- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- I-3924-643/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01929-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui V. B., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui Rimantui Marčiukaičiui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Gintarui Motuzui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. B. (toliau - ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovo 5000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad nuo 2012-01-20 iki 2012-01-30 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietos ligoninėje (toliau – LAVL arba Ligoninė) su rūkančiais asmenimis, nors prašė būti patalpinamas į patalpą kartu su nerūkančiais, kadangi pats nerūko. Tokiu būdu LAVL nesilaikė teisės aktų reikalavimų, nesudarė tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, tapo dirglus, sutriko miegas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai. Todėl patyrė 5000 Lt neturtinę žalą, kurią teismo prašo priteisti.
Teismo posėdyje Pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas LAVL atsiliepimu į skundą (b. l. 12-13) prašė Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Pareiškėjas į LAVL atvyko 2012-01-18 iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo ir buvo gydomas Chirurgijos skyriaus režiminiame korpuse kamerų tipo palatoje iki 2012-01-30. Atsakovas nesutinka su Pareiškėjo argumentu, kad jis buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais, nors pats buvo nerūkantis ir buvo pateiktas jo prašymas būti laikomam tarp nerūkančių suimtųjų. Tokia aplinkybė, pasak Atsakovo neatitinka tikrovės, nes remiantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 "Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 14 punktu nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Be to, Pareiškėjas, gydymosi Ligoninėje laikotarpiu, į įstaigos administraciją rašytiniais pareiškimais ar skundais dėl laikymo sąlygų bei žodžiu į Ligoninės Vidaus tyrimų skyriaus pareigūną nesikreipė, tarnybinių pranešimų apie tai, kad Pareiškėjo gydymosi laikotarpiu, kamerų tipo palatoje Nr. 25 laikomi asmenys rūkė, nebuvo. Atsakovo teigimu, jis Pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Todėl mano, kad Pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (b.l.25-27) prašė Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau - Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokį pat draudimą rūkyti numato ir Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 "Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), 14 punktas. Kalėjimų departamentas pažymi, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 32 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina suimtųjų pareigą - vykdyti įstatymų reikalavimus. Už rūkymą vietose, kuriose pagal įstatymus draudžiama tai daryti, kyla administracinė atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 185¹ straipsnyje. Apie galimus šio draudimo pažeidimus Ligoninėje laikomi asmenys (kaip ir Pareiškėjas) turėjo teisę nedelsdami apie tai informuoti įstaigos administraciją, kuri privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų apsaugotos nerūkančių asmenų teisės. Tačiau, Kalėjimų departamentas atkreipia dėmesį, kad Pareiškėjas nepranešė Ligoninės administracijai apie asmenis pažeidusius Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus ir nepareikalavo, kad jų būtų laikomasi, o tik pageidavo, kad būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Kalėjimų departamento nuomone, Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis dėl kitų asmenų elgesio (rūkymo ne tam skirtose vietose), ginčui aktualiu laikotarpiu, būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, siekdamas aktyviai apginti savo teises, būtent tuo metu kai jos yra pažeidžiamos. Nurodo, kad skundo pateikimas teismui savaime nėra įrodymas, kad atsakovo veiksmai, dėl Pareiškėjo apgyvendinimo atitinkamose gyvenamosiose patalpose, anot Pareiškėjo, su rūkančias asmenimis, buvo neteisėti ir ar tose patalpose iš tiesų buvo rūkoma. Pažymėjo, kad nei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis „Suimtųjų ir nuteistųjų laikymas atskirai", nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnis „Nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigose" nenustato privalomojo ar papildomo kriterijaus atskirai laikyti rūkančius asmenis nuo nerūkančių. Nurodo, kad Pareiškėjas konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, taip pat nepagrindė ir neturtinės žalos atsiradimo jokiais konkrečiais įrodymais, o remiasi abstrakčiais teiginiais. Pažymi, kad nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti ir apie žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. LAVL pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad laikotarpiu nuo 2012-01-18 iki 2012-01-31 nuteistasis V. B. nesikreipė su skundais ir prašymais adresuotais LAVL direktoriui (b.l.15-20)
2012 m. rugpjūčio 20 d. LAVL pažyma patvirtina, kad Pareiškėjas gydymo metu buvo patalpintas į Režiminio korpuso kamerų tipo palatą Nr. 25. Nurodyta, kad gydymosi metu suimtasis V. B. dėl laikymo sąlygų nesiskundė, pretenzijų LAVL administracijai nereiškė. Minėtam suimtajam buvo tinkamai užtikrinti apsauga ir priežiūra (b.l.14).
