Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. įstatyminės atstovės L. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. , pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje bei 150 straipsnio 4 dalyje ir, taikant Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 3 dalį, nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausme trejiems metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, už mažametės M. T. seksualinį prievartavimą prie vaikų darželio – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams ir trims mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, už mažametės M. T. seksualinį prievartavimą prie garažo – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams ir penkiems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, už mažametės A. S. seksualinį prievartavimą prie garažo – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams ir penkiems mėnesiams;

Bausmės, skirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį už mažamečių M. T. ir A. S. seksualinį prievartavimą prie garažo, Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta tvarka subendrintos apėmimo būdu ir E. G. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams penkiems mėnesiams.

Bausmė, skirta pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, už mažametės M. T. seksualinį prievartavimą prie vaikų darželio, ir bausmė, skirta pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta tvarka apėmimo būdu subendrinta ketverių metų penkerių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, subendrintos Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalyje ir 4 dalyje nustatyta tvarka iš dalies jas sudedant, ir E. G. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams. Bausmė paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Nukentėjusios R. T. ieškinys patenkintas iš dalies ir iš nuteistojo E. G. priteista 1200 (vienas tūkstantis du šimtai) litų. Nepilnamečiui E. G. neišsigalint atlyginti šią žalą, išieškoti šią sumą nuspręsta iš jo motinos L. G. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 15 d. iki 2004 m. gegužės 23 d., 16 val., 42 min., Kauno r., Babtų m., grasindamas atskleisti mažamečio nukentėjusiojo J. T. tėvams J. T. nepageidautiną informaciją apie tai, jog šis vagia jų pinigus, bei grasindamas fiziniu smurtu, o 2004 m. gegužės 18 d., apie 18 val. ir vartodamas fizinį smurtą, t.y. tyčia įspyręs į įvairias kūno vietas bei tuo nežymiai sutrikdęs nukentėjusio J. T. sveikatą, neturėdamas tam teisėto pagrindo, atvirai vertė 1992 m. birželio 22 d. gimusį mažametį nukentėjusį J. T. iš tėvų imamus pinigus duoti ir jam, tokiu būdu, priversdamas mažametį J. T. perduoti jam 1200 litų.

E. G. taip pat nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 31 d., apie 23 val., būdamas Babtų vaikų darželio – mokyklos teritorijoje, esančioje Kauno r., Babtų m., Prieplaukos g. 6, apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas smurtu, suduodamas per nugarą, už darželio pastato jėga patupdęs už rankos atsivestą mažametę M. T. , gim. 1993 m. gruodžio 1 d., prieš jos valią privertęs ją čiulpti jo lytinį organą ir taip tenkinti jo lytinę aistrą, E. G. seksualiai išprievartavo mažametę M. T. (jai, dėl ribinio intelekto konstatuotas negalėjimas pasipriešinti).

Po to, tą pačią dieną, apie 23.15 val., Kauno r., Babtų m., prie garažų, esančių už 50 metrų nuo darželio, apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas smurtu ir prieš jos valią privertęs mažametę M. T. , gim. 1993 m. gruodžio 1 d. čiulpiant lytinį organą tenkinti lytinę aistrą E. S. , kuris dėl amžiaus neatsakė pagal baudžiamuosius įstatymus, kaltinamasis E. G. seksualiai išprievartavo mažametę M. T. (jai, dėl ribinio intelekto konstatuotas negalėjimas pasipriešinti).

Po to, tą pačią dieną ir toje pat vietoje, apie 23.20 val., po mažametės M. T. seksualinio išprievartavimo, grasindamas bei stumdydamas mažametę A. S. , gim. 1992 m. rugsėjo 7 d., privertęs ją čiulpti jo lytinį organą ir oraliniu būdu tenkinti jo lytinę aistrą, seksualiai išprievartavo mažametę A. S. (jai konstatuotas negalėjimas pilnai bei teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų esmės ir prasmės bei pasipriešinti).

