Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-355-190-2013

Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso kategorija: 1-57-1-00851-2011-2

2013 m. birželio 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gegužės 14 d. apie 23 val., (duomenys neskelbtini) kambaryje, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su E. Š., supratęs, kad nukentėjusioji apsvaigusi nuo alkoholio miega, negavęs nukentėjusiosios sutikimo lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su pastarosios psichine būkle, kadangi ji miegojo, numovė jos kelnes bei kelnaites, nusimovė žemiau kelių savo džinsus bei trumpikes ir užgulė ją savo kūnu po ko, įvedė savo varpą į E. Š. makštį, taip pasinaudodamas nukentėjusios bejėgiška būkle, prieš E. Š. valią lytiškai su ja santykiavo, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nukentėjusiajai prabudus ir supratus su ja daromų veiksmų pobūdį ir esmę bei pradėjus priešintis, rankomis stumti nuo savęs ir šaukti, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją – tyčia jėga sugriebė ir užlaužė nukentėjusiosios rankas, padarydamas poodines kraujosruvas kairiame žaste ir dešiniame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą bei tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, jėga, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja E. Š..

Vilniaus rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, išteisino kaltinamąjį A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., motyvuodamas tuo, kad ne visi socialiai žalingi poelgiai tampa nusikalstamomis veikomis. Kaltinamojo veika šiuo atveju pasireiškė kaltinamojo lytiniu aktu su E. Š.. Tačiau byloje nėra neginčijamai įrodyta, kad kaltinamasis A. P. norėdamas lytiškai santykiauti su E. Š. pasinaudojo jos bejėgiška padėtimi, panaudojo prieš ją smurtą atimdamas galimybė priešintis ir lytinis aktas buvo atliktas prieš nukentėjusiosios valią. Bylos aplinkybės rodo, kad lytiškai santykiauti buvo jų abiejų sutikimas ir tik lytinių santykių metu kilo konfliktas. Todėl byloje nesant neginčytinų įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir visus neaiškumus vertinant kaltinamojo naudai, nesant nusikaltimo sudėties, - kaltinamasis išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-298/2013, kuriuo A. P. išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 149 str. 1 d., požymių, ir priimti naują nuosprendį - A. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, kurios požymiai numatyti LR BK 149 str. 1 d., ir nuteisti paskiriant 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Teismas, prokuroro teigimu, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, klaidingai vertino faktines aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas dėl įrodymų vertinimo.

Pirma, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie privalėjo būti įvertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas aprašomojoje dalyje konstatavo, kad asmuo, būdamas neblaivus, bejėgiškos būklės ir nejausdamas veiksmu, kurie su juo atliekami, negali per kelias minutes išeiti iš šios būsenos, o E. Š. elgesys po Įvykio rodo, kad ji adekvačiai suvokė situaciją, gerai orientavosi aplinkoje, gebėjo suvokti viską kas aplink vyksta. Tokia išvada - negali per kelias minutes išeiti iš šios būsenos – neparemta, anot prokuroro, jokiais kitais byloje esančiais įrodymais kaip tiktai teismo nuomone. Norint padaryti tokią išvadą nepakanką pasakyti, jog nukentėjusioji po kelių minučių elgėsi adekvačiai, gerai orientavosi aplinkoje, todėl negalėjo būti bejėgiškos būklės. Kaltinime inkriminuota aplinkybė bejėgiška būklė aiškiai aprašyta, t.y., jog nukentėjusioji buvo apsvaigusi nuo alkoholio miegojo, todėl nedavė sutikimo su ja lytiškai santykiauti. Miegas - kaltinimo ribose, suprantamas kaip žmogaus fizinė būklė dėl kurios pastarasis negali priešintis kaltininkui.

Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusioji, jau lytinio akto metu pradėjo aktyviai priešintis dėl ko patyrė smurtą suspaudžiant ir užlaužiant rankas (VTMT prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1581/11 (01)). Todėl paneigtina teismo padaryta išvada, jog nukentėjusioji negalėjo per trumpą laiko tarpą išeiti iš tokios būsenos, būtent miego būsenos, ir aktyviai priešintis.

Antra, teismas analizuodamas VTMT prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1581/11 (01) nurodomas aplinkybes apsiribojo jų išvardinimu ir konstatavo, jog konfliktas ir muštynės tarp E. Š. ir A. P. vyko po kaltinime nurodyto išžaginimo, kurių metu ir galėjo būti padaryti E. Š. nustatyti sužalojimai. A. P. nurodė laikęs E. Š. rankas, kai ji jį puolė, pastaroji ne kartą buvo pargriuvusi, jis laikė E. Š., kai kartu su J. B. bandė iš jos paimti J. B. paskolintą grandinėlę.

Prokuroro manymu, teismas, padarydamas tokią išvadą, neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Teismas apsiribojo hipotetine išvada, kad galbūt nukentėjusiosios konstatuoti sužalojimai buvo padaryti kitu metu ir būdu negu nurodė pati nukentėjusioji. Teismas netyrė, ar išteisintojo ir J. B. duoti parodymai atitinka konstatuotus sužalojimus ir galėjo būti padaryti būtent tokiu būdu.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad priešingai, išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu atliko įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje veiksmą, kurio metu A. P. parodė kaip paėmė E. Š. už rankos riešo ir jį pasuko į išorę, norėdamas patraukti jos ranką nuo jo megztinio, kai tuo metu J. B. nusegė nuo jos kaklo auksinę grandinėlę. Šį veiksmą įvertinęs specialistas pateikė išvadą ir konstatavo, jog E. Š. kūne nebuvo nustatyta sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti A. P. nurodytomis aplinkybėmis (2012-02-28 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu), t.y. paimant E. Š. už dešinės rankos riešo ir jį pasukant į išorę. Poodinės kraujosruvos kairio žasto vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje 1x4 cm dydžio ir dešinio dilbio vidurinio trečdalio nugariniame paviršiuje 2,5 cm skersmens galėjo būti padarytos suspaudžiant ir užlaužiant E. Š. rankas. Teismas, anot prokuroro, nesigilino į A. P. ir J. B. parodymų nuoseklumą ir chronologiją duodant parodymus apie aprašomą aplinkybę, tiesiog juos vertino atsietai nuo kitų objektyvių įrodymų esančių byloje, dėl ko padarė klaidingas išvadas.

Trečia, teismas, analizuodamas surinktus įrodymus, konstatavo, kad veika baudžiamojoje teisėje, tai socialiai žalingas žmogaus poelgis. Tačiau ne visi socialiai žalingi poelgiai tampa nusikalstamomis veikomis. Kaltinamojo veika šiuo atveju pasireiškė kaltinamojo lytiniu aktu su E. Š.. Prokuroro teigimu, nėra aišku, ką teismas tokia išvada norėjo pasakyti, tačiau galima tik numatyti, jog patį lytinį aktą teismas vertina kaip socialiai žalingą poelgį.

Dar daugiau, teismas pabrėžė, jog bylos aplinkybės rodo, kad lytiškai santykiauti buvo jų abiejų sutikimas, nors nukentėjusioji tai kategoriškai neigia viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, ir tik lytinių santykių metu kilo konfliktas. Sunku įsivaizduoti kaip paties lytinio akto metu gali kilti konfliktas, dėl kokios priežasties ir kokiu būdu jis galėjo pasireikšti teismas nekonkretizavo.

