- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-864-116-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00020-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Bronius Zalaga
- Nukentėjusysis
- V. R.
- Kaltinamasis
- A. V.
- Advokatai
- Vytautas Kupsikevičius
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 1 dalyje.
Nukentėjusiojo V. R. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. buvo kaltinamas pagal BK 150 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 5 d., apie 21 val., iki 2013 m. sausio 6 d., 9 val., Septintosios dienos adventistų bažnyčioje, esančioje (duomenys neskelbtini), psichotropinėmis medžiagomis, tai yra alkoholinio gėrimo ir triciklių antidepresantų mišiniu, apsvaiginęs ir jų poveikyje užmigdęs nukentėjusįjį V. R., taip atimdamas galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą su V. R. oraliniu ir analiniu būdu prieš jo valią.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu A. V. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. R. prašo pripažinti A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, paskirti A. V. bausmę sankcijos ribose ir priteisti jam iš A. V. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde apeliantas nurodo nesutinkantis su teismo teiginiu, kad „pagal suformuluotą kaltinimą, kuris iš esmės perrašytas deklaratyviai nurodant straipsnio dispoziciją, teismui tik lieka spėlioti ir daryti prielaidas, kaip kaltinamasis A. V. tenkino savo lytinę aistrą, kokius konkrečiai veiksmus atliko su V. R....“. Mano, kad kaltinime pakankamai aiškiai buvo suformuluota, kad A. V. prieš jį atliko seksualinės prievartos veiksmus, ir tai darė oraliniu bei analiniu būdu. Nukentėjusiojo įsitikinimu, kaltinimas nebuvo deklaratyvus, be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. V. kaltę.
Skunde pažymima, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nukentėjusiojo V. R. vertinimu, nusikalstamos veikos aplinkybės išsamiai neišnagrinėtos, teismas vertino įrodymus atskirai, o ne jų visumą. Šie pažeidimai anot apelianto, laikytini esminiais, nes jie sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nukentėjusiojo teigimu, teismas nepagrįstai išteisinamąjį nuosprendį grindė A. V. parodymais, kuris „tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė atlikęs bet kokius seksualinės prievartos veiksmus“. V. R. įsitikinimu, teismas neįvertino, kad kaltinamasis pasirinko tokį gynybos būdą, neįvertino, kad A. V. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims ir yra nepatikimi, nepagrįstai kaltinamojo parodymų nevertino kaip siekimo išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, A. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrindžia nuosekli duomenų grandinė:
byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. V. siekė su juo (V. R.) bendrauti, keletą kartų kvietė jį atvykti į (duomenys neskelbtini), sakydamas, jog surado jam darbą arba žadėdamas įdarbinti kitą dieną, tačiau to nepadarė, be to, veždamas automobiliu, uždėdavo jam ant šlaunies ranką, susitikus, A. V. jį bučiuodavo;
A. V. jam pasakė, kad jis (V. R.) yra įvaikintas, stengėsi nuteikti jį prieš tėvą, pasakodamas išgalvotas istorijas, kad gal jis (V. R.) nepamenantis, gal vaikystėje tėvas jį tvirkino (mano, kad tokiu būdu A. V. siekė supriešinti jį su tėvais, kad jis liktų vienas, neturėtų kam pasiskųsti);
A. V. pats davė jam daiktus, kuriuos jis (V. R.) neva pasisavino ir skundus pradėjo rašyti tik po nusikaltimo padarymo, kaip mano, siekdamas jį šantažuoti, kad jis nesiskųstų dėl seksualinės prievartos, kuri buvo planuojama iš anksto;
A. V. į Šiaulius atsivežė savo patalynę, kurią po nusikaltimo padarymo išsivežė į (duomenys neskelbtini), taigi, nusikaltimo pėdsakų ieškojimas kambaryje, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas, tapo neprasmingas;
A. V. jau turėjo panašios patirties, žinojo kaip slėpti pėdsakus ir tai patvirtina bylos duomenys, kad A. V. jau anksčiau buvo įtartas panašaus pobūdžio seksualine prievarta prieš asmenį, išleistą iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, nors ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, jo metu nustatytos aplinkybės yra labai panašios su šios bylos aplinkybėmis ((duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. gruodžio 21 d. nutarimas);
A. V. po nusikaltimo padarymo atvyko pas jo (V. R.) tėvą J. R. du kartus, tris kartus skambino telefonu. Sausio 6 d. jis prisistatė jo tėvui „M. tėvu“, pradėjo jam aiškinti apie kompiuterį, sakė, kad jis (V. R.) yra jam (A. V.) skolingas, prašė už kompiuterį 600 Lt. Tos pačios dienos vakarą paskambinęs jau sakė, kad kompiuteris atsirado, sausio 7 d. 9 val. paskambinęs pasakė, kad yra ir pirštinės bei telefonas, kad jis pretenzijų neturi (mano, kad taip A. V. siekė sužinoti, ar jis (V. R.) pasiskundė tėvui apie įvykdytą nusikaltimą;
tik po to, kai jis (V. R.) kreipėsi į policiją dėl seksualinio prievartavimo, A. V. per S. M. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo organus, kad jo (V. R.) atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neva įvairių daiktų pasisavinimo.
