Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (pranešėjas), Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Čekanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. G. ir V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MG BALTIC INVESTMENT“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „MG BALTIC INVESTMENT“ ieškinį atsakovams A. G. ir V. G. dėl žalos atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu yra kilęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartis, kuria teismas tenkino ieškovo UAB „MG BALTIC INVESTMENT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė areštuoti atsakovų A. G. ir V. G. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jiems priklausančias turtines teises bei pinigines lėšas, esančias Lietuvos bankuose ir kitose kredito įstaigose, uždraudžiant atlikti bet kokius mokėjimus, išskyrus atsiskaitymus su ieškovu. Atskirąjį skundą dėl šios Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutarties padavė atsakovai A. G. ir V. G. . Skundo pagrindą sudaro apeliantų argumentai dėl CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nebuvimo ir jų atžvilgiu pareikšto ieškinio nepagrįstumo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti, ar byloje yra įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo, t.y. ar byloje yra įrodymų, patvirtinančių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesiejamas su ieškinio pagrįstumu ar nepagrįstumu, kurį teismas konstatuoja išnagrinėjęs bylą iš esmės, ištyręs įrodymus ir atlikęs jų vertinimą. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje atlikus ieškovo pateiktų prima facie įrodymų vertinimą teismui pakanka įsitikinti tuo, jog ieškovas pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių įrodymų, kuriems pasitvirtinus ieškinys galėtų būti patenkintas.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovų atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumo ginčijimu, apeliantams nurodant, jog jų atžvilgiu pareikšti ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, paremti ieškovo siekiu juos įbauginti, daryti jiems spaudimą, nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių pagalba suvaržyti jų teises. Šioje nagrinėjamos bylos stadijoje, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio faktinį bei teisinį pagrindą, yra pagrindas pripažinti, jog, pasitvirtinus aplinkybėms, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, ieškinyje nurodyta atsakovo A. G. delikto sudėtis būtų pakankamas pagrindas jo civilinei atsakomybei dėl ieškovui priklausančių akcijų vertės sumažėjimo atsirasti. Įrodymų pakankamumo ir ieškinio pagrįstumo klausimas šioje civilinio proceso stadijoje nesprendžiamas. Be to, pažymėtina, jog CPK 95 straipsnyje numatytas specialus atsakovo pažeistų teisių gynimo nuo nepagrįsto ieškinio būdas, kurį atsakovas gali realizuoti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pateikdamas teismui motyvuotą prašymą dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantų argumentus ir įvertinusi jų kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, pripažįsta, jog apeliantai nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nagrinėjamu atveju buvimo, kurį sudaro didelės ieškinio sumos sąlygotos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ieškinio tenkinimo atveju egzistavimas. Didelė ieškinio suma Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama aplinkybe, galinčia objektyviai padidinti būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tokiu atveju atsakovo turto ir/ar piniginių lėšų areštas yra ta procesinė teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonė, kuri bylos nagrinėjimo metu galėtų padėti išlaikyti atsakovo turtinę būklę status quo, o ieškinio tenkinimo atveju – galėtų maksimaliai užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju ieškovui UAB „MG BALTIC INVESTMENT“ prašant priteisti iš atsakovo A. G. 42 025 295 Lt nuostolių atlyginimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog yra pareikšti labai didelės sumos ieškinio reikalavimai, kas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą dėl grėsmės realiam teismo sprendimo vykdymui ieškinio tenkinimo atveju egzistavimo. Šios grėsmės nepaneigia atsakovo A. G. kartu su atskiruoju skundu pateikti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertę patvirtinantys įrodymai. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovui A. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertė – 2 312 285 Lt, o tai sudaro apie 5 proc. nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio sumos (b.l. 41-74). Tai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ketina perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip apsunkinti, neturi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Nagrinėjamos bylos kontekste, nesant įrodymų, jog atsakovams priklausančio turto vertė ar piniginių lėšų suma žymiai viršytų ieškinio sumą, tikimybė, jog atsakovų turto vertė galėtų sumažėti iki tos ribos, kurios nebeužtektų teismo sprendimo įvykdymui, yra reali.

