- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-06-07
- Bylos Nr.
- eI3-159-583/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01055-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Remigijus Arminas (pirm.), Romanas Klišauskas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Gintautas Daugėla
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Romano Klišausko,
nuotoliniu būdu dalyvaujant pareiškėjo E. J. atstovui advokatui Gintautui Daugėlai, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,
2022 m. gegužės 24 d. vaizdo konferencijos būdu viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, NŽT) 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 16S-247-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui A. J.“ (toliau – ir Sprendimas) 1.5 papunktį;
2) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą ir priimti naują sprendimą – atkurti nuosavybės teises į žemės plotą, nurodytą Sprendimo 1.5 papunktyje, natūriniu būdu.
3) pareiškėjo naudai iš atsakovės priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu buvo nuspręsta už 0,3312 ha žemės plotą jam atlyginti kitu būdu – pinigais, iš viso išmokant 532,50 Eur. Teigia, kad nesutinka su šia Sprendimo dalimi, kadangi yra reali galimybė atkurti bent dalį nuosavybės teisių į minėtą žemės plotą natūriniu būdu. Akcentuoja, kad NŽT neišnaudojo visų galimybių bent į dalį žemės ploto nuosavybės teises atkurti natūra.
Paaiškino, kad jo tėvas A. J. (toliau – ir pretendentas) kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į jo tėvo V. J. (toliau – ir buvęs savininkas), išlikusią žemę bei kitą turtą, o pretendentui mirus, pareiškėjas paveldėjo visas jo turtines teises. Nurodo, kad ginčo teritorija yra įtraukta į valstybinio miško teritoriją, tačiau faktiškai dalyje žemė yra neapaugusi mišku, joje yra tik keli medžiai. Šias aplinkybes patvirtina ir Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba). Pareiškėjo nuomone atsakovė žemės grąžinimo natūra klausimą galėjo išspręsti kreipdamasi į Tarnybą ir patikslinus valstybinio miško sklypo, besiribojančio su namu valda, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, ribas. Sklypo dalį, esančią šalia upelio ir namų valdos, išbraukus iš valstybinių miškų ir perdavus NŽT kaip laisvą neužstatytą žemę, atsirastu galimybę bent dalį žemės grąžinti natūra. Vis dėlto atsakovė nepagrįstai šios galimybės nevertino ir nenagrinėjo. Akcentuoja, kad patikslinus valstybinio miško sklypo ribas, valstybės interesai pažeisti nebus, kadangi faktiškai ginčo teritorijoje miško nėra, jame yra tik apleistas, galimai bešeimininkis žemės sklypas, kuris praeityje priklausė pretendento tėvui.
Pažymi, jog NŽT yra viešojo administravimo subjektas, kuris vykdydamas jo kompetencijai priskirtus veiksmus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Nagrinėjamu atveju atsakovė priimdama Sprendimą pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymo viršenybės principą. Sprendime taip pat nėra pateiktą jokių argumentų, kodėl nebuvo galimybės į ginčo teritoriją atkurti nuosavybės teisių natūra, nors Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimti tik motyvuotus ir pagrįstus individualius administracinius aktus.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo E. J. atstovas advokatas Gintautas Daugėla nurodė, kad palaiko skunde keliamus reikalavimus, prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais.
Atkūrimo įstatyme įtvirtinta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.); 3) perduodant neatlygintai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą.
Paaiškino, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. Atkūrimo įstatyme buvo įtvirtintas reglamentavimas, kad piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginimą už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių ir atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad piliečiui nepareiškus valios dėl atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais.
Pažymi, kad Tvarkoje nustatyta, jog natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskirti valstybės tarnautojai. NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemė gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos žemės sklypą. NŽT neturi teisės tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracijos direktorius pateikia informacija, kad buvusi savininko žemės yra valstybės išperkama.
Nurodo, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) pateiktais dokumentais. Administracijos direktorius 2018 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. A1-334 suderino informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, nustatydamas, kad teritorija esanti tarp žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, ir (duomenys neskelbtini) bei teritorija, esanti tarp žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) gatvės, buvusio savininko valdytos žemės dalis (posesija Nr. 102), yra laisva žemė. Taip pat Administracijos direktorius nustatė, kad teritorija, esanti tarp žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Palanga, ir melioracijos griovio yra laisva žemė. Taigi Administracija atliko jai paskirtus veiksmus, o NŽT atsižvelgdama į Administracijos direktorius priimtus įsakymus, priėmė Sprendimą. Pažymi, jog atsakovė neturi teisinio pagrindo abejoti Administracijos direktoriaus priimtų įsakymų teisingumu.
