Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra išteisintas S. J. , tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje ir susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis daryti sunkų nusikaltimą, pastarieji du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys 2004-07-26, apie 13 val., sporto klubo salėje, esančioje (duomenys neskelbtini), sugavo nukentėjusįjį A. B. bei pavartodami psichologinę bei fizinę prievartą, nuvedė į šalia esantį persirengimo kambarį. Apie tai pranešė telefonu V. T. ir laukė, kol jis atvyks. Apie 13 val. 44 min. atvykus V. T. , kuris neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudojus jį, t.y. suduodamas rankos plaštaka du smūgius nukentėjusiajam A. B. į veidą, reikalavo perduoti turtą ir užvaldė nukentėjusiojo A. B. turtą: 3400 litų ir 20000 litų vertės automobilį ,,VW Polo“ v/n (duomenys neskelbtini) stovėjusį prie pastato Nr.(duomenys neskelbtini)., ir naudodamas psichinę prievartą atvirai reikalavo iki 2004-08-02 sumokėti 10000 eurų, žadėdamas po to grąžinti A. B. automobilį.

Nuteistojo V. T. gynėjas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti V. T. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apelianto manymu, teisme išnagrinėti įrodymai nepatvirtina teismo išvados, jog V. T. dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. Teismas, V. T. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. remdamasis tuo, kad V. T. neva prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Tačiau toks teismo teiginys nepagrįstas jokiais argumentais. Teismas nenustatė, kas buvo tokios grupės organizatorius. Nesant organizatoriaus negali būti ir organizuotos grupės, nes pati sąvoka reikalauja, jog būtų asmuo, suvienijęs bendrininkus į tokią grupę, parengęs nusikalstamą veiką, vadovavęs jos darymui, koordinavęs grupės narių veiksmus bei jiems vadovavęs. Teismas, pripažinęs, jog nėra įrodymų apie organizatorių, privalėjo abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Kadangi kaltinime buvo nurodyta tik viena veiką kvalifikuojanti aplinkybė ir nebuvo pasinaudota Lietuvos Respublikos BPK 255 str. ar 256 str. nuostatomis, teismas neturėjo įstatyminio pagrindo nuosprendyje minėti apie požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d.

Apelianto manymu, teismas nenustatė ir nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str., požymių. Nenustatyta, kad V. T. vertė A. B. perduoti turtą neturint tam pagrindo. Teismas savo išvadą, kad V. T. ir nukentėjusiojo nesiejo jokie turtiniai santykiai, grindžia nukentėjusiojo A. B. parodymais, kuriuos vertina kaip nuoseklius ir sutampančius su kitais ištirtais įrodymais. Apelianto manymu, tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei baudžiamosios bylos medžiagai. Nors nukentėjusysis neigė esąs skolingas V. T. , tačiau iš jo parodymų galima daryti priešingą išvadą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis protokole - pareiškime nurodė, kad V. T. jam priekaištavo, kad jį reikia gaudyti, kalbėjo, kad reikia sumokėti už Londoną, reikalavo 10000 eurų, taip pat parodė, kad V. T. prašymu į Londoną atvykusį vyrą aprūpino gyvenamuoju plotu, po ko iš jo buvo pradėta reikalauti pinigų. Apklaustas liudytoju A. B. patvirtino, kad V. T. prašė padėti apsigyventi į Londoną atvykstantiems vyrukams, tačiau atvykėliams jo pagalbos neprireikė, tačiau po trijų dienų pastarieji pareikalavo sumokėti už kažką pinigus bei pagrasino susidoroti su šeima. Sporto klube jam buvo priekaištaujama, kad Londone jis su atvykusiais elgėsi nedraugiškai, nesuteikė jiems pastogės, dėl ko jie patyrė nuostolių, buvo reikalaujama sumokėti 10000 eurų bei žadama po to atiduoti automobilį. Taip pat A. B. nurodė, kad paskutinius ketverius metus V. T. jam nuolat primindavo, jog reikėtų sumokėti už Londoną. Apklaustas papildomai apie galimus turtinius santykius su nuteistuoju, nukentėjusysis nurodė, kad apie tai, ar buvo skolinami pinigai turėtų pasakyti V. T. , bei pažymėjo, kad per paskutinius ketverius metus niekas jam nėra užsiminęs apie tai, jog jis privalo grąžinti V. T. skolą, ir kad tik atsitiktinai sutikęs V. T. pats teiravosi dėl skolos. Teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo parodymuose atsirado dar daugiau įvairių aplinkybių. Teisme jis pareiškė, kad V. T. iš pradžių įvardijo 5000 eurų, paskui 10000 eurų, o už kalbas nurodė sumokėti 15000 eurų. Taip pat pakartojo ir anksčiau minėtą aplinkybę apie susitikimą su V. T. autobusų stotyje 1999 metais, kai jis pats klausė apie įsiskolinimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisme A. B. pripažino, jog buvo susitikęs ligoninėje su V. T. ir dar dviem asmenimis, tačiau nepaaiškino to susitikimo priežasties bei tikslo. Be to, anot nukentėjusiojo, 10000 eurų buvo mokestis už automobilį bei skola už Londoną. Apelianto manymu, iš šių nukentėjusiojo parodymų negalima daryti kategoriškos išvados, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo nesiejo ankstesni turtiniai santykiai, bei kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs. Gi V. T. pozicija įtarimų atžvilgiu buvo nuosekli ir ją patvirtina įrodomoji bylos medžiaga. Jau pirmos apklausos metu jis tvirtino, kad nukentėjusysis jam buvo skolingas ir nurodė apytikslę pinigų sumą. Vėliau patikslino skolos dydį, kuris nekito viso proceso metu. Teismas išvadą, jog A. B. nebuvo skolingas V. T. , grindė loginiais išvedžiojimais ir pamąstymais, tuo faktiškai kaltinamajam perkėlė įrodinėjimo naštą.