Tai, kad nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti su išteisintuoju, anot prokuroro, byloje nėra nei vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo. Liudytojo J. B. ir J. S. parodymai apie tai, kas buvo užėjęs į kambarį ir ką darė, kur buvo nukentėjusioji visiškai skiriasi, tačiau teismas nemotyvavo, kodėl rėmėsi tik vieno liudytojo parodymais, o kodėl nesirėmė kito. Taip pat minėtų liudytojų parodymai kardinaliai skiriasi duodant parodymus apie aplinkybes, kas vyko po to, t.y. po lytinio akto. Baigiamųjų kalbų metu valstybinis kaltintojas prašė aptariamų liudytojų parodymus atmesti kaip prieštaraujančius kitiems, objektyviems byloje esantiems įrodymams bei kaip šališkus.

Ketvirta, teismas neįvertino, nukentėjusiosios veiksmų po lytinio akto, įrodančių, jog buvo naudota prievarta ir nebuvo gautas susitikimas lytiškai santykiauti, o būtent:

1) nukentėjusioji iš karto po lytinio akto pati paskambino policijai;

2) bendrojo pagalbos centro įraše girdimas susijaudinęs nukentėjusiosios balsas ir asmenų (vyriškos lyties), vengiančių pasakyti tikslų adresą;

3) specialisto išvada, kuri konstatavo sužalojimus, užfiksuotus ant nukentėjusiosios kūno, bei parodymų patikrinimo metu atliktas veiksmas paneigė išteisintojo versiją dėl sužalojimo ant nukentėjusiosios kairio žasto vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje 1x4 cm dydžio ir dešinio dilbio vidurinio trečdalio nugariniame paviršiuje 2,5 cm skersmens.

Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, jog teismo netinkamai įvertinta aplinkybių visuma leidžia teigti, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių išteisintojo A. P. kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką numatytą LR BK 149 str. 1 d.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, išteisintasis A. P. ir jo gynėjas - skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, įvertino įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų ir padarė pagrįstas išvadas, kurių pagrindu priėmė A. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos taip pat įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirtį fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės ar psichinės būklės ypatumų – fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimo ar kitokios liguistos ar nesąmoningos būsenos - negali suvokti aplinkos, su juo daromų veiksmų esmės arba kad ir suvokia, bet dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės ir tuo pasinaudoja, t.y. lytiškai su juo santykiauja. Kai lytiškai santykiaujama su nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigusiu asmeniu, bejėgiška būkle gali būti pripažintas tik toks apsvaigimo laipsnis, kai asmuo dėl to negali suvokti aplinkos, su juo daromų veiksmų esmės arba negali pasipriešinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pagrįstai išteisino kaltinamąjį A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Šioje byloje esminė aplinkybė, turinti reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra ne pats lytinių santykių buvimas, nes ir pats A. P. viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino lytiškai santykiavęs su E. Š., o prievartinis jų pobūdis. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas apie nukentėjusiosios E. Š. nesutikimą lytiškai santykiauti su A. P. ir kaltinamojo pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiosios būkle bei panaudojimą jos atžvilgiu fizinį smurtą, sprendė ne vien tik iš nukentėjusiosios, bet ir iš nuteistojo, o taip pat liudytojų parodymų bei iš kitos bylos medžiagos.

Iš A. P. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje matyti, jog jis savo kaltės nepripažino, teigė, jog su Edita lytiškai santykiavgo abipusisu sutikimu. Išteisintasis parodė, kad su E. Š. bendravo iki jai nueinant miegoti į kitą kambarį, t.y. jie kartu išgėrė, šoko. Vėliau jie su J. B. nuėjo pas ją tikslu pažadinti bei pakviesti dar išgerti. Pažadinta Edita išgėrė, po to jie kalbėjosi, jis pasiliko su ja kambaryje, o J. B. išėjo ir užgesino kambaryje šviesą. Jį E. Š. apkabino, jie pradėjo bučiuotis, ji pati nusiėmė kelnes ir kelnaites, palikdama jas ant vienos kojos, atsigulė ant nugaros, o jam nepavykus įvesti lytinio organo padėjo tai padaryti. Lytinis aktas truko gal kokias 20 sekundžiu, po ko ji jam liepė nulipti, ką jis ir padarė. Tuomet nukentėjusioji pasitaisė plaukus ir išėjo iš kambario nieko nepaaiškindama, o jis išėjo netrukus iš paskos. Kitame kambaryje Edita jį užsipuolė neva jis ją išprievartavo, pradėjo mušti, jis ją laikė, ji atsitrenkė į stalą, kėdes. Po to ji paprašė jo duomenų ir jis jai davė pasą (t. 2, b.l. 51-63). Ikiteisminio tyrimo metu A. P. davė analogiškus parodymus apie esmines bylos aplinkybes, teigdamas, jog su J. B. pas E. Š. ėjo jos pažadinti ir pakviesti pabūti kartu, J. B. juos paliko užgesindamas šviesą, o E. Š. savo veiksmais (apkabinimas, bučiniai, kelnių nusiėmimas) išreiškė sutikimą mylėtis.