Paaiškino, jog remiantis viešai prieinamais duomenimis matyti, kad pareiškėjo skunde minimas valstybei priklausantis miško teritorijoje esantis sklypas, besiribojantis su jo valdomos sodybos riba, patenka į valstybinės reikšmės plotus pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtintą miestams priskirtų valstybinės reikšmės miškų plotų schemą. Teisės aktai nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, esančius 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, neatkuriamos.
Atsakovė laikosi pozicijos, kad ji išnaudojo visas galimybes siekdama atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę ir Sprendimas yra galutinis rezultatas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Sprendimas neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, jį priimant nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus, todėl skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė Virginija Vermontaitė nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovė neginčijo aplinkybės, jog ginčo teritorija aktualiu ginčui laikotarpiu nebepatenka į valstybinio miško teritoriją. Paaiškino, jog institucija neturi teisės pakeisti Sprendimo iki tol, kol Administracija teisės aktų nustatyta tvarka nepateiks informacijos apie ginčo teritorijoje esančią laisvą (neužstatytą) žemę. Iki tol kol tokia informacija nebus pateikta NŽT priimtas sprendimas turėtu būti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 16S-247-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui A. J.“ 1.5 papunkčio, kuriuo nuspręsta A. J. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Atkūrimo įstatymą bei Tvarką.
Nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka piliečio pasirinktu būdu. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) įtvirtintą nuostatą, pilietis turėjo teisę pareikšti valią, kokiu būdu pageidauja atkurti nuosavybės teises, ar jau išreikštą prieš tai valią pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tuo atveju, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pretendentas 1991 m. lapkričio 12 d. Kretingos rajono Darbėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai ir 1991 m. lapkričio 20 d. Palangos miesto apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusiam savininkui iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusią žemę, pagal tuometinį administracinį – teritorinį suskirstymą buvusią Kretingos rajono Darbėnų apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime. Pirminiuose prašymuose pretendentas nurodė, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant žemę natūra jos buvusioje vietoje.
Lietuvos valstybinio archyvo 1991 m. kovo mėn. rašte nurodoma, kad minėtoje vietoje buvęs savininkas nuosavybės teise valdė 46 ha žemės sklypą. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. vasario 25 d. rašte Nr. 997 konstatuojama, kad 22 ha buvusiam savininkui priklaususios žemės patenka į Palangos miesto savivaldybės teritoriją, o 24 ha žemės yra Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje. Visi buvusio savininko turto paveldėtojai, tame tarpe ir pretendentas, įgijo teisę į 5,5 ha žemės plotą, esantį Palangos miesto savivaldybės teritorijoje.
Klaipėdos apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į pretendento prašymus, 2005 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 896, 2007 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 1841, 2009 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2472, 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 2638 ir 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2669 atkūrė nuosavybės teises į 1,7356 ha žemės dalį, grąžinant ją natūra buvusioje vietoje. Taip pat NŽT 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 16S-98-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui A. J.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7732 ha žemės už ją atlyginant kitu būdu – pinigais. Sprendimu 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiais nuspręsta pareiškėjui grąžinti natūra turėtoje vietoje atitinkamai 0,0438 ha ploto ir 0,1250 ha ploto žemės sklypus, o Sprendimo 1.5 papunkčiu nuspręsta už 0,3312 ha žemės atlyginti kitu būdu – pinigais.
Byloje nustatyta, kad pretendentas mirė 1994 m. spalio 22 d. Pažymėtina, kad tarp proceso šalių nėra ginčo, jog po pretendento mirties pareiškėjas tapo jo turtinių teisių perėmėju ir pretendentu atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos buvusio savininko nuosavybės teise valdytą žemę.
Pareiškėjas 2015 m. vasario 24 d. atsakovei pateikė prašymą paruošti išvadą gauti lygiavertį miško plotą Kretingos rajone. Iškeliamos žemės dalies plotas – 3,2644 ha. NŽT Palangos skyrius, atsižvelgdamas į minėtą prašymą, 2015 m. kovo 4 d. parengė išvadą Nr. 161P-159 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ kurioje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,2644 ha žemės, kuri yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir pageidauja vietoje minėtos žemės neatlygintinai nuosavybėn gauti lygiavertį miško sklypą.
