Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-12-22 · Civilinė byla Nr. 2A-852-252/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-12-22Panevėžio apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-10Panevėžio apylinkės teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-22
Bylos Nr.
2A-852-252/2014
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-07592-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka
Ieškovas
J. P.
Atsakovas
R. K.

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 852 - 252 - 2014

Arvydas Jasonas Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07592-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 71; 121.14; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Eigirdo Činkos, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-301-837-2014 pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovei R. K. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo į jungtinės veiklos pagrindu įgytą turtą bei asmeninių daiktų grąžinimo iš svetimo neteisėto valdymo bei atsakovės R. K. priešieškinį ieškovui J. P. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašė pripažinti jam bendrąją dalinę nuosavybę su atsakove į ½ 22 400 Lt bendros vertės kilnojamąjį turtą; pripažinus bendrąją dalinę nuosavybę į ½ dalį nurodyto turto, atidalyti ieškovo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, jam asmeninės nuosavybes teise priteisiant turtą natūra už bendrą 4 530 Lt sumą; atsakovei priteisti turto natūra už bendrą 17 870 Lt sumą; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 6 670 Lt dydžio piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę bendrai įgyto turto dalį; įpareigoti atsakovę per 14 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui 17 190 Lt vertės asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2002 metų pavasario iki 2012 metų rugsėjo su atsakove gyveno kaip sugyventiniai, t. y. faktinėje santuokoje. Šalys kartu gyveno ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Gyvenant kartu 2007 metais įsigijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). 2013-10-08 Panevėžio apygardos teismas patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kuria šalys sutarė pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ir pripažinti šį nekilnojamąjį turtą asmenine ieškovo nuosavybe, taip pat, kad atsakovė sumoka ieškovui 30 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją už ieškovo įdėtas lėšas į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinius. Išnagrinėtoje civilinėje byloje atsakovė pripažino tarp šalių buvus bendrai jungtinei veiklai, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Šalims nustojus gyventi kartu atsakovė išsivežė tiek ieškovo asmeninius, tiek šalių bendrai įsigytus daiktus, baldus ir namų apyvokos reikmenis.

Atsakovė teismui pateikė priešieškinį, prašydama įpareigoti ieškovą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovei jos asmeninius daiktus, kurių bendra vertė sudaro 20 600 Lt, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2012-08-28 atsakovė pabėgo nuo ieškovo ir apsigyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o ieškovas iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), išsikraustė 2013 metų liepos mėnesį. Išsikraustydamas iš namo ieškovas išsinešė ir vertingesnius atsakovės daiktus.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Nustatė, kad šalys nuo 2002 metų pavasario iki 2012 metų rugsėjo gyveno kaip sugyventiniai, t. y. faktinėje santuokoje. Panevėžio apygardos teismas 2013-10-08 nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kuria šalys sutarė pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, pripažinti šį nekilnojamąjį turtą asmenine ieškovo nuosavybe ir kad atsakovė sumoka ieškovui 30 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją už ieškovo įdėtas lėšas į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinius. Vykdant Panevėžio apygardos teismo 2013-10-08 nutartį atsakovė 2013 m. rugsėjo mėnesį priėmimo – perdavimo aktu ieškovui perdavė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Akte nurodyta, kad trūksta 2 vnt. sieninių šviestuvų, gyvatuko elektrinio, prie sienos indų dėtuvės, nupjauti kabeliai. Apie kitų ieškovo daiktų trūkumą akte nenurodyta. Surašytą aktą šalys patvirtino savo parašais. Konstatavo, jog šalys teismui pateikė prieštaringus duomenis apie reikalaujamų priteisti daiktų kiekį, buvimo faktą ir jų vertę, nepateikė visų ginčijamų daiktų įsigijimo dokumentų, jų pagaminimo metų, t. y. duomenų, kurių pagrindu būtų galima atlikti ginčijamo turto vertinimą, be to, liudytojų parodymai yra prieštaringi. Teismo nuomone, tiek ieškovas, tiek atsakovė neįrodė savo reikalavimų pagrindo.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus patenkinti visa apimtimi. Nurodo, kad teismo sprendimas dalyje dėl ieškinio reikalavimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus procesines (CPK 329 str.) bei materialines (CPK 330 str.) teisės normas, netinkamai ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus bei faktines bylos aplinkybes, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, dėl ko buvo padarytos neteisingos ir nepagrįstos išvados bei neatskleista bylos esmė (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), be to, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nėra išsamaus įrodymų tyrimo, jų vertinimo, pakankamų ir pagrįstų motyvų, kuriais būtų grindžiamos teismo išvados (CPK 270 str.), kas laikytina absoliučiu pagrindu pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas, konstatuodamas, jog 2013 metų priėmimo – perdavimo akte ieškovas nėra nurodęs trūkstamų daiktų, nurodė ir nustatė klaidingas faktines aplinkybes, kadangi neįvertino to fakto, kad didesniąją dalį savo asmeninių daiktų ieškovas iš buto išsivežė persikraustydamas su atsakove gyventi į gyvenamąjį namą. Ieškovas niekada neminėjo, kad jis yra pasigedęs tik tų jam priklausančių daiktų, kurie buvo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Priešingai, ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė negrąžina pastarajam ir tų jo asmeninių daiktų, kurie 2007 metais iš jo buto buvo pervežti į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Teismas ieškovui negrąžino, nepriteisė bei tarp civilinės bylos šalių nepadalijo net ir tų daiktų, kurių buvimo fakto neginčijo pati atsakovė. Atsakovė neginčijo ir ieškovo nurodomų daiktų kainų, t. y. jų vertės, tačiau teismas vis tiek ieškinio reikalavimus atmetė visa apimtimi, nurodydamas, kad šalys nepateikė daiktų įsigijimo dokumentų, nors iš tiesų dalies daiktų įsigijimo dokumentai teismui buvo pateikti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Išnagrinėjus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

