- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-518-357/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė (pirm.), Petras Povilaitis, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- R. M.
- Ieškovas
- AB DnB NORD bankas
- Advokatai
- Rimgaudas Černius
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja N. Kiubienė Procesinio sprendimo kategorija 63.1; 121.18
NUTARTIS
2008 m. gruodžio 23 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB NORD bankas ieškinį atsakovei R. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB DnB NORD bankas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės R. M. 50000,00 Lt negrąžintos paskolos, 45000,00 Lt nesumokėtų palūkanų bei 3146,85 Lt delspinigių ir 5 procentus metinių palūkanų už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovės R. M. ieškovui AB DnB NORD bankui 50000,00 Lt negrąžintos paskolos, 45000,00 Lt palūkanų bei 3146,85 Lt delspinigių; 5465,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovės R. M. 31,48 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad 1998-04-15 ieškovas su atsakove pasirašė paskolos sutartį Nr. 159. Atsakovė 1998-04-17 pasirašė čekį Nr. 0959702, patvirtinantį, jog ieškovas perdavė atsakovei R. M. 50000,00 Lt. 1999-04-14 bei 1999-12-15 šalys pasirašė du papildomus susitarimus prie 1999-04-15 paskolos sutarties. Pagal 1999-12-15 Papildomą susitarimą Nr. 2 paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2000-06-30, nustatant 18 procentų dydžio metines palūkanas. 2001-01-24 bei 2001-02-15 raštais atsakovė buvo raginama sumokėti skolą bei įspėta dėl neatsiskaitymo pasekmių. 2001-06-07 nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja areštavo ieškovui pagal 1998-04-15 paskolos sutartį įkeistą turtą, tačiau šis turtas nebuvo rastas. 2004-12-04 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-9/2004 tretysis asmuo R. M. pripažinta kalta pagal LR BK 182 str. 2 d. už sukčiavimą įgyjant svetimą turtą – paskolos, gautos R. M. vardu iš AB LŽŪB Joniškio skyriaus, pinigus, pagal LR BK 300 str. 2 d. už dokumentų suklastojimą sukčiavimo būdu įgyjant svetimą turtą – paskolos, gautos R. M. vardu iš AB LŽŪB Joniškio skyriaus, pinigus, bei už kitus analogiškus nusikaltimus. Atsakovė tvirtino, jog paskolos sutartį ji pasirašė, būdama R. M. apgauta ir materialiai nuo jos priklausoma. Atsakovė nepareiškė ieškinio dėl 1998-04-15 paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės, byloje nėra duomenų apie tai, jog egzistuoja įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo minėta paskolos sutartis buvo pripažinta negaliojančia, atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tai, jog ieškovas paskolos sutarties sudarymo momentu žinojo arba turėjo žinoti apie apgaulės faktą. Todėl nėra pagrindo 1998-04-15 šalių sudarytą paskolos sutartį pripažinti negaliojančia dėl apgaulės.
Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį, aplinkybę, kad paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos jis faktiškai negavo, privalo įrodyti paskolos gavėjas.
Šiaulių apygardos teismo 2004-12-04 nuosprendyje, kuris yra įsiteisėjęs, nurodoma, jog Paskolos sutartį, kilnojamo turto įkeitimo lakštą bei čekį Nr. 0959702 pasirašė pati R. M. , tačiau paskolos pinigus – 50000 Lt – banke prie kasos paėmė R. M. .