Vis dėlto pareiškėjas 2019 m. liepos 4 d. atsakovei pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pakeitė savo nuomonę ir nebepageidauja, jog jam neatlygintai nuosavybėn būtų perduotas lygiavertis miško sklypas. NŽT Palangos skyrius 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 16VĮ-241-(14.16.2.) „Dėl 2015 m. kovo 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus išvados Nr. 161P-159 Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pakeitimo“ tenkino pareiškėjo 2019 m. liepos 4 d. prašymą.
Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjas, kaip pretendento teisių perėmėjas, įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į 5.5 ha žemės, esančios Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Iki Sprendimo priėmimo iš viso buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,5088 ha žemės (1,73256 + 0,7732). Pretendentas pirminiuose prašymuose aiškiai išreiškė valią, kad jam nuosavybės teisės į išlikusį buvusio savininko turtą būtu atkurtos grąžinant natūra jos buvusioje vietoje.
Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014 lapkričio 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.
Vertinant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu.
Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.
Atsiliepime į skundą atsakovė nurodė, jog vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2018 m. įsakyme Nr. A1-334 „Dėl informacijos apie laisvą žemę“ ir Administracijos direktoriaus 2020 m. sausio 24 d. įsakyme Nr. A1-88 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę“ pateikta informacija buvo nustatyta, kad buvusio savininko valdytoje žemėje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, ji priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, Sprendimo 1.5 papunkčiu buvo nuspręsta už valstybės išperkamą žemę pareiškėjui atlyginti pinigais.
Iš bylos šalių pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, jog tarp šalių yra kilęs ginčas ar į 0,3312 ha žemės sklypą (jo dalis), už kurį Sprendimo 1.5 papunkčiu nutarta atlyginti pinigais, galėjo būti atkuriamas nuosavybės teisės natūra, o ne išmokama kompensacija pinigais.
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad ginčo teritorija, vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ yra priskirta valstybinės reikšmės miškų teritorijai, o Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktas aiškiai įtvirtina, kad valstybinės reikšmės miškai, esantys 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, yra valstybės išperkami ir už juos valstybė piliečiams atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį. Tuo tarpu pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčo teritorija nepagrįstai yra priskirta valstybinių miškų teritorijai, kadangi joje auga tik keletas mažaverčių medžių, todėl būtų faktinis pagrindas šioje teritorijoje esantį miško statusą keisti į kitas naudmenas ir pašalinti iš valstybinių miškų ploto schemos, pažymint šią žemę laisva (neužstatyta) žeme.
Pažymėtina, kad Tarnyba 2021 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (39.6)-R2-2226 „Dėl miškų kadastro duomenų patikslinimo“ nurodė, jog išnagrinėjusi pareiškėjo 2021 m. birželio 29 d. prašymą ir atlikusį Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje nustatė, jog Kretingos miškų urėdijos, Šventosios girininkijos 37 kvartalo 7 taksacinio sklypo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatyme reglamentuotų miškui ir miško žemei keliamų reikalavimų ir konstatavo, kad ši teritorija (pieva) nepagrįstai buvo priskirta miško naudmenoms. Tarnyba informavo pareiškėją, kad teiks siūlymą minėtą teritoriją išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų.
NŽT Palangos skyrius 2022 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 16PD-60-(14.16.137 E) „Dėl informacijos pateikimo administracinėje byloje Nr. eI3-159-583/2022“ nurodė, kad Vyriausybė 2022 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 242 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patikslino Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą ir ginčo teritorijos dalį pašalino iš valstybinės reikšmės miškų plotų.
Administracija 2022 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (4.12.E) D3-2055 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo atsakovę ir pareiškėją, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo teritorija nebepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, atsirado galimybė šią teritoriją gražinti piliečiams pretenduojantiems į buvusio savininko nuosavybės teise valdytą žemę. Taip pat Administracija 2022 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (8.6.E) D3-2095 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo atsakovę bei pareiškėją, kad Administracija 2022 m. gegužės 13 d. raštu kreipėsi į Valstybinę miškų urėdiją dėl informacijos pateikimo kada ji atliks miškų ūkio paskirties sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Palangoje, kadastro duomenų patikslinimą/pakeitimą. Teigiama, kad Valstybinei miškų urėdijai atlikus minėtus veiksmus, Administracija pradės rengti įsakymą dėl minėtos teritorijos pažymėjimo kaip laisva (neužstatyta) žeme.
Įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjo skundo teiginiai, kad ginčo teritorija yra nepagrįstai priskirta valstybinių miškų plotams yra pagrįsti. Šią aplinkybę patvirtino Tarnyba, Administracija ir NŽT atstovė teismo posėdžio metu. Akivaizdu, jog priežastys, lėmusios, kad ginčo teritorija buvo priskirta valstybės išperkamai žemei išnyko ir Administracija, vadovaudamasi Tvarkos 106 punkte nustatyta tvarka, siekia priimti įsakymą ir ją pažymėti laisva (neužstatyta) žeme.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis numato, jog nuosavybės teisės, atlyginant pinigais, institucijos iniciatyva gali būti atkuriamos tik tokiu atveju, kai yra nustatyta, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių piliečio pageidaujamu būdu. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog pretendentas ir pareiškėjas išreiškė valią, kad jam nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje.
Sprendimas buvo priimtas anksčiau, nei Vyriausybė priėmė nutarimą pašalinti ginčo teritoriją iš valstybinių miškų plotų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (šiais aspektais žr. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).
Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, taip pat ir užtikrinant asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-737/2010, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014, 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-708/2013, 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-878/2013, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė, vykdydama jos kompetencijai priskirtas funkcijas, nebuvo pakankamai atidi, vykdydama administracinę procedūrą nesiėmė aktyvių veiksmų, kad įsitikintų, jog visos galimybės atkurti nuosavybės teises į buvusiam savininkui priklausiusią žemę pretendentų pageidaujamu būdu yra išnaudotos, todėl konstatuotina, kad Sprendimo 1.5 papunktis, kuriuo nuspręsta A. J. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies reikalavimams ir yra teisinis pagrindas panaikinti šią Sprendimo dalį.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą konstatuotina, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 16S-247-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui A. J.“ 1.5 papunktis priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl šioje apimtyje naikintinas.
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus
Pareiškėjas skunde teismo prašo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą ir priimti naują sprendimą – atkurti nuosavybės teises į žemės plotą, nurodytą Sprendimo 1.5 papunktyje, buvusioje vietoje natūra.
Pagal Konstituciją valstybės valdžios organizavimas ir veikla yra grindžiama valdžių padalijimo principu (Konstitucijos 5 str.). Pagal šį principą įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai nustatoma jos paskirtį atitinkanti kompetencija. Teisinėje valstybėje kiekviena valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas ir realizuoja savo kompetenciją. Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, nė viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1995 m. spalio 26 d., 1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. balandžio 26 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija yra vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.). Teisingumo vykdymas – tai teisinių konfliktų sprendimas, priimant teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Demokratinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra tas, kad teismai, spręsdami teisinius konfliktus, užtikrina Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, teisės viršenybę, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad administracinis teismas, nagrinėdamas skundus dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, t. y. teismas kontrolės modelio bylose vykdo objektyvios teisinės tvarkos apsaugos funkcijas. Materialines teisės normas taiko ne teismas, o viešojo administravimo subjektas, kuris sprendžia klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo, o administracinis teismas tik sprendžia klausimą, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1536/2014).
Vadovaujantis cituojama praktika konstatuotina, kad viešojo administravimo subjektai turi vykdyti tik tas funkcijas, kurios priskirtos įstatymų leidėjo ir/ar kitų teisėkūros subjektų. Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Atsižvelgiant į valdžių padalijimo principą, teismui pasisakius dėl ginčo esmės ir pripažinus Sprendimo 1.5 papunktį neteisėtu bei naikintinu, NŽT tenka imperatyvi prievolė jai suteiktos kompetencijos ribose, pakartotinai įvertinti ar yra pagrindas atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į buvusio savininko žemę jo pageidaujamu būdu – grąžinant žemę buvusioje vietoje. Remiantis minėtomis aplinkybėmis konstatuotina, jog E. J. skundas šioje apimtyje yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas skunde prašo iš atsakovės priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Šioje byloje pareiškėjo skundo dalis, kurioje buvo prašoma panaikinti Sprendimo dalį buvo tenkintas, taigi iš esmės sprendimas priimtas pareiškėjo naudai.
Pažymėtina, jog ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dokumentai patvirtinantys patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį bus pateikti proceso eigoje, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė, todėl vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pareikėjo prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 bei 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 16S-247-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui A. J.“ 1.5 papunktį.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.