Nagrinėjamu atveju pareikštu ieškiniu siekiama, jog teismas pripažintų atsakovo A. G. prievolę dėl žalos atlyginimo ieškovui UAB „MG BALTIC INVESTMENT“. Atsižvelgiant į tai, kad subjektu, privalančiu atlyginti žalą ieškovui, nurodytas A. G. , ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas būtų vykdomas išieškant iš asmeninio A. G. turto ir iš jo bendros su kitais asmenimis, tame tarpe sutuoktine V. G. , turto dalies (CPK 666 str. 1 d.). Atsižvelgiant į šiuos išieškojimų vykdymo ypatumus, CPK 145 straipsnio 5 dalyje yra suformuluota laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštuojant bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą, taisyklė, pagal kurią gali būti areštuojama tik asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priklausanti turto dalis, išskyrus tuos atvejus, kai nenustatyta turto dalis bendrojoje nuosavybėje. Tokiu atveju laikinai, kol bus nustatyta šio asmens turto dalis bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuotas visas turtas.

Nagrinėjamu atveju teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo atsakovui A. G. pareikštų reikalavimų dalyje ypatumus sąlygoja tai, jog ieškovas be atsakovui A. G. pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo taip pat gina savo kaip kreditoriaus pagal šią prievolę teises, ginčydamas atsakovų A. G. ir V. G. 2009 m. vasario 25 d. sudarytą Santuokos metu įgyto turto padalijimo sutartį (actio Pauliana), prašydamas nukreipti ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo patenkinimą į atsakovo A. G. atsakovei V. G. perleistą turtą. Ginčijama 2009 m. vasario 25 d. Santuokos metu įgyto turto padalijimo sutartimi šalys susitarė dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusio turto pasidalijimo, kas sąlygojo bendrosios jungtinės nuosavybės teisės transformavimąsi į asmeninės nuosavybės teisę. Todėl ieškinio tenkinimo atveju, pripažinus negaliojančia ginčijamą turto padalijimo sutartį, šiuo metu atsakovei V. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas įgytų ankstesnį statusą, t.y. taptų priklausančiu atsakovams A. G. ir V. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dėl ko atsirastų ieškovo UAB „MG BALTIC INVESTMENT“ reikalavimo dėl žalos atlyginimo tenkinimo galimybė, išieškojimą nukreipiant į šios sutarties dalyką sudarantį ir V. G. šiuo metu asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, kuris iki šios sutarties sudarymo priklausė atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis ta apimti, kuria nuspręsta dėl atsakovui A. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto arešto, atsakovams A. G. ir V. G. bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto arešto ir V. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto arešto, kurį ji įgijo 2009 m. vasario 25 d. Santuokos metu įgyto turto padalijimo sutarties pagrindu, yra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiama teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumą, pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju areštuojant atsakovams priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises ir (ar) pinigines lėšas nebuvo pažeisti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principai, reikalaujantys išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, koks turtas buvo aprašytas vykdant skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartį, o nutartimi nustatytas areštuotino atsakovų nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių bei piniginių lėšų eiliškumas pats savaime nepažeidžia atsakovų teisių.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 144 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kadangi jie neturi teisinės reikšmės teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atkreiptinas dėmesys, jog Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1539-436/2010 pagal ieškovo UAB „Mitnija“ ieškinį atsakovams A. G. , V. G. ir E. R. dėl 21 149 351 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo A. G. , 2009 m. vasario 25 d. atsakovų A. G. ir V. G. sudarytos Santuokos metu įgyto turto padalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nukreipiant ieškovo reikalavimo atsakovui A. G. dėl žalos atlyginimo patenkinimą į atsakovo A. G. Santuokos metu įgyto turto padalijimo sutartimi atsakovei V. G. perleistą turtą, bei dėl 2 240 000 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo E. R. . Minėtoje civilinėje byloje atsakovui A. G. pareikštu ieškiniu nuostolių atsiradimą grindžiant neteisėtais atsakovo A. G. veiksmais, einant UAB „Mitnija“ vadovo pareigas, ieškinio pagrindą sudarančio atsakovo A. G. delikto sudėtis yra tapati kaip ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, t.y. sutampa ieškinio pagrindu nurodyti atsakovo A. G. neteisėti veiksmai, kuriais skirtingose civilinėse bylose yra grindžiamas nuostolių ieškovams UAB „Mitnija“ ir UAB „MG BALTIC INVESTMENT“ atsiradimas. Kadangi šiose civilinėse bylose yra pareikšti skirtingų ieškovų ieškiniai tiems patiems atsakovams (A. G. ir V. G. ) ir šios bylos yra vienarūšės, atsižvelgiant į 2009 m. vasario 25 d. Santuokos metu įgyto turto padalijimo sutarties ginčijimą ir ieškinių pagrindą sudarančias aplinkybes dėl atsakovo A. G. neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegijos manymu, turi būti svarstomas civilinių bylų sujungimo pagal CPK 136 straipsnio 4 dalį klausimas, siekiant greitesnio ir teisingo šių ginčų išnagrinėjimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.