Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK178 str. 2 d. dėl vagystės iš S. A. - laisvės atėmimu 1metams 4 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš R. M. - laisvės atėmimu 1metams 7 mėnesiams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš A. B. - laisvės atėmimu 1metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė A. R. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Priteista nukentėjusiajai R. M. solidariai ir kaltinamųjų A. L. ir A. R. 400 Lt žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. L., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. L., 2009 m. rugpjūčio mėnesį nuo 7 d. 22 val. iki 8 d. 2.20 val., tiksliau nenustatytu laiku, Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), atspausdami pakabinamą spyną įsibrovė į S. A. priklausantį sandėliuką, iš kurio pagrobė svetimą turtą – S. A. priklausantį 200 Lt vertės karutį, tuo padarydami nukentėjusiajai S. A. 200 Lt turtinę žalą,

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. L., 2009 m. rugpjūčio mėnesį nuo 7 d. 22 val. iki 8 d. 2.20 val., tiksliau nenustatytu laiku, Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), pro neužrakintas duris įsibrovė į R. M. priklausantį sandėliuką, iš kurio pagrobė svetimą turtą – R. M. priklausantį 400 Lt vertės dviratį „Tunturi“, tuo padarydami nukentėjusiajai R. M. 400 Lt turtinę žalą.

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. L., 2009 m. rugpjūčio mėnesį nuo 7 d. 22 val. iki 8 d. 2.20 val., tiksliau nenustatytu laiku, Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), pro neužrakintas duris įsibrovė į A. B. priklausantį ūkinį pastatą, iš kurio pagrobė svetimą turtą - A. B. priklausančias dvi mėsines vištas, kurių vienos vertė 30 Lt, o bendra vertė - 60 Lt, tuo padarydami nukentėjusiajai A. B. 60 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui arba, nuosprendį panaikinus, perduoti ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba, priėmus naują nuosprendį, jį dėl pareikštų kaltinimų išteisinti. Nesant pagrindo patenkinti minėtus jo prašymus, prašo nuosprendį pakeisti ir: nutraukti jam baudžiamąją bylą dėl A. B. priklausančių dviejų 60 Lt vertės vištų vagystės, nesant jo veikoje nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo požymių; perkvalifikuoti jo veiką dėl R. M. priklausančio dviračio pagrobimo iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. į 189 str. 3 d. ir nurodyti, jog buvo pagrobtas ir realizuotas nedidelės vertės turtas, ir šiuo pagrindu jam paskirtą bausmę sušvelninti, pakeičiant ją bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu arba bent ją sumažinant, galimai iki tiek, kiek bausmės posėdžio dienai jis bus atlikęs. Nukentėjusiosios R. M. civilinį ieškinį jo atžvilgiu prašo atmesti.

Apelianto teigimu, kad skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, byla yra išnagrinėta šališko teismo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo, kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė, o ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė teismui nagrinėti bylą, be to, byloje buvo netinkami išspręsti kiti nuosprendžio klausimai.

Nuteistasis nurodo, kad nuosprendyje teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis, t. y. A. R., kartu su nuteistuoju A. L. įvykdė visus nuosprendyje nurodytus nusikaltimus. Anot apelianto, šią išvadą apylinkės teismas be pagrindo grindė vien nenuosekliais ir prieštaringais nuteistojo A. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pradžioje, kuriuos jis vėliau dar pakeitė, o teisme paaiškino parodymų pakeitimo priežastis.

A. R. teigimu, tiek jis, tiek A. L. teisme nurodė, kad jis (A. R.) nedalyvavo nė vieno nusikaltimo, už kurį yra nuteistas šiuo nuosprendžiu, padaryme, ir teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu kai kuriuose apklausų protokoluose buvo neteisingai užrašyti jų parodymai. Prašo atkreipti dėmesį į tai, jog teisme liudytoja apklausta tyrėja E. B. nurodė, kad „jų parodymai buvo nenuoseklūs, jie juos keitė net tos pačios apklausos metu“. Apeliantas pažymi, jog, nors kitų objektyvių jo kaltės įrodymų ir nebuvo surinkta, teismas to neįvertino ir nepagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo manymu, nagrinėdamas bylą, teismas pažeidė baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias įrodymų vertinimą, neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, netyrė ir neįvertino jį teisinančių įrodymų, pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, todėl mano, kad yra pagrindas teigti, jog, įvertinęs tik jį kaltinančius įrodymus ir visiškai neįvertinęs arba nepakankamai įvertinęs jį teisinančių įrodymų, bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Todėl mano, kad nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla turėtų būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba turėtų būti priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Pasak apelianto, jis su A. L. nesitarė daryti nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas šiuo nuosprendžiu, todėl norėtų, kad nuosprendis jo atžvilgių būtų panaikintas ir būtų priimtas naujas - išteisinamasis nuosprendis, kad būtų iš nuosprendžio pašalinta nuoroda, jog nuosprendyje nurodytus daiktus jis pavogė kartu su A. L., taip pat nurodė norįs, kad jo atžvilgiu būtų atmestas R. M. civilinis ieškinys.

