- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-16
- Bylos Nr.
- 1A-351-562-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00172-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Virginija Švedienė
- Nuteistasis
- A. U.
- Kategorijos
Pranešėja Rosita Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-351-562/2014
Teisėjas Antanas Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00172-2013-4
2014 m. gegužės 16 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 155 str. 1 d. 3 MGL (390 Lt) bauda.
Nuspręsta kardomosios priemonės A. U. neskirti.
Nuspręsta D. R. iš A. U. priteisti 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu A. U. išteisintas pagal BK 154 str. 2 d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. U. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., t. y. tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo per visuomenės informavimo priemonę, taip pat viešai, raštu, užgauliai pažemino žmogų, o būtent: jis, interneto puslapyje www.facebook.lt, vartotojo A. U. paskyroje (duomenys neskelbtini), kurioje A. U. buvo parašęs sveikinimą (duomenys neskelbtini), A. U. 2013 m. sausio 13 d., apie 19 val., parašė jo, t. y. D. R., asmenį šmeižiantį ir įžeidžiantį komentarą: „D. R. – jau viskas, tau gana, daugiau neberašyk, nes būsi blokuotas ir tave visi pamirš. Nesivargink, prieš tave jau 500 tokių buvo. Eisi smaukytis pas savo jedinstvininkus ant sienos, kur tau vieta. Dusk, iškrypusi urodliva, dvėsna.“
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 10 d. nuosprendyje pripažino, kad interneto puslapyje „Facebook“, vartotojo A. U. paskyroje, A. U. komentare D. R. išsakyti žodžiai „Eisi smaukytis pas savo jedinstvininkus ant sienos, kur tau vieta. Dusk, iškrypusi urodliva, dvėsna.“ akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams, ir jais šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas, todėl A. U. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 155 str. 1 d.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 10 d. nuosprendyje taip pat padarė išvadą, kad A. U. veiksmuose nėra BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių ir jį išteisino, kadangi A. U. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. U. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendį dalyje dėl A. U. pripažinimo kaltu pagal BK 155 str. 1 d. ir bausmės už šio nusikaltimo padarymą paskyrimo bei išteisinti jį padarius veiką, turinčią BK 155 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos požymių. Apeliantas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 155 str. 1 d., nesutinka, mano, jog byloje esantys duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad jis nepadarė BK 155 str. 1 d. nustatytos veikos, todėl turi būti išteisintas ir šioje dalyje, t. y. pagal BK 155 str. 1 d.
Apeliantas mano, kad apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 155 str. 1 d., nevisapusiškai ištyrė ir įvertino A. U. veiksmus bei jų pasekmes D. R. atžvilgiu, todėl padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, jog frazę ,,Eisi smaukytis pas savo jedinstvininkus ant sienos, kur tau vieta. Dusk, iškrypusi urodliva, dvėsna“ parašęs A. U. laikytinas padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d. Apeliantas pažymi, kad teismas visiškai nedetalizuodamas savo motyvacijos dėl pripažinimo A. U. padarius nusikalstamą veiką - įžeidimą, viso labo rėmėsi tik bendro pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, kad A. U. frazė, parašyta D. R., akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams ir jais šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas neišanalizavo aptariamos frazės žodžių reikšmės ir jų tarpusavio ryšio, kas, A. U. manymu, turėjo būti padaryta tam, kad galima būtų nustatyti, ar konkrečiomis aplinkybėmis A. U. įžeidė D. R. jam parašydamas šią frazę. Pasak apelianto, jei teismas būtų tinkamai įvertinęs visus bylos nagrinėjimo metu surinktus duomenis, tai būtų nustatęs esant pakankamą pagrindą išteisinti A. U. ne tik pagal BK 154 str. 2 d., bet ir pagal BK 155 str. 1 d.
Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas, pasisakydamas dėl A. U. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 154 str. 2 d. nurodė, jog teismui nėra pagrindo abejoti A. U. žodžiais, kad jis, kalbėdamas apie jedinstvininkus, galvoje turėjo ne Jedinstvo narius, o tuos, kurie prijaučia D. R. ir jo nuomonei apie tai, kas išėjo iš nepriklausomybės ir pripažino, kad D. R. priskyrimas jedinstvininkams pažemina pastarojo garbę ir orumą. Tačiau, pasak apelianto, teismas niekaip nepaaiškino tokios savo motyvacijos - iš jos nėra aišku, kodėl teismas laikė, kad D. R. visgi buvo priskirtas jedinstvininkams, jei prieš tai konstatavo, jog A. U., kalbėdamas apie jedinstvininkus, galvoje turėjo ne Jedinstvo narius. Apeliantas mano, jog todėl visiškai nesuprantamas ir nepagrįstas teismo konstatavimas, kad žodžio „jedinstvininkas“ pavartojimas A. U. frazėje pažemina D. R. orumą. Taigi, pasak apelianto, D. R. neturėjo svaraus pagrindo įsižeisti už tai, kad A. U., diskusijoje vertindamas D. R. įsivaizdavimus ir teiginius dėl situacijos Lietuvoje, išdėstė savo nuomonę ir tokį D. R. dėstomą požiūrį pavadino jedinstvininkišku. Apeliantas pažymi, kad toks pasakymas buvo tik jo nuomonės pareiškimas ir nebuvo sąlygotas tyčios įžeisti D. R. ir/ar pažeminti jo garbę ir orumą.
Apeliantas nurodo, kad D. R., teigdamas, kad A. U. įžeidė jį frazėmis „eisi smaukytis < ... > ant sienos“, „iškrypusi, urodliva dvėsna“, įžeidimo suvokimą sieja išimtinai tik su lytinės aistros tenkinimu nepadoria forma ir lytinio iškrypimo apibūdinimu (b. l. 2). Pasak apelianto, tai reiškia, kad pats D. R., kaip privatus kaltintojas, aiškiai apibrėžė šios frazės dalies vertinimo įžeidimo požiūriu ribas - jis mano, kad įžeidžiantis yra tik jo asmens susiejimas su lytinės aistros tenkinimu ir lytiniu iškrypimu. Todėl apeliantas mano, kad ši frazės dalis teismo neturėjo būti vertinama jokiu kitu reikšminiu aspektu. Tuo tarpu teismas šios D. R. skundo dalies teiginių detaliai neanalizavo pačiame skunde nurodytu reikšminiu požiūriu. Apeliantas nurodo, kad nėra pagrindo manyti, jog šiuo atveju dėl žodžių „iškrypusi, urodliva“ pavartojimo konstatuotinas D. R. įžeidimas, nes jie niekaip nenurodo į kokį nors jo lytinį iškrypimą ar netradicinę lytinę orientaciją. Apeliantas pažymi, kad analogiški argumentai pasakytini ir dėl žodžio „smaukytis“. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodžio „smaukyti“ reikšmę aiškina kaip raitymą, braukymą, trynimąsi (b. l. 68) ir nėra pateikta jokios šio žodžio asociacijos su lytinės aistros tenkinimu ir dar iškrypusia forma. Taigi, pasak apelianto, žodį „smaukytis“ suprantant bet kuria iš šių reikšmių, nėra svaraus pagrindo manyti, kad jo pavartojimas D. R. galėjo būti įžeidus.
