- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-16
- Bylos Nr.
- 2A-727-186/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Alma Urbanavičienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- O. L.
- Trečiasis asmuo
- N. L., UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- UAB „Florealis“
- Advokatai
- Eva Jankovska
- Kategorijos
- 40.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui O. L.
trečiajam asmeniui N. L.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Florealis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų O. L. ir O. L. ieškinį atsakovui UAB „Florealis“ dėl 49 500 Lt įsiskolinimo pagal buto dalies pirkimo-pardavimo sutartį priteisimo. Tretieji asmenys UAB DK „PZU Lietuva“, N. L. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai O. L. ir O. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Florealis“, prašydami priteisti iš jo kiekvienam ieškovui po 24 750 Lt skolos. Nurodė, jog 2006-10-26 ieškovai su atsakovu sudarė 2/3 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas turėjo sumokėti ieškovams 330 000 Lt dydžio buto dalies pardavimo kainą. Dalį šios sumos, t.y. 20 000 Lt, atsakovas ieškovams lygiomis dalimis sumokėjo 2006-10-04, o likusią dalį, t.y. 31 0000 Lt, atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovams lygiomis dalimis iki 2006-11-23, sutartyje nustatant konkrečią atsiskaitymo tvarką ir sąlygas. Remiantis Sutarties 5.5 punkto nuostata, pirkėjas įsipareigojo savo lėšomis sumokėti visus po šios sutarties pasirašymo atsiradusius nesumokėtus mokesčius ir už pardavėjus sumokėti gyventojų pajamų mokestį. 2006-11-22 atsakovas ieškovams pervedė tik po 130 250 Lt ir faktiškai liko skolingas 49 500 Lt (kiekvienam po 24 750 Lt). Atsakovas ieškovams nesumokėtą 49 500 Lt sumą pervedė kaip gyventojų pajamų mokestį į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, tokiu būdu nepagrįstai sumažindamas pirkimo-pardavimo sutarties kainą bei pažeisdamas savo iš sutarties kylančias prievoles.
Atsakovas UAB „Florealis“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Tretieji asmenys UAB DK „PZU Lietuva“ ir N. L. su ieškiniu sutiko ir prašė teismą tenkinti jame išdėstytus reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2008-04-03 sprendimu ieškinį tenkino bei nusprendė priteisti iš atsakovo UAB „Florealis“ 24 750 Lt ieškovo O. L. naudai ir 24 750 Lt ieškovės O. L. naudai bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamu atveju yra kilęs dėl sutarties dalies, nustatančios apmokėjimo sąlygas, aiškinimo, t.y. ar atsakovas savo prievolę sumokėti gyventojų pajamų mokestį turėjo įvykdyti šį mokestį sumokėdamas iš savo lėšų, ar jį išskaitydamas iš sutartyje numatytos parduodamos buto dalies kainos. Teismas, sistemiškai aiškindamas Sutartis 5.5 p. nuostatą, įtvirtinančių atsakovo įsipareigojimą įstatymų nustatyta tvarka savo lėšomis apmokėti visus po šios sutarties pasirašymo atsiradusius nesumokėtus mokesčius ir už pardavėjus sumokėti gyventojų pajamų mokestį, padarė išvadą, kad šis mokestis turėjo būti mokamas atsakovo papildomomis lėšomis, o ne pirkimo-pardavimo sutartyje įvardytos perkamo daikto kainos dalimi. Teismas taip pat nurodė, kad minėtą išvadą patvirtina pardavimo kainą ir atsiskaitymo sąlygas nustatančios Sutarties 3.1-3.2.2 punktų nuostatos, pagal kurias atsakovas iki sutarties pasirašymo sumokėjo ieškovams lygiomis dalimis 20 000 Lt ir įsipareigojo likusią 310 000 Lt sumą mokėjimo pavedimais lygiomis dalimis iki 2006-11-23 pervesti į pardavėjų nurodytas bankų sąskaitas, įvardinant konkrečias sumas ir nurodant konkrečias sąskaitas. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas nepaneigė ieškovų nurodomos aplinkybės, kad būtent dėl šios sutarties sąlygos vyko derybos ir būtent dėl jos sutarties tekstas buvo ne kartą koreguojamas. Todėl ieškovai tikėjosi už parduotą daiktą gauti visą sutartyje nurodytą ir šalių sutartą pinigų sumą – 330 000 Lt. Teismas ieškinį tenkino, iš byloje esančių įrodymų nustatęs, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartimi prisiimtą prievolę dėl sutartos daikto kainos sumokėjimo pardavėjams. Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamo ginčo dalyku yra iš galiojančios ir įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytos pirkimo-pardavimo sutarties kylančios prievolės tinkamas vykdymas, nepasisakė dėl atsakovo argumentų, paremtų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų bei galimu sutartį patvirtinusios notarės civilinės atsakomybės taikymu.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Florealis“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008-04-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė teisės aktus ir netinkamai aiškino faktines aplinkybes. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
- Teismas neatsižvelgė, jog atsakovo prievolės pagal 2006-10-26 sutartį įvykdymo būdas atitinka imperatyvias LR Gyventojų pajamų įstatymo 22 str., 23 str. nuostatas, pagal kurias gyventojų pajamos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, kuris nuosavybės teise išlaikytas trumpiau nei 3 metus, apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Pagal įstatymą pareiga apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą įstatymo nustatytą pajamų mokestį tokiu atveju kyla juridiniam asmeniui, šiuo atveju atsakovui UAB „Florealis“, kuris nuo sutartyje numatytos 330 000 Lt dydžio parduodamo daikto kainos sumokėjo į valstybės biudžetą 49 500 Lt dydžio gyventojų pajamų mokestį. Apelianto manymu, imperatyvus minėtų LR Gyventojų pajamų įstatymo nuostatų pobūdis sąlygojo tai, kad atsakovas negalėjo kitaip pasielgti.
- Teismas pažeidė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, nes, aiškindamas ginčo šalių 2006-10-26 sudarytos Buto dalies pirkimo-pardavimo sutartį, apsiribojo vien tik formaliu sutarties teksto analizavimu, visiškai nesigilindamas į tikruosius šalių ketinimus bei netenkino atsakovo prašymo iškviesti ir apklausti liudytojais asmenis, dalyvavusius derybose bei sudarant sandorius. Tikrąją Sutarties 5.5 punkto nuostatos esmę atskleidžia sisteminis ir loginis jos aiškinimas imperatyvių mokesčių teisės normų kontekste, pagal kurias atsakovas turėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti nuo ieškovams išmokamos 330 000 Lt sumos gyventojų pajamų mokestį – 49 500 Lt. Ieškinio tenkinimo atveju atsakovui tektų prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį ir nuo sumokėtos 49 500 Lt dydžio gyventojų pajamų mokesčio sumos.
- Teismas neįsigilino ir netyrė sutarties šalių elgesio iki sutarties sudarymo. 2006-10-04 preliminaria sutartimi ginčo šalys buvo susitarusios, kad parduodamo turto kaina yra 330 000 Lt ir ji negali būti keičiama. Todėl ieškovo reikalavimas, kad jiems papildomai būtų sumokėta 49 500 Lt, prieštarauja preliminarios sutarties ir Sutarties nuostatoms, kadangi ieškovams tokiu atveju būtų sumokėta 379 500 Lt suma.
- Nagrinėjamu atveju buvo pažeista LR CK 6.193 str. 1 d. nuostata, numatanti, jog tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Sutarties 5.5 p. įtvirtinta nuostata dėl Gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimo tvarkos buvo pasiūlyta ieškovų, kurią jie įtraukė į sutartį nesuderinę su atsakovu.
- Teismo sprendime pateiktas Sutarties aiškinimas prieštarauja Lietuvos notarų rūmų 2006-03-01 rašte Nr. S-60 „Dėl nekilnojamojo turto ir registruotino kilnojamojo turto perleidimo pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu“ nustatytiems reikalavimams sudarant nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorius.