Vertinant atsakovės ir trečiojo asmens susitarimą bei veiksmus vykdant šį susitarimą civilinės teisės požiūriu, galima daryti išvadą, jog tretysis asmuo R. M. be ieškovo sutikimo prisiėmė atsakovės skolą (LR CK 6.116 str. 4 d.). Tiek trečiojo asmens, tiek atsakovės veiksmai (neveikimas) sąlygojo žalos (nuostolių) padarymą ieškovui, todėl jų civilinė atsakomybė prieš ieškovą yra solidarioji (LR CK 6.6 str. 3 d.). Kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė R. M. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Baudžiamojoje byloje aiškiai nustatyta, jog žala ieškovui padaryta nusikalstamais R. M. veiksmais. Mažeikių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje ir Šiaulių apygardos teismas baudžiamojoje byloje nustatė skirtingas tiesas ir padarė skirtingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai teigia, jog siekdama išvengti civilinės atsakomybės atsakovė turėjo kreiptis į teismą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia, nors baudžiamojoje byloje aiškiai nustatyta, jog žalą ieškovui dėl paskolos paėmimo padarė nuteistoji R. M. . Baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-9/2004 buvo aiškiai nustatyta, jog pinigus kredito davėjas išmokėjo pagal R. M. pateiktus suklastotus dokumentus, neva, už perkamas trąšas pačiai R. M. . Paskolos grąžinimo užtikrinimui buvo įkeistas, neva, V. G. turtas. Kyla klausimas, ar kreditas apskritai galėjo būti išduotas ir kokia dalis kaltės dėl jo išdavimo tenka pačiam ieškovui. LR CK 6.282 str. 1 d. numato, kad „Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai užsimena apie kažkokį tarp atsakovės ir trečiojo asmens R. M. buvusį susitarimą, kuriuo R. M. be ieškovo sutikimo prisiėmė atsakovės skolą, tačiau tokio susitarimo niekada nebuvo, nes priešingu atveju baudžiamojoje byloje, kurioje R. M. buvo nuteista, atsakovė būtų buvusi jos bendrininkė. Atvirkščiai, atsakovė buvo R. M. apgauta ir tos apgaulės įtakoje pasirašė paskolos dokumentus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DnB NORD bankas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad pagal baudžiamosios bylos, tiek pagal nagrinėtos civilinės bylos medžiagą yra įrodyta, kad paskolos dokumentus – 1998-04-15 paskolos sutartį bei 1998-04-17 čekį Nr. 0959702, patvirtinantį paskolos išdavimą atsakovei, pasirašė pati atsakovė R. M. , t. y. civilinė sutartinė prievolė atsirado atsakovei (atsakovė šias aplinkybes patvirtino). Baudžiamojoje byloje buvo nagrinėtas klausimas, kad R. M. , įgijusi R. M. pasitikėjimą, pinigus gavo ne iš banko, o iš pačios atsakovės, t. y. jos tarpusavyje susitarė, kad R. M. prieš banką prisiims įsipareigojimus (gaus iš jo paskolos pinigus savo vardu) ir gautus pinigus perduos R. M. . CK 6.870 str. numatyta, jog už paskolos grąžinimą kreditoriui visų pirma atsakingas pagal sutartį įsipareigojęs asmuo – asmuo, kuris gavo paskolą. Asmuo, kuris prisidėjo prie skolininko nemokumo ar aplinkybių, sąlygojusių prievolės neįvykdymą, atsiradimo, gali būti pripažintas atsakingu prieš skolininko kreditorių tik solidariai su paskolos gavėju (CK 6.6 str. 3 d.) arba kitų teisinių institutų, padedančių skolininkui atgauti jo turtą, pagrindu (pvz. netiesioginis ieškinys, deliktinė atsakomybė). Skolos perkėlimas be kreditoriaus sutikimo negalimas (CK 6.116 str. 1 d.). Bankas gali reikalauti iš R. M. deliktinės atsakomybės papildomai prie R. M. atsakomybės, tačiau tokia galimybė neatleidžia pačios R. M. nuo jos prievolės įvykdymo. Apeliantės argumentai, jog ieškovas minėtos paskolos sutarties sudarymo momentu žinojo ar turėjo žinoti apie apgaulės faktą ir dėl savo didelio neatsargumo sudarė sąlygas žalai atsirasti, nėra pagrįsti, nes Bankas apie tokias aplinkybes nebuvo informuotas, be to, asmuo gali būti atleistas pilnai ar iš dalies tik nuo atsakomybės už prievolės neįvykdymą, bet ne nuo pačios prievolės įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas AB DnB NORD bankas (tuo metu buvęs pavadinimas – AB Lietuvos žemės ūkio bankas) ir atsakovė R. M. pasirašė 1998 m. balandžio 15 d. paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovei (paskolos gavėjai) 50000 Lt paskolą (b. l. 5-10). Pinigų perdavimą atsakovei pagal šią sutartį patvirtina atsakovės pasirašytas 1998 m. balandžio 17 d. čekis (b. l. 11). Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paskolos teisinius santykius, numato, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (LR CK 6.870 str. 1 d.). Įstatymas nustato, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (LR CK 6.870 str. 2 d.). Tiek civilinės bylos, tiek ir baudžiamosios bylos (Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gegužės 4 d. nuosprendis (b. l. 23-45)) duomenys patvirtina, kad 1998 m. balandžio 15 d. paskolos sutartį su papildomais susitarimais (b. l. 12-14) bei 1998 m. balandžio 17 d. čekį, patvirtinantį paskolos išdavimą atsakovei, pasirašė pati atsakovė R. M. . Šių aplinkybių pagrindu pripažintina, jog yra tenkinamos įstatyme apibrėžtos paskolos sutarties sudarymo sąlygos, ir konstatuotina, jog tarp ieškovo ir atsakovės paskolos sutarties pagrindu buvo sukurti civiliniai sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovei atsirado sutartinė prievolė grąžinti paskolą. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog atsakovės parašai nebuvo suklastoti, t. y. ji pati pasirašė 1998 m. balandžio 15 d. paskolos sutartį bei 1998 m. balandžio 17 d. čekį, o R. M. pinigus gavo ne iš banko, o iš pačios atsakovės. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, pripažintina, jog paskolos lėšos buvo perduotos atsakovei, ir tokiu būdu atsakovė tapo jai perduotų pinigų savininke (LR CK 6.870 str. 3 d.). Pripažintina, jog ieškovas savo sutartinę prievolę pagal paskolos sutartį įvykdė tinkamai – paskolos lėšas perdavė atsakovei, ir atsakovės atžvilgiu įgijo reikalavimo teisę dėl paskolos grąžinimo sutartyje numatytomis sąlygomis. Duomenų apie įstatymų reikalavimus atitinkantį skolos perkėlimą trečiajam asmeniui R. M. nėra (ieškovas (kreditorius) nepareiškė sutikimo dėl skolos perkėlimo (LR CK 6.116 str.), todėl nenustatyta, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens R. M. egzistavo kokie nors sutartiniai santykiai. Šiuo atveju paskolos sutartiniai teisiniai santykiai siejo ieškovą ir atsakovę, kuri vienareikšmiškai laikytina paskolos gavėju. Atsakovė gautus paskolos pinigus perdavė R. M. tik po to, kai įgijo teisę savo valia disponuoti šiomis lėšomis.
Civilinėje bei baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, jog ieškovas paskolos sutarties sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti apie R. M. apgaulingus veiksmus ar kad dėl didelio neatsargumo sudarė sąlygas žalai atsirasti. Atsakovė nuo paskolos lėšų iš banko gavimo momento įgijo teisę savarankiškai disponuoti šiais pinigais. Aplinkybė, jog atsakovė būtent po paskolos lėšų gavimo šias lėšas perdavė R. M. , sudaro pagrindą pripažinti, kad atsakovei išlieka jos sutartiniai įsipareigojimai ieškovui pagal paskolos sutartį. Kadangi atsakovė pinigus perdavė R. M. , gali būti daroma prielaida, jog tarp atsakovės ir trečiojo asmens R. M. buvo tam tikras susitarimas, kurio pagrindu atsakovė gautą paskolą perdavė R. M. , tačiau tokiu atveju R. M. taptų atsakinga atsakovei, t. y. R. M. , nesant ieškovo sutikimui, prisiėmusi atsakovės skolą, už prievolės įvykdymą atsako ne kreditoriui, bet skolininkui – atsakovei (LR CK 6.116 str. 4 d.).
Atsakovei neigiant savo atsakomybę pagal paskolos sutartį ir nurodant, jog tretysis asmuo jos atžvilgiu buvo nesąžiningas, t. y. paskolos sutarties sudarymą įtakojo R. M. apgaulė, tokiu atveju atsakovė privalo vadovautis įstatymo nuostatomis, numatančiomis, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris yra nuginčijamas sandoris, kuris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (LR CK 1.78 str. 2 d., 1.91 str. 1 d.).
Civilinio kodekso 6.870 str. 1 d., 6.873 str. 1 d. numato, jog už paskolos grąžinimą kreditoriui atsakingas paskolos gavėjas. Nesant nuginčytai ir pripažintai negaliojančia tarp ieškovo ir atsakovės sudarytai paskolos sutarčiai, nėra pagrindo laikyti, jog atsakovės prievolė ieškovui yra pasibaigusi. Apeliaciniame skunde nurodomos LR CK 6.282 straipsnio nuostatos dėl žalos atlyginimo sumažinimo yra taikytinos deliktinės atsakomybės atvejais, tuo tarpu byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su atsakovės sutartine atsakomybe.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas teisėtai gali reikalauti, kad prievolę įvykdytų atsakovė ir (ar) tretysis asmuo, kadangi, nustačius, jog ieškovui nuostolių atsiradimą lėmė ieškovės bei trečiojo asmens R. M. veiksmai, civilinės atsakomybės aspektu ieškovės bei trečiojo asmens atsakomybė prieš ieškovą laikytina solidaria (LR CK 6.6 str. 3 d.).
Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo šio sprendimo panaikinti ar pakeisti.
Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo dalį žyminio mokesčio – 200 Lt, likusios dalies sumokėjimą prašydama atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės R. M. valstybei priteistina likusi dalis (2744 Lt) nesumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 3,54 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (LR CPK 80 str. 4 d., 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovės R. M. valstybei priteisti 2744 Lt (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio ir 3,54 Lt (tris litus, 54 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.