Apeliantas nurodo, kad frazė „ant sienos“ taip pat turėtų būti suprantama ir vertinama atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu gautus duomenis. Apeliantas pažymi, kad šiuolaikiniame bendravime, ypač jei bendravimo tema yra susijusi su internete esančiomis viešomis erdvėmis, kuriose, be kita ko, veikia socialiniai tinklai, tame tarpe ir Facebook, žodis „siena“ dažniausiai nereiškia sienos materialiąja prasme - pastato sienos, tvoros ar pan. Tokiais atvejais „siena“ yra vadinama virtualioje elektroninėje erdvėje sukurta ir prie interneto prijungto įrenginio ekrane matoma vieta, kurioje asmuo gali viešai patalpinti savo komentarą, nuotrauką ar dokumentą. Pasak apelianto, taip veikia ir Facebook - šio socialinio tinklo paskyrą turintis asmuo joje gali užvesti atitinkamą temą, patalpindamas vaizdelį, tekstą, savo komentarą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tokia reikšme žodį „siena“ savo parašytoje frazėje jis ir vartojo. Apeliantas pažymi, kad frazės ,,Eisi smaukytis pas savo jedinstveninkus ant sienos kur tau ir vieta“ reikšmė, kurią jai suteikė A. U., yra ta, kad D. R. galės savo komentarus primygtinai rašinėti, brukti tuose socialiniuose tinklalapiuose ar kitose viešose interneto vietose, kur bendrauja tie asmenys, kurie taip kaip ir D. R. tiek 1991-01-13 įvykių atžvilgiu, tiek dabartinės situacijos Lietuvoje atžvilgiu nusiteikę nepalankiai , pasyviai, pesimistiškai, nevertina nepriklausomybės pasiekimų teigiamai, mato ir komentuoja tai, kas yra blogai, o ne skatintina ir kas kelia dvasią. Apeliantas nurodo, kad tai, jog frazę „ant sienos“ ir D. R. suprato būtent taip, kaip aukščiau aprašyta, t. y. kaip kažko darymą elektroninėje erdvėje, jis pats patvirtino 2013-11-27 teismo posėdyje. Taigi, apeliantas mano, kad atsižvelgus į aukščiau nurodytą šių žodžių reikšmių aiškinimą ir tai, kaip jie buvo suprasti paties D. R., paneigiama ir galimybė jais įžeisti D. R., nes aptariamu atveju jam nebuvo pasiūlyta nei patenkinti savo lytinę aistrą, nei tą padaryti ant, pavyzdžiui, pastato sienos, o juo labiau elektroninėje erdvėje.
Apeliantas taip pat nurodo, kad D. R. teigia, jog žodžiai „iškrypusi, urodliva dvėsna“, nedviprasmiškai ir įžeidžiamai parodo negatyvų jo kaip asmens vertinimą. A. U. neneigia, jog šiais žodžiais išreiškė D. R. neigiamą vertinimą, tačiau pažymi, kad sprendžiant, ar jo veiksmuose, t. y. paskelbiant minėtą frazę, yra BK 155 str. nustatyta įžeidimo sudėtis, būtina vertinti ne tai, kad buvo neigiamai apibūdinta D. R. asmenybė, o į tai, ar tokia frazė buvo užgauli ir žeminanti. Apeliantas mano, kad 2013-01-13 elektroninėje erdvėje vykusi diskusija tarp D. R. ir A. U. yra vertintina kaip kilęs konfliktas tarp šių asmenų, ko pasėkoje A. U. buvo parašyta minėta frazė, kuri yra išprovokuota paties D. R. elgesio. Todėl, pasak apelianto, toks A. U. elgesys šiuo konkrečiu atveju yra vertintinas kaip elektroninėje erdvėje vykusio aršaus ginčo, barnio su D. R. eigoje išsakyta neigiama nuomonė apie oponento asmenybę, o ne viešas įžeidimas. Be to, nors A. U. žodžius, parašytus D. R. turėjo galimybę perskaityti kiti vykusios diskusijos dalyviai, tačiau jie buvo skirti asmeniškai D. R., kaip konkrečiam diskusijos dalyviui, t. y. A. U. neturėjo tyčios apie D. R. paskleisti jo garbę ir orumą žeminančios informacijos ir taip jį viešai įžeisti, siekdamas BK 155 str. 1 d. nurodytų tikslų. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad aplinkybė, jog paties D. R. žodžiai išprovokavo A. U. emocijų proveržį, baudžiamosios atsakomybės nešalina, tačiau A. U. manymu, aplinkybės, kuriomis A. U. parašė šią frazę, sudaro pagrindą spręsti, kad veiksmai nekvalifikuotini pagal BK 155 str. 1 d.