Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2009-01-13 kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2008-12-22 sprendimą Nr. S-292 (7-266/2008); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-09-26 sprendimą Nr. 68-242; 3) panaikinti Inspekcijos 2008-07-03 sprendimą Nr. 16/08 (b.l. 3-9).

Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius neteisėtai konstatavo, kad pareiškėjas 2003 m. pardavė gobeleną ,,Sodžius“ už 120000 Lt ir gobeleną ,,Akys“ už 4000 Lt ir gautų 124000 Lt pajamų nedeklaravo 2003 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nei nuo gautų pajamų nesumokėjo GPM, nes nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių arba galinčių pagrįsti turto įsigijimo kainą. Mokesčių administratorius, nustatydamas, kad jeigu nėra jokių įsigijimo dokumentų, iš gautų pajamų sumos negali būti atimamos išlaidos ir turi būti apmokestinama visa gautų pajamų suma, taikydamas tik Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, tik formaliai išnagrinėjo susiklosčiusius mokestinius santykius. Nurodė, kad iki Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo priėmimo buvo taikomas Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias asmens pajamos buvo neapmokestinamos, jeigu per metus buvo parduodamas vienas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas. Pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje, kai turtas buvo įsigytas iki Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo įsigaliojimo ir nebuvo reikalavimo dėl tam tikrų dokumentų, atitinkančių Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, buvimo ir būtinumo, toks reikalavimas gali būti sunkiai įgyvendinamas ir gali pažeisti asmenų teises. Pažymėjo, kad būtinumas surašyti atitinkamus dokumentus ir juos išsaugoti yra kildinamas iš poreikio, esant tam tikroms aplinkybėms, juos panaudoti. Nurodė, kad 2002-07-01, įsigaliojęs Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir šiame teisės akte įteisinta norma, leidžianti mažinti apmokestinamąsias pajamas, jeigu yra išsaugotas turto įsigijimo dokumentas, tapo svarbiu motyvu tokio dokumento surašymui bei saugojimui, net ir tuo atveju, kai tokio dokumento surašymui bei išsaugojimui jokie teisės aktai nenumato privalomo pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl turto įsigijimo ir realizavimo atspindi realias turto pirkimo ir pardavimo aplinkybes ir nors nėra turto pirkimo – pardavimo dokumentų, tačiau daugelis faktų patvirtina turėtas išlaidas ir pajamas, susijusias su gobelenų pirkimu ir pardavimu. Pareiškėjas nurodė, kad, deklaruodamas minėtus gobelenus ir neturėdamas surašytų formalių šio turto įsigijimo dokumentų, deklaracijoje nurodė aptariamo turto vertę – 124000 Lt, kurią sudarė turto (gobelenų ,,Sodžius“ ir ,,Akys“) kaina bei su tuo susijusios išlaidos. Pareiškėjo nuomone, Mokestinių ginčų komisija netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą poziciją dėl deklaruoto turto vertės sutapatinimo su šio turto įsigijimo kaina. Pareiškėjas nurodė, jog sutinka, kad turto kaina ir vertė nėra identiški dalykai. Tačiau pareiškėjas pabrėžė, kad realiai turto įsigijimo išlaidos visada buvo deklaruojamos ir teikiamos Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka. Tik dėl skirtingų teisės aktų bei jų normų galiojimo turto pirkimo ir realizavimo metu, susidarė situacija, kai pareiškėjas neišpildė formalių reikalavimų dėl pirkimo – pardavimo sutarties pateikimo. Pažymėjo, kad tarp fizinių asmenų sudaryti sandoriai nėra privalomai forminami raštu (išskyrus teisės aktų reikalavimus) ir gobeleno pirkimo – pardavimo sandoriui rašytinė sutartis nebuvo reikalinga, tačiau pirkimo ir pardavimo faktai realiai egzistavo, kaip ir egzistavo realus atsiskaitymas už perkamus gobelenus. Nurodė, kad privalomų rašytinių pirkimo – pardavimo dokumentų turėjimas nebuvo būtinas, todėl sandorio aplinkybės, pareiškėjo nuomone, gali būti patvirtintos ir šalių paaiškinimais bei kitais dokumentais. Pareiškėjo teigimu, įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad gobeleno ,,Sodžius“ įsigijimo išlaidų patvirtinama suma sudaro 25000 JAV dolerių, todėl gobeleno ,,Sodžius“ įsigijimo kaina sudarė 112500 Lt. Nurodė, kad vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 20 p., apmokestinant gautas pajamas yra atimama 24 NPD suma – kuri santykių vertinimo metu sudarė 6960 Lt. Atsižvelgiant į tai bei į sutuoktinių teisių ir pareigų lygių dalių nustatymo principą, pareiškėjo teigimu, net pradiniai pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimai parodo, kad pareiškėjo apmokestinama suma sudaro -1210 Lt. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad šiuo atveju GPM negalėjo būti priskaičiuotas, todėl ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų sprendimai yra naikintini. Per teismo posėdį pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 34-35). Nurodė, kad pareiškėjas 2003 m. pardavė gobeleną ,,Sodžius“ už 120000 Lt ir gobeleną ,,Akys“ už 4000 Lt ir gautų 124000 Lt pajamų nedeklaravo 2003 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nei nuo gautų pajamų nesumokėjo GPM. Paaiškino, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 str. nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Pajamų gavimo faktas nustatytas pareiškėjo parodymais bei ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-05011-07 medžiaga, pajamų gavimo fakto pareiškėjas neginčija. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių arba galinčių pagrįsti turto įsigijimo kainą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateiktas 2009-01-08 patvirtinimo aktas negali pagrįsti turto įsigijimo kainos, nes neatitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 str. 3 d. numatytų sąlygų. Atsakovo nuomone, turto įsigijimo kaina, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 str. 3 d., negali būti įrodinėjama liudytojų parodymais. Per teismo posėdį atsakovo atstovas prašė skundo netenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė ir į teismo posėdį neatvyko. Skundas netenkintinas. Iš byloje pateikto Patikrinimo akto (Mokestinė byla, I t., b.l. 32-35) nustatyta, kad Patikrinimo aktas surašytas pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Alytaus apskrities skyriaus (toliau – FNTT Alytaus apskrities skyrius) 2008-01-24 surašytą specialisto išvadą Nr. 5-6/3 (Mokestinė byla, I t., b.l. 40-48). Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo ( 2007-11-08 redakcija Nr. IX-2112) 72 str. 1 d., mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 d įtvirtinta, kad mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo. Nustatyta, kad FNTT Alytaus apskrities skyrius savo kompetencijos ribose atliko pareiškėjo finansinės veiklos patikrinimą, ir, nustačiusi, kad pareiškėjas nesumokėjo visų privalomų mokesčių, pagal kompetenciją perdavė surinktą informaciją mokesčių administratoriui. Konstatuotina, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną mokestį, pagrįstai rėmėsi FNTT Alytaus apskrities skyriaus atlikto patikrinimo medžiaga ir pakartotinai atlikti pareiškėjo mokestinės veiklos neprivalėjo. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaraciją už 2002 m., kurioje deklaravo gobeleną ,,Sodžius“, kurio vertė 120000 Lt ir gobeleną ,,Akys“, kurio vertė 4000 Lt (Mokestinė byla, I t., b.l. 71-76). Iš byloje pateiktos FNTT Alytaus apskrities skyrius medžiagos (Mokestinė byla, I t., b.l. 38-50) ir pareiškėjo paaiškinimo Inspekcijai (Mokestinė byla, I t., b.l. 36) nustatyta, kad pareiškėjas 2003 m. gobelenus per tarpininkus pardavė savo tapatybės nepanorusiam atskleisti pirkėjui: gobeleną ,,Sodžius“ pardavė už 120000 Lt, gobeleną ,,Akys“ – už 4000 Lt. Deklaracijoje už 2003 metus pareiškėjas gautų pajamų už gobelenus nedeklaravo (Mokestinė byla, b.l. 88-94). Remiantis pareiškėjo pateiktos deklaracijos už 2003 m. galiojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2004-04-29 redakcija Nr. IX-1007) 22 str. nuostatomis, pareiškėjo pajamos, gautos už parduotus gobelenus, priskirtinos B klasės pajamoms ir apmokestinamos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 str. 2 d. 9 p.). Minėto įstatymo 25 str.1 d. numatyta, kad pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio Įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo, o 2 d. įtvirtinta, kad pajamų mokestis nuo per mokestinį laikotarpį gautų pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaruojamas, apskaičiuojamas ir sumokamas šio Įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka. Kadangi nustatyta, kad pareiškėjas 2003 m. pardavė du gobelenus, kurių bendra kaina yra 124000 Lt, tačiau gautų pajamų nedeklaravo metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, todėl pagrįstai mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas padarė minėtų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo straipsnių pažeidimą ir pareiškėjui apskaičiuotinas mokėtinas GPM. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui GPM apskaičiuotas nuo visų už parduotus gobelenus gautų pajamų, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, kuriais remiantis, apskaičiuojant GPM, iš gautų pajamų už parduotus gobelenus, galėjo būti atimama parduoto turto vertė. Pareiškėjas skunde teismui neginčija pajamų gavimo fakto, tačiau nurodo, kad mokesčių administratorius per daug formaliai vertino susiklosčiusią mokestinę situaciją, neatsižvelgė į tai, kad gobelenų pirkimo – pardavimo sandoriai buvo realiai sudaryti ir vykdomi, juos gali patvirtinti liudytojų parodymai. Atkreipė dėmesį, kad, pareiškėjui įsigyjant minėtus gobelenus, nebuvo aktualu sudaryti rašytinius pirkimo – pardavimo sandorius, nes mokesčių mokėjimui tai įtakos neturėjo. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju taikytinas Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. 1 d. įtvirtintas turinio prieš formą viršenybės principas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas gobelenus pardavė 2003 m. Tuo metu galiojusios Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcijos (2002-12-10 redakcija Nr. IX-1007) 8 str. 1 d. buvo numatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Remiantis minėta nuostata, pripažintina, kad pareiškėjas už parduotus gobelenus pajamas gavo 2003 m. Remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 20 p., neapmokestinamosios pajamos yra ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamų, gautų pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn šios dalies 21 ir 23 punktuose nenurodytą turtą, ir to turto įsigijimo kainos ir kitų šio Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų skirtumas, neviršijantis 24 pagrindinių NPD per mokestinį laikotarpį. Kadangi pareiškėjo parduoti gobelenai nepatenka į minėtos dalies 21 p. (kilnojamieji daiktai, teisiškai įregistruoti Lietuvos Respublikoje) ir 23 p. (vertybiniai popieriai) nurodytas turto rūšis, todėl taikytina būtent Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 20 p. nuostata. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 str. 1 d. pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. Minėto straipsnio 2 d. tikslinama, kad turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius, rinkliavas, susijusius su šio turto įsigijimu, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo išlaidos, o 3 d. nurodoma, kad leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus, – atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Taigi, siekiant, jog GPM būtų apskaičiuojamas, atimant turto įsigijimo kainą, būtina mokesčių administratoriui pateikti turto įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dokumentų, atitinkančių anksčiau minėtus Įstatymo reikalavimus ir patvirtinančių turto įsigijimo kainą mokesčių administratoriui nepateikė, jokie rašytiniai įrodymai nepateikti ir teismui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjo pateiktas 2009-01-08 patvirtinimo aktas (b.l. 27) negali pagrįsti turto įsigijimo kainos, nes neatitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 str. 3 d. numatytų sąlygų. Be to, nurodytas dokumentas yra surašytas 2009 m., t.y. jau vykstant mokestiniam ginčui, todėl negali būti pripažintas tinkamu rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu aplinkybes, įvykusias pareiškėjo tvirtinimu, 1993 m. Be to, pareiškėjo pateiktas 2009-01-08 surašytas patvirtinimo aktas negali turėti reikšmės mokesčių administratoriaus bei ikiteisminio nagrinėjimo institucijos sprendimų teisėtumui, nes yra surašytas po minėtų sprendimų priėmimo. Pareiškėjas skunde ir per teismo posėdį nurodė, kad gobelenų pirkimą patvirtinančių dokumentų neturi. Per teismo posėdį apklaustas liudytojas V. K. nurodė, kad gobelenus pareiškėjui už 25000 JAV dolerių pareiškėjui pardavė jis, buvo susitarta žodžiu ir atsiskaityta iš karto. Teismas konstatuoja, kad nei anksčiau minėtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės mokesčių mokėtojui turto įsigijimo kainą grįsti kitaip negu rašytiniais įrodymais, kurie turi atitikti Buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus reikalavimus. Įstatymo leidėjo imperatyviai įtvirtinta nuostata, apibrėžiančia konkrečias leidžiamų atskaitymų įrodinėjimo priemones, siekiama aiškaus mokesčių mokėtojų apmokestinimo, todėl tam pasitelkiamos priemonės turi būti objektyvios ir nekelti abejonių. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pirkimo – pardavimo sandorį dėl minėtų gobelenų buvo sudaręs. Tai patvirtina ir V. K. parodymai per teismo posėdį. Tačiau pažymėtina, kad teismas negali išeiti už įstatyme numatytų imperatyvių reikalavimų taikymo ribų ir nustatyti pareiškėjo turto įsigijimo kainą, remdamasis ne rašytiniais įrodymais, o pareiškėjo ir liudytojų parodymais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Viešojo administravimo įstatymo (2008-10-06 redakcija Nr. VIII-1234) 3 str. numatyti viešojo administravimo subjekto veiklos principai, kurių vienas – įstatymo viršenybės. Minėtas principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.). Taigi minėtos Įstatymų nuostatos iš esmės apibrėžia teisme nagrinėjamo ginčo ribas, mokestinio ginčo ikiteisminio nagrinėjimo ribas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad deklaruodamas pajamas už 2002 m., pareiškėjas deklaravo ir turėtus gobelenus, nurodydamas gobelenų vertę 124000 Lt ir būtent į ją turėjo būti atsižvelgiama, apskaičiuojant pareiškėjui mokėtiną GPM. Pareiškėjas skunde nurodo, kad sutinka su Mokestinių ginčų komisijos išsakyta pozicija, kad turto kaina ir vertė nėra identiški dalykai, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis visada deklaravo būtent turto, nagrinėjamu atveju, gobelenų, įsigijimo išlaidas. Konstatuotina, kad tam, jog būtų galima pagrįsti, kad pareiškėjo deklaruota 124000 Lt gobelenų vertė ir yra reali turto įsigijimo kaina, būtina pateikti atitinkamus įrodymus – pirkimo – pardavimo sutartį, mokesčių apmokėjimo kvitus, komisinių atlyginimo apmokėjimo kvitus ir pan. Tokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo reali gobelenų įsigijimo kaina yra 124000 Lt, byloje nėra. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai nesirėmė pareiškėjo deklaracijoje už 2002 m. nurodyta gobelenų verte, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną GPM. Pažymėtina, kad šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad pareiškėjas įsigijo minėtus gobelenus, kai pajamų apmokestinimo tikslu rašytinių įrodymų nebuvo reikalaujama, apskaičiuojant mokėtinus mokesčius, t.y. galiojus ankstesniam teisiniam reglamentavimui. Kadangi pareiškėjas teisiškai reikšmingus veiksmus – gobelenų pardavimą - įvykdė jau galiojant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatoms, todėl, apskaičiuojant pareiškėjui GPM, turi būti taikomos būtent minėtos įstatymo nuostatos, kuriuose nėra numatytos išimtys gautų pajamų apmokestinimui (būtent leistinų atskaitymų pagrindimui), tais atvejais kai parduotos prekės įgytos iki šių nuostatų įsigaliojimo. Nurodytos išimtys nėra reglamentuojamos, nes mokesčio mokėtojams nėra tiesiogiai nustatomos pareigos, susijusios su dokumentų, pagrindžiančių leistinus atskaitymus, turėjimu. Mokesčių mokėtojui yra numatyta teisė pateikti tokius dokumentus tam, kad atitinkamai būtų mažinamas apmokestinamų pajamų dydis. Todėl tais atvejais kai asmuo nebūna tiek atidus ir rūpestingas, ir sudaro didelės vertės turto įsigijimo sandorius, neįformindamas to dokumentais, asmuo šiuo atveju pats turėtų prisiimti neigiamas tokių savo veiksmų pasekmes – negalėjimą pasinaudoti mokestiniuose įstatymuose numatytomis teisėmis. Neturi reikšmės šios bylos išsprendimui pareiškėjo motyvai, jog 1993 metais galiojusio Civilinio kodekso normos nenumatė privalomos rašytinės formos fizinių asmenų tarpusavio sandoriams, kurių suma yra didesnė kaip vienas šimtas rublių, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu (CK 43 str. 1983-11-30 redakcija). Nurodytos aplinkybės gali būti reikšmingos esant ginčui dėl sandorio buvimo, esant ginčui dėl sandorio galiojimo (1964 m. CK 58 str. 2 d.). Šioje byloje nėra ginčo dėl sandorio buvimo ar dėl sandorio galiojimo ir nurodyti klausimai nėra reikšmingi mokestinei bylai, nes joje nėra sprendžiamas klausimas dėl įgyto ir vėliau parduoto turto pagrindo buvimo, mokestinėje byloje yra tik keliamas klausimas dėl dokumentų, patvirtinančių sandorio sudarymą turėjimo.