Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-13 · Administracinė byla Nr. eI-6834-362/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-13
Bylos Nr.
eI-6834-362/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01733-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arvydas Martinavičius, Virginijus Stankevičius, Jarūne Sedalienė
Atsakovas
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
(duomenys neskelbtini)
Administracinė byla Nr. eI-6834-362/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01733-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 13 d.Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjo duomenys neskelbtini atstovei advokatei E. V.,atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovei Ž. R.,

trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyriaus atstovei I. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl nutarimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. nutarimą skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą Nr. IRSA-4. Teismui nepanaikinus 2018 m. liepos 24 d. nutarimo skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą Nr. IRSA-4, pakeisti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. nutarimą skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą Nr. IRSA-4, paskiriant (duomenys neskelbtini) minimalią Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatytą baudą – 289 Eur.

Pareiškėjas skunde bei jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad 2018 m. birželio 25 d. atsakovas raštu Nr. SSA-262 nurodė, jog priimtas sprendimas pradėti nustatyto pažeidimo nagrinėjimo procedūrą reklaminės veiklos subjekto, pareiškėjo, atžvilgiu dėl galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimų, numatytų 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 4 dalyje, 12 dalyje, pažeidimo. 2018 m. liepos 3 d. bendrovė pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog 2014 m. gegužės 9 d. gavo atsakovo sąskaitą, kurioje nurodyta, jog leidimas išorinei reklamai galioja iki 2019 m. gegužės 12 d. Taip pat nurodė, jog praėjus metams, negavo sąskaitos, raginimo, priminimo ar kitokio pranešimo, kad reikia mokėti už išorinę reklamą. Bendrovė, gavusi 2014 m. gegužės 9 d. sąskaitą, suprato, jog leidimas galioja iki 2019 m. gegužės 12 d. ir apmokėjimui atsiųsta sąskaita yra už visą leidimo galiojimo laikotarpį.

Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimas neatitinka Reklamos įstatyme nustatytos formos ir turinio reikalavimų. Jame nėra nurodytos visos svarbios faktinės aplinkybės, t. y. atsakovas nenurodė, jog pats savo veiksmais suklaidino bendrovę – 2014 m. gegužės 9 d. pateikė sąskaitą, kurioje nurodyta, jog leidimas išorinei reklamai galioja iki 2019 m. gegužės 12 d. Bendrovė šias aplinkybes nurodė ir savo paaiškinimuose atsakovui. Reklamos įstatymo 25 straipsnio 17 dalies 5 punktas imperatyviai įpareigoja nutarime nurodyti Reklamos įstatymo pažeidimų faktinės aplinkybės. Ginčijamame nutarime iš esmės nurodyta tik tai, jog leidimas išorinei reklamai galiojo iki 2015 m. gegužės 12 d. ir pareiškėjas pasibaigus leidimo galiojimui nenukabino reklamos ir nesutvarkė aplinkos. Tai nėra pakankama Reklamos įstatymo pažeidimui konstatuoti. Nenurodytos kitos svarbios aplinkybės (dėl paties atsakovo neteisėtų veiksmų). Akivaizdu, kad ginčijame Nutarime nepakanka vien išvardinti dokumentus, tačiau būtina ir bent minimali surinktų įrodymų analizė, šios analizės atsakovas neatliko ir nepateikė. Nutarime nėra nurodyti motyvai, pagrindžiantys baudos skyrimą ir baudos dydį. Atsakovas nurodė tik lengvinančias aplinkybes, jokių kitų aplinkybių, kurios individualizuotų paskiriamą sankciją, atsakovas nenurodė. Nutarime nėra pateikto atsakovo įvertinimo dėl bendrovės pateiktų paaiškinimų. Nutarime atsakovas remiasi 2018 m. birželio 20 d. išorinės reklamos įrengimo patikrinimo aktu Nr. TPSA-754, tačiau bendrovei šis aktas pateiktas nebuvo. Nutarime nurodyta netiksli jo apskundimo tvarka.