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme E. G. aiškino, kad jis prievartos mažamečių M. T. ir A. S. atžvilgiu nenaudojo ir nežinojo, kad jos yra mažametės, nes jų nepažinojo. Jam būnant su E. S. prie jų priėjo A. S. ir M. T. , kurios paprašė paskolinti 3 litus. Liudytojas E. S. nukentėjusiom pasiūlė „pačiulpti“ ir jos sutiko. Analogiškai aiškina ir liudytojas E. S. . Nukentėjusioji M. T. parodė, kad Agnė su jų pasiūlymu sutiko ir pasiūlė eiti į namelį. Kaip matyti iš bylos medžiagos nukentėjusios pačios atėjo į namelį ir nesutarimai kilo tik dėl to, kad jos aiškina, jog jos nemokėjusios atlikti siūlomo veiksmo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės manymu, E. G. galėjo iš nukentėjusių veiksmų suprasti, kad nukentėjusios sutiko atlikti prašomus veiksmus gera valia. Tokią išvadą galima daryti, kad nukentėjusios po pirmo epizodo grįžo prie E. G. ir E. S. ir jokių nepasitenkinimo dėl įvykdyto pirmo epizodo nerodė. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jam pačiam tuo metu buvo suėję tik 14 m. ir tarp jo ir nukentėjusiųjų buvo 1,5 - 2 metų skirtumas, todėl jis galėjo nesuprasti apie nukentėjusių amžių ir nesuvokti, kad jis daro nusikaltimą

Dėl padaryto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje E. G. prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad tiek seksualinio prievartavimo epizode, tiek turto prievartavimo epizode E. G. nebuvo iniciatorius. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad vaikas auga tik su motina. Taip pat teismas skirdamas bausmę turėjo atsižvelgti į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo dienos praėjo jau dveji metai ir E. G. naujo nusikaltimo nepadarė. E. G. mokosi (duomenys neskelbtini) ir dirba, charakterizuojamas teigiamai. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis gali pasitaisyti ir neatimant jam laisvės. Teismas, apeliantės manymu, turėjo pagrindą skirti ne ilgesnę kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, pritaikyti Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnį ir jam bausmės vykdymą atidėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. G. pagrįstai pripažintas kaltu tyčia, panaudodamas fizinį smurtą prievartavęs mažamečio J. T. turtą (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalis) bei seksualiai prievartavęs mažametes M. T. bei A. S. (Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nors apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir E. G. išteisinti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame ginčijama nuteistojo kaltė tik dėl mažamečių seksualinio prievartavimo (Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalis). Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prisipažino prievartavęs mažamečio J. T. turtą. E. G. neigė tik fizinio smurto panaudojimą, tačiau šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo J. T. parodymai, kad nuteistasis jam kelis kartus įspyrė, liudytojų N. M. bei R. N. parodymai, kurie teigė matę, kaip E. G. spyrė J. T. , nukentėjusiosios R. T. parodymai apie ant sūnaus kūno matytas kraujosruvas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, E. G. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta.

Apeliaciniame skunde neigiama, kad nuteistasis savo lytinę aistrą tenkino prieš mažamečių M. T. ir A. S. valią, tačiau tokie teiginiai prieštarauja objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji M. T. parodė, kad nuėjus su nuteistuoju už namo kampo, pastarasis liepė jai čiulpti jo lytinį organą, jai nesutikus, ją tampydamas paklupdė ir nusimovė kelnes. Be to, ši nukentėjusioji teigė, kad ji ranka buvo užsidengusi burną, tačiau E. G. per prievartą jai į burną įkišo savo lytinį organą. Apie epizodą prie garažų, nukentėjusioji paaiškino, kad E. G. ir E. S. vertė čiulpti E. S. lytinį organą, nes ji turėjo parodyti kitai nukentėjusiajai – A. S. , kaip „tai“ reikia daryti (b. l. 136, t. 3). Nukentėjusioji A. S. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad ji ir M. T. buvo verčiamos čiulpti E. G. ir E. S. lytinius organus. Jos buvo stumdomos, E. S. buvo suplėšyta striukė. Pastaroji taip pat patvirtino, kad taip elgėsi bijodama, kad ją sumuš (b. l. 137, t. 3). Iš byloje esančio daiktų (drabužių) apžiūros protokolo matyti, kad ant nukentėjusiosios A. S. striukės išoriniame audinyje esantys įplyšimai galėjo būti padaryti ją tempiant, plėšiant (b. l. 50, t. 1). Šie byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiosios jokiais savo veiksmais neišreiškė sutikimo tenkinti E. G. lytinę aistrą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis mažametes M. T. bei A. S. seksualiai prievartavo grasindamas panaudoti fizinį skurtą. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusios po pirmo epizodo grįžo prie E. G. ir E. S. nėra tiksli ir ji nepatvirtina, kad jos sutiko su veiksmais, kurie buvo su jomis atliekami. Nukentėjusioji M. T. neparodė, kad ėjo savo noru, ji paaiškino, kad pakviestos prie garažų ėjo manydamos, jog joms ten nieko nedarys (b. l. 136, t. 3). Kita nukentėjusioji – A. S. taip pat parodė, kad prie garažų ėjo ne savo noru (b. l. 137, t. 3). Atsižvelgiant į nukentėjusiųjų mažametystę, tokie jų paaiškinimai apie patekimą prie garažų yra įtikinami ir jie visiškai nepatvirtina, kad pačios nukentėjusiosios ten nuėjo savo noru.