A. R. manymu, teismas, surašydamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 305 str. l d. l, 2, 3 p. nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Nuteistojo teigimu, nuosprendyje netiksliai nurodytos veikos padarymo aplinkybės, nors nuosprendyje ir nurodyti įrodymai, kuriais teismas grindžia savo išvadas, bet jie nurodyti netiksliai, nuosprendyje nurodytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jame nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus arba jie nepakankami ir nepagristi faktinėmis aplinkybėmis; neatsižvelgta į visus byloje buvusius įrodymus, į kuriuos buvo būtina atsižvelgti tiek sprendžiant klausimą dėl jo kaltės, tiek ir skiriant bausmę; teismo išvados pagrįstos prielaidomis. Mano, jog šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai.

Nuteistasis prašo atkreipti dėmesį ir į tai, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą teisme, tiek vėliau ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, A. L. visą laiką aiškino, kad nusikaltimus padarė vienas, kad neatliko jokių veiksmų aiškino ir jis pats, t. y. A. R., tačiau teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl jis remiasi vienais, o atmeta kitus įrodymus. Tuo buvo pažeista BPK 20 str. 5 dalyje nurodyta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje įtvirtinta, kad „teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“ taip pat buvo apžeistas BPK 305 str. l d. 2 punktas, kuriame nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi „įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus“.

Be to, apelianto teigimu, teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi faktiniais duomenimis, gautais neteisėtais būdais, prieštaraujant įstatymų numatytai tvarkai.

Nuteistasis A. R. pažymi, kad BPK 51 straipsnio, reguliuojančio būtinojo gynėjo dalyvavimo klausimus, l dalies 4 punkte yra nurodyta, jog gynėjo dalyvavimas yra būtinas „kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją“. Teigia, kad jau pirmųjų jo ir A. L. apklausų metu buvo aišku, kad yra prieštaravimų tarp jų, t. y. įtariamųjų, gynybos interesų, todėl jiems turėjo būti paskirti skirtingi gynėjai, tačiau jį gynė ir A. L. gynė tas pats gynėjas. Tuo buvo pažeistos jo, kaip įtariamojo, teisės, todėl mano, kad tie faktiniai duomenys, kurie buvo užrašyti protokoluose, kol jį ir A. L. gynė vienas gynėjas, pagal BPK 20 str. 1, 4 d. neturi būti laikomi įrodymais. Pažymi, kad jis negali būti atsakingas už kito asmens veiksmus.

Apelianto teigimu, nuosprendyje nurodytu laiku A. B. vištų kartu su A. L. jis nevogė. Tik policijos pareigūnams jį pristačius į policijos komisariatą, jis sužinojo, kad A. L. turėtame maiše buvo vištos, kurias, kaip vėliau paaiškėjo, pastarasis buvo pavogęs iš jo uošvės. Teigia, jog teismas, pripažindamas jį kaltu padarius vištų vagystę, nepagrįstai nuosprendyje (t. 3, b. 124) nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad nukentėjusioji A. B. mačiusi kieme dviejų asmenų pėdsakus, kai tuo tarpu, kaip matyti iš 2009-08-08 įvykio apžiūros protokolo (t. l, b. l. 59-62), policijos darbuotojai jokių pėdsakų neaptiko ir neišėmė. Teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl vienus iš prieštaringų įrodymų priėmė ir jais rėmėsi, o kitus atmetė. Tuo vėlgi buvo pažeista apkaltinamojo nuosprendžio surašymo tvarka, nurodyta BPK 305 str. l d. 2 punkte. Be to, apelianto manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi jo buvusios sutuoktinės R. ir pastarosios motinos, t. y. nukentėjusiosios šioje byloje A. B., su kuriomis jo santykiai yra blogi, jį kaltinančiais parodymais, kad neva niekas kitas negalėjęs vištų pavogti. Tai prielaidos, o prielaidomis pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Be to, teismas neįvertino prieštaravimų tarp šių liudytojų parodymų, jų neatitikimo kitiems byloje esantiems įrodymams.

Nuteistasis taip pat pažymi, kad BPK 255 str. l d. nurodyta, jog „byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje“. Šio straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad „kaltinamasis negali būti nuteistas <...> dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta“.

Kadangi kaltinamajame akte nebuvo nurodytas nusikaltimų padarymų laikas, nors tai turėjo būti padaryta, teigia, kad dėl nekonkretaus kaltinimo buvo pažeista jo kaip kaltinamojo teisė į gynybą, nes nuo tokio nekonkretaus kaltinimo buvo neįmanoma gintis. Todėl jo gynėjas prašė, kad teismas grąžintų bylą prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, tačiau teismas šį prašymą atmetė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 219 str. 4 p. yra pažymėta, jog kaltinamajame akte nurodomi „pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas“. Įrodymai, kurie kaltinamajame akte nurodyti kaip jo kaltę patvirtinantys, teisme nepasitvirtino, jie nepatvirtina jo kaltės.

Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad BPK 256 str. l dalyje nurodyta, jog „prokuroras <...> turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės...“. Pažymi, kad prokuroras , pasinaudojęs tokia savo teise, teisme pakeitė kaltinimą. Jam įteiktame prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą nurodyta, kad „...jis 2009 m. rugpjūčio mėnesį nuo 7 d. 22 val. iki 8 d. 2.20 val..., veikdamas kartu su A. L., ... pagrobė svetimą turtą - S. A. priklausantį karutį, ... be to, ... pagrobė ... R. M. priklausantį dviratį „ Tunturi“...“.

Teigia, kad teismas nuosprendyje rėmėsi jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtintomis prielaidomis, kad karučio ir dviračio vagystės įvykdytos „...2009 m. rugpjūčio mėnesį nuo 7d. 22 val. iki 8 d. 2.20 val. ...“, nors A. L. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad, pavogė karutį ir dviratį naktį, jau grįžęs iš policijos komisariato, po to, kai buvo paleistas iš PK, kur buvo sulaikytas dėl prieš tai, tą pačią naktį, įvykdytos vištų vagystės. Be to, A. L. nurodė, kad tiek šį, tiek ir kitus nusikaltimus jis įvykdė vienas. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad teismas negalėjo A. L. pripažinti kaltu dėl vagystės, padarytos kitokiu laiku, nei nustatyta faktinėmis aplinkybėmis. Jis, A. R., kaip jau buvo minėjęs, kartu su A. L. vagysčių neįvykdė.

Apelianto manymu, nagrinėdamas bylą, teismas pažeidė ir BPK 241 str. 2 dalies reikalavimus, kur nurodyta, jog „teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės...“. Nors jo gynėjas prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir įpareigoti nukentėjusiąją R. M. pateikti įrodymus apie iš jos pagrobto dviračio vertę, bet teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė. Tuo buvo pažeistas vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų, numatytų BPK 44 str. 5 punkte, nurodantis, kad „kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“. Atkreipia dėmesį, kad, nors nukentėjusioji R. M. nepateikė jokių dokumentų apie dviračio vertę, tačiau teismas netyrė šios svarbios aplinkybės, nors pagrobto turto vertės klausimas turi reikšmę tiek veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui. BK 54 str. 2 d. l punkte nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į „padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį“, o veikos pavojingumas priklauso ir nuo pagrobto turto vertės. Nuteistasis pažymi, jog R. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dviratį ji įsigijo prieš 17-18 metų, bet jis buvo mažai važiuojantis. Nukentėjusioji parodė neatsimenanti, kiek tuo metu dviratis kainavo, bet paaiškino, kad brangiai, todėl ji dviratį vertinanti 400 Lt. Į jo gynėjo advokato A. Pileckio klausimą, kodėl ji dviratį vertina 400 Lt, o ne 300 ar 350 Lt, R. M. neatsakiusi. Ji nurodė, kad negalinti pateikti jokių dviračio vertės įrodymų. Mano, kad, jeigu dviračio vertė yra 390 Lt (3 MGL) ar mažiau, tai ir veikos pavojingumas mažesnis ir veiksmų kvalifikacija kita, ir bausmė gali būti paskirta švelnesnė. Kaip nurodyta įstatyme, visos abejonės vertinamos kaltinamojo, šiuo atveju - nuteistojo naudai. Mano, kad dviračio vertė galėjo būti 300-350 Lt, t. y. mažesnė, nei 3 MGL.