Šalies argumentai
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai jo parodymų nelaikė įrodymų šaltiniu. Teigia, kad toks teismo požiūris jį žemina ir sudaro precedentą asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas pasinaudojus nukentėjusiojo bejėgiška būsena, kurią sukėlė pats kaltinamasis, ir dėl kurios nukentėjusysis neprisimena visų jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų, išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nukentėjusysis teigia, kad jo parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo nei teisinių, nei loginių kliūčių remtis šiais parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Pasak apelianto, teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad tiek A. V., tiek jo (V. R.) lytinių organų apnuoginimas yra neginčijamas įrodymas apie A. V. ketinimus ir lytinių santykių buvimą. Teismas nuosprendžio motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje tik konstatavo, kad jis (V. R.) ryte pabudo „pusnuogis“. Teigia gerai pamenantis, kad jis pats nei kelnių, nei kelnaičių nenusimovė.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, V. R. teigimu, teismas neįvertino jo parodymų, jog rytą prabudus A. V. jam prisipažino, jog jį išprievartavo oraliniu ir analiniu būdais, taip pat neįvertino, kad jis (V. R.) davė nuoseklius parodymus apie savo savijautą ryte, po nusikaltimo padarymo: jam skaudėjo išangę, pykino, jis pastoviai jautė tuštinimosi poreikį. Mano, kad vien ta aplinkybė, jog jis dėl apsvaigimo negali konkrečiai papasakoti A. V. veiksmų, nėra pagrindas pastarąjį išteisinti.
Nukentėjusiojo įsitikinimu, teismas taip pat nepagrįstai kritiškai vertino kaip nenuoseklius jo parodymus, kad po seksualinės prievartos veiksmų jis buvo pasimetęs ir išsigandęs. Pažymi, kad iki tol jis jokių homoseksualių santykių nėra turėjęs, supratęs, kad yra išprievartautas, jautė gėdą, buvo pasimetęs, bijojo apie tai prasitarti savo artimiesiems, todėl į namus nėjo. Mano, jog teismas nepagrįstai liudytojo E. J. parodymus, jog jis (V. R.) jiems susitikus buvo kaip nesavas, pasimetęs, vertino kaip šališkus.
Šalies argumentai
V. R. skunde taipogi teigia, kad jis su A. V. prekybos centre „S.“ buvo ir telefoną rinkosi ne sausio 6 dieną, o sausio 4 dieną, t. y. tą pačią dieną, kai A. V. atvažiavo į Šiaulius. Nurodo, kad sausio 4 d. A. V. telefono nepirko, jį tik išsirinko, o pirko telefoną sausio 6 d. jam (V. R.) nedalyvaujant. Teigia, kad po nusikaltimo padarymo, sausio 6 d., jis atėjo į bažnyčią apie 21.30 val., turėdamas tikslą atiduoti telefoną ir pirštines. Nurodo, kad daiktus A. V. norėjo atiduoti dėl to, jog suprato, kad A. V. yra prievartautojas, žinodamas, kad ateityje su juo nebendraus ir neturės jokių reikalų.