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad sprendžiant dėl įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymių buvimo A. U. veiksmuose būtina įvertinti, jog šiuo aptariamu atveju konkuruoja dvi vertybės - žmogaus saviraiškos laisvė ir kito asmens garbė bei orumas ir ginant vieną iš jų neišvengiamai apribojama kita. Todėl priimant sprendimą būtina užtikrinti šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Apeliantas pažymi, kad sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti, jog saviraiškos laisvė, teisė laisvai reikšti savo nuomonę yra ginama Konstitucijos ir įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir gali būti ribojama tik griežtai numatytais įstatyme atvejais. Pasak apelianto, baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia tokio laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), kai akivaizdu, jog kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių. Todėl kiekvienu atveju turi būti įvertintas veikos pobūdis ir pavojingumas. Apeliantas mano, kad šiuo byloje aptariamu atveju D. R. apibūdinimas „iškrypusi, urodliva dvėsna“, nors turi neigiamą atspalvį, užgauliai jį apibūdina, tačiau vertinant visą aukščiau aprašytą 2013-01-13 veiksmų situaciją, nelaikytinas tokio pobūdžio įžeidimu, kuris nukentėjusiojo orumą, savivertę būtų pakirtęs taip, kad šiems teisiniams gėriams apginti ir pasiekti skirtingų interesų pusiausvyrą būtų būtinas valstybės prievartos priemonių taikymas.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad, nors D. R. savo skunde rašė bei teismo posėdyje teigė, kad jis dėl A. U. parašytos frazės patyrė daug nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, pablogėjo jo reputacija, bendravimo galimybės, buvo pakirstas aplinkinių pasitikėjimas juo, į bylą jis nepateikė nei vieno įrodymo, kad tokias pasekmes jis nors iš dalies patyrė. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad nei A. U. ir D. R. 2013-01-13 kivirču, nei D. R. užvesta diskusija dėl A. U. paskelbto viešo atsiprašymo vertinimo (b. l. 18) socialinio tinklo vartotojai plačiai nesusidomėjo. Pasak apelianto, tai rodo, jog, jeigu neigiamas pasekmes dėl tokių A. U. veiksmų jis ir patyrė, tai jos buvo labai nežymios ir nereikšmingos. Taigi, apeliantas mano, kad ši jo padaryta veika nelaikytina tokia pavojinga, jog civilinės teisinės priemonės būtų aiškiai nepakankamos apginti nukentėjusiojo interesus - garbę ir orumą. Be to, apeliantas pažymi, kad pats D. R. teismo posėdžio metu patvirtino, jog iš tikrųjų jis įsižeidė ne dėl 2013-01-13 interneto erdvėje A. U. parašytos frazės, o būtent dėl laiško turinio, kurį A. U. vėliau išsiuntė jam privačiai, t. y. neviešinant jo kitiems diskusijos dalyviams. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš bylos duomenų matyti, jog A. U., sužinojęs, kad dėl jo 2013-01-13 parašytos frazės D. R. įsižeidė, jo atsiprašė viešai (b. l. 17) ir šį atsiprašymą matė tretieji asmenys (b. l. 18). Todėl, pasak apelianto, įvertinus visas aplinkybes, kuriomis A. U. 2013-01-13 parašė D. R. frazę „Dusk, iškrypusi, urodliva dvėsna“ yra akivaizdu, jog siekiant pašalinti galimai D. R. dėl šios frazės paskelbimo patirtas neigiamas pasekmes, atsiprašymo, kaip civilinės teisinės satisfakcijos priemonės ginant D. R. garbę ir orumą, visiškai pakako, nes tos pasekmės nebuvo tokios reikšmingos, kad būtų reikalinga taikyti baudžiamąją atsakomybę, kaip ultima ratio.