Apeliantas teigia, kad A. L. jam nesiūlė su juo kartu vogti dviračio ir jis kartu su pastaruoju dviračio nevogė. A. L. paprašius padėti parduoti dviratį, jis A. L. dar paklausė, ar nebus dėl to kokių nors problemų, turėdamas omenyje, ar tas dviratis nėra vogtas, į ką A. L. jam atsakė, kad jokių problemų nebus. Siūlydamas žmogui pirkti dviratį, jis buvo įsitikinęs, kad dviratis priklauso A. L., todėl jis jokio nusikaltimo nedaro. Esant išdėstytoms aplinkybėms nurodo norintis, kad apygardos teismas jį išteisintų dėl dviračio, priklausančio R. M., vagystės. Teigia, kad labai gailisi padėjęs A. L. parduoti dviratį.

Tuo atveju, jeigu apygardos teismas nerastų pagrindo jį išteisinti dėl R. M. priklausančio dviračio vagystės ir manytų, kad jo veiksmai, kuriais jis padėjo A. L. realizuoti tą dviratį, kurį, kaip vėliau jis sužinojo, A. L. buvo pavogęs, prieštarauja teisei, prašytų jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 178 str. 2 d. į BK 189 str. 3 d. ir jam paskirtą bausmę sušvelninti.

Apeliantas taip pat prašo atkreipti dėmesį į tai, kad BK 190 straipsnyje nurodyta, jog „šiame skyriuje nurodytas turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL“. Kadangi A. R. manymu tiek S. A. priklausiusio karučio, tiek R. M. priklausančio dviračio vertė yra didesnė negu 1 MGL, bet neviršija 3 MGL, todėl mano, kad buvo pagrobtas ir realizuotas nedidelės vertės turtas. Pažymi, kad S. A. karutis buvo 200 Lt vertės, o dėl R. M. dviračio vertės mano, kad jis negalėjo kainuoti daugiau nei 350 Lt.

Kadangi A. B. priklausančių dviejų vištų vertė yra tik 60 Lt, t. y. mažiau nei 1 MGL, apeliantas mano, kad tokios, mažesnės nei 1 MGL vertės turto pagrobimas neturėtų būti laikomas nei nusikaltimu, nei baudžiamuoju nusižengimu, o tai gali būti vertinama tik kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas ATPK 50 str. Todėl, jeigu apygardos teismas nerastų pagrindo ir galimybės dėl šio epizodo jį išteisinti, nesurinkus pakankamai jo kaltės įrodymų, prašo nuosprendį šioje dalyje panaikinti ir bylą jam nutraukti tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo atveju, jei apygardos teismas nerastų pagrindo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir perduoti bylą prokurorui ar iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, arba nuosprendį panaikinęs, nerastų pagrindo priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, nuteistasis nurodo norintis, kad nuosprendis jo atžvilgiu būtų pakeistas, jo veika dėl R. M. dviračio užvaldymo būtų perkvalifikuota iš BK 178 str. 2 d. į 189 str. 3 d. ir jam paskirta bausmė būtų sušvelninta.

Jei teismas nerastų pagrindo priimti naują nuosprendį, apeliantas nurodo norintis, kad nuosprendis būtų pakeistas ir bausmė jam būtų sušvelninta pakeičiant ją bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu arba bent sumažinta iki tiek, kiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio dienai jis bausmės jau bus atlikęs. Pažada, kad daugiau nei nusikaltimų, nei kitų teisėtvarkos pažeidimų jis nepadarys, atlikęs bausmę stengsis susirasti darbą ir dirbti. Teigia, jog dėl to, kad padėjo A. L. realizuoti dviratį, labai gailisi, nori kuo greičiau išeiti į laisvę ir gyventi dorai bei sąžiningai.

Teismo posėdyje nuteistasis A. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir jam teisingai paskyrė bausmę.