Be to, anot apelianto, teismas neteisingai nepagrįstai vertino byloje esančią SMS žinučių išklotinę kaip jo ir A. V. susirašinėjimą. Teigia, kad neteisingai nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 5 lapas) nurodyta, jog atsakydamas į klausimą jis (V. R.) nurodė, kad jo telefono numeris 2012 m. gruodžio mėnesį buvo (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog į šį klausimą jis atsakė, kad neprisimena, koks buvo jo telefono numeris, todėl nėra tikras, ar byloje esančioje SMS žinučių išklotinėje yra jo SMS žinutės.
Šalies argumentai
V. R. teigimu, jis į policiją pavėluotai kreipėsi ir iš karto apie nusikaltimą įtėviams nepapasakojo todėl, kad buvo išsigandęs, pasimetęs, jautė gėdą dėl to, kas jam buvo padaryta.
Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai jo parodymų prieštaringumą patvirtinančiu įrodymu laikė ekspertės J. Kukienės ir specialistės I. Linkevičienės parodymus. Teigia, kad teismas ekspertės ir specialistės parodymus vertino atsietai nuo kitų įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad specialistės nurodė, jog spermijų paieška praėjus daugiau kaip parai yra netikslinga, be to, spermijai greitai žūva, todėl jeigu jie nebuvo rasti dėmėje, neatmestina galimybė, kad rasti DNR pėdsakai yra būtent A. V. spermos. Mano, kad visiškai neįsivaizduojama tikimybė, kad sperminio skysčio dėmėje A. V. DNR galėjo atsirasti nuo jo seilių – tai būtų per didelis sutapimas. O kad DNR nebuvo paliktas nuo A. V. prisilietimo, teisme paaiškino apklausta specialistė, kuri nurodė, kad prakaitas neturi DNR, jo palikti taip pat negali paviršiniai odos sluoksniai. Atkreipia dėmesį, kad DNR pėdsakas rastas būtent sperminio skysčio dėmėje, o ne paprastai ant rūbų.
Nukentėjusysis prašo atsižvelgti į tai, kad konkreti medžiaga, kuria jis buvo apsvaigintas, nebuvo nustatyta. Rasti tik medžiagos pėdsakai, todėl jų skilimo laikas nėra tiksliai nustatytas. Teigia, kad teismas neįvertino ir specialisto parodymų svarbos, kad psichotropinių medžiagų pasišalinimo iš organizmo laikas priklauso ir nuo organizmo savybių, ir nuo pavartotos medžiagos kiekio. Mano, kad dėl to, jog jis buvo stipriai apsvaigintas ir nejautė su juo atliekamų smurtinių veiksmų, akivaizdu, kad buvo pavartotas didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Medicininėje literatūroje nurodoma, kad psichotropinės medžiagos pasišalinimo iš organizmo laikas priklauso nuo kepenų veiklos ir nuo to, kaip dažnai yra šlapinamasi iki tyrimo. Nurodo, kad jo kepenys, inkstai ir šlapimo pūslė yra sveiki, todėl jis šlapinasi nedažnai. Apelianto įsitikinimu, vien ta aplinkybė, kad A. V. gydytojas nebuvo paskyręs psichotropinių vaistų, vaistai buvo paskirti jo (V. R.) įmotei E. R., nesuteikia teismui pagrindo abejoti jo parodymais, kad 2013 m. sausio 5 d. apie 21 val. jis buvo A. V. apsvaigintas kai išgėrė pastarojo pasiūlyto alkoholinio gėrimo ir psichotropinių vaistų.
Be to, pasak V. R., teismas nepagrįstai kaip jo parodymų prieštaringumą patvirtinantį įrodymą nurodė eksperto J. Sakalo išvadą ir jo parodymus teisme. Mano, kad vien ta aplinkybė, jog ekspertas jo kūne sužalojimų nerado, nepatvirtina A. V. nekaltumo. Teigia, kad dėl to, jog buvo apsvaigintas, nieko neprisimena, suprantama, kad negalėjo priešintis, todėl jo kūne sužalojimų ir nebuvo rasta. Nukentėjusio vertinimu, eksperto pasisakymas, kad jam „ši situacija yra keista visomis aplinkybėmis, <...> jei būna smurtinis lytinis aktas, įprasta, kad ant nukentėjusiojo, ar ant įtariamojo kūno lieka kokios nors sužalojimo žymės“, yra tik eksperto prielaidos ir samprotavimai, kuriais teismas nepagrįstai grindė išteisinamąjį nuosprendį.