Nėra pagrįstas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, kad E. G. nežinojo nukentėjusiųjų mergaičių amžiaus. Įvykio metu kartu su nuteistuoju buvę liudytojai E. S. bei Dž. B. patvirtino žinoję, kad mergaitės yra jaunesnės, joms apie 12-13 metų (b. l. 154-155, t. 3). Pažymėtina, kad nuteistasis E. G. bei nukentėjusiosios M. T. ir A. S. gyvena tame pačiame mažo miestelio name, E. G. ir nukentėjusioji A. S. lanko tą pačią (duomenys neskelbtini) mokyklą (b. l. 65, t. 3; b. l. 14, t. 2). Be to, pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji M. T. parodė, kad nusikaltimo padarymo metu E. G. ją vadino vardu (b. l. 136, t. 3), o tai įrodo, kad jis ją pažinojo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad 2-3 metų amžiaus skirtumas tarp vaikų, kuriems 11, 12 bei 14 metų yra pastebimas, todėl nuteistasis negalėjo nesuvokti, kad seksualiai prievartaujamos mergaitės yra už jį jaunesnės. Išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, kad nuteistasis E. G. žinojo, kad mergaitės yra mažametės, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog E. G. mažamečių nepažinojo ir nežinojo jų amžiaus, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje yra padaryti tiesiogine tyčia - suprasdamas nukentėjusiųjų atsisakymą atlikti E. G. pageidaujamus veiksmus, jas stumdydamas, o M. T. ir jėga paklupdęs bei prievarta įkišęs savo lytinį organą jai į burną, prieš jų valią tenkino savo lytinę aistrą. Taigi, E. G. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, E. G. buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kurios išvadoje nustatyta, kad E. G. veikų padarymo metu (2004 m. gruodžio 31 d.) buvo pasiekęs tokį fizinės brandos lygį, kad galėtų fiziologiškai jausti lytinę aistrą, suprasti lytinės aistros patenkinimo būdus bei siekti ją patenkinti (b. l. 53-58, t. 4).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį, tiek pagal 150 straipsnio 4 dalį, baudžiama už šiuose straipsniuose numatytų veikų padarymą, o ne už inicijavimą padaryti minėtas nusikalstamas veikas, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog E. G. nebuvo šių nusikalstamų veikų padarymo iniciatorius, neturi įtakos sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, t. y. įgyvendindamas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, tikslus, vienas kurių – teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kadangi nuteistasis E. G. nusikaltimų padarymo metu buvo nesulaukęs pilnametystės, skiriant bausmę būtina vadovautis ne tik bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis), bet ir Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnyje įtvirtintais bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumais. Pagal šį straipsnį, skiriant bausmę nepilnamečiui, turi būti įvertinti nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygos; nepilnamečio sveikatos būklė ir socialinė branda; anksčiau taikytos poveikio priemonės ir jų veiksmingumas; nepilnamečio elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Byloje esančioje pažymoje (b. l. 68, t. 3) nurodyta, kad E. G. augina ir prižiūri jo motina L. G. . Pastaroji niekur nedirba, gyvena viena, materialinės sąlygos gyvenimui yra patenkinamos, pinigų gaunama iš vaikams skiriamų pašalpų. L. G. savo pareigas auklėjant vaikus atlieka gerai, tačiau įtaka sūnui E. G. nepakankama. E. G. charakterizuojamas patenkinamai, byloje esančiuose dokumentuose nurodytos tiek neigiamos, tiek teigiamos jo savybės. Teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akte nurodyta, kad nusikaltimų padarymo metu E. G. nesirgo jokia psichine liga ar laikinu psichinės veiklos sutrikimu, todėl galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (b. l. 90-91, t. 3). Byloje nėra duomenų, kad ligos, kuriomis E. G. sirgo vaikystėje (b. l. 74, 77, t. 3), turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Iš karto po nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis tik iš dalies prisipažino nusikaltęs, nesigailėjo dėl savo elgesio, J. T. jam perduotų pinigų negrąžino, jie buvo rasti ir paimti asmens kratos metu (b. l. 34, t. 1), be to, išreikalautus pinigus leido išimtinai savo reikmėms, pirko brangius daiktus, išlaidavo. Visa byloje esanti E. G. charakterizuojanti medžiaga leidžia teigti, kad jis nusikalto ne atsitiktinai dėl susiklosčiusios tam tikros nepalankios situacijos, o jo elgesys yra dėsningas viso ankstesnio elgesio padarinys. Aplinkybės, kad jo veika prievartaujant mažamečio J. T. turėtą turtą tęsėsi 2004 m. kovo 15 d. - 2004 m. gegužės 23 d. laikotarpiu, o mažamečių seksualinis prievartavimas įvertintas kaip trys savarankiškos veikos taip pat rodo, kad dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos, E. G. pats aktyviai ieškojo galimybių nusikalsti.