- Teismas, padarydamas išvadą, jog atsakovas nėra tinkamai įvykdęs savo prievoles pagal Sutartį, neatsižvelgė, jog pagal Sutarties 3.4 punktą piniginių prievolių pabaiga patvirtinama notaro liudijimu, kuris išduodamas pagal pardavėjų pareiškimą arba bankų mokėjimų pavedimus, patvirtinančius, kad visos šios sutarties 3.2 punkto sąlygos įvykdytos ir pirkėjas visiškai atsiskaitė su pardavėjais. Toks notaro liudijimas atsakovui 2006-11-28 buvo išduotas notarės A. Adomaitienės (Nr. 2-14657), šio liudijimo ieškovai neginčija.
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriaus 2007-10-08 raštas Nr. 21.26-47-6531 „Dėl O. L. pajamų grąžinimo“ patvirtina ieškovo O. L. nesąžiningumą, kadangi jis po ieškinio teismui pateikimo 2007-05-03 pateikė mokesčių administratoriui 2006 m. Laikinąją metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pagal kurią jam 2007-05-16 buvo grąžinta 4 164 Lt atsakovo į biudžetą sumokėto gyventojų pajamų mokesčio dalis.
Atsiliepimas
Ieškovai O. L. ir O. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008-04-06 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog pagal Sutarties 5.5 punkto esmę atsakovas įsipareigojo apskaičiuoti ir savo lėšomis sumokėti gyventojų pajamų mokestį, o ne išskaičiuoti šį mokestį iš ginčo šalių sutartyje numatytos parduodamo buto dalies kainos. Sutarties 3.2 punkte aiškiai nurodyta, kiek pinigų atsakovas turėjo pervesti į ieškovų sąskaitas. Todėl teismas pagrįstai sprendė dėl atsakovo prievolės netinkamo vykdymo.
Tretysis asmuo N. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008-04-06 sprendimą palikti galioti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, V.Ž., 2006, Nr. 102-3957). Absoliučių Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008-04-03 sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl 2006-10-26 Buto dalies pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – Sutartimi) nustatytos parduodamos buto dalies kainos dydžio, nuo kurios atsakovui teko prievolė apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatytą pajamų mokestį. Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2008-04-03 sprendimu, aiškindamas 2006-10-26 Buto dalies pirkimo-pardavimo sutarties 3.1.–3.2. bei 5.5. punktų nuostatas, padarė išvadą, jog ginčo šalys susitarė dėl atsakovo prievolės sumokėti ieškovams 330 000 Lt buto dalies pardavimo kainą, gautą atskaičius gyventojų pajamų mokestį, o atsakovas šį mokestį įsipareigojo sumokėti savo lėšomis. Atsakovas UAB „Florealis“ apeliaciniu skundu ginčija Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008-04-03 sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl atsakovo prievolės pagal 2006-10-26 Buto dalies pirkimo-pardavimo sutartį sumokėti pardavimo kainą netinkamo įvykdymo, netinkamai aiškino ir taikė materialines sutarčių aiškinimą bei imperatyvias LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pajamų mokesčio apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką reglamentuojančias teisės normas (LR CK 6.193 str., LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 str. 2 d., 23 str.), o taip pat neįvertino byloje esančių atsakovo atsiskaitymą patvirtinančių įrodymų.
Šiuolaikinėje sutarčių teisėje, visų pirma, galioja sutarties laisvės principas, kuris reiškia tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Taigi sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo (lot. consensus – sutarimas, vienybė, harmonija) principas reikalauja, kad būtų atskleisti šalių tikrieji ketinimai, tai reiškia, kad, kilus poreikiui išaiškinti sutartį, sutartis visų pirma turi būti aiškinama sąžiningai ir neapsiribojant vien pažodiniu sutarties teksto (taip pat ir pavadinimo) aiškinimu. Esant ginčui, būtina nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį, siekė ir kaip suderino savo valią. Tikrajai šalių valiai atskleisti reikšmingos sutarties sudarymo aplinkybės, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis bei sudaryti sutartį būtent tokiomis sąlygomis, kokiomis ji buvo sudaryta, šalių derybos dėl sutarties sudarymo bei elgesys po sutarties sudarymo. Šios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos LR CK 6.193 str. nuostatose bei išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-438/2002, Nr. 3K-3-1167/2003, 3K-3-421/2006 ir kt.).
Įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti. Priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien lingvistiniu sutarties aiškinimu. Teismas, aiškindamas sutartį, vertino sutarties sąlygų visumą ir jų tarpusavio ryšį (sutartyje numatytą kainą (Sutarties 3.1. punktas), atsiskaitymo tvarką (Sutarties 3.2 punktas), pirkėjo pareigą sumokėti gyventojų pajamų mokestį (Sutarties 5.5. punktas)). Teismas taip pat atsižvelgė į šalių elgesį ikisutartiniu laikotarpiu, vertino ginčo šalių derybas dėl sutarties sudarymo (nustatė, kad sutarties sąlyga dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo iš atsakovo lėšų į sutartį buvo įtraukta abiejų šalių valia). Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Sutarties 3.1. punkte šalys susitarė dėl 330 000 Lt kainos, atskaičius gyventojų pajamų mokestį, sumokėjimo, dėl ko, nustatęs, kad atsakovas nėra tinkamai įvykdęs savo sutartinės prievolės, teismas tenkino ieškiniu pareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu padarytomis išvadomis. Sutarties 3.1 ir 3.2 punktų nuostatos, numatančios konkrečios pinigų sumos ieškovams sumokėjimą, nurodant mokėjimo terminą, ieškovų sąskaitas banke, į kurias turėjo būti pervesta sutartyje nustatyta pinigų suma, aiškinant jas sistemiškai kartu su Sutarties 5.5. punkto nuostata, numatančia pirkėjo pareigą savo lėšomis už pardavėjus sumokėti gyventojų pajamų mokestį, leidžia daryti išvadą, jog 2006-10-26 Sutarties šalių valią atitiko pirkėjo prievolės pardavėjams sumokėti 330 000 Lt dydžio parduodamos buto dalies kainą, atskaičius gyventojų pajamų mokestį, nustatymas. Tai, jog šalys 2006-10-04 Preliminaria sutartimi dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo susitarė dėl 330 000 Lt dydžio nekilnojamojo turto kainos, nereiškia, jog ši sąlyga negalėjo būti keičiama sudarant pagrindinę sutartį LR CK 6.223 str. 1 d. nustatyta tvarka – šalių susitarimu. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 330 000 Lt pardavimo kaina, atskaičius gyventojų pajamų mokestį, kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovams, negali būti vertinamas kaip vienašalis atsakovo akceptuoto pasiūlymo dėl sutarties kainos keitimas. Priešingai, iš ieškovų paaiškinimų matyti, jog derybų dėl sutarties sudarymo metu pardavėjai kaip pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo sąlygą iškėlė susitarimą dėl sutarties kainos, kuri turėjo būti 330 000 Lt, atskaičius gyventojų pajamų mokestį. Ginčo šalių sutartis buvo pasirašyta pasiekus susitarimą dėl šios sutarties sąlygos, t.y. atsakovui akceptavus preliminarios sutarties pakeitimą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog Sutarties 5.5. punkte numatyta sąlyga dėl pirkėjui tenkančios prievolės savo lėšomis sumokėti gyventojų pajamų mokestį buvo įtraukta nesuderinus šalių valios. Be to, pažymėtina, jog tuo atveju, kai šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007). Todėl atsakovui neįrodžius, jog jo valią pagal 2006-10-26 Sutartį atitiko gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimas, išskaičiavimas ir sumokėjimas nuo Sutarties 3.1. punkte numatytos 330 000 Lt dydžio pardavimo kainos, taikytina Sutarties 5.5 punkto nuostata, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pirkėjo įsipareigojimą savo lėšomis sumokėti gyventojų pajamų mokestį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad viena iš atsakovo UAB „Florealis“ įstatų 2.2 punkte nurodytų įmonės veiklos sričių yra nekilnojamojo turto operacijos (t. I, b.l.48), daro išvadą, jog atsakovas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo srityje turėtų būti vertinamas kaip kvalifikuotas ūkinės-komercinės veiklos ir teisinių santykių dalyvis, kurio tikslas – pelno siekimas, dėl ko, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, jam turi būti taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1123/2002). Nagrinėjamu atveju, sudarant buto dalies pirkimo pardavimo sutartį, atsakovas, žinodamas apie jam, vadovaujantis LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 str., teksiančią prievolę nuo pardavimo kainos apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį, turėjo imtis priemonių, kad sutarties 3.1. punkte numatyta ieškovams mokėtina pinigų suma kuo tiksliau atitiktų jo tikrąją valią dėl sutartyje numatytos pardavimo kainos, o atsiskaitymo tvarka atspindėtų tiesiogiai gyventojui ir į valstybės biudžetą mokėtiną kainos dalį, atsižvelgiant į tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta abipusėmis derybomis. Ši išvada labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl Sutarties 5.5. punkto nuostatos aiškinimo atsakovo naudai.