Dėl A. R. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas

Nors apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. neigia kartu su A. L. įvykdęs nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau A. R. kaltė yra įrodyta nuteistojo A. L. parodymais, nukentėjusiųjų S. A., R. M., A. B., liudytojų R. R., G. N., G. N., V. T. parodymais, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Iš nukentėjusiosios S. A. parodymų matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 8 d. ryte ji, nuėjusi prie savo namo tvoros vartelių, pastebėjo, kad jie sulaužyti, nors iš vakaro vartelius buvo užrakinusi. Nuėjusi prie sandėliuko pastebėjo, kad nuo jo durų nuimta ir numesta spyna, o sandėliuke nebebuvo 200 Lt vertės karučio (t. 3, b. l. 113).

Iš 2009 m. rugpjūčio 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įėjus į namo, esančio Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), kiemą, ant žemės buvo rasti mediniai tvoros elementai, o ūkinio pastato durų staktoje rasta pakabinama spyna su atlenktu lankeliu (t. 1 b. l. 6-9).

Nukentėjusioji R. M. teisme parodė, kad 2009 m. rugpjūčio 8 d. ryte, apie 9 val., nuėjusi į sandėliuką, jame neberado savo dviračio pavadinimu „Tunturi“. Dviratį ji vakare buvo įvariusi į sandėliuką, tačiau sandėliuko durų neužrakino. Kadangi ji iš vakaro buvo iššlavusi kiemą ir kieme jokių pėdsakų nebuvo, ėmė ieškoti dviračio vėžių, tačiau jų nepastebėjo. Nuėjusi prie mažųjų vartelių, pamatė pėdos atspaudą, paėjusi toliau, pamatė antrą tokį pat atspaudą. Iš senelio sužinojo, kad apie 2 val. lojo jų šuo. Supratusi, kad dviratis yra pavogtas, apie tai pranešė policijai (t. 3, b. l. 113-114).

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad namo, esančio Naujoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), kieme, šalia betoninio tako, rastas avalynės pėdsakas ir padaryta šio pėdsako gipsinė išlieja (t. 1, b. l. 35-39).

Nukentėjusioji A. B. apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 8 d. ryte ji pastebėjo, jog trūksta dviejų vištų ir pagalvojo apie savo žentą A. R., kadangi pastarasis ją buvo ne kartą apvogęs. Kadangi pastebėjo du skirtingus pėdsakus, suprato, kad vogė ne vienas žmogus (t.3, b. l. 114). Tai, jog įvykio vietoje, kaip skunde pažymi apeliantas, policijos pareigūnai jo pėdsakų neužfiksavo, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios A. B. parodymais, kadangi juos patvirtina bei A. R. kaltę įrodo ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Iš nuteistojo A. L. parodymų, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju dalyvaujant jo gynėjui (parodymai buvo ištirti pirmosios instancijos teisme), matyti, kad A. L. nurodė, jog 2009 m. rugpjūčio 7 d. apie 23 val., jis iš A. R. uošvės pagrobęs dvi vištas ir jas paslėpęs pamiškėje, nuėjo pas A. R. ir pastarajam apie tai papasakojo. Tuomet pasiūlė A. R. nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ir pavogti karutį. A. R. sutikus, jie abu pastarojo mopedu nuvažiavo prie namo, kur jis buvo matęs karutį. A. R. pasiliko ant gatvės stebėti, kad niekas jų nepamatytų, o jis (A. L.), įlindo į sandėliuką ir iš ten paėmė karutį. Pagrobtą karutį jie kartu su A. R. nuvežė ir paslėpė ten pat, kur buvo paslėptos vištos. Bevežant vištas A. R. mopedu pas jį į namus, juos sulaikė policijos pareigūnai ir pristatė į policijos komisariatą. Paleistas iš policijos komisariato, jis sugalvojo įlįsti į dar vieno namo sandėliuką. Namo adreso nepamena, kadangi buvo neblaivus. Iš sandėliuko paėmė dviratį „Tunturi“ , kuriuo vėliau nuvažiavo pas A. R. į namus ir pastarojo paprašė, kad padėtų dviratį parduoti. Dviratį jie pardavė A. R. pažįstamam, o gautus pinigus abu išleido savo reikmėms (t. 2, b. l. 46-48). Netikėti šiais nuteistojo parodymais nėra pagrindo, kadangi, kaip jau buvo minėta, pastarasis parodymus davė dalyvaujant advokatui ir savo parašu patvirtino, kad parodymai surašyti teisingai. Teisiamajame posėdyje atsakydamas į teisėjos klausimą A. L. nurodė neneigiantis, kad apklausos protokolas jam buvo perskaitytas (t. 3, b. l. 112). Duomenų, kad nuteistasis A. L. būtų turėjęs pagrindą apkalbėti A. R., byloje nėra, teisiamajame posėdyje A. R. patvirtino, jog tarp jo ir A. L. nesutarimų nėra ir A. L. neturi pagrindo jį apkalbėti (t. 3, b. l. 64). Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta tyrėja E. B. paaiškino, jog A. L. parodymus jinai užrašė iš pastarojo žodžių, duomenų, kad pastarasis būtų galėjęs apkalbėti A. R., ji neturėjo, priešingai, žinojo, kad A. L. ir A. R. yra draugai. Taip pat nurodė, kad A. L. ir A. R. turėjo galimybę susitarti dėl parodymų tiek būdami areštinėje, tiek ir konvojuojami apklausoms. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo A. R. skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo neteisingai užrašyti jo ir A. L. parodymai, atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, jog liudytoja apklausiama tyrėja teisme patvirtino, jog A. L. „keisdavo savo parodymus, netgi tos pačios apklausos metu davė skirtingus parodymus“, apelianto kaltės nepaneigia. Be to, nuteistojo A. L. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė ir motyvuotai įvertino.

