Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-664-290/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-27
Bylos Nr.
1A-664-290/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
B. S.
Advokatai
Remigijus Uckus
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-664-290/2017Proceso Nr. 1-01-1-26524-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,

sekretoriaujant Daivai Aliulienei,dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui,nuteistajam B. S.,nuteistojo gynėjui Remigijui Uckui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo B. S. ir jo gynėjo Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą, dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo B. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 201 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 1(vieneriems) metams, įpareigojant per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

B. S. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

B. S. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 1 dalį už tai, kad turėdama tikslą realizuoti, neteisėtai įgijo ir laikė denatūruotą etilo alkoholio skiedinį: 2016 metais, tiksliau tyrimo metu nenustatytu metu ir laiku, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje, neteisėtai įgijo 34,575 litrus denatūruoto etilo alkoholio skiedinio, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 91,8%-93,8%, ir, turėdamas tikslą realizuoti, jį neteisėtai parsigabeno ir laikė savo naudojamose pagalbinėse patalpose, esančiose šalia duomenys neskelbtini, iki 2016 m. birželio 3 d. 8.50 val., kurį kratos metu rado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kalvarijos policijos komisariato pareigūnai.Apeliaciniu skundu nuteistasis B. S. ir jo gynėjas advokatas Remigijus Uckus prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Skundu taip pat prašoma, bylos nagrinėjimui apeliaciniame teisme išsireikalauti iš Marijampolės rajono apylinkės teismo administracinę bylą Nr. A2.8-1-329/2017. Apeliaciniame skunde, nurodoma, kad nuteistasis kaltu dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos neprisipažįsta, kad atliekant kratą buvo policijos pareigūnų apgautas ir pasirašė po tuo ką davė policijos pareigūnai net neskaitydamas, kadangi buvo stresinėje būsenoje. Kartos metu tikrintų sandėliukų raktų jis pats policijos pareigūnams nedavė, kadangi sandėliukai buvo svetimų žmonių ir raktu jis negalėjo turėti. Be to pasirašydamas po kratos protokolais manė, kad pasirašo už tai, kas realiai buvo rasta jo namuose. Apeliaciniu skundu prašoma išsireikalauti administracinę bylą, kurioje B. S. atžvilgiu yra įsiteisėjęs nutarimas, šioje byloje policijos pareigūnai, kurie buvo apklausti ir kaip liudytojai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje davė prieštaringus parodymus apie tą pačią kratą. Tokiu būdu neįvertinus prieštaravimų, negalima priimti objektyvaus sprendimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Esant šioms aplinkybėms liko nepašalintos abejonės dėl pareigūnų parodymų patikimumo. Jeigu krata, buvo atlikta remiantis turima informacija, tai ją atlikę pareigūnai turėjo nedelsiant apie tai pranešti tikriesiems sandėliukų savininkams, sandėliukus užantspauduoti ir per 3 dienas teismo nutartimi pasitvirtinti kratos, nurodytais adresais ir pas nurodytus jų savininkus, teisėtumą. Pareigūnai nieko iš paminėtų veiksmų nepadarė, o teisme teigė, jog krata teisėta, o jos metu rastą alkoholį galima laikyti įrodymu ir jį priskirti B. S.. Tokią informaciją, kad nuteistasis naudojosi kažkuriuo sandėliuku, patvirtinančių kitų duomenų, išskyrus pačių policininkų pasakymus, šioje byloje nėra nei vieno. Nepatikimai atrodo pareigūnų parodymai, kad jie disponavo informacija apie tai, kad B. S. naudojasi konkrečiais sandėliukais. Kokia gi ta informacija jie disponavo, jeigu pasak liudytojo P. V., ėjo iš eilės per visus sandėliukus ir juos bandė atrakinti, neaišku kokiais raktais, nes jų byloje taip pat nėra paimta. Be to, policijos pareigūnai bandė klaidinti teismą, pateikdami realybės neatitinkančią informaciją apie sandėliukų, kuriuose buvo atlikta krata, savininkus. Nurodoma, kad krata įforminta buvo neteisingai, pažeidžiant proceso eigą, o dėl jos rezultatų nuteistasis apklaustas tik po mėnesio, kas leidžia pagrįstai abejoti pareigūnų parodymais. Akivaizdūs pareigūnų parodymų prieštaravimai, lyginant su liudytojo P. V. parodymais liko nepaneigti. Skunde taip pat teigiama, kad Kalvarijos policijos komisariato pareigūnų atliktas ikiteisminis tyrimas buvo šališkas ir tendencingas, aplinkybės dėl sandėliukų priklausomumo ir rastų juose draudžiamų daiktų nuteistajam, nebuvo įrodytos jokiomis procesinėmis priemonėmis ir iš esmės liko, kaip nepatvirtinta prielaida. Nesuprantama