Nuteistojo gynėjo nuomone, byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių V. T. versiją. Dar ikiteisminio tyrimo metu jis užsiminė, kad pinigų perdavimo nukentėjusiajam faktą gali patvirtinti du asmenys, ir nurodė priežastis, kodėl jis jų neįvardija. Teisme apklausti liudytojai K. K. ir A. J. paaiškino, jog buvo kartu su V. T. nuvykę į ligoninę ir matė, kaip V. T. perdavė A. B. 4000 JAV dolerių, skirtų bendram verslui. Teismas šiuos parodymus atmetė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas. Tai, kad A. B. buvo skolingas V. T. , teisme parodė ir liudytojas R. A. . Be to, apie nukentėjusiojo ir nuteistojo ankstesnius turtinius santykius galima spręsti ir iš telefoninių pokalbių, kurių metu A. B. nepaneigė savo skolinių įsipareigojimų.

Nukentėjusysis nesugebėjo įtikinančiai paaiškinti, kodėl iš jo buvo reikalaujama 10000 eurų, jis taip pat nenorėjo aiškinti kuo jis užsiiminėjo Anglijoje. Jo tariamai labdaringa veikla neduoda pagrindo galvoti apie ypatingai dideles pajamas. Automobilio paėmimas taip pat negali būti reikalavimo perduoti turtą motyvu, nes, anot nukentėjusiojo, iš pradžių buvo pareikalauta pinigų, o po to paimtas automobilis kaip garantas, kad A. B. atsiskaitys. Kadangi A. B. nenurodė, dėl kokių priežasčių ar motyvų buvo reikalaujama iš jo pinigų, lieka nepaneigta nuteistojo versija, kad nukentėjusysis turėjo grąžinti skolą.

Apeliantas taip pat nesutinka ir su teismo išvada, kad iš nukentėjusiojo buvo paimta 3400 Lt ir reikalaujama 10000 eurų. Niekas nepatvirtino, kad nukentėjusysis turėjo tokią sumą pinigų. Taip pat nukentėjusysis nebuvo nuoseklus ir dėl iš jo reikalaujamos sumos. Nukentėjusysis nurodinėjo skirtingas pinigų sumas – 5000, 10000 ir 15000 eurų. Teismas, nenurodydamas jokių motyvų, pasirinko vieną iš nukentėjusiojo nurodytų sumų.

Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu vartotą smurtą. Byloje nėra medicinos specialistų išvados apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, liudytojas M.E. L. teisme nepatvirtino nukentėjusiojo pasakojimų. Teismas gi rėmėsi šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šie parodymai pagal BPK 276 str. 4 d. neturi savarankiškos įrodomosios galios. Apeliantas mano, kad apie įvykius sporto salėje teismas turėjo spręsti ne tik iš nukentėjusiojo, bet ir iš nuteistojo bei liudytojo K. K. parodymų, nes jie sutapo tarpusavyje ir neprieštaravo liudytojo M.E. L. parodymams. Liudytojas K. K. teisme paaiškino, kad turtines pretenzijas nukentėjusiajam klube reiškė ir kiti asmenys. Nors A. B. neigė, kad įvykio metu salėje dalyvavo ir K. K. , tačiau tai patvirtina liudytojas M.E. L. bei mobilaus ryšio telefonų detaliosios ataskaitos. K. K. teisme paaiškino, kad A. B. kvietė jį atvykti į sporto klubą. V. T. parodė, kad šis žmogus turėjo garantuoti, kad nukentėjusysis atsiskaitys su kreditoriais. 2004-07-28 pokalbio metu A. B. net neužsiminė apie jo atžvilgiu naudotą smurtą ar grasinimus, bei apie tai, kokios sumos iš jo reikalaujama. Todėl nėra pagrindo netikėti V. T. parodymais, kada jis reikalavimo atiduoti tik tiek, kiek nukentėjusysis jam buvo skolingas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nepasitvirtino ir aplinkybė, kad automobilis iš nukentėjusiojo buvo atimtas prieš jo valią. Liudytojas K. K. teisme parodė, kad pats A. B. pažadėjo atsiskaityti su kreditoriais per dvi savaites, o automobilį kaip užstatą pasiūlė palikti aikštelėje. Tokių parodymų teisingumą patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės: automobilis buvo pastatytas saugojimo aikštelėje, kur dirba nukentėjusiojo brolis, liudytojas M. J. teisme parodė, kad automobilį į aikštelę atvarė A. B. . Tokie teiginiai sutapo ir su išteisintojo S. J. parodymais. Apelianto manymu, A. B. kreipdamasis į policiją galėjo bandyti išvengti skolų mokėjimo. Be to, iš liudytojo R. A. parodymų teisme galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis siekė ne tik neatsiskaityti su nuteistuoju, bet ir pasipelnyti jo problemų sąskaita. Tokiai versijai neprieštarauja ir A. B. automobilio atsiradimo aplinkybės. Policijos darbuotojas A. R. savo pranešime nurodė, kad nukentėjusysis parodė, jog apie automobilio buvimo vietą jam pranešė nepažįstamas asmuo. Gi, A. B. pripažino, kad apie automobilį jam pranešė brolis, kuriam jis apie automobilio atėmimą nieko nesakė. Nukentėjusiojo brolis teisme apklaustas nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai nebuvo vienodi. Apelianto manymu, byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti veiksmai, turintys nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ar Lietuvos Respublikos BK 294 str., požymių.

Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. kovo 27 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir V. T. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. bei paskyrė V. T. bausmę – 70 MGL (8750 litų) dydžio baudą. Tokią išvadą Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija padarė remdamasi visais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nesuteikdama nukentėjusiojo A. B. parodymams išskirtinės reikšmės ir vertindama juos neatsiejamai nuo kitų byloje esančių įrodymų – liudytojų, nuteistojo parodymų, rašytinių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nuteistojo V. T. bei liudytojų K. K. , A. J. parodymais, telefoninių pokalbių stenograma bei padarė išvadą, kad nukentėjusįjį ir nuteistąjį siejo ankstesni turtiniai santykiai – verslas, į kurį nuteistasis, skolindamas nukentėjusiajam pinigus, investavo savo lėšas. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje pažymima, jog turto prievartavimo atveju reikalavimas visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Šį nuosprendį V. T. apskundė kasacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 27 d. nuosprendį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas nurodė, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 3 p. nuostatos, kuri nustato teismo pareigą išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Vienas iš būtinų savavaldžiavimo sudėties objektyviųjų požymių yra pavojingi padariniai – padaryta didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams, kuri yra platesnė nei teisinė kategorija didelė turtinė žala ir apie tokios žalos mastą sprendžiama atsižvelgiant ne tik į padarytos turtinės žalos dydį, bet ir į pažeistų asmens teisėtų interesų svarbą, pažeidimo pobūdį, trukmę ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas V. T. veiksmus kaip savavaldžiavimą, nenurodė motyvų, kodėl jis laiko, kad V. T. ir kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų veiksmai sukėlė didelę žalą A. B. teisėms. Vien tik tos aplinkybės, kad iš nukentėjusiojo buvo paimtas automobilis, paminėjimas nepagrindžia didelės žalos požymio buvimo kaltininko veikoje.