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog A. U. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 155 str. 1 d. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad bylos duomenimis A. U. pripažino tik savo veiksmų atlikimo faktą, t. y., kad jis 2013-01-13 parašė minėtą frazę. Apeliantas nurodo, kad tokių savo veiksmų jis nei iki bylos nagrinėjimo teisme, nei vėliau nėra pripažinęs kaip kaltų, vertinant juos pagal BK 155 str. 1 d. nuostatas. Taigi, pasak apelianto, teismo išvadai, kad A. U. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 155 str. 1 d., nebuvo jokio faktinio pagrindo, o tuo pačiu nebuvo galimas ir baudžiamosios atsakomybės pagal šį straipsnį pritaikymas A. U. tokio tariamo jo prisipažinimo pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. U. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendį dalyje dėl A. U. pripažinimo kaltu pagal BK 155 str. 1 d. ir bausmės už šio nusikaltimo padarymą paskyrimo bei išteisinti jį padarius veiką, turinčią BK 155 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos požymių.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas A. U. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d., bei paskirdamas proporcingą bausmę.
Įžeidimas, numatytas BK 155 str. 1 d., yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas laikomas baigta nusikalstama veika nuo atitinkamų veiksmų atlikimo momento ir nukentėjusiajam tai vertinant kaip įžeidimą, nes įžeidimas yra privataus kaltinimo deliktas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 10 d. nuosprendyje pripažino, kad interneto puslapyje „Facebook“, vartotojo A. U. paskyroje, A. U. komentare D. R. išsakyti žodžiai „Eisi smaukytis pas savo jedinstvininkus ant sienos, kur tau vieta. Dusk, iškrypusi urodliva, dvėsna.“ akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams, ir jais šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas, todėl A. U. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 155 str. 1 d. Apeliantas skunde neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nedetalizuodamas savo motyvacijos dėl pripažinimo A. U. padarius nusikalstamą veiką - įžeidimą, rėmėsi tik bendro pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, neišanalizavo aptariamos frazės žodžių reikšmės ir jų tarpusavio ryšio, kas turėjo būti padaryta tam, kad galima būtų nustatyti, ar konkrečiomis aplinkybėmis A. U. įžeidė D. R. jam parašydamas šią frazę.
Analizuojant interneto puslapyje „Facebook“, vartotojo A. U. paskyroje, A. U. komentare D. R. išsakytų žodžių turinį, matyti, kad jame vartojami žodžiai „dusk“, „iškrypusi“, „urodliva“, „dvėsna“. Remiantis lietuvių žargono baze, žodžio „dusk“ reikšmės yra nutilti, užsičiaupti, liautis kalbėti ar kitaip reikštis, dingti, nešdintis, trauktis, pasišalinti; žodžio „urodas“ reikšmės yra menkysta, išgama, išsigimėlis, padugnė (žiūrėti internete www.flf.vu.lt/dokumentai/mokslas/lietuviu_zargono_baze.pdf). Lietuvių kalbos žodyne nurodyta žodžio „iškrypti“ viena iš reikšmių yra pagesti, moraliai pašlyti; žodžio „dvėsna“ reikšmės yra sudžiūvėlis, nuodvėsa (žiūrėti internete http://www.lkz.lt/startas.htm). D. R. privataus kaltinimo skunde nurodė, kad A. U. internetinio komentaro sakiniai „Eisi smaukytis pas savo jedinstvininkus ant sienos, kur tau vieta. Dusk, iškrypusi urodliva, dvėsna.