Pareiškėjas teigia, jog atsakovas savo veiksmais suklaidino bendrovę, nurodydamas, jog leidimas išorinei reklamai galioja iki 2019 m. gegužės 12 d. Per laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 12 d. atsakovas nesiėmė jokių veiksmų – nesikreipė į bendrovę, nesiuntė įspėjimų, priminimų, neatliko patikrinimų, neatsiuntė sąskaitų. Taigi tokiu savo neteisėtu veikimu pats atsakovas sudarė sąlygas, jog bendrovė, sąžiningai ir teisėtai tikėdamasi, jog leidimas išorinei reklamai galioja iki 2019 m. gegužės 12 d., nesiėmė jokių veiksmų nuo 2015 m. gegužės 12 d. (nesikreipė dėl naujo leidimo išdavimo). Nurodo, kad minėti pažeidimai yra esminiai ir sudaro pakankamą pagrindą ginčijamą Nutarimą panaikinti.

Skunde taip pat nurodoma, kad atsakovas, skirdamas baudą, neturėjo duomenų apie pareiškėjo veiklos pajamas už praėjusius finansinius metus. Dėl to baudos dydis parinktas pažeidžiant Reklamos įstatymo 24 straipsnio 9 dalies reikalavimus. Skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskirta 1200,00 Eur bauda, tačiau nenurodyta, jog bauda paskiriama atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, taip pat ir į metines pajamas už praėjusius finansinius metus, kurių skiriant baudą institucijos įgaliotas atstovas neturėjo. Taigi, ginčijamame nutarime visiškai nemotyvuota, kodėl pareiškėjui paskirta 1200,00 Eur bauda. Pareiškėjo vertinimu atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, pateikė paaiškinimus, stengėsi pašalinti pažeidimą – operatyviai 2018 m. rugpjūčio 3 d. pateikė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą. Pareiškėjas sąžiningai ir pagrįstai tikėjosi, jog leidimas Nr. RL-1401 išorinei reklamai galioja iki 2019 m. gegužės 12 d. ir sąskaita apmokėjimui pateikta už visą leidimo galiojimo laikotarpį. Atsakovas savo veiksmai suklaidino bendrovę. Taip pat nenustatyta, kad dėl pareiškėjo skleistos reklamos būtų kreipęsi nukentėję asmenys, kad pareiškėjas tokia reklama padarė žalos. Taigi, tuo atveju, jei teismas Nutarimo nepanaikintų, pareiškėjas prašo atsižvelgti į šio pažeidimo padarymo aplinkybes, pavojingumo laipsnį, į teisingumo ir protingumo principus, bei į tai, jog atsakovas nepagrindė bei neįrodė kokią žalą pareiškėjas padarė, todėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui paskirta 1200,00 Eur bauda yra neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, todėl paskirta bauda mažintina iki 289 Eur. Sumažintas baudos dydis gali pasiekti numatytus sankcijos už teisės pažeidimą tikslus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime bei atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyrius, vykdydamas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimų laikymosi kontrolę Šiaulių mieste, 2018 m. birželio 20 d. Faktinių duomenų patikrinimo aktu Nr. TPSA-754 fiksavo, kad adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose yra skelbiama išorinė vaizdinė reklama, kuriai yra pasibaigęs Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduoto leidimo galiojimo terminas ir ši reklama yra skelbiama neturint naujo leidimo. Atsižvelgiant į tai, buvo nuspręsta pradėti procedūrą dėl Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimų ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyriaus 2018 m. birželio 25 d. raštu Nr. SSA-262 „Dėl pranešimo“ pareiškėjo buvo paprašyta pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių, dėl kurių buvo pradėta pažeidimo nagrinėjimo procedūra bei paaiškinimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjo padaryto Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų pažeidimo nagrinėjimo procedūros metu buvo priimtas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. IRSA-4 „Skirti Lietuvos Respublikos įstatyme nustatytą baudą“, kuriuo pareiškėjui už 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo Nr. VIII-1S71 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto (draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą), 12 straipsnio 4 dalies (išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis) ir 12 straipsnio 12 dalies (pasibaigus leidimo galiojimo terminui reklaminės veiklos subjektas per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą privalo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką) nuostatų pažeidimą paskirta 1200 eurų bauda.