Kitų Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų, susijusių su apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio dokumento turiniu ir struktūra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad dėl likusių savavaldžiavimo veikos požymių (išskyrus didelės žalos požymį) apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo gynėjo advokato R.Girdziušo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., numatantį atsakomybę už turto prievartavimą, esant šią veiką kvalifikuojančiam požymiui – turto prievartavimas dalyvaujant organizuotoje grupėje. Veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnį, kaip turto prievartavimas tuo atveju, jei kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais, ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš esmės tik nukentėjusiojo A. B. parodymais apie tai, kad V. T. , neturėdamas jokio teisėto pagrindo, grasindamas pavartoti fizinį smurtą ir jį pavartojęs, reikalavo perduoti turtą ir užvaldė jo turtą – 3400 litų ir 20000 litų vertės automobilį ,,VW Polo“ bei, panaudodamas psichinę prievartą, atvirai reikalavo iki 2004 m. rugpjūčio 2 d. sumokėti 10000 eurų, žadėdamas po to automobilį grąžinti, V. T. veiksmus kvalifikavo kaip turto prievartavimą. Nukentėjusiojo parodymams negalima suteikti išskirtinės reikšmės, jie turi būti vertinami neatsiejamai nuo kitų byloje esančių įrodymų – liudytojų, nuteistojo parodymų, rašytinių dokumentų. Nuteistasis V. T. pripažino aplinkybę, kad iš A. B. reikalavo 4000 JAV dolerių, tačiau tvirtino, kad buvo reikalaujama grąžinti skolą. Nuteistasis parodė, kad 1999 m. rugsėjo mėnesį iš ligoninės jam skambino A. B. , kvietė atvažiuoti. Jis nuvyko ir su A. B. aptarė bendro biznio reikalus – žmonių įdarbinimo Anglijoje galimybes bei pastarajam paskolino 4000 JAV dolerių. Tokius nuteistojo parodymus patvirtino liudytojai K. K. ir A. J. . Pirmosios instancijos teismas atmetė šių liudytojų parodymus, kadangi jie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, jog liudytojų K. K. ir A. J. parodymai neatitinka tikrovės, nes taip nebuvo. Liudytojai K. K. ir A. J. nuteistojo V. T. prašymu buvo apklausti teisiamajame posėdyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Minėti liudytojai parodė, kad kartu su V. T. buvo nuvykę į ligoninę, kurioje gydėsi nukentėjusysis A. B. , ir matė kaip V. T. A. B. perdavė 4000 JAV dolerių, kurie buvo skirti bendram verslui, susijusiam su žmonių įdarbinimu Anglijoje (t.3 b.l. 9-10, 11). Kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo motyvas liudytojų K. K. ir A. J. parodymus atmesti tik dėl to, kad šie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodytai motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta įrodymus, sampratai. Įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme laikomi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais ir, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti. Pasakyti, ar tam tikri duomenys gali būti pripažįstami įrodymais, galinčiais nulemti sprendimo priėmimą byloje, galima tik teismo posėdžio metu. V. T. , bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pasinaudojo Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d. jam – kaltinamajam suteikta teise teikti prašymus apklausti naujus liudytojus. Liudytojai K. K. ir A. J. parodymus teisme davė patenkinus nuteistojo V. T. prašymą. Iš bylos duomenų matyti, jog liudytojai K. K. ir A. J. pirmosios instancijos teisme buvo apklausti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 279 str. nustatytos liudytojų apklausos tvarkos, todėl šių liudytojų parodymai laikytini tinkamais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme.