Nors nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu neigė, jog A. P. lytiškai santykiavo jos sutikimu, kas dėl šios nurodytos aplinkybės leidžia jos parodymus pripažinti formaliai nuosekliais, tačiau juos paneigia šioje baudžiamojoje byloje esantys liudytojų parodymai. Visų pirma E. Š. teigė, kad A. P. ji pamatė pirmą kartą tuomet, kai pabudusi pajuto, jog jis su ja atlikinėja lytinį aktą (t. 2, b.l. 51-63). Tačiau tokius jos parodymus paneigia ne tik išteisintojo draugai J. B. ir J. S., bet ir jos draugės - I. K. ir I. M., kurie visi patvirtino aplinkybę, jog jie iki E. Š. nueinant miegot bendravo, t.y. šnekėjo, šoko, vartojo alkoholį bei valgė.

Aplinkybę, jog A. P. santykiavo su E. Š. prieš jos valią, t.y. pasinaudojant jos bejėgiška padėtimi ir atimant galimybę priešintis, paneigia tiesiogiai dalį jų bendravimo būdo kambaryje prieš pat lytinio akto atlikimą matę liudytojai J. B. ir J. S.. J. B. patvirtino A. P. duotus parodymus apie tai, kad jis kartu su kaltinamuoju nuėjo pas miegančią Editą ir ją pažadino, po to jis juos paliko dviese besišnekančius, ji buvo adekvati, jis matė kaip jie (E. Š. ir A. P.) buvo apsikabinę, todėl jis užgesino šviesą, norėdamas sukurti romantišką aplinką (t. 2, b.l. 28-38). J. S. parodė, jog buvo užėjęs į kambarį ir uždegęs šviesą pamatė, kaip Alfredas ir Edita kalbasi bei bučiuojasi. Tokie jo parodymai visiškai atitinka A. P. parodymus, jog vienu momentu kažkas tuo metu, kai jis su E. Š. bučiavosi, buvo trumpam užėjęs į kambarį ir uždegęs šviesą (t. 2, b.l. 28-38). Prokuroras nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog šių abiejų liudytojų parodymai skiriasi, tačiau teismas nenurodė, kodėl rėmėsi tik vieno liudytojo parodymais, nes, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamąjį rėmėsi tiek vieno, tiek ir kito liudytojo parodymais apie bylai reikšmingas aplinkybes. Kolegija atkreipia dėmesį, jog J. S., apklausiamas teisme nurodė, kad matęs, kaip E. Š. ir A. P. nuėjo į kambarį, tačiau pažymėtina, kad tame pačiame posėdyje atsakydamas į teisėjo užduotus klausimus, jis teigė, kad matė, kaip “Edita su Alfredu kaškur išėjo”, kas rodo, kad šis liudytojas galėjo paties nuėjimo į kambarį (kartu jie nuėjo ar ne) ir nematyti (t. 2, b.l. 28-38). Kolegijos manymu, aukščiau paminėtų liudytojų J. B. ir J. S. parodymai apie tai, kad kaltinamasis ir E. Š. kambaryje, būdami ant lovos kalbėjo bei bučiavosi, suponuoja mintį apie jų lytinius santykius bendru sutikimu.