Iš liudytojos R. R. parodymų matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 8 ar 7 d. apie 23 val., grįžusi į namus, ji garaže rado girtaujančius savo buvusį sutuoktinį A. R. ir A. L.. Po kurio laiko jos buvęs vyras išvažiavo mopedu, o apie 5 val. ryto ji atsibudo nuo krebždesio virtuvėje. A. R. ir A. L. ji rado garaže. Garaže pamatė dviratį „Tunturi“ ir aliuminį karutį, kurie jai nepriklausė. Pamena, kad jai ryte atėjus į garažą, A. R. pasakė, jog iš jos motinos jie pavogė dvi vištas, tačiau jas atėmė policijos pareigūnai. Ryte atvykę policijos pareigūnai rado A. R. sportbačių pėdsakus, karučio vėžes. Jai A. R. pasakius, kad yra ieškomas policijos ir kad yra rastos jo batų žymės, A. R. batus nusimovė ir įkišo į krūmą, tačiau policijos pareigūnai batus rado (t. 3, b. l. 65-66). Vertinti šiuos liudytojos R. R. parodymus kaip prielaidą, kaip to skundu prašo nuteistasis A. R., kolegija neturi pagrindo, kadangi minėtos liudytojos parodymus patvirtina tiek aukščiau išdėstyti, tiek ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas G. N. parodė, kad 2009 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje dirbdami su patruliu V. T. jie, išgirdę važiuojant mopedą, ėmė stabdyti jo vairuotoją, o pastarajam nesustojus, ėmė jį vytis. Mopedo vairuotojui įsukus į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, jie sulaikė du vyriškius, kaip išsiaiškino policijos komisariate, tai buvo A. R. ir A. L.. Pamena, kad sulaikant vyriškius, mopedo vairuotojas, t. y. A. R., numetė ant žemės peilį, o už vairuotojo sėdėjęs vyriškis – A. L. – numetė maišą, kuriame buvo rastos vištos. Sulaikant vyriškius buvo jau po 24 val., nuo jų sulaikymo iki pristatymo į policijos komisariatą galėjo praeiti 15-20 min. (t. 3, b. l. 64-65).

Tokias pat įvykio aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. T. (t. 3, b. l. 65), ir savo parodymus minėtas liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 85-88). Daiktų parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad liudytojas V. T. atpažino A. R. sportinius batus, kuriais pastarasis avėjo sulaikymo metu (t. 1, b. l. 82-84).