Nukentėjusysis A. B. pripažino aplinkybę, kad V. T. buvo atvykęs pas jį į ligoninę, tačiau nenurodė kokiu tikslu ir apie ką su juo kalbėjosi bei neigė, kad tąkart V. T. jam skolino 4000 JAV dolerių. Tuo tarpu iš nukentėjusiojo pirminio protokolo-pareiškimo, kuriuo jis kreipėsi į policiją, matyti, jog A. B. nurodė, kad V. T. reikalavo skolos už Londoną (t.1 b.l.3), apklausiamas liudytoju jis nurodė, jog V. T. buvo prašęs Londone apgyvendinti atvykusius vyrus, bet jo pagalba jie nepasinaudojo. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad V. T. pastaruosius keturis metus jam nuolat primindavo, jog reikia sumokėti už Londoną. Papildomos apklausos metu (t.1 b.l. 114-115) nukentėjusysis, kalbėdamas apie galimus turtinius santykius su nuteistuoju, pabrėžė, jog apie tai, ar buvo skolinami pinigai, turėtų pasakyti V. T. bei nurodyti, kada paskolino, kokią sumą, kokia valiuta ir kokiomis kupiūromis, bei teigė, kad per paskutinius ketverius metus niekas iš jo skolos nereikalavo, todėl pats atsitiktinai sutikęs V. T. teiravosi dėl skolos. Nukentėjusiojo A. B. parodymų nenuoseklumas leidžia suabejoti jo parodymų dalimi neigiančia skolos V. T. buvimą. Nuteistojo V. T. bei liudytojų K. K. , A. J. parodymai pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį ir nuteistąjį siejo ankstesni turtiniai santykiai – verslas, į kurį nuteistasis, skolindamas nukentėjusiajam pinigus, investavo savo lėšas.

Nukentėjusiojo parodymai, kad V. T. sporto salėje grasino pavartoti ir pavartojo fizinį smurtą bei užvaldė jo 3400 Lt ir, naudodamas psichologinį smurtą, atvirai reikalavo sumokėti 10000 eurų bei užvaldė nukentėjusiojo 20000 litų vertės automobilį, žadėdamas automobilį grąžinti perdavus reikalaujamą sumą, nepatvirtinti neginčijamais įrodymais. Liudytojas M.E. L. , 2004 m. liepos 26 d. buvęs sporto klubo patalpose, parodė, kad du vyrai paprašė atskiros patalpos pasikalbėti su A. B. ir, užsidarę kambaryje, kalbėjosi. Vėliau atvyko dar du vyrai, smurto vartojimo liudytojas nematė. Liudytojas K. K. parodė, kad į sporto salę nuvyko pakviestas A. B. , ten rado kelis vyrus, kurie reikalavo skolų, ir V. T. , kuris reikalavo, kad A. B. grąžintų 4000 JAV dolerių skolą, kuriuos K. K. matant, jis buvo paskolinęs A. B. gulint ligoninėje 1999 metais, niekas prieš nukentėjusįjį A. B. smurto nevartojo. Nuteistasis V. T. neigia paėmęs iš A. B. 3400 litų ir reikalavęs 10000 eurų, nuteistasis pripažįsta reikalavęs 4000 JAV dolerių skolos grąžinimo, šie jo parodymai nepaneigti. Byloje nėra duomenų, kad A. B. sporto salėje turėjo tokią pinigų sumą, t. y. 3400 litų, be to nukentėjusysis nurodė, kad pinigai buvo paimti kitų dviejų asmenų, buvusių salėje ir iš jo reikalavusių pinigų už Londoną. Nukentėjusysis A. B. davė skirtingus parodymus ir dėl reikalaujamos perduoti pinigų sumos. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad buvo reikalauta 10000 eurų, teisiamajame posėdyje – 5000 eurų, po to 10000 eurų, o dar vėliau – 15000 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad A. B. pripažįsta, kad sporto salėje iš jo pinigų reikalavo du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys bei V. T. , neatmetama galimybė, jog visi minėti asmenys turėjo savarankiškus reikalavimus. Iš liudytojo K. K. , kuris nukentėjusiojo A. B. prašymu nuvyko į sporto salę, parodymų matyti, jog A. B. buvo skolingas ne tik nuteistajam V. T. , bet ir kitiems asmenims.

