- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-19
- Bylos Nr.
- PK-1207-718/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-3-00007-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Venckuvienė
- Pareiškėjas
- I. Ž.
- Kategorijos
- 2.9.7.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Laimutė Venckuvienė, išnagrinėjusi pareiškėjos I. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) privataus kaltinimo skundą, kuriame prašoma R. Ž. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1d. ir 155 str. 1 d., 167 str., 168 str.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos miesto apylinkės teisme gautas nukentėjusiosios I. Ž. skundas, kuriuo ji prašo patraukti R. Ž. baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., 167 str., 168 str. ir priteisti iš R. Ž. 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodo, kad 2011-06-27 R. Ž. pateikė Palangos miesto apylinkės teismui patikslintą ieškinį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo, turto padalinimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Patikslintame ieškinyje R. Ž. nurodė, kad I. Ž. esanti psichinė ligonė, girtuoklė ir neištikima. Ieškinys buvo įteiktas A. B. Ž., E. Ž., A. Ž., AB SEB bankui, AB DnB NORD bankui, UAB „Jūringė“, UAB „Finasta“ bei Klaipėdos Vaikų teisių apsaugos tarnybai. Tokiu būdu pareiškėja buvo viešai pažeminta prieš bylos proceso dalyvius, pažeista jos garbė ir orumas, pakirsta reputacija, sumenkintas kitų žmonių pasitikėjimas. R. Ž. tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją.
Taip pat nurodo, kad R. Ž. 2012-02-12 dienos dienraštyje „Klaipėda“ viešai teigė, kad „Šis procesas sugadino man nervus ir nuskurdino mano vaikus. O viskas dėl to, kad mano buvusi žmona nesveika“. Tokiu būdu R. Ž. buvo užgauliai viešai pažeminta prieš bylos proceso dalyvius, Lietuvos piliečius, kurie skaito dienraštį „Klaipėda“.
Be to, 2011-04-21 R. Ž. pateikė Klaipėdos m. 1-jam policijos komisariatui pareiškimą apie UAB „Jūringė“ priklausančio minkšto kampo I. Ž. įvykdytą vagystę iš buto, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. R. Ž. žinodamas, kad I. Ž. yra akcininkė ir bendrovės turtą valdė lygiomis teisėmis, paskleidė apie I. Ž. melagingą informaciją, kuri padarė žalos jos garbei ir orumui.
Taip pat pareiškėja nurodo, jog R. Ž. turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 167 str., 168 str., už neteisėtą informacijos apie jos privatų asmens gyvenimą rinkimą bei neteisėtos informacijos atskleidimą ir panaudojimą savo tikslams, kadangi jis 2011-06-27 patikslintame ieškinyje atskleidė jos seksualinio gyvenimo aspektus, juos vertino sarkastiškai bei tendencingai įžeidžiant, taip pat R. Ž. yra žinoma asmens sveikatos informacija, ligos istorija ir diagnozė, jog ji serga ūmia depresija ir tyčia ją išplatino. Bandė pripažinti ją neveiksnia.
Privataus kaltinimo bylos procesas pagal I. Ž. skundą negali būti pradėtas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
Nukentėjusioji I. Ž. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn R. Ž. už šmeižimą ir įžeidimą. Tiek šmeižimu, tiek įžeidimu kėsinamasi į žmogaus garbę ir orumą. Šmeižimas pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį, yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes ar veiksmus, konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti objektyviai nustatytas ir patikrintas įrodymais. Nuomonė yra subjektyvus kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos, jai netaikomas tiesos kriterijus, todėl nuomonė nelaikoma žinia, tačiau ji turi remtis faktais. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Įžeidimas žodžiu ar raštu skiriasi nuo šmeižimo tuo, kad šiuo atveju nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai, užgauliai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, savybes. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vetinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).
Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad asmens garbę ir orumą gina ne tik Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, bet ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šio kodekso 2.24 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pažymėtina, jog pagal LR Civilinio kodekso antrosios knygos 2.24 straipsnio “Asmens garbės ir orumo gynimas“ 9 dalies nuostatas, teismo proceso dalyviai už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako.