Nuteistojo A. R. kaltė įrodyta ir 2009 m. rugpjūčio 10 d. protokolu, iš kurio matyti, jog R. R. priklausančiame ūkiniame pastate buvo rastas ir paimtas aliuminis karutis, kurio dešinioji padanga apvyniota virve, o iš šalia gyvenamojo namo esančio krūmo buvo paimta avalynės pora su „Nike“ ženklais (t. 1, b. l. 22-29).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog avalynės pėdsakas, užfiksuotas tyrimui pateiktoje gipsinėje išliejoje 2009 m. rugpjūčio 12 d. apžiūrint įvykio vietą dėl vagystės iš sandėliuko, esančio (duomenys neskelbtini), Naujojoje Akmenėje, yra paliktas tos pačios rūšies avalyne, kaip ir tyrimui pateikti batai (t.1, b. l. 42-44). Taigi, minėta specialisto išvada taip pat patvirtina A. R. kaltę kartu su A. L. pagrobus R. M. priklausantį dviratį. Apelianto kaltė įvykdžius šią nusikalstamą veiką įrodyta ir liudytojos G. N. parodymais, kad 2009 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, ryte, apie 5 val., ji išgirdusi durų skambučio garsą, pažiūrėjusi pro langą pamatė nueinant du vyriškius, kurių vienas varėsi dviratį „Tunturi“, o kitas – mopedą. A. R. ji pažino iš išvaizdos, kadangi pastarasis pas juos ateidavo pasiskolinti pinigų (t. 3, b. l. 66-67).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino jų visumoje, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, todėl apelianto skundo argumentas, jog apkaltinamąjį nuosprendį jam teismas grindė vien nenuosekliais ir prieštaringais nuteistojo A. L. parodymais, o kitų byloje surinktų įrodymų netyrė, kas rodo teismo šališkumą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegijai nekyla abejonių dėl A. R. kaltės kartu su A. L. įvykdžius S. A. karučio, R. M. dviračio ir A. B. vištų vagystes.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė automobilį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 6 punkte išaiškinta, kad BK 178 str. 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 dalį (išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo A. R. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Tenkinti apelianto prašymus ir perkvalifikuoti jo veikas, taip pat A. R. nusikalstamą veiką dėl A. B. vištų vagystės vertinti kaip Lietuvos Respublikos ATPK 50 str. numatytą administracinės teisės pažeidimą, nėra teisinio pagrindo. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, taip pat nėra pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą jo veiką dėl R. M. dviračio vagystės perkvalifikuoti iš BK 178 str. 2 d. į 189 str. 3 d. ir šiuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas savo skundu teigia, kad jis su A. L. nesitarė nusikaltimų ir prašo iš nuosprendžio pašalinti nuorodą, jog nuosprendyje nurodytus daiktus jis pavogė kartu su A. L.

Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. R. ir A. L. visus nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje, abu veikė kaip vykdytojai (bendravykdytojai), nes kartu realizavo objektyviuosius vagystės sudėties požymius, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupėje. Todėl apelianto prašymas iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti nuorodą, jog nuosprendyje nurodytus daiktus jis pavogė kartu su A. L., negali būti tenkinamas.

Dėl nuteistajam A. R. paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. R. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje.

Skirdamas bausmę nuteistajam A. R., teismas atsižvelgė į tai, kad pastarojo padaryti nusikaltimai priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamas veikas A. R. padarė būdamas anksčiau ne kartą teistas (t. 2, b. l. 79-82), neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl BK 27 str. prasme yra laikomas recidyvistu, atsižvelgė ir į tai, kad kaltinamasis yra baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 83-86, 87-94, 108, t. 3 b. l. 105), nedirba, taip pat į tai, jog dalis žalos atlyginta nukentėjusiesiems grąžinus pagrobtus daiktus. Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimus jis padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Kolegijos nuomone, esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kitos rūšies bausmės nei terminuotas laisvės atėmimas A. R. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės yra mažesnės negu Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., apeliantui už visus tris nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. R. už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės, taip pat galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis A. R. savo apeliaciniu skundu prašo nukentėjusiosios R. M. civilinį ieškinį jo atžvilgiu prašo atmesti ir pažymi, jog nukentėjusioji A. M. nepateikė dokumentų apie pagrobtojo dviračio vertę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. M. dėl jai priklausančio 400 Lt vertės dviračio „Tunturi“ pagrobimo pareiškė byloje civilinį ieškinį ir 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu buvo pripažinta civiline ieškove (t. 1, b. l. 49, 50).

Kolegijos nuomone, nukentėjusiosios R. M. nurodytas turtinės žalos dydis atsižvelgiant į dviračių rinkos kainas nėra aiškiai per didelis, todėl netikėti nukentėjusiosios parodymais dėl jai padarytos turtinės žalos dydžio nėra pagrindo.