“ yra aiškiai įžeidžiančio pobūdžio; užgauliai suformuluotu pirmuoju sakiniu jam nepadoria forma siūloma tenkinti lytinę aistrą ir taip žeminamas nukentėjusiojo orumas. Taip pat nurodė, kad antrasis sakinys yra įžeidus ne tik pavartotais žodžiais „iškrypusi urodliva, dvėsna“, kuriais apibūdinamas nukentėjusysis, kaip netradicinės lytinės orientacijos apsigimėlis, džiūsna, bet ir visu savo turiniu nedviprasmiškai ir įžeidžiamai parodantis negatyvų D. R., kaip asmens, vertinimą (b. l. 2). D. R. apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu parodė, kad apšmeižimas buvo, kur A. U. pasakė apie smaukymąsi pas jedintsvininkus, o visa kita yra įžeidimas (b. l. 86). Minėta, kad įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įvertinus A. U. komentare D. R. išsakytų teiginių turinį, juose vartojamų atskirų žodžių reikšmes bei jų visumą, kontekstą, kuriame jie buvo išsakyti, nėra abejonių, kad komentaras yra užgaulus bei žeminantis, neatitinkantis visuomenėje nustatytų normų. Nors kiekvienas asmuo pats asmeniškai sprendžia, ar kaltininko padarytas jo įvertinimas yra įžeidžiantis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinime inkriminuotus žodžius vertino atsižvelgiant į visuomenėje susiformavusias visuotinai priimtas garbės ir orumo sąvokas. Šiuo atveju iš komentaro turinio visumos aiškiai matyti, kad A. U. suvokė užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį D. R. atžvilgiu ir siekė šitaip jį pažeminti, t. y. nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.
Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad D. R., teigdamas, kad A. U. įžeidė jį frazėmis „eisi smaukytis < ... > ant sienos“, „iškrypusi, urodliva dvėsna“, įžeidimo suvokimą sieja išimtinai tik su lytinės aistros tenkinimu nepadoria forma ir lytinio iškrypimo apibūdinimu. Nagrinėjamu atveju D. R. privataus kaltinimo skunde nurodė, kad A. U. pasakyti žodžiai visu savo turiniu nedviprasmiškai ir įžeidžiamai parodo negatyvų D. R., kaip asmens, vertinimą.
Apeliantas skunde pažymi, kad apylinkės teismas, pasisakydamas dėl A. U. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 154 str. 2 d. nurodė, jog teismui nėra pagrindo abejoti A. U. žodžiais, kad jis, kalbėdamas apie jedinstvininkus, galvoje turėjo ne Jedinstvo narius, o tuos, kurie prijaučia D. R. ir jo nuomonei apie tai, kas išėjo iš nepriklausomybės, ir pripažino, kad D. R. priskyrimas jedinstvininkams pažemina pastarojo garbę ir orumą. Apeliantas teisingai nurodo, kad teismas nepagrindė tokios savo motyvacijos - iš jos nėra aišku, kodėl teismas laikė, kad D. R. visgi buvo priskirtas jedinstvininkams, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad interneto puslapyje „Facebook“, vartotojo A. U. paskyroje, A. U. komentare D. R. išsakyti žodžiai „Eisi smaukytis pas savo jedinstvininkus ant sienos, kur tau vieta. Dusk, iškrypusi urodliva, dvėsna.“ akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams, ir jais šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas, t. y. teismas pripažino, kad visas komentaras yra užgaulus, žeminantis, neatitinkantis visuomenėje nustatytų normų.
Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad D. R. teigia, jog žodžiai „iškrypusi, urodliva dvėsna“, nedviprasmiškai ir įžeidžiamai parodo negatyvų jo kaip asmens vertinimą. Apeliantas neneigia, jog šiais žodžiais išreiškė D. R. neigiamą vertinimą, tačiau mano, kad 2013-01-13 elektroninėje erdvėje vykusi diskusija tarp D. R. ir A. U. yra vertintina kaip kilęs konfliktas tarp šių asmenų, ko pasėkoje A. U. buvo parašyta minėta frazė, kuri yra išprovokuota paties D. R. elgesio. A. U. manymu, aplinkybės, kuriomis A. U. parašė šią frazę, sudaro pagrindą spręsti, kad veiksmai nekvalifikuotini pagal BK 155 str. 1 d.