Išrašas iš V. B. gydymo stacionare istorijos Nr. 137-65 patvirtina, kad Pareiškėjas planine tvarka paguldytas į LAVL 2012-01-18 tyrimams, išrašytas be pakitimų 2012-01-30 (b.l.21).
Pareiškėjas prašo priteisti 5000 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri atsirado neužtikrinus jam aplinkos, kurioje nebūtų rūkoma.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Minėtos higienos normos 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl laikymu tarp rūkančių asmenų jo sveikatai padarytos žalos. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo laikomas nežmoniškomis, žmogaus sveikatai žalą darančiomis sąlygomis, t.y. kartu su rūkančiais asmenimis. Kaip nurodė atsakovas, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN76:2010 nuostatomis, tiek ir Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (Žin., 1996, Nr. 11-281; 2003, Nr. 117-5317) nuostatomis, pas juos, kaip ir visose sveikatos priežiūros įstaigose, rūkyti yra draudžiama. Informacija apie tai yra iškabinta visose ligoninės palatose. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam buvo žinoma apie draudimą rūkyti kameroje – palatoje. Dėl to galima spręsti, kad apie tokį draudimą tinkamai buvo informuoti ir kiti toje pačioje kameroje-palatoje laikyti asmenys. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (b.l. 14, 15, 16-20) nustatyta, kad tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus registre nuo 2012 m. sausio 16 d. iki 2012 m. sausio 30 d. apie tai, kad rėžiminio korpuso kamerų tipo palatoje asmenys rūko, neužfiksuota. Pareiškėjo teiginių, kad jis žodžiu informavo administraciją apie tai, kad jis negali būti su rūkančiais asmenimis, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Byloje nėra nustatyta faktų, kad ginčo kameroje laikyti asmenys būtų rūkę su ligoninės administracijos žinia ir leidimu, todėl laikytina jog ligoninės administracija neatliko neteisėtų veiksmų.
Taip pat Pareiškėjas neįrodė, kaip buvimas kameroje su bendrąja prasme rūkančiais asmenimis (byloje nenustatyta, kad rūkantys asmenys būtų rūkę būtent kameroje-palatoje, kur buvo laikomas Pareiškėjas) įtakojo didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kokiu būdu pablogėjo jo visavertis gyvenimas ir sutriko socialiniai įgūdžiai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir apie ryšium su buvimu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pablogėjusią Pareiškėjo sveikatą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad byloje nėra įrodytas ir žalos faktas.
Atsižvelgiant į Pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl Pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimo trukmę ir mastą, galima teigti, kad Pareiškėjas nors ir galėjo patirti trumpalaikį diskomfortą 12 lovadienių laikant jį su asmenimis turinčiais žalingų įpročių, šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Kad galima būtų konstatuoti neturtinės žalos faktą, neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ilgalaikius ir intensyvius išgyvenimus ir emocijas. Byloje nustatytos aplinkybės laikytinos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis, todėl teismas konstatuoja, jog byloje nėra nustatyta nei atsakovo neteisėtų veiksmų, nei žalos padarymo Pareiškėjui fakto, nei priežastinio ryšio, t.y. būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, Pareiškėjo V. B. skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. B. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.