CPK 176 str. 1 d. įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 str. 2, 3 d. išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 str. įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, ištyrus bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo argumentus, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo aukščiau minėtomis procesinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo dalyką, iš esmės vadovavosi tik vieninteliu įrodymu – 2013 m. rugsėjo mėnesio priėmimo – perdavimo aktu, kai tiek pačiame ieškinio reikalavime, tiek duodant paaiškinimus teismo posėdyje, ieškovas yra nurodęs, jog yra eilė daiktų, kurie laikytini jo asmeniniais daiktais, kadangi įgyti dar iki pradedant gyventi kartu su atsakove. Ieškovas išvardino konkrečius daiktus, kurie buvo jo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nurodė, kuriuos daiktus 2007 metais pervežė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat, jog išsikraustant iš gyvenamojo namo paliko savo asmeninius daiktus. Todėl sutiktina su skundo argumentu, jog teismas, konstatuodamas kad 2013 m. priėmimo – perdavimo akte ieškovas nėra nurodęs trūkstamų daiktų, neįvertino to fakto, jog didesnę dalį savo asmeninių daiktų ieškovas iš buto galėjo išsivežti persikraustydamas su atsakove gyventi į gyvenamąjį namą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas vertino tai, jog šalys nepateikė visų ginčijamų daiktų įsigijimo dokumentų, jų pagaminimo metų, t. y. duomenų, kurių pagrindu būtų galima atlikti ginčijamo turto vertinimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog byloje yra duomenys, kad dalies išvardytų daiktų įsigijimo dokumentai buvo pateikti. Atsakovė tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu bei jos atstovas kai kurių daiktų (išvardina konkrečiai) buvimo fakto apskritai net neginčijo, toj daly ieškinį prašė tenkinti pagal ieškovo nurodytas vertes (nesutiko tik dėl komodos bei puodų „Berghoff“ vertės), tačiau teismas vis tiek ieškinio reikalavimus atmetė visa apimtimi. Pažymėtina, jog vertindamas byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus teismas apsiribojo formaliu įvertinimu, jog liudytojų parodymai yra prieštaringi, tačiau kuo jie prieštaringi nenurodė.

CPK 179 str. numato teismo veiksmus įrodinėjimo procese, tai yra tam, kad būtų galima priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teismui numatyta galimybė, nepažeidžiant rungtyniškumo principo, įtakoti šalių veiksmus įrodinėjimo procese. Šiame straipsnyje numatyta, jog jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šia įstatymo nuostata, nors buvo pagrindas ją taikyti. Nagrinėdamas ieškinio reikalavimus teismas netyrė bei nenustatinėjo reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, motyvuojamoje skundžiamo sprendimo dalyje neišdėstė išvadų, kurios būtų pagrįstos bylos medžiagos analize, ir argumentų, kodėl priima arba atmeta kuriuos nors reikalavimus, atsikirtimus ar įrodymus (CPK 270 str. 4 d.). teisme sprendime net neišvardijo prašomų padalinti ar priteisti daiktų, jų vertės, kurią nurodė šalys, nenurodė dėl kokių daiktų vertės šalys nesutinka ir pan.

Esant aukščiau minėtoms aplinkybėms, darytina išvada, jog teismas neanalizavo ir neįvertino byloje esančių įrodymų. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokius faktus teismas nustatė, o kuriuos laikė nenustatytais. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas faktiškai yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p., tačiau pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012; kt.). Kadangi teismo sprendime iš esmės nėra motyvų dėl ginčo esmės, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas naikintinas CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Eigirdas ČinkaNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė