Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Valdo Vitunsko, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nukentėjusiajam R. Z., jo atstovui Algiui Zimnickui, išteisintajai R. S., jos gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiojo R. Z. skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. išteisinta, nesant jos veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d., sudėties. Baudžiamoji byla nutraukta.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš R. Z. priteista R. S. naudai už advokato paslaugas 1000 litų turėtų išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. priėmė nuosprendį, kuriuo R. S. išteisino, nesant jos veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d., sudėties. Baudžiamoji byla nutraukta. Tuo pačiu nuosprendžiu iš R. Z. priteista R. S. naudai už advokato paslaugas 1000 litų turėtų išlaidų.

R. Z. skundžia minėtą teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, R. S. pripažinti kalta pagal LR BK 154 str. 1 dalį. Taip pat, remiantis BK 47 str. 3 dalies 2 punktu, prašo skirti R. S. maksimalią 100 MGL dydžio baudą bei apkaltinamuoju nuosprendžiu įpareigoti R. S., atlyginti R. Z. patirtą 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinę žalą ir patirtas teisinių paslaugų išlaidas 1210,00 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) Lt. Skunde R. Z. teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, neišsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip reikalaujama pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, todėl nuosprendis yra naikintinas kaip šališkas ir nepagrįstas. Teismas neatsižvelgė į įrašyto telefoninio pokalbio turinyje išsakytus R. S. vien tik neigiamo pobūdžio žodžius R.Z. atžvilgiu:

-Ne, ne, ne..., nu tiesiog su kolektyvu pykosi. Nu aš nežinau, bet kurio paklausus nei vienas nepasakytų gero... "

-Ieškokit kito kandidato. Negi nerasit? Nes aš irgi jį priėmiau dėl to, as su juo ankščiau esu dirbus, aš galvojau, kad žmogus pasikeitęs, "

-Bet aš Jums asmeniškai kaip žmogui -jeigu jisai, Jūs, už jį būsite atsakinga, atsakingas, tai patariu, kad nu turėsit..., kažkada bus konfliktų, nes karštakošis ir... „

Citatos pabaiga.

Apelianto nuomone, kad R. S. šiame telefoniniame pokalbyje išsakyta nuomonė apie nukentėjusįjį yra šmeižtas.

Skunde teigiama, kad liudininkų J. Š., I. K., S. Š. parodymai yra šališki ir prieštaringi ir teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo jais remtis. Nė vienas iš minėtų liudininkų nebuvo pavaldūs R. Z. jo darbo metu „Arvi kalakutuose". R. Z. prašo apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudininkus, su R. Z. dirbusius jo pavaldinius, kurie, priešingai, nei paminėti liudininkai, objektyviai apibūdins R. Z., kaip buvusį vadovą ir kolegą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. Z. ir jo atstovas A. Z. skundą prašė tenkinti, R. S. ir jos gynėja skundą prašė atmesti, prokuroras prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

R. Z. skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai R. S. išteisino, nesant jos veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d. sudėties požymių.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. BK 154 straipsnyje nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės.

Pirmos instancijos teismas, išteisindamas R. S. nesant nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad išteisintoji apie R. Z. paskleidė ne informaciją, o remdamiesi tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jai žinomų faktų apie R. Z. veiklą vertinimus ir komentarus. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu.

Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.

Vertinant išteisintosios R. S. telefoninio pokalbio su liudytoju G. J. apie R. Z. turinį tuo aspektu, ar jame buvo paskleista informacija, ar išsakyta nuomonė, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes.

Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai ir tinkamai nurodė, jog, apklausus liudytojas (buvusias R. Z. bendradarbes) I. K., J. Š., S. Š., šios tik patvirtino R. S. išsakytą nuomonę, jog R. Z. buvo karštakošis, dažnai konfliktavęs su pavaldiniais asmuo. Taipogi R. S. telefoniniame pokalbyje pasakė, kad nieko blogo apie R. Z. nesakys, o gero pasakyti negali. Iš to seka, jog aptariamas R. S. telefoninis pokalbis neturi motyvuoto sąmoningo ketinimo pakenkti R. Z., R. S. išsakytuose žodžiuose nėra tikrovės neatitinkančios informacijos, jie neturi šmeižikiško pobūdžio ir kaip nors žemina R. Z.. Teismo nustatytų aplinkybių nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja G. C.. Be to, R. Z. nepateikė jokių įrodymų, jog kreipėsi į konkrečius darbdavius, o pastarieji būtent šiuo pagrindu R. Z. nepriėmė į naują darbą. Taigi išteisintosios veikoje nėra ir subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti R. Z. požymių.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliacinės instancijos posėdyje pateikta R. Z. charakteristika, kurią pasirašė UAB „ARVI“ ir ko Valdybos pirmininkas generalinis direktorius V. K., yra neutralaus pobūdžio, joje teigiama, kad R. Z. darbines funkcijas vykdė, bet išskirtiniais asmenybės bruožais nepasižymėjo. Tai tik dar kartą patvirtina R. S. liudytojui G. J. telefonu išsakytą nuomonę, kad ji nieko gero negali pasakyti apie R. Z., o nieko blogo nesakys.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentais nuosprendį keisti įstatyminio pagrindo nėra, todėl jis paliekamas galioti, o R. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

R. Z. apeliacinį skundą atmesti.