Šalies argumentai
I. Ž. skunde, kaltindama R. Ž. LR BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nurodė, kad R. Ž., pateikdamas patikslintą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1334-83/2011 dėl santuokos nutraukimo, turto padalinimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo R. Ž. nurodė, kad I. Ž. esanti psichinė ligonė, girtuoklė ir neištikima, atskleisti jos seksualinio gyvenimo aspektai. Ieškinys buvo įteiktas kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims ir tokiu būdu pareiškėja buvo viešai pažeminta prieš bylos proceso dalyvius, pažeista jos garbė ir orumas, pakirsta reputacija, sumenkintas kitų žmonių pasitikėjimas. R. Ž. tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Taip pat R. Ž. 2012-02-12 dienos dienraštyje „Klaipėda“ viešai teigė, kad „Šis procesas sugadino man nervus ir nuskurdino mano vaikus. O viskas dėl to, kad mano buvusi žmona nesveika“. Tokiu būdu R. Ž. buvo užgauliai viešai pažeminta prieš bylos proceso dalyvius, Lietuvos piliečius, kurie skaito dienraštį „Klaipėda“.
Pareiškėjos I. Ž. skunde nurodytos aplinkybės patvintina, kad R. Ž. yra buvęs jos sutuoktinis. Jų santuokos nutraukimo byla buvo nagrinėjama ginčo teisenos tvarka dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. Būtent sprendžiant teisme tarp sutuoktinių kilusį ginčą ir buvo paskleista, pareiškėjos teigimu, ją įžeidžianti ir žeminanti informacija. Santuokos nutraukimo bylose sprendžiami klausimai, kurie neabejotinai yra susiję su sutuoktinių asmeniniais tarpusavio santykiais, atskleidžiamos aplinkybės, susijusios su asmeniniu ar šeiminiu bylos šalių gyvenimu. Be to, siekdamas, kad santuoka būtų nutraukta dėl kito sutuoktinio kaltės, į teismą besikreipiantis sutuoktinis turi įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, turi nurodyti ieškinyje aplinkybes, patvirtinančias, kad kitas sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 str. 1 d., 2 d.). Toks santuokos nutraukimo tvarkos teisinis reglamentavimas leidžia pagrįstai teigti, kad R. Ž., teikdamas patikslintą ieškinį teismui, siekė ne apšmeižti ar įžeisti I. Ž., o įrodyti jos kaltę dėl santuokos iširimo. R. Ž. kaip vieną iš santuokos nutraukimo pagrindų nurodė sutuoktinės neištikimybę. Įrodinėjant kito sutuoktinio neištikimybės faktą, gali būti aptariami ir tam tikri šio sutuoktinio seksualinio gyvenimo aspektai, ir sutuoktinis, kaltinantis kitą sutuoktinį neištikimybe, pateikia šiuo klausimu savo vertinimą, kuris dažniausiai būna neigiamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats sutuoktinių neištikimybės faktas moraliniu požiūriu yra vertinamas neigiamai, tačiau nei už patį neištikimybės faktą, nei už bandymą įrodyti neištikimybės fakto buvimą nenumatyta baudžiamoji atsakomybė. Ieškinyje ir kituose byloje dalyvaujančių asmenų pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus bei jų pagrįstumą įvertina konkrečią santuokos nutraukimo bylą civilinio proceso tvarka nagrinėjantis teismas. Pažymėtina ir tai, kad ieškinys civilinėje byloje kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims yra įteikiamas ne ieškovo iniciatyva, o vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis (LR CPK 142 str. 1 d.). Civilinio proceso įstatyme numatyti ir asmenys, kurie yra informuojami apie santuokos nutraukomo bylos iškėlimą ar turi dalyvauti bylos nagrinėjime (LR CPK 382 str.).
Kaip matyti iš medžiagos, pateiktos su skundu, viešai pateikta informacija laikraštyje „Klaipėda“, taip pat susijusi su bylos dėl I. Ž. ir R. Ž. santuokos nutraukimo nagrinėjimu, ir R. Ž. nebuvo šio straipsnio iniciatorius. Teismui pateiktame straipsnyje nurodyta, kad buvęs sutuoktinis, t.y. R. Ž., buvo nepatenkintas žiniasklaidos dėmesiu ir straipsnyje nurodyti du R. Ž. sakiniai „Šis procesas sugadino man nervus ir nuskurdino mano vaikus. O viskas dėl to, kad mano buvusi žmona nesveika“. Pažymėtina tai, kad buvusių sutuoktinių santykiai tuo metu buvo (ir yra) konfliktiški, ir šiuos žodžius R. Ž. išsakė kaip savo nuomonę, komentarą, atsakydamas į žurnalistės klausimą, būdamas nepatenkintas žiniasklaidos dėmesiu, o ne sąmoningai siekdamas paskleisti informaciją apie I. Ž. ir tokiu būdu ją apšmeižti ar įžeisti. Pažymėtina ir tai, kad pats žodžio „nesveika“ pavartojimas parodo neigiamą R. Ž. požiūrį į savo buvusią sutuoktinę, tačiau yra bendro pobūdžio ir neatskleidžia jokių konkrečių neigiamų I. Ž. savybių, jos asmenybės vertinimo, nenurodyti jokie konkretūs duomenys apie jos fizinės ar psichinės sveikatos būklę.