Nurodo, kad nutarimas surašytas nuosekliai laikantis Reklamos įstatymo 25 straipsnio 17 dalyje nutarimo turiniui nustatytų reikalavimų, yra aiškus ir suprantamas bei atskleidžiantis pažeidimo ir pažeidimo nagrinėjimo procedūros esmę. Nutarime yra užfiksuotos faktinės aplinkybės, liudijančios Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimą, t, y. nurodyta, kad 2018 m. birželio 20 d. buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 12 d. pasibaigus savivaldybės administracijos leidimo įrengti išorinę reklamą Nr. RL-1401 galiojimo terminui, nepanaikino bendrovei priklausančios išorinės reklamos, įrengtos (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, t. y. neišardė specialiosios išorinės reklamos pateikimo priemonės ir nenukabino reklamos per 10 darbo dienų nuo leidimo įrengti išorinę reklamų galiojimo termino pabaigos. Nurodoma, kad pareiškėjas neįvykdė reklaminės veiklos subjekto prievolės, numatytos Išorinės reklamos Įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, per leidimą išduodančios institucijos nustatytą terminą išardyti reklaminį įrenginį ar nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką. Pažymėjo, kad nutarimo dalyje „Reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų (neveikimo) priimamas nutarimas, paaiškinimai ir jų įvertinimas“ yra nurodyta, kad pareiškėjas paaiškino, jog 2014 m. gegužės 9 d. gauta sąskaita buvo klaidingai suformuota, joje buvo nurodytas leidimo galiojimo terminas nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. gegužės 12 d., o vėliau, pareiškėjui negavus jokios sąskaitos ir priminimo, jis supratęs, kad sumokėjo už visą 5 metų laikotarpį. Be to, Nutarime motyvuojant baudos skyrimą ir dydį, būtent ši aplinkybė atsakovo struktūrinio padalinio buvo vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsakovas taip pat nurodė, kad kontrolės funkcija yra atsakovo funkcija, ji yra vykdoma pasirinktu dažnumu ir pagal pasirinktas miesto teritorijas tiek atsižvelgiant į atsakovo turimus žmogiškuosius išteklius, tiek į šiems specialistams pavestas kitas kontrolės funkcijas ir laiko sąnaudas joms atlikti. Tai, kad atsakovas neatliko patikrinimo ginčo situacijos atveju ir neužfiksavo pažeidimo, nėra pagrindas teigti, kad atsakovas veikė neteisėtai ir sukūrė pareiškėjui lūkesčius, viltis tikėtis, kad leidimas išorinei reklamai galioja iki 2019 m. gegužės 12 d. Pareiškėjo nurodytiems veiksmams, t. y. kad atsakovas turėjo bendrovei siųsti įspėjimus, priminimus ar sąskaitas nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi jokių priminimų ir sąskaitų atsakovas neturėjo teikti, nesant tam jokio pagrindo.