E. G. nuteistas už 4 nusikalstamas veikas. Už turto prievartavimą panaudojant fizinį smurtą jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, už mažametės M. T. seksualinį prievartavimą prie vaikų darželio – 4 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už mažametės M. T. seksualinį prievartavimą prie garažo – 4 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už mažametės A. S. seksualinį prievartavimą prie garažo – 4 metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Už turto prievartavimą pavartojant fizinį smurtą (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalis) E. G. galėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 mėnesių iki 8 metų. Skundžiamu nuosprendžiu už šį nusikaltimą paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė negu minėto straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, kuris yra 4 metai, 1 mėnuo ir 15 dienų. Ši bausmė nėra per griežta atsižvelgiant į tai, kad turto prievartavimas yra sunkus nusikaltimas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. E. G. nusikalstamą veiką tęsė ilgą laiką (nuo 2004 m. kovo 15 d. iki 2004 m. gegužės 23 d.), ji padaryta mažamečiui, kas pripažintas E. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad E. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, nes nuteistasis tik deklaratyviai teigė, jog gailisi nusikaltęs, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad savo elgesio nebuvo linkęs vertinti neigiamai, pripažino tik dalį esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių, neigė vartojęs smurtą.

Už seksualinį mažamečių prievartavimą (3 atskiros veikos) E. G. nubaustas bausmėmis nuo 4 metų ir 3 mėnesių iki 4 metų ir 5 mėnesių. Šios bausmės taip pat nėra per griežtos, nes už šiuos nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje nepilnamečiams gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 1 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų. Padaryti nusikaltimai yra labai sunkūs, tyčiniai. Siekiant patenkinti lytinę aistrą, nukentėjusiai M. T. dėl mišraus elgesio ir emocinio sutrikimo nežymiai sutrikdyta sveikata. Nuteistojo atsakomybę šiame epizode lengvina tai, kad jis savanoriškai atlygino žalą nukentėjusiajai V. S. . Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad E. G. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Įvertinusi visumą šių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės, kurios taip pat yra gerokai mažesnės už sankcijos vidurkį, nėra per griežtos.

Paskyrus bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, jos tinkamai subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu. Galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, ji nežymiai padidėjo palyginus su griežčiausia 4 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta už seksualinį prievartavimą. Tokiu atveju bausmės vykdymo atidėjimas, kaip to prašo apeliantė, yra negalimas, nes pagal Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 1 dalį, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jei nepilnametis yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad E. G. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, už kuriuos paskirta teisinga ir ne per griežta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Galimybės jį išteisinti ar, taikant Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnį, bausmės vykdymą atidėti, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. G. įstatyminės atstovės L. G. apeliacinį skundą atmesti.