Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas E. V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44070 pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (10.12)3-52516), įpareigoti Valdybos Panevėžio skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo nuo 2013 m. sausio 1 d. būtų perskaičiuota pareiškėjui paskirta senatvės pensija, šią pensiją paskirti ir ją mokėti, taip pat įpareigoti Valdybos Panevėžio skyrių pareiškėjui išmokėti negautą pensijos dalį.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Nr. (10.12)3-52516 atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino jo rašytinių prašymų perskaičiuoti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau – ir senatvės pensija) ir ją mokėti pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d. Ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas netinkamai aiškina ir taiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Pensijų įstatymo nuostatas bei iš dalies netinkamai vertina faktinius duomenis ir įrodymus. Atsakovo veiksmai nuo pat 2013 m. liepos 16 d., kai pareiškėjui Valdybos Panevėžio skyriuje nebuvo leista pateikti rašytinio prašymo nuo 2013 m. sausio 1 d. perskaičiuoti anksčiau paskirtą senatvės pensiją, iki ginčijamo sprendimo priėmimo yra neteisėti, neatitinka viešojo administravimo principų. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, nes neturi vienerių metų stažo po šios pensijos paskyrimo iš naujo, yra nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, jis po senatvės pensijos paskyrimo pirmą kartą nėra kreipęsis į atsakovą su prašymu skirti senatvės pensiją iš naujo, kaip kad nustato Pensijų įstatymo 42 straipsnis. Ši speciali teisės norma gali būti taikoma tik esant asmeniniam senatvės pensijos gavėjo prašymui ir būtinai nurodžius Pensijų įstatymo 42 straipsnį, kadangi tokią valią turi išreikšti tik pats tuo klausimu besikreipiantis asmuo. Pareiškėjas tokio turinio prašymo atsakovui nebuvo pateikęs, tokią teisę formaliai turėjo ir tebeturi, kadangi po pensijos paskyrimo pirmą kartą jis toliau dirbo teisėju dar 2 metus ir 6 mėnesius, o pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui, iki 2010 m. spalio 21 d. dar dirbo teisėjo padėjėju. Taigi pareiškėjas iš viso buvo įgijęs 5 metų ir 4 mėnesių papildomą stažą. Žinodamas, jog teisėjo padėjėjo atlyginimas yra mažesnis už teisėjo darbo užmokestį, baigęs darbinę veiklą pareiškėjas nepateikė atsakovui prašymo skirti senatvės pensiją iš naujo pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnio nuostatas, nes tai jam būtų buvę nenaudinga. Pasak pareiškėjo, Sprendime Nr. (10.12)3-52516 be jokio pagrindo yra pakeisti 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. P15-13243 motyvai, nepagrįstai teigiant, kad šiuo sprendimu senatvės pensija yra paskirta iš naujo, nors tokių motyvų šiame sprendime nėra.

3. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai išdėstė argumentus dėl grąžintos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies įskaitymo į draudžiamąsias pajamas ir pensijos perskaičiavimo pagal šiuos duomenis. Nurodė, kad keletą metų prieš pareiškėjui išeinant į pensiją jam buvo mokamas sumažintas teisėjo atlyginimas. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus specialiuosius įstatymus, pareiškėjui buvo išmokėta 105 902,19 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, tačiau ši suma nebuvo įvertinta apskaičiuojant ir nustatant jo senatvės pensijos dydį. Tai reiškia, kad jam mokama senatvės pensija yra neteisingai apskaičiuota, todėl atsakovas, vadovaudamasis įstatymo viršenybės, objektyvumo ir kitais principais, privalo ištaisyti padarytą klaidą ir priimti naujus sprendimus, pagal kuriuos būtų perskaičiuota senatvės pensija, nustatytas naujas jos dydis ir išmokėtos visos už visą praėjusį laikotarpį negautos senatvės pensijos sumos.