2014 m. gegužės 7 d. pareiškėjas atsakovui pateikė Paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą (GVA-1286). Šioje paraiškoje pareiškėjas pats nurodė reklamos skleidimo laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m, liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670, 15 punktas numato, kad pareiškėjas leidimą išduodančiai institucijai turi pateikti paraišką gauti leidimą, kurioje, be kitų duomenų, turi nurodyti ir reklamos skleidimo laikotarpį (15.1.4 punktas) bei išorinės reklamos įrengimo projektą (15.4 punktas). Taigi atsakovas, visų pirma, net neturi intereso pareiškėjui išduoti leidimą ilgesniam galiojimo terminui, nei prašo pats pareiškėjas, visų antra, teisės aktai institucijai, išduodančiai tokius leidimu, nesuteikia teisių išduoti ilgesnio galiojimo termino leidimą, nei prašo pats pareiškėjas. Taigi pareiškėjas, pats teikdamas ir pildydamas atsakovui paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, bei joje nurodydamas norą gauti leidimą 1 (vienerių) metų galiojimo terminui, akivaizdu, kad turėjo pageidavimą gauti leidimą, kuris galiotų 1 (vienerius), o ne 5 (penkis) metus. Akivaizdu, kad šioje situacijoje pareiškėjas naudojasi sąskaitoje padaryta technine klaida ir šios klaidos sąskaita bando išvengti atsakomybes ar bent ją sumažinti. Kita vertus, toje pačioje 2014 m. gegužės 9 d. sąskaitoje faktūroje, be kita ko, buvo nurodyta rinkliavos skaičiavimo formulė 19,66 kv. m. x 120,00 x 1 metai = 2359,00 Lt. Nurodyta mokama suma 2359,00 Lt. Be to, ne sąskaita faktūra suteikia teisę reklamos vietoje įrengti specialių išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą, o leidimas įrengti išorinę reklamą. Pareiškėjui buvo paskirta 1200 Eur bauda, t. y. mažesnė bauda, nei jos vidurkis. Būtent šią aplinkybę, kad 2014 m. gegužės 9 d. išrašytoje sąskaitoje buvo neteisingai įrašytas leidimo galiojimo laikas, atsakovo struktūrinis padalinys įvertino pareiškėjo naudai, kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip pat atsakovo struktūrinis padalinys skirdamas pareiškėjui baudą, įvertino ir tai, kad pareiškėjas iki šio Nutarimo priėmimo dienos nebuvo padaręs panašaus pobūdžio pažeidimų.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, palaiko atsakovo poziciją bei išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje kilo ginčas dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. nutarimo skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą Nr. IRSA-4 bei dėl paskirtos piniginės baudos dydžio proporcingumo padarytam pažeidimui. Bauda pareiškėjui buvo paskirta už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas, redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, draudžiantį įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą, 12 straipsnio 4 dalies ir 12 straipsnio 12 dalies pažeidimą, kad pasibaigus leidimo galiojimo terminui per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą neišardė specialios išorinės reklamos pateikimo priemonės, nenukabino reklamos ir nesutvarkė aplinkos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) 2014 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą. Paraiškoje nurodytas pareiškėjo prašomas reklamos skleidimo laikotarpis – nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2014 m. gegužės 8 d. išdavė pareiškėjui Leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. RL-1401. Leidimo grafoje „Leidimo galiojimo terminas (nuo, iki)“ nurodytos datos – nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 12 d.

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyriaus 2018 m. birželio 25 d. pranešimu Nr. SSA-262 pareiškėjas buvo informuotas, kad nustatyta, jog 2015 m. gegužės 12 d. pasibaigus leidimo galiojimo terminui, (duomenys neskelbtini) išorinės reklamos (duomenys neskelbtini) nepanaikino. Taip pat pareiškėjui pasiūlyta pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių, dėl kurių pradėta nustatyto pažeidimo nagrinėjimo procedūra, bei jas pagrindžiantys įrodymai. Pareiškėjas 2018 m. liepos 3 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2014 m. gegužės 9 d. gauta sąskaita yra klaidingai suformuota, nurodytas laikotarpis nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. gegužės 12 d. Praėjus metams negavo sąskaitos, raginimo, priminimo ar kitokio pranešimo, kad reikia mokėti už reklamą. Manė, kad yra sumokėję už laikotarpį iki 2019 m. gegužės 12 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyrius 2018 m. liepos 24 d. priėmė nutarimą Nr. ARSA-4 „Skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą“, kuriuo pareiškėjui už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 12 straipsnio 4 dalies ir 12 straipsnio 12 dalies pažeidimą skyrė 1200 eurų baudą.

