Utenos apylinkės teismo nutartis

Anykščių rajono apylinkės teismo teisėja Jolanta Gasparavičienė, susipažinusi su G. Š. skundu privataus kaltinimo tvarka, kuriuo prašoma pradėti privataus kaltinimo procesą S. P. atžvilgiu dėl šmeižimo (BK 154 str. 2 d.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde G. Š. prašo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir S. P. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Motyvuojamoji dalis

BK 154 straipsnyje 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Minėtos nusikalstamos veikos yra įtvirtintos baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi į asmens garbę ir orumą. Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Pažymėtina ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tuo pačiu konstatuotina, jog tokia situacija jokiu būdu nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi jau skundo priėmimo stadijoje teismas yra įpareigotas atlikti dalinę faktų analizę ir spręsti, ar konkrečių atveju neegzistuoja aplinkybės, numatytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nėra galimas.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta BK 11 straipsnio 1 dalyje –nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013).

Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-190/2012)

Teismas pažymi ir tai, kad teisės normos gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005).

Įvertinęs G. Š. skunde nurodytą teiginį, kurį parašė S. P., paties pareiškėjos vertinamą kaip neatitinkantį tikrovės ir ją šmeižiantį prieš visuomenę, šio teiginio galimą paskleidimo mastą, teismas konstatuoja, kad šis teiginys nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Teismo įsitikinimu, skunde nurodomo teiginio dalis (Iš nuotrupų susidarė vaizdas, kad ji turėjusi kažkokių to profilio sveikatos sutrikimų kuriuos puikiai sutvarkė L. A.) apskritai negali būti vertinamas kaip žinia ar informacija, o yra laikytinas nuomone, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas. Konstatuotina ir tai, kad pareiškėja gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojusi civilinės teisės priemonėmis. CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiškėja reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ji gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atveju abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą.

Kaip jau minėta, BPK 412¹straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytais S. P. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjos G. Š. skundą, kadangi S. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Anykščių rajono apylinkės teismą.