Nukentėjusiojo manymu, teismas be pagrindo išteisinamąjį nuosprendį grindė liudytojų A. D. ir A. B. parodymais, iš kurių teismas sprendė, kad nusikaltimas prieš jį (V. R.) negalėjo būti įvykdytas bažnyčios jaunimo kambaryje, nes šis kambarys, pasak liudytojų, yra nešildomas ir užrakintas. Nurodo gerai prisimenantis, kad jis pabudo ne vaikų, o jaunimo kambaryje. Mano, kad liudytojai A. D. ir A. B. davė teismui neteisingus parodymus turbūt siekdami išvengti atsakomybės, kad bažnyčios patalpose daromi nusikaltimai, be to, siekdami padėti išvengti A. V. atsakomybės, siekė nukreipti ikiteisminio turimo pareigūnus klaidinga linkme, kad nebūtų surasti nusikaltimo pėdsakai.
V. R. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai esmingai įtakojo jo išvadą dėl A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Atsikirtimais į nukentėjusiojo V. R. apeliacinį skundą išteisintasis A. V. prašo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apylinkės teismas ypatingai atidžiai ir kruopščiai išnagrinėjo visas jam pateikto kaltinimo aplinkybes ir remdamasis liudytojų, ekspertų parodymais, daiktiniais ir kitais įrodymais, kurie neginčijamai įrodo jo teisumą, priėmė pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
Atsikirtimuose pažymima, kad fondas neprivalo rūpintis pilnamečiais asmenimis ir ypač tais, kurie turi savo tėvus. Tik sužinojęs apie V. R. problemas, t. y. apie tai, kad jis yra įtėvio išvarytas iš namų, laikinai gyvena pas savo įmotę E. R., kuri nepajėgi pastaruoju rūpintis, fondas nutarė V. R. rūpintis, jam padėti susirasti darbą. Fondas, vykdydamas savo duotą įsipareigojimą, 2013 m. sausio 4 d. tarpininkavo įdarbinant V. R., pastarajam buvo išduota UAB „S.“ pažyma apie jo įdarbinimą. Jam (A. V.) 2013 m. sausio 4 d. esant Šiauliuose išsiaiškinus su V. R. ir jo įtėviu J. R., kad laikinai V. R. duotos fondo materialinės vertybės ne tik nesugrąžintos, bet ir „pradangintos“, iš fondo pavogti kiti daiktai (2012 m. gruodžio 27 d. – vyriški odiniai batai, vėliau – 2013 m. sausio 6 d. – vyriškos odinės pirštinės), jis (A. V.) pareiškė V. R. ir jo įtėviui, kad atsiskaitytų už materialines vertybes, ir, kad į darbą darbdavys jo nepriims, nes nesąžiningi darbuotojai prekybos tinkle nereikalingi. Juolab, kad jam darbas būtų patikėtas su materialinėmis vertybėmis ir pinigais. A. V. manymu, parašydamas pareiškimą Šiaulių policijai ir jį apšmeiždamas, tokiu būdu V. R. susitaikė su savo namiškiais, be to, jis nenorėjo grąžinti fondui daiktų. Be to, V. R. tik 2013 m. birželio 17 d. pateikė 10 000 Lt ieškinį neturtinei žalai atlyginti taip norėdamas pralobti.
Šalies argumentai
A. V. atsikirtimuose taip pat nurodo, kad bažnyčioje jis naudojosi antklodėmis, pagalve, kitais daiktais, ant kurių galėjo likti jo ir V. R. mikrodalelių, o ekspertai galėjo lengvai nustatyti, ar V. R. apskritai buvo ir miegojo bažnyčios patalpose, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, V. R. policijos pareigūnams nurodė ne tą kambarį, kuriame jis (A. V.) miegojo. Mano, kad V. R. skundo teiginiai yra subjektyvūs samprotavimai siekiant jam palankaus sprendimo ir neturtinės žalos priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismo posėdyje nukentėjusysis, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.
BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
Kaip matyti iš A. V. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jis nurodė, kad sausio 4 d. atvažiavo į Šiaulius, nes buvo sutarta su UAB „O.“ darbdaviu, kad jis įdarbins V. R. ir jam išduos pažymą mokyklai, kad pastarasis galėtų mokytis laisvu grafiku. Sausio 4 d. po pietų jis su V. R. nuvyko pas darbdavį, po to jie išsiskyrė. Apie 20 val. jie kartu atvažiavo į bažnyčią, esančią (duomenys neskelbtini). Apie 21 val. jie, t. y. jis (A. V.), V. R. ir A. D. virtuvėje pavalgė, ir apie 21.30 val. V. R. iš bažnyčios išėjo, o jis (A. V.) liko nakvoti bažnyčioje. A. D. jam leido nakvoti vaikų kambaryje. Sausio 5 d. jis žadėjo su V. R. nueiti pas jo įtėvį, tačiau, kadangi pastarasis į bažnyčią atvažiavo vėlai, jie nutarė pas įtėvį nuvažiuoti kitos dienos rytą. Sausio 6 d. jis nuvažiavo pas V. R. įtėvį J. R.. Po to paskambino V. R. ir pasiūlė jam susitikti, nes norėjo išsiaiškinti dėl V. R. negrąžinamų daiktų. Jie susitiko lauke prie prekybos centro „S.“. Prekybos centre jis (A. V.) nusipirko mobiliojo ryšio telefoną, kartu su juo buvo ir V. R., kuris jam padėjo išsirinkti telefono numerį. Kadangi V. R. nesutiko kartu su juo vykti pas pastarojo įtėvį, jis (A. V.) nuvyko vienas ir pasakė, kad V. R. dėl kompiuterio melavo, iš tiesų jis kompiuterį yra pardavęs internetu. Po sausio 6 d. jis su V. R. nebuvo susitikęs. Atsakydamas į jam pateiktus klausimus A. V. paaiškino, kad jis su V. R. alkoholio negėrė, antidepresantų neturi, jų V. R. į gėrimą nemaišė, intymių santykių su V. R. neturėjo. Taip pat nurodė, kad V. R. bažnyčioje (duomenys neskelbtini) gatvėje kartu su juo nenakvojo, į antrąjį aukštą nelipo, jis pats (A. V.) nakvojo bažnyčios vaikų kambaryje, į svečių kambarį net nebuvo įėjęs ir negalėjo įeiti, nes nebuvo rakto. Paaiškino, kad sąmoningai prie V. R. niekada nesilietė, nors prisiliesti galėjo, mano, kad jo DNR ant V. R. rūbų galėjo būti rasta dėl to, kad pastarasis gal aštuonis kartus buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini), į labdaros – paramos fondą, yra likęs ten nakvoti, jie yra sveikinęsi, vienas prie kito prisilietę, be to, bekalbant galėjo užtikšti seilių (2 t. 163-166 b. l.). Kadangi išteisintojo A. V. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, netikėti minėtų parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo.
Kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas A. D. patvirtino, kad tuomet, kai A. V. ir V. R. atvažiavo į bažnyčią, jau buvo sutemę, jie virtuvėje atsigėrė arbatos, A. V. ir V. R. užvalgė. Po to A. V. pasakė, kad palydės V. R. namo, o jis (A. D.), palikęs pastaruosius virtuvėje, nuėjo miegoti. Jis A. V. parodė vaikų kambarį, ten buvo sofa-lova, patalynė. Šeštadienį jis atsikėlė septintą valandą ryto, V. R. ryte bažnyčioje nematė. Kambarys, kuriame nakvojo A. V. yra antrame aukšte, už jo kambario, kambarių sienos ribojasi. Būdamas savo kambaryje jis nieko įtartino negirdėjo. Liudytojas A. D. taip pat paaiškino, kad kita namo pusė yra šalta, nešildoma, be to, užrakinta (2 t. 153-154 b. l.).
Liudytojas A. B., Septintosios dienos adventistų bažnyčios pastorius teisiamajame posėdyje parodė, kad jis yra leidęs A. V. nakvoti bažnyčioje. Taip pat nurodė, kad iš A. D. sužinojo, jog A. V. nakvojo vaikų kambaryje, nes jaunimo kambarys nešildomas, be to, vaikų kambarys nerakinamas, o jaunimo – rakinamas ir A. D. rakto nuo jaunimo kambario neturi. Parodė, kad į maldos namus atvykęs pareigūnas prašė parodyti vieną kambarį antrajame aukšte, jis kartu su tyrėju ir V. R. užlipo į antrą aukštą, V. R. nurodė tyrėjui kambarį ir į jį įėjo. Jo buvo paprašyta parodyti jaunimo kambarį, jis šį kambarį atrakino, nes raktas yra pas jį (2 t. 158-1589 b. l.).
Iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) esantis gyvenamasis namas, kuriame įsikūrusi Septintosios dienos adventistų bažnyčia, šios bažnyčios antrajame aukšte esantis kambarys (1 t. 9-14 b. l.).
Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys liudija, kad tyrimui V. R. atvyko 2013 m. sausio 9 d. 13.45 val., atlikus šlapimo tyrimą rasta triciklių antidepresantų pėdsakų (1 t. 63 b. l.).
Iš išrašo iš E. R. medicininių dokumentų matyti, kad jai buvo išrašyti vaistai Xanax ir Lexotanil (1 t. 29 b. l.).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. R. kūne ir burnoje sužalojimų nėra, V. R. išangės aplinkoje ir tiesiojoje žarnoje sužalojimų nėra (1 t. 65 b. l.).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. V. kūne sužalojimų nerasta, nerasta sužalojimų A. V. išoriniuose lytiniuose organuose (1 t. 67 b. l.).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ant V. R. džinsinių kelnių, džemperio ir marškinėlių rastas sperminis skystis. Atlikus DNR tyrimą su „AmpFISTR NGM“ reagentų rinkiniu gautas V. R. DNR profilis su 99,9999999999% tikimybe, o su „AmpFISTR Yfiler“ reagentų rinkiniu ant V. R. džemperio gautas dominuojantis V. R. Y haplotipas ir A. V. Y haplotipas su 99,9% tikimybe tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su A. V. nesusijusių asmenų (1 t. 74-77 b. l.).
Teisiamojo posėdžio metu ekspertė J. Kukienė paaiškino, kad DNR tyrimas negali atsakyti į klausimą, kieno yra sperminis skystis, nes DNR yra vienoda tiek iš kraujo, tiek iš sperminio skysčio, tiek iš lietimosi pėdsakų. Patvirtino, kad buvo rasta ir V. R., ir A. V. DNR. Ten galėjo būti ir seilės, jei ant daikto yra mišri dėmė, tai joje gali būti visko. Nors viename objekte buvo rasta abiejų asmenų DNR, tai nereiškia, kad tai buvo sperma. DNR yra išskiriama iš ląstelių, kurios turi branduolį. Tai gali būti lytėjimo, čiupinėjimo rezultatas, prakaito dalelės. Neatmetama galimybė, kad A. V. galėjo prie rūbų prisiliesti, nusičiaudėti ir taip ant jų atsirado pastarojo DNR. Ekspertė taip pat paaiškino, kad buvo tirti penki objektai, visuose buvo gautas V. R. DNR. Todėl galima teigti, kad iš V. R. sperminio skysčio ir buvo gautas DNR produktas (2 t. 157-158, 159-160 b. l.).
Specialistė I. Linkevičienė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad dėl to, jog DNR yra dviejų žmonių, nėra galimybės nustatyti, kurio yra sperminis skystis. Tyrimo metu nustatyta, kad dominuojantis – V. R. Y, kitas skystis, kuris susimaišęs, gali būti ir sperminis skystis, ir kitokie iš kūno išskiriami skysčiai, gali būti ir odos epitelis. Kur yra V. R. sperminis skystis, tai yra V. R. sperma (2 t. 167-168 b. l.).
Netikėti minėtų specialisčių išvadomis ir jų paaiškinimais teisme nėra pagrindo. Bylos duomenys liudija, kad išvadas pateikė kompetentingos specialistės, būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jos būtų suinteresuotos bylos baigtimi, nėra. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ekspertės ir specialistės paaiškinimus įvertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, todėl sutikti su apelianto skundo teiginiu, kad teismas minėtus paaiškinimus vertino atsietai nuo kitų įrodymų, nėra pagrindo.
Kaip liudytojas apklausiamas gydytojas – psichiatras T. Dereškevičius teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis pagal V. R. šlapimo biologinės terpės bandinį nustatė triciklių antidepresantų pėdsakus. Nurodė, kad šių vaistų skilimo pusperiodis yra nuo 10 iki 36 valandų, praėjus po vaistų pavartojimo keturioms paroms, šių medžiagų žmogaus organizme neturėtų būti išlikę (2 t. 161-162 b. l.).
Kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme paklaustas teismo medicinos ekspertas J. Sakalas į teisėjos klausimus atsakė, kad tuo atveju, kai būna smurtinis lytinis aktas, įprastai ant nukentėjusiojo kūno lieka kokios nors sužalojimo žymės. Šiuo atveju nei V. R., nei A. V. sužalojimų nebuvo nustatyta. Pastebėjo, kad nagrinėjama situacija yra keista, nes jei kas nors būtų buvę daroma prieš nukentėjusiojo valią, vis tik kurioje nors kūno dalyje kokių nors sužalojimų būtų likę. Nurodė negalintis atsakyti, ar su miegančiu, apsvaigintu asmeniu galima atlikti tokio pobūdžio veiksmus. Iš nurodomų aplinkybių nepanašu, kad nukentėjusysis būtų taip staiga „išsijungęs“. Pažymėjo, kad noras ryte tuštintis yra normalus (2 t. 181-182 b. l.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad A. V. padarė BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir pagrįstai pastarajam priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir motyvuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi visiškai, o kitais tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo V. R. parodymus pirmosios instancijos teismas pagristai vertino kritiškai. Pagal V. R. parodymus, jam su A. V. būnant Septintosios dienos adventistų bažnyčioje, virtuvėje, A. V. jam davė išgerti kažkokio alkoholinio gėrimo, kurį išgėrus jam pasidarė labai silpna ir jis daugiau nieko nebepamena. Kitos dienos ryte jis pabudo bažnyčioje apie 9 val. didžiajame kambaryje, numautomis kelnėmis ir kelnaitėmis. Jam labai skaudėjo išangę, truputį svaigo galva, labai norėjosi į tualetą. Pats A. V. jam pasakė, kad su juo (V. R.) jam miegant, lytiškai santykiavo, sakė, kad santykiavo oraliniu ir analiniu būdais. Šių V. R. parodymų kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, priešingai – juos paneigia. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje sprendė pirmosios instancijos teismas, pagal nukentėjusiojo parodymus darytina prielaida, kad A. V. virtuvėje, esančioje pirmajame namo aukšte, užmigusį V. R. turėjo užsinešti į antrajame namo aukšte esantį jaunimo kambarį, kuris, liudytojų A. D. ir A. B. parodymais, buvo užrakintas, nešildomas, o raktas nuo šio kambario buvo pas A. B.. Be to, kaip jau minėta, A. V. nurodė, kad jie su A. R. išsiskyrė tą patį, t. y. sausio 4 d. vakarą, apie 21.30 val., ir jis (A. V.) vienas nuėjo miegoti į vaikų (o ne į jaunimo) kambarį. Šiuos A. V. parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. Minėtus A. V. parodymus patvirtina, o V. R. parodymus paneigia anksčiau paminėti liudytojo A. D. parodymai, kad kitą rytą atsikėlęs 7 valandą jis bažnyčioje V. R. nematė (V. R. teigimu, jis prabudo apie 9 val.). Parodymus liudytojai A. D. ir A. B. davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, šiuos parodymais patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl netikėti minėtais parodymais ir juos vertinti kaip minėtų asmenų siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl bažnyčios patalpose daromų nusikaltimų, taip pat kaip jų siekį padėti išvengti atsakomybės A. V., nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kitos apelianto skunde nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad A. V. kviesdavo jį atvykti į (duomenys neskelbtini), jam pasakė, kad jis yra įvaikintas, davė jam daiktus, o po to jį apkaltino šiuos daiktus neva pasisavinus, į Šiaulius buvo atsivežęs savo patalynę, vyko pas jo (V. R.) įtėvį, A. V. kaltės padarius BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą taip pat nepatvirtina. Iš labdaros ir paramos fondo „B. s.“ įstatų matyti, kad vienas iš fondo veiklos tikslų be kita ko yra teikti teisines paslaugas, t. y. konsultuoti, atstovauti įvairiose įstaigose asmenims, mažai aprūpintoms šeimoms, bedarbiams, asmenims, kurių gaunamos pajamos negali užtikrinti minimalaus gyvenimo lygio (1 t. 187-189 b. l.) ir bylos duomenys patvirtina, kad A. V. siekė padėti V. R. įsidarbinti (3 t. 17 b. l.). Byloje surinkti duomenys, tarp jų ir V. R. raštas LPF „B. s.