Sprendžiant dėl ginčijamo nutarimo teisėtumo, turi būti įvertinta ir jo atitiktis nustatytiems turinio bei formos reikalavimams Viešojo administravimo įstatymo, Reklamos įstatymo kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs (ABTĮ 13 straipsnis, 20 straipsnis), kad Viešojo administravimo įstatymo nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo administracinėje veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovui savo veikloje privalu laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Objektyvumo principas numato, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos betarpiškai siejamos su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-111-6/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Reklamos įstatymo 25 straipsnio 17 dalis imperatyviai nustato, kad priežiūros institucijai atlikus pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas kolegialus organas arba asmuo priima nutarimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas arba, jeigu nėra šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą nutraukti. Kartu su bauda reklaminės veiklos subjektui gali būti skiriamas įpareigojimas nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą ar (ir) paneigti reklamą, kuri buvo pripažinta klaidinančia ar neleidžiama lyginamąja. Nutarime turi būti nurodyta: 1) priežiūros institucijos pavadinimas; 2) nutarimo priėmimo data ir vieta; 3) nutarimą priėmusio kolegialaus organo (asmens) duomenys, posėdžio sekretorius, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai; 4) reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, duomenys; 5) nustatytos šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo faktinės aplinkybės; 6) šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo faktą patvirtinantys įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas; 7) motyvai, pagrindžiantys baudos skyrimą ir baudos dydį; 8) šio įstatymo straipsnis, kuriame nustatyta atsakomybė už pažeidimą; 9) reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, paaiškinimai ir jų įvertinimas; 10) priimtas sprendimas; 11) nutarimo įvykdymo tvarka ir terminas; 12) nutarimo apskundimo terminai ir tvarka. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 9 dalyje taip pat imperatyviai nurodyta, jog už šio straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, 2, 3, 4 dalyse nurodytus pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Tai patvirtina, kad nustatant baudos dydį (konkrečiai viršutinę ribą) atsakovas privalo vadovautis tiek Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, tiek ir Reklamos įstatymo 24 straipsnio 9 dalimi.

Skundžiamame nutarime nurodyta, kad 2018 m. birželio 20 d. nustatyta, kad UAB „duomenys neskelbtini“ 2015 m. gegužės 12 d. pasibaigus savivaldybės administracijos leidimo įrengti išorinę reklamą Nr. RL-1401 galiojimo terminui, nepanaikino bendrovei priklausančios išorinės reklamos, įrengtos (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Pasibaigus leidimo RL-1401 galiojimo terminui, išorinė reklama (duomenys neskelbtini) laikoma (įrengta) neturint galiojančio Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduoto leidimo įrengti išorinę reklamą. Teismas konstatuoja, kad nutarime įvardintos Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo faktinės aplinkybės. Taip pat nurodytas nustatytų reikalavimų pažeidimo faktą patvirtinantis įrodymas – 2018 m. birželio 20 d. išorinės reklamos įrengimo patikrinimo aktas Nr. TPSA-754.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovo išduota sąskaita, kurioje nurodytas leidimo galiojimo terminas – 2019 m. gegužės 12 d., galėjo suteikti pagrindą manyti, kad leidimas įrengti išorinę reklamą pareiškėjui išduotas iki 2019 m. gegužės 12 d. Pažymėtina, kad būtent 2014 m. gegužės 8 d. leidimas įrengti išorinę reklamą Nr. RL-1401 yra tas dokumentas, kuris apibrėžia leidimo įrengti išorinę reklamą turėtoją, išorinės reklamos įrengimo adresą, leidimo galiojimo terminą ir kitas sąlygas. Leidime nurodyta, kad jis išduotas būtent tam laikotarpiui, kurį savo paraiškoje buvo nurodęs pareiškėjas. Be to, sąskaitoje-faktūroje, kuria remiasi pareiškėjas, taip pat nurodyta ir reklamos kainos apskaičiavimo formulė, kurioje aiškiai nurodyta, kad nustatyta 2359,00 Lt suma yra apskaičiuota už vienerius metus. Pareiškėjas, būdamas juridiniu asmeniu, kuriam taikomi aukštesni apdairumo ir rūpestingumo standartai (ypač buhalterinės apskaitos ir dokumentų tvarkymo), įvertinęs tiek savo paties paraišką, tiek išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą, tikrai turėjo suprasti, kad sąskaitoje-faktūroje nurodyta 2019 m. gegužės 12 d. data yra techninė rašymo klaida. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 13 d. buvo įrengęs išorinę reklamą, (adresu duomenys) neskelbtini, Šiauliai, neturėdamas tam leidimo. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos pasibaigus leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo terminui papildomai informuoti reklamos skleidėją apie tokio leidimo galiojimo pabaigą.

Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad už šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2, 4 ir 12 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą, o šio straipsnio 8 dalyje numatyta, kad atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo.

Atsakovas, spręsdamas dėl skirtinos baudos pareiškėjui dydžio, nurodė, kad kaip lengvinanti aplinkybė vertintina tai, jog 2014 m. gegužės 9 d. išrašytoje Šiaulių miesto savivaldybės sąskaitoje-faktūroje reklaminės veiklos subjektui buvo neteisingai išrašytas leidimo galiojimo laikas, taip pat tai, jog pareiškėjas iki šiol nebuvo padaręs panašaus pobūdžio pažeidimų.

Kiekvienas Reklamos įstatymo pažeidimo atvejis yra individualus, todėl priežiūros institucija, konstatavusi atitinkamą šio įstatymo pažeidimą, nutarime dėl įstatymo pažeidimo atitinkamo dydžio baudos paskyrimą turi motyvuotai pagrįsti pagal nustatytų aplinkybių visumą ir Reklamos įstatymo 24 straipsnio nuostatų reikalavimus. Teismas administracinėje byloje nagrinėja individualų ginčą ir vertina, ar priežiūros institucija tuo konkrečiu atveju reklaminės veiklos subjektui pagrįstai ir teisėtai taikė atitinkamą ekonominę sankciją.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu Nutarimu paskirtos baudos dydis yra motyvuotas ir individualizuotas pagal nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į Reklamos įstatymo 24 straipsnio reikalavimus. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalies reikalavimų prasme, Nutarime aiškiai nurodyta, kad atsakovas, vertindamas pažeidimo pobūdį, atsižvelgė į tai, jog įmonė pažeidimą padarė pirmą kartą, įvertino savo padarytą klaidą sąskaitoje-faktūroje. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Teismas taip pat vertina, kad paskirta bauda yra mažesnė nei baudos vidurkis, taip pat paskirtoji bauda yra mažesnė, nei suma, kurią pareiškėjas būtų sumokėjęs už vietinę rinkliavą už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 13 d. Taigi, teismo vertinimu, skiriant baudą, Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalis nepažeista.

Reklamos įstatymo 24 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad už šio straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atsakovo darbuotojai, turintys įgaliojimus nagrinėti Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimų bylas, tarpinstitucinio susitarimo pagrindu turi prieigas Juridinių asmenų registre bei naudoja juridinių asmenų veiklos ataskaitų, kuriose atsispindi finansinių metų pajamos, duomenis skiriant baudas. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovės. Pareiškėjas priešingų argumentų ar įrodymų teismui nepateikė, pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu neginčijo, kad atsakovas pažeidė Reklamos įstatymo 24 straipsnio 9 dalį. Taip pat teismas pažymi, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas kaip lengvinančią aplinkybę turėjo vertinti tai, jog pareiškėjas, gavęs nutarimą skirti baudą, operatyviai kreipėsi dėl naujo leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo. Pažymėtina, kad nutarimas skurti baudą buvo priimtas 2018 m. liepos 24 d., pareiškėjas dėl naujo leidimo išdavimo kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 3 d., t. y. atsakovas negalėjo nutarimo priėmimo dieną vertinti tų aplinkybių, kurių dar nebuvo įvykę.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę, konstatuoja, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos civilinės saugos, viešosios tvarkos ir sanitarijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. nutarimas skirti Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytą baudą Nr. IRSA-4 yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Taip pat spręstina, kad nutarimu paskirtos baudos dydis yra proporcingas padaryto pažeidimo mastui, todėl mažinti jo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Arvydas MartinavičiusJarūne SedalienėVirginijus Stankevičius