Teisėjų kolegijos vertinimu šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes ir konfliktinė situacija negali suteikti teisės A. U. viešai rašyti įžeidžiančio pobūdžio komentarus apie D. R.. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs BK 155 str. įžeidimo sudėtis, nenustatė būtinų nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių - motyvo, tikslo. Tai reiškia, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti pagal BK 155 str. 1 ar 2 d. neturi reikšmės paskatos, dėl kurių kaltininkas savo veiksmais įžeidė žmogų, taip pat rezultatas, kurio buvo siekiama įžeidinėjant žmogų. Minėtos aplinkybės yra svarbios tik parenkant bausmės rūšį ir jos dydį kaltininkui. Todėl tai, kad A. U. parašyta minėta frazė buvo galimai išprovokuota paties D. R. elgesio, nėra reikšminga vertinant A. U. veiksmų atitikimą BK 155 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad A. U. elgesys šiuo konkrečiu atveju yra vertintinas kaip elektroninėje erdvėje vykusio aršaus ginčo, barnio su D. R. eigoje išsakyta neigiama nuomonė apie oponento asmenybę, o ne viešas įžeidimas, taip pat, kad, nors A. U. žodžius, parašytus D. R. turėjo galimybę perskaityti kiti vykusios diskusijos dalyviai, tačiau jie buvo skirti asmeniškai D. R., kaip konkrečiam diskusijos dalyviui. Pažymėtina, kad įžeidimas yra viešas, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemonę, spaudinyje, internete. Nagrinėjamu atveju interneto puslapyje www.facebook.lt, vartotojo A. U. paskyroje, kurioje A. U. buvo parašęs sveikinimą (duomenys neskelbtini), A. U. 2013 m. sausio 13 d., apie 19 val., D. R. atžvilgiu parašytą komentarą turėjo galimybę perskaityti kiti vykusios diskusijos dalyviai, taip pat kiti minėto interneto puslapio lankytojai, todėl nekyla abejonių, kad D. R. buvo įžeistas viešai.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad sprendžiant dėl įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymių buvimo A. U. veiksmuose, būtina įvertinti, jog šiuo aptariamu atveju konkuruoja dvi vertybės - žmogaus saviraiškos laisvė ir kito asmens garbė bei orumas ir ginant vieną iš jų neišvengiamai apribojama kita.
Vertinant šiuos apelianto motyvus, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Nagrinėjamu atveju A. U. įgyvendindamas minėtą saviraiškos laisvę, peržengė jos realizavimo ribas ir pažeidė kito asmens teisę į garbę ir orumą. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia asmens kritikos sąvoką – tai asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Tai reiškia, kad asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu. BK 155 straipsnis kaip tik ir numato atsakomybę už žmogaus įžeidimą.
Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia saviraiškos laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), kai akivaizdu, jog kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių, tačiau nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad A. U. komentaras, išsakytas D. R. atžvilgiu, yra užgaulus, žeminantis, neatitinkantis visuomenėje nustatytų normų, todėl atitinka BK 155 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Apeliantas pats pripažįsta, kad D. R. apibūdinimas „iškrypusi, urodliva dvėsna“ turi neigiamą atspalvį, užgauliai jį apibūdina, tačiau nepagrįstai nurodo, kad vertinant visą 2013-01-13 veiksmų situaciją, nelaikytinas tokio pobūdžio įžeidimu, kuris nukentėjusiojo orumą, savivertę būtų pakirtęs taip, kad šiems teisiniams gėriams apginti būtų būtinas valstybės prievartos priemonių taikymas. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad A. U. viešai atsiprašė D. R. (b. l. 17-18), tačiau nagrinėjamu atveju tai nešalina A. U. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 155 str. 1 d.
Apibendrinat išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.