Kadangi byloje nustatyta, jog žala nukentėjusiajai R. M. buvo padaryta bendrais nuteistųjų veiksmais, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.279 str. 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai, pagrįstai priteisė minėtai nukentėjusiajai žalos atlyginimą iš A. R. ir A. L. solidariai. Todėl tenkinti apelianto prašymą ir jo atžvilgiu R. M. civilinį ieškinį atmesti, nėra pagrindo.

Dėl procesinių pažeidimų

Tai, jog teisiamojo posėdžio metu teismas netenkino kaltinamojo A. R. gynėjo advokato A. Pileckio prašymo įpareigoti nukentėjusiąją R. M. pateikti dviračio įsigijimo dokumentus ir įrodymus dėl dabartinės dviračio vertės, motyvuojant tuo, kad ši aplinkybė yra svarbi nusikaltimo kvalifikacijai (t. 3, b. l. 115), nėra pagrindas teigti, jog teismas pažeidė BPK 241 str. 2 d. reikalavimus. Atkreipiamas dėmesys, jog vertindamas ir spręsdamas prašymus teismas atsižvelgia tik į tai, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Kadangi nukentėjusioji R. M. išsamiai motyvavo pareikštus ieškinio reikalavimus, šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti advokato prašymą. Be to, kaip jau buvo minėta, esant Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytam vagystę kvalifikuojančiam požymiui, šiuo atveju – įsibrovimui į patalpą, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veiką kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d.

Apelianto skundo argumentas, kad apylinkės teismas pažeidė vieną iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų, numatytų BPK 44 str. 5 punkte, nurodantį, kad „kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“, yra deklaratyvus, jo nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetamas ir nuteistojo skundo argumentas, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi faktiniais duomenimis, gautais neteisėtais būdais, prieštaraujant įstatymų numatytai tvarkai, nes šį argumentą patvirtinančių įrodymų byloje taipogi nėra.

Kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jis surašytas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nuteistojo A. R. skundo argumentą, jog apylinkės teismas surašydamas nuosprendį pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1, 2, 3 punktuose nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, kolegija taip pat laiko nepagrįstu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jį ir nuteistąjį A. L. gynė tas pats advokatas, nors jau po pirmųjų jo ir A. L. apklausų buvo aišku, kad yra įtariamųjų gynybos interesų prieštaravimų, ir tuo buvo pažeistos jo, kaip įtariamojo, teisės. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje, t. y. 2009 m. rugpjūčio 8 d. ginti įtariamuosius A. R. ir A. L. buvo paskirtas tas pats advokatas A. Kruminas (t. 2, b. l. 39, 113), ką patvirtina ir byloje esantys šio advokato orderiai (t. 2, b. l. 40, 114). Tačiau bylos duomenys taip pat liudija, kad po pirmųjų A. R. apklausų, t. y. jau 2009 m. rugpjūčio 10 d., pastarajam buvo paskirtas kitas gynėjas – advokatas A. Pileckis (t.2, b. l. 126, 127). Atsižvelgiant į tai, jog pirmųjų apklausų metu abu įtariamieji savo kaltę neigė, t. y. prieštaravimų tarp jų nebuvo, ką teisiamajame posėdyje patvirtino ir advokatas A. Kruminas (t. 3, b. l. 118), daroma išvada, jog A. R., kaip įtariamojo, teisės nebuvo pažeistos.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat pažymėjo, kad dėl to, jog kaltinamajame akte nebuvo nurodytas nusikaltimų padarymo laikas, buvo pažeista jo teisė į gynybą, be to, teismas nepagrįstai atmetė jo gynėjo prašymą grąžinti bylą prokurorui. Atsakant į šį skundo argumentą, atkreipiamas dėmesys, kad, nors teismas 2009 m. spalio 6 d. nutartimi (t. 3, b. l. 54-55) netenkino kaltinamųjų gynėjų prašymų perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, tačiau teisme nagrinėjant bylą nustačius tikslesnį nusikaltimų padarymo laiką, prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 str., pateikė prašymą pakeisti kaltinimą (t. 3, b. l. 103-104). Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, jog patikslintas kaltinimas buvo įteiktas kaltinamiesiems ir jų gynėjams. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad kaltinamieji nusikalstamas veikas padarė 2009 m. rugpjūčio mėnesį nuo 7 d. 22 val. iki 8 d. 2.20 val., daroma išvada, jog A. R., kaip kaltinamojo teisės pažeistos nebuvo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. R. apeliacinį skundą.