Šalies argumentai
I. Ž. skunde taip pat teigia, kad R. Ž. yra žinoma jos asmens sveikatos istorija, ligos istorija ir diagnozė, be to, jis naudojo šią informaciją savo tikslams, šią informaciją neteisėtai rinko, norėjo dirbtiniu būdu pripažinti I. Ž. neveiksnia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad I. Ž. skunde nenurodė kada konkrečiai ir kokiu būdu R. Ž. rinko informaciją apie jos sveikatą. Kaip jau minėta, R. Ž. yra buvęs I. Ž. sutuoktinis, jie kartu gyveno, augino vaikus, turėjo verslą, todėl yra pagrindas manyti, kad duomenis apie I. Ž. sveikatos būklę R. Ž. galėjo sužinoti iš pačios I. Ž. ar kitų jai artimų asmenų, taip pat galėjo pats susidaryti subjektyvią nuomonę, vertindamas I. Ž. elgesį, jos sveikatos būklę. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylų dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXVIII skyrius. Šio skyriaus 463 str. 4 d. numatyta, kad asmeniui, kuris padavė aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, teismo nutartimi gali būti nubaustas nuo 500 litų iki 2000 litų bauda. Iš šio asmens taip pat priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Toks teisinis reglamentavimas patvirtina, kad asmenens, kuris nepagrįstai prašo pripažinti kitą asmenį neveiksniu, veika nėra kriminalizuota, tokiam asmeniui taikoma materialinė atsakomybė. Be to, pats asmens prašymas paskirti kitam asmeniui psichologinę ar psichiatrinę ekspertizę negali būti vertinamas kaip akivaizdus kito asmens pažeminimas, nes pats ekspertizės atlikimas nesukelia asmeniui teisinių padarinių, dėl kurio yra suvaržomos šio asmens teisės. Pažymėtina, kad atlikus asmeniui tokią ekspertizę ir nustačius, kad nėra pagrindo asmenį pripažinti neveiksniu, toks asmuo turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo, jei asmeniui tokia žala buvo padaryta.
I. Ž. skunde taip pat nurodo, kad R. Ž., kreipdamasis į policiją dėl UAB „Jūringė“ priklausančio turto vagystės, paskleidė apie ją melagingą informaciją, kuri padarė žalos jos garbei ir orumui. Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, dėl UAB „Jūringė“ priklausančio minkšto kampo vagystės buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, R. Ž. pasiūlyta kreiptis dėl I. Ž. veiksmų į teismą civilinio proceso tvarka. Pažymėtina tai, kad I. Ž. neneigia fakto, kad paėmė šį baldą iš buto, adresu I. Kanto g. 42-11, Klaipėdoje. Matyti, kad I. Ž. ir R. Ž. nesutaria dėl to, kam šis baldas priklauso nuosavybės teise, ir šis ginčas spręstinas civilinio proceso tvarka. R. Ž. šiuo atveju į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi ne siekdamas apšmeižti I. Ž., o siekdamas susigrąžinti turtą, kurį, jo manymu, I. Ž. pasiėmė neteisėtai.
Taip pat atkreiptinas I. Ž. dėmesys į tai, kad privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XXX skyrius. Pagal šio skyriaus nuostatas nagrinėjamos tik baudžiamosios bylos dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnyje. I. Ž. pateiktame skunde R. Ž. kaltina Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 167 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Ši nusikalstama veika nenumatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnyje, dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo pobūdžio byla yra viešojo, o ne privataus kaltinimo, todėl nenagrinėta privataus kaltinimo tvarka, dėl šios veikos turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad R. Ž. paskleidė informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti I. Ž. arba pakirsti visuomenės pasitikėjimą ja. Vien subjektyvus pareiškėjos I. Ž. įsitikinimas, kad R. Ž. atlikti veiksmai ir pareikštos nuomonės ją žemina, pažeidžia jos garbę ir orumą, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti.
Esant minėtoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal skunde nurodytus duomenis yra aiškios LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytos aplinkybės, o vadovaujantis LR BPK 412¹ str. 1 d., teismas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą. Teismui nenustačius nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių, privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas. Be to, teismas pažymi tai, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.
Pažymėtina, kad atsisakymas pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka neužkerta I. Ž. kelio dėl pažeistų teisių kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 412¹ straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal I. Ž. skundą, kuriame prašoma R. Ž. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., 168 str., kadangi yra aiškios Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šią nutartį per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas turi teisę apskųsti Klaipėdos apygardos teismui per nutartį priėmusį teismą.