykaus į darbo pokalbį. Po to skambinau automobilio savininkei, bet ji pasakė, kad jau atvykusi policija ir rašo protokolą <…> įvykio schemos nenusipiešiau, nes labai skubėjau. Darbas man atrodė svarbiau. Galvojau paskambinsiu S. ir susitarsime. <…> Apgadinimų nemačiau, nes buvo murzinas automobilis ir dulkės nubrauktos. (23 b. l.) Administracinių teisės pažeidimų byloje yra M. D. 2013 m. birželio 10 d. paaiškinimas (18 b. l.), tačiau teismas šio paaiškinimo teismo posėdžio metu nepagarsino taip nevertindamas kaip įrodymo, todėl jis nevertintinas lyginamuoju aspektu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Įvertinus M. D. parodymus lyginamuoju aspektu, darytina išvada, jog jo pirminius parodymus tvirtina surinkta administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, o kiti parodymai yra prieštaringi, kas M. D. parodymus leidžia laikyti nenuosekliais ir kintančiais, todėl teismas remiasi pirminiais jo parodymais. Buvus eismo įvykiui, tvirtina pats M. D., S. M. ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. Tai, kad M. D. suvokė padaręs eismo įvykį, t. y. atsitrenkęs į kitą automobilį, ir pasišalina iš jo tiesine tyčia, įrodyta paties M. D. parodymais, jog suvokė, kad įvyko eismo įvykis, matė padarytą žalą, tačiau laikė, kad dėl tokių sugadinimų tai nėra padaryta žala, o kadangi skubėjo dėl darbo, tai išvažiavo. Tai, kad jis suvokė pasišalindamas iš eismo įvykio apie įvykį nepranešdamas policijai, tvirtina ir pareigūnų E. N. ir D. Š. tarnybiniai pranešimai, kuriuose jie nurodo, kad M. D. atvykęs neneigė dalyvavęs eismo įvykyje iš kurio pasišalino, nepranešdamas policijai, bei paaiškino, kad jutęs kaip kliudė stovinčią transporto priemonę, išlipo pasižiūrėti, tačiau dėl padarytos nedidelės žalos, nepranešė policijai ir nuvažiavo (8, 9 b. l.).

Faktą, kad M. D. matė esant transporto priemonių sugadinimą po eismo įvykio, tvirtina jis pats, pirminiame paaiškinime nurodydamas, kad abu automobiliai apgadinti nežymiai, todėl pagalvojęs, kad žala nepadaryta. Buvus padarytai žalai tvirtino nukentėjusioji S. M. savo pirminiame paaiškinime, nurodžiusi, jog automobiliui apgadintas galinis bamperis (6 b. l.).

Abejotina tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad M. D. pažinojo nukentėjusiąją. Savo teisme duotuose parodymuose paaiškinęs, kad ėjo pas nukentėjusiąją, bet kaimynas pasakė, kad jos nėra, todėl išvažiavo į pokalbį dėl darbo, po pokalbio skambino automobilio savininkei, tačiau šią versiją paneigia bylos medžiaga, kai pirminiame paaiškinime nurodė, kad apie tai, jog dėl jo sukelto eismo įvykio yra iškviesta policija, jam pranešė, sesuo, o grįžęs į kiemą po pokalbio dėl darbo, jis kieme ieškojo automobilio savininko. Tai taip pat paneigia, kad jis skambino nukentėjusiajai ir sprendė su ja kilusį žalos klausimą, kadangi jam nebuvo žinoma kieno automobilis. Nepagrįstai teigiama, kad liudytojas M. D. pasakė, kad nėra nukentėjusiosios, kadangi būtent liudytojas pats nuėjo pas nukentėjusiąją, pasakė, kad į jos automobilį buvo įvažiavęs M. D. ir sukėlė eismo įvykį.

Išsakytas M. D. manymas, kad jeigu nukentėjusioji būtų pasakiusi, jog tai žala, tada būtų pildę deklaraciją, o jeigu būtų sakiusi, kad nieko, tai būtų nepildę, patvirtina aplinkybę, kad M. D. ne tik neieškojo nukentėjusiojo asmens, bet ir nesiruošė nieko spręsti, nes net nenusibraižė įvykio schemos, nepaliko jokių savo kontaktinių duomenų ar kitais įmanomais būdais nebandė susisiekti su nukentėjusiuoju.

Nors apeliaciniame skunde išsakyta nuomonė, jog nėra žalos patvirtinančių duomenų, tačiau padaryta žala patvirtinama rašytiniais įrodymais, t. y. tiek nukentėjusios pirminiuose parodymuose aiškiai nurodyti sugadinimai, taip pat tai nurodo pats M. D. pirminiuose parodymuose, jie užfiksuota policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose. Žalos dydžio klausimas liko neišspręstas ir neįvertintas pinigine išraiška. Tačiau tai, kad padarytas žalos dydis nukentėjusiosios neišreikštas pinigine išraiška, nėra pagrindu neigti nebuvus padarytai žalai, juo labiau, kad tokių aplinkybių M. D. neginčijo ir sutiko su žalos buvimu.

Teiginys, jog jo automobilio galinio bamperio plokštuma neįmanoma padaryti įbrėžimus, kaip buvo nurodyta nukentėjusios, nebuvo išsakytas nei administracinio teisės pažeidimo nustatymo metu įvykio vietoje buvusiems pareigūnams, nei ginčijama teisme, todėl tai laikytina nepagrįstu argumentu ir atmestina.

Taigi akivaizdu, jog M. D. iš eismo įvykio vietos, padaręs žalos, pasišalino tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad jis susijęs su eismo įvykiu, iš eismo įvykio pasišalino suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, t. y. pats nuspręsdamas dėl žalos dydžio ir netikslingumo pranešti policijai, norėjo taip elgtis, kadangi, kaip nurodė paaiškinime, laikė, jog darbas svarbiau nei įvykis. Todėl suvokdamas pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą M. D. sąmoningai ignoravo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ATPK 248, 257, 284 str. nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus, M. D. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią, ir ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo objektyvųjį požymį – žalą. Dėl to laikytina, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarimas teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

M. D. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.