“ (3 t. 20 b. l.), Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis (3 t. 12 b. l.), piniginių perlaidų kvitų kopijos (3 t. 16, 18) patvirtina, kad V. R. naudojimuisi iš LPF „B. s.“ buvo gavęs nešiojamąjį kompiuterį „Hp“ bei mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“ ir šių daiktų negrąžino, taigi, A. V. turėjo pagrindą kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo V. R. pradėjimo. Iš bylos duomenų matyti, kad būtent dėl minėtų aplinkybių, o ne dėl to, kad „sužinoti, ar jis pasiskundė tėvui apie įvykdytą nusikaltimą“ A. V. kreipėsi į V. R. įtėvį J. R.. Duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad jis ryte bažnyčioje atsibudo pusnuogis, A. V. jam prisipažino, jog su juo tenkino lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdais, taip pat nėra. Taipogi atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas J. Sakalas paaiškino, kad noras ryte tuštintis yra natūralus, be to, esant smurtiniam lytiniam aktui įprastai ant nukentėjusiojo ar ant įtariamojo kūno lieka kokios nors sužalojimo žymės. A. V. kaltės nepatvirtina ir tai, kad liudytojo E. J. parodymais, jam susitikus su V. R. pastarasis buvo kaip nesavas. Tiek iš V. R., tiek iš E. J. parodymų matyti, kad jie yra draugai, taigi, E. J. galėjo būti suinteresuotas duoti V. R. palankius parodymus. Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tik tais E. J. parodymais, jog jie su V. R. buvo susitikę 2013 m. sausio 6 d. vakare, kad V. R., grįžęs iš A. V., nakvojo pas jį (E. J.).
Apelianto skundo teiginys, kad jis A. V. padėjo išsirinkti mobiliojo ryšio telefoną ne 2013 m. sausio 6 d., o sausio 4 d., A. V. kaltę nei patvirtina, nei paneigia.
Kadangi teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti V. R. parodymai (2 t. 144-148 b. l.), kad jo mobiliojo ryšio telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini), pastarojo skundo argumentas, jog tokie jo parodymai skundžiamame nuosprendyje surašyti neteisingai, atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad atsakydamas į teisėjos klausimus V. R. patvirtino, jog tuo metu jis turėjo vieną telefoną, iš savo telefono bendravo SMS žinutėmis su A. V., pripažino, kad kalbėjo dėl vagysčių ir dėl kreipimosi į policiją.
Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad teismas neįvertino specialisto paaiškinimo, jog psichotropinių medžiagų pasišalinimo iš organizmo laikas priklauso nuo organizmo savybių ir nuo pavartotos medžiagos kiekio, atkreipiamas dėmesys, kad specialistas T. Dereškevičius teisiamajame posėdyje paaiškino, jog triciklių antidepresantų skilimo pusperiodis yra nuo 10 iki 36 valandų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad V. R. tyrimas buvo atliktas praėjus dvigubai ilgesniam laiko tarpui nuo jo nurodyto laiko, kada jis galbūt pavartojo minėtas medžiagas. Be to, kaip teisingai pastebėta skundžiame nuosprendyje, byloje nenustatyta, kad A. V. būtų buvę paskirti kokie nors psichotropiniai vaistai, pagal bylos duomenis vaistai Lexotanil ir Xanax buvo išrašyti V. R. įmotei E. R., pas kurią pastarasis atėjo 2013 m. sausio 8 d. vakare.
Nors, kaip teisingai skunde nurodo apeliantas, eksperto J. Sakalo išvada, kad jo, t. y. V. R. kūne sužalojimų nebuvo rasta, neginčijamai nepatvirtina A. V. nekaltumo, ši išvada taipogi nepatvirtina ir A. V. kaltės padarius BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Be to, kaip jau buvo minėta, teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o ne vien ekspertų išvadomis.
Kadangi V. R. apeliacinis skundas netenkinamas ir skundžiamas išteisinamasis apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti, taip pat atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys priteisiamas iš kaltininko, o tuo atveju, jeigu kaltinamasis išteisinamas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys atmetamas, apelianto prašymas priteisti jam iš A. V. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nukentėjusiojo V. R. apeliacinį skundą.