Iš bylos duomenų matyti, jog įvykio dieną nukentėjusiojo A. B. automobilis buvo automobilių saugojimo aikštelėje, kurioje dirbo nukentėjusiojo brolis. Nukentėjusysis A. B. neigia pats pastatęs automobilį į saugojimo aikštelę, nurodo, kad tai padarė V. T. palieptas, kažkuris iš kitų, sporto salėje iš jo pinigų reikalavusių, asmenų. Šie nukentėjusiojo parodymai nėra paneigti. Nors nuteistais V. T. ir liudytojas K. K. nurodė, jog nukentėjusysis A. B. reikalavimų įvykdymo garantu pats pasiūlė savo automobilį, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, tai padarė verčiamas sporto salėje buvusių asmenų. Nukentėjusysis A. B. iš karto po įvykio sporto salėje kreipėsi į policiją dėl jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos ir iš jo paimto automobilio. 2004 m. rugpjūčio 19 d. pats nukentėjusysis A. B. pranešė policijai, kad jo automobilis surastas automobilių saugojimo aikštelėje ir, kad apie tai jam pranešė nepažįstamas asmuo. Nors automobilio užvaldymo aplinkybė nėra įrodyta, taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo automobilį, kaip garantą skolos grąžinimui, paėmė betarpiškai nuteistasis V. T. , tačiau iš telefoninių pokalbių stenogramos matyti, kad nuteistasis V. T. žinojo, jog nukentėjusiojo automobilis yra jo reikalavimo grąžinti skolą bei kitų, sporto salėje buvusių ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų, bendrininkų piniginių reikalavimų garantas ir tam pritarė. Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog tarp nuteistojo V. T. ir nukentėjusiojo A. B. buvo turtiniai santykiai ir V. T. , spręsdamas šiuos santykius pasirinko neteisėtą būdą, tai yra nesilaikydamas nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę – apribodamas nukentėjusiojo laisvę, reikalavo skolos grąžinimo, kaip garantą skolai grąžinti prieš nukentėjusiojo A. B. valią paimdamas jo automobilį ir tuo suvaržydamas galimybę nukentėjusiajam naudotis automobiliu.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse savavaldžiavimo nusikaltimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas - tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. kyla, jeigu atsiranda jame numatytos pasekmės - didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Didelės žalos sąvoka yra vertinamasis savavaldžiavimo požymis, t. y. tiek turtinė, tiek moralinė žala, jos dydis, padarymo būdas, daiktų vertė (tiek vartojamoji, tiek meninė, reliktinė) yra objektyvios faktinės bylos aplinkybės, kurias įvertinęs teismas sprendžia, ar kaltininkas yra padaręs asmeniui didelę žalą. Teisinė kategorija – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams yra platesnė nei kategorija - didelė turtinė žala. Jeigu nusikaltimu asmeniui padaroma didelė turtinė žala, tai, dažniausiai tuo pačiu jam padaroma didelė žala jo teisėms ir teisėtiems interesams, nes pažeidžiamos jo turtinės teisės. Tačiau, sprendžiant ar padaryta didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams, atsižvelgiama ne tik į padarytos turtinės žalos dydį, bet ir į pažeistų asmens teisėtų interesų svarbą, į teisės pažeidimo pobūdį, trukmę, nuostolius ir kitas aplinkybes. Byloje nustatyta, jog nuteistojo V. T. ginčijamos teisės savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos įgyvendinimas pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, suvaržė nukentėjusiojo A. B. laisvę bei paėmė jo automobilį kaip garantą skolai grąžinti, tuo apribojant nukentėjusiajam galimybę naudotis jam priklausančiu automobiliu. Lietuvos Respublikos CK 4.93 str. garantuojama visiems savininkams vienoda teisių apsauga bei akcentuojama, jog niekas negali paimti iš savininko nuosavybės prievarta. Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis V. T. pats betarpiškai neleido nukentėjusiajam A. B. judėti, kaip jis nori, bei tiesiogiai paėmė nukentėjusiojo automobilį, tačiau neginčytinai įrodyta, jog nuteistasis, kartu su kitais asmenimis sporto salėje reikalaudamas iš nukentėjusiojo skolos grąžinimo, žinojo ir pritarė automobilio paėmimui bei jo panaudojimui kaip reikalavimo grąžinti jo skolą bei kitų sporto salėje buvusių ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų piniginių reikalavimų garantą. Tokiais nuteistojo V. T. veiksmais buvo pažeistos nukentėjusiojo A. B. nuosavybės teisės. Taip pat kolegijos nuomone, didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams padaryta ir nuteistojo V. T. bei jo bendrininkų veiksmais, prievarta apribojant nukentėjusiojo laisvę. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nustatyta, kad V. T. bendrininkų grupėje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę – reikalavo skolos grąžinimo ir padarė didelę žalą nukentėjusiojo A. B. teisėms ir teisėtiems interesams – prievarta suvaržydamas nukentėjusiojo laisvę, bei prievarta paimdamas, kaip skolos grąžinimo garantą nukentėjusiojo automobilį, tuo atimdamas galimybę nukentėjusiajam naudotis savininko teisėmis. Kolegijos nuomone, V. T. padaryta nusikalstama veika, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 386 str. reikalavimų, turi būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. T. nusikalstamą veiką įvykdė organizuotoje grupėje, susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis daryti sunkų nusikaltimą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomos bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo padarymo planas, numatomas nusikaltimo padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos, laiko. Organizuota grupė laikoma pavojingesne bendrininkavimo forma negu bendrininkų grupė, kuriai pakanka, kad bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitartų nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d.). Atribojant organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės, reikia atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, kuris nustatomas įvertinant konkrečias veiką apbūdinančias aplinkybes. Jomis gali būti grupės pastovumas, veiklos trukmė ir intensyvumas, pasiskirstymas konkrečiomis funkcijomis ir pan. Nuteistasis V. T. neigia dalyvavęs organizuotoje grupėje ir susitaręs su kitais sporto salėje buvusiais asmenimis daryti sunkų nusikaltimą. Nuteistasis nurodė, kad A. B. buvo prašęs, kad šis jam praneštų, jeigu pamatys A. B. . Nukentėjusysis A. B. patvirtino, kad sporto salėje A. B. ir kitas jam nepažįstamas asmuo jį sustabdė pasikalbėti, nusivedė į persirengimo kambarį ir telefonu pakvietė atvykti V. T. . Byloje nėra duomenų, jog V. T. kartu su kitais asmenimis būtų iš anksto planavę nusikalstamą veiką, numatę nusikaltimo padarymo mechanizmą, pasiskirstę užduotimis, taręsi dėl nusikalstamos veikos padarymo būdo, vietos. Nukentėjusysis A. B. sporto klube buvo sutiktas atsitiktinai. Šios aplinkybės, taip pat tolimesni veiksmai – V. T. reikalavimas grąžinti 1999 m. A. B. paskolintus 4000 JAV dolerių, kitų dviejų salėje buvusių asmenų reikalavimas pinigų už Londoną, nepatvirtina išankstinio susitarimo daryti sunkų nusikaltimą, taip pat vaidmenų ar užduočių pasiskirstymo tarp V. T. ir dviejų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, buvimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog V. T. veikė kaip organizuotos grupės organizatorius, kuris iš bendrininkų buvo nusikalstamos veikos organizatorius teismas nenustatė. Teismas, įvertinęs V. T. atliktus veiksmus, padarė išvadą, kad jis buvo nusikaltimo vykdytojas. Nenustačius organizatoriaus, nuosprendyje nenustatyti ir neaptarti ir kiti organizuotos grupės požymiai. Esant tokiam įrodymų visetui bei laikantis nuostatos, kad visos abejonės ir neaiškumai traktuojami kaltinamojo naudai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. T. nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuotoje grupėje yra neteisėta ir nepagrįsta. Kolegijos nuomone, V. T. ir du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys atliko vykdytojų funkcijas, todėl nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Bendrininkų grupės padaryta nusikalstama veika laikoma pavojingesne nei vieno asmens padarytas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, todėl ši aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p. laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžiu aplinkybė – V. T. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje - nepripažinta atsakomybę sunkinančia. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 386 str. 3 d. nuostatų, aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje nepripažįstama V. T. atsakomybę sunkinančia.

Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 294 str. 1 d., gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų, t. y. laisvės atėmimo bausmė minėtame straipsnyje numatyta kaip alternatyva baudai ar areštui. V. T. padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 3 d.), jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. V. T. buvo teistas, tačiau šiuo metu teistumas išnykęs, jis charakterizuojamas teigiamai, yra II grupės invalidas, dirba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei laikantis Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatų, V. T. skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 3 p.p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį pakeisti.

V. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 3 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 1 d. ir skirti bausmę – 70 MGL (8750 litų) dydžio baudą.

V. T. į paskirtą bausmę įskaityti 28 dienas sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 2004 m. rugpjūčio 18 d. iki 2004 m. rugsėjo 15 d. už 56 MGL (7000 litų) dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.