Pažymėtina, jog prievartinio lytinio akto tarp kaltinamojo ir E. Š., t.y. aplinkybės, jog A. P. nukentėjusiajai prabudus ir supratus su ja daromų veiksmų pobūdį ir esmę bei pradėjus priešintis, rankomis stumti nuo savęs ir šaukti, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją – tyčia jėga sugriebė ir užlaužė nukentėjusiosios rankas, apeliacinės instancijos vertinimu, nepatvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1581/11 (01) ir G 598/12 (01). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje neabejotinai nustatyta, kad E. Š. apkaltinus A. P. jos išžaginimu, ji puolė mušti išteisintąjį, jie susistumdė, o šį faktą patvirtino ne tik išteisintasis, liudytojai, bet ir pati E. Š.. Taigi, tiksliai nėra nustatyta, kada nukentėjusiajai buvo padaryti šie sužalojimai, jie galėjo atsirasti ir po lytinio akto atlikimo grumtynių metu.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas aprašomojoje dalyje konstatavo, kad asmuo, būdamas neblaivus, bejėgiškos būklės ir nejausdamas veiksmu, kurie su juo atliekami, negali per kelias minutes išeiti iš šios būsenos, o E. Š. elgesys po Įvykio rodo, kad ji adekvačiai suvokė situaciją, gerai orientavosi aplinkoje, gebėjo suvokti viską kas aplink vyksta, ir tokia išvada - negali per kelias minutes išeiti iš šios būsenos – neparemta, anot prokuroro, jokiais kitais byloje esančiais įrodymais kaip tiktai teismo nuomone. Tačiau apygardos teismas pažymi, jog teisiamajame posėdyje apklausta į įvykio vietą atvažiavusi tyrėja I. K. parodė, jog ji negalinti pasakyti, kad E. Š. buvo neblaivi, nes ji (I. K.) viską suprato, ką nukentėjusioji aiškino ir su ja buvo galima normaliai bendrauti (t. 2, b.l. 28-38). J. B. teisme parodė, kad pažadinta Edita su jais (V. B. ir A. P.) bendravo ir buvo adekvati, J. S. parodė, kad Editos būsena buvo normali, I. K. parodė, kad Edita nebuvo stipriai girta (t. 2, b.l. 28-38, 51-63), kas rodo, jog E. Š. nebuvo bejėgiškos būklės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog E. Š. elgesys po įvykio rodo, kad ji adekvačiai suvokė situaciją, gerai orientavosi aplinkoje, nes po neva jos atžvilgiu įvykdyto prievartinio lytinio akto buvo labai aktyvi - mušė A. P. ir su juo stumdėsi, ką patvirtina ir liudytojai J. B., J. S., I. K., I. M., be to, pati iškvietė policiją, paprašė A. P. asmens dokumento ir užsirašė jo duomenis. Esant tokioms aplinkybėms E. Š. verkimas, rėkimas, A. P. puolimas, kolegijos manymu, nėra pakankami prievartinio lytinio akto atlikimo patvirtinimai.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad A. P. lytiškai santykiavo su E. Š. prieš jos valią, pasinaudojęs bejėgiška jos būkle ir panaudodamas fizinę jėgą.

Prokuroras apeliaciniame skunde, vadovaudamasis deklaratyviais teoriniais teiginiais, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendį.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas visapusiškai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje patikrintus įrodymus bei priėmė A. P. atžvilgiu pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kurį panaikinti nėra pagrindo, byloje aptartos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai, o šioje byloje esančių duomenų, būtent tik nukentėjusiosios parodymų, apeliacinės instancijos vertinimu, nepakanka jį nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d.

Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendį dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija nutarė :

Rezoliucinė dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.