Pažymėtina, jog apelianto nurodomos LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios gyventojų pajamų mokesčio objektą bei šio mokesčio apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką, neturi įtakos teismo išvados dėl apelianto UAB „Florealis“ prievolės netinkamo vykdymo teisingumui ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kaip minėta, ginčo šalims susitariant dėl sutarties kainos ir atsiskaitymo tvarkos buvo įgyvendintas sutarties laisvės principas (LR CK 1.2 str.). Šis principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių LR CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (LR CK 6.156 str.). Sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (LR CK 6.157 str.). Ginčo šalių susitarimas, numatantis pardavimo kainos dalį, kurią turėjo gauti pardavėjai, pirkėjui sumokėjus į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokestį, neprieštarauja LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatoms. Šio įstatymo kontekste vertinant Sutarties 3.1. punkto nuostatą, numatančią, jog šalių susitarimu daiktas parduodams už 330 000 Lt, darytina išvada, jog atsakovui teko pareiga sumokėti ieškovams sulygtą ir tiesiogiai ieškovams mokamą kainą bei pareiga teisingai apskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį. Skunde minimas netinkamas sumokėto mokesčio dydis yra atsakovo veiksmų pasekmė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties 3.4. punkto nuostata, jog visiškas atsiskaitymas yra patvirtinamas notaro liudijimu, kuris yra neatskiriama šios pirkimo-pardavimo sutarties dalis, nėra absoliuti ir nereiškia, kad šio įrodymo negalima paneigti kitais byloje esančiais įrodymais bendra įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų tvarka. Atsižvelgiant į šioje nutartyje padarytas išvadas dėl sutarties kainos ir atsiskaitymo tvarkos, teisėjų kolegija sprendžia, jog 2006-11-28 notaro liudijimas (t. 2, b.l. 96), išduotas atsakovo atliktus mokėjimus patvirtinančių nurodymų pagrindu, neįrodo atsakovo prievolės pabaigos tinkamu jos įvykdymu. Minėtame liudijime nurodyti AB banko „Hansabankas“ 2006-11-22 mokėjimo nurodymai Nr. 23, 24, 25 (t.I, b.l.11-12) neįrodo ginčo šalių sulygtos 330 000 Lt pardavimo kainos dalies, atskaičius gyventojų pajamų mokestį, sumokėjimo ieškovams. Reikšminga tai, kad atsakovo nurodomą liudijimą išdavė ne pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinusi notarė, kuriai buvo žinomos jos sudarymo aplinkybės, o kita notarė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, tinkamai, visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008-04-03 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kiti apelicinio skundo argumentai nėra susiję su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl teisėjų koglija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į LR CPK 318 str. 1 d. įtvirtintą dvidešimties dienų terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą paduoti, kuris skaičiuojamas nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos, ir įvertinusi, jog civilinė byla Nr. 2-275-727/2008 su apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008-04-03 sprendimo iš pirmosios instancijos teismo buvo išsiųsta 2008-05-13 (t.II, b.l.173), daro išvadą, jog tretysis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“, išsiųsdamas atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą 2008-06-05, praleido atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo terminą. Todėl teisėjų kolegija atsisako priimti trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimą į apeliacinį skundą ir jį grąžina šį procesinį dokumentą padavusiam asmeniui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimą į atsakovo UAB „Florealis“ apeliacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti atsiliepimą į apeliacinį skundą padavusiam asmeniui.