ir tai, kodėl policija nenustato tikrųjų sandėliukų, kuriuos krečia savininkų, jų nekviečia, net neapklausia, teisiškai vertinant į juos patenka neteisėtai, pažeisdami asmenų privataus turto neliečiamybę, nes tokiu adresu, kokiu registruoti sandėliukai, teismo nutartimi krata nebuvo sankcionuota. Tačiau pareigūnai kažkokiu tik jiems žinomu būdu sugeba tvirtinti, kad visais atrakintais sandėliukais naudojasi nuteistasis. Tai tik patvirtina, kad tyrimas buvo tendencingas ir šališkas, siekiant apkaltinti B. S.. Be to situacijoje, kai bylai reikšmingi raktai nepaimti, procesiškai neįforminti, pareigūnams neliko nieko kito, kaip teigti, kad nuteistasis pats juos padavė, kas akivaizdžiai nėra tiesa, o tik pareigūnų sugalvota versija, pateisinti savo neteisėtus veiksmus. Remiantis Europos Žmogaus Teisių teismo praktika šioje byloje remtis tik pareigūnų parodymais, kaip vieninteliu įrodymų šaltiniu tikrai negalima, o jie turėtų būti vertinami labai kritiškai ir visumoje su kitais įrodymais.Kartos neteisėtumą, patvirtino Marijampolės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-1-329/2017, kurioje B. S. buvo inkriminuotas neteisėtas cigarečių laikymas tuose pačiuose sandėliukuose, apie kuriuos kalbame šioje byloje. Nutarime teisėja taip pat iš esmės pripažino, kad kratos neteisėtos, priėmė sprendimą patraukti atsakomybėn B. S. tik už jo namuose duomenys neskelbtini, ten, kur buvo sankcionuota krata, rastą cigarečių kiekį. Šiame nutarime teisėja nurodė, kad tikėti prieštaringais pareigūnų parodymais nėra pagrindo, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir B. S. nubaudimu. Nors Kauno apygardos teismas kratos atlikimo neteisėtumo neįžvelgė, manoma, kad tokia aukštesniojo teismo nutartis ir joje pateikta išvada visiškai prasilenkia su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir apskritai su teisine logika. Pagal gynybos skundą kratos teisėtumo klausimą šioje byloje nagrinėjęs Marijampolės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas buvo priėmęs vienareikšmę nutartį, kad kratos sandėliukuose neteisėtos, nes teismo nutartyje sankcionuoti kratas nei jų savininkai, nei sandėliukų adresai visiškai nebuvo minimi, o tai reiškia, kad ir nebuvo leista ten atlikti kratas, nors Kauno apygardos teismas spręsdamas klausimą dėl kratų teisėtumo vertino jas kaip teisėtas, tačiau apygardos teismas neteisingai vertino visą bylos medžiagą, tokiu būdu padarydamas klaidingas išvadas. Teismas skundžiamame nuosprendyje, nei vienais iš nešališkų liudytojų parodymais visiškai nesirėmė, juos atmetė, kaip nuteistojo gynybinę versiją ir todėl, kad liudytojai į bylą buvo įtraukti tik teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu policijos pareigūnų duoti parodymai teismo vertinami kaip patikimi, nors gynybos nuomone, jie kaip tik turėjo būti vertinami labai atsakingai, nes pareigūnai šiuo atveju yra pilnai suinteresuoti savo atlikto tyrimo sėkme ir bylos baigtimi. Teismas skundžiamame nuosprendyje taip ir nepasisakė, kodėl į bylą vėliau įtrauktų liudytojų - sandėliukų tikrųjų savininkų, kaimynų parodymai nelaikomi įrodymais, o laikomi tik policijos pareigūnų. Toks įrodymų vertinimas kelia galimą teismo šališkumo klausimą, nes teismas nuosprendyje remiasi išskirtinai tik B. S. kaltinančiais parodymais ir juos laiko įrodymų šaltiniu, o jį teisinančiais parodymais ir kitais duomenimis bei įrodymais, nuosprendyje nesiremia, juos nepagrįstai atmeta, kaip kaltinamojo gynybinę versiją, nors BPK 20 straipsnio 5 dalis teismą įpareigoja įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, tačiau pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas šių nuostatų skundžiamame nuosprendyje nesilaikė, todėl, buvo pažeistos BPK 20 str. 5 d. nuostatos.Byloje akivaizdu tai, kad teismo nutartimi buvo leista atlikti kratą B. S. namuose ir ūkiniuose pagalbiniuose pastatuose duomenys neskelbtini. Šioje teismo nutartyje nieko nekalbama apie sandėliukus duomenys neskelbtini, kuriuos taip pat iškrėtė pareigūnai kratos pas B. S. metu. Kadangi teismo sankcijos kratai duomenys neskelbtini nebuvo gauta, laikytina, kad kratos sandėliukuose šiuo adresu neteisėtos, nes jose nedalyvavo jų savininkai, savivaldybės atstovai ar kviestiniai, jas atlikus jų teisėtumas per 3 dienas nebuvo patvirtintas teismo nutartimi. O neteisėtai atlikus kratą, jos metu rasti daiktai negali būti laikomi įrodymu, kadangi yra gauti neteisėtu būdu ir neatitinka BPK 20 straipsnyje nurodytų įrodymų leistinumo kriterijų. Be to, nesant jokių įrodymų, pagrindžiančių realizavimą, negalima kaltinti B. S., kaip turėjusį tikslą realizuoti alkoholio produktus net jei ir būtų pripažinta, kad alkoholio produktai priklausė jam ir buvo rasti leistinomis priemonėmis, nepažeidžiant BPK normų. Akivaizdu, kad šioje dalyje jau pats kaltinimas neatitinka bylos faktinių aplinkybių, dėl ko pradėjus teisminį procesą gynyba prašė bylą grąžinti prokurorui, kadangi kaltinimas ir kaltinamasis aktas neatitiko bylos faktinių aplinkybių. Nuteistojo veikoje nebuvo nustatyti visi BK 201 str. 1 d. sudėties elementai, todėl byla turėjo būti nutraukta jau ikiteisminio tyrimo stadijoje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis B. S. ir jo gynėjas advokatas Remigijus Uckas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokuroras Tomas Dorelaitis prašė apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nuteistojo B. S. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Ucko apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad aptarto teisinio reguliavimo apylinkės teismas nesilaikė, pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas B. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde keliamas kratos teisėtumo klausimas, nurodant, kad krata sandėliukuose buvo atlikta neteisėtai. Kolegija pažymi, jog krata yra procesinė prievartos priemonė, susijusi su viena iš konstitucinių žmogaus teisių - žmogaus būsto neliečiamumo teise. Krata daroma, kai yra ikiteisminio tyrimo duomenų, kuriais remiantis galima pagrįstai manyti, kad kurioje nors vietoje arba pas kurį nors asmenį yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingų daiktų, dokumentų ar kitų objektų. BPK 145 straipsnio 1 dalis nustato, jog kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Šiuo atveju ikiteisminiame tyrime buvo gauta duomenų, kad B. S. neteisėtai disponuoja alkoholiniais gėrimais, siekiant išsamiai atlikti ikiteisminį tyrimą buvo atlikta sankcionuota krata, kurios teisėtumą patvirtino 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismas, be to kratos metu vis dėl to buvo surasto draudžiamos laikyti medžiagos. Tokiu būdu, akivaizdu, kad kratos teisėtumo klausimas buvo išspęstas jau ikiteisminio tyrimo metu, todėl šis skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas.Skunde nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis pasirašydamas po kratos protokolu jo neskaitė, nes buvo stresinėje būsenoje ir tokiu būdu policijos pareigūnų buvo apgautas, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, laikoma tik gynybine B. S. versija. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys, kad B. S. turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai bei įvertinti dokumentus, kuriuos pasirašo, juo labiau, kai jo atžvilgiu atliekama krata ir asmuo turėtų išreikšti suinteresuotumą. Teismas neturi teisinio pagrindo, pripažinti, kad kratos protokolas buvo surašytas siekiant apgauti ar kitokiu būdu suklaidinti nuteistąjį, be to nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai sąmoningai siekė kratos protokole pateikti tikrovės neatitinkančia informaciją ir pateikė ją pasirašytinai nuteistajam. B. S. pasirašydamas po kratos protokolu turėjo visas galimybes susipažinti su jam pateikta informacija ir ją įvertinti, tokiu būdu teismas konstatuoja, kad stresinė būsena šiuo atveju neturėjo įtakos adekvačių nuteistojo veiksmų atlikimui, o policijos pareigūnai veikė neperžengdami savo įgaliojimų ribų. Sprendžiant klausimą dėl B. S. kaltės padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teisme liudytojais buvo apklausti policijos pareigūnai vykdę kratą, su kurių parodymais apeliaciniame skunde nesutinkama ir nurodoma, kad remiantis šių liudytojų parodymais buvo priimtas neobjektyvus teismo sprendimas. Aukštesnės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais nesutinka, kadangi liudytojais apklausti policijos pareigūnai pirmosios instancijos teisme davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nurodydami, kad vykdant kratą B. S. paprašius pateikti prie savęs turimus daiktus, jis pateikė raktų ryšulėli, o vėliau jo namuose buvo rasta daugiau raktų, su kuriais ir buvo atrakinti sandėliukai, kuriuose rastas laikytas spiritas. Vieną iš minėtus sandėliukų nurodė pats B. S., o kitas sandėliukas buvo atrakintas panaudojus rastus raktus. Be to pats B. S. nurodė pagalbines patalpas, kuriomis naudojosi, aptariami sandėliukai buvo atrakinti panaudojant raktus, kurie buvo rasti pas B. S., kuris dalyvavo kartu su policijos pareigūnais visos kratos metu. Netikėti šiais policijos pareigūnų parodymais ar juos vertinti, kaip tendencingus atliktam ikiteisminiam tyrimui pagrįsti, aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo, juo labiau, kad liudytojais apklausti pareigūnai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios suponuotų į policijos pareigūnų šališkumą ar suinteresuotumą baudžiamosios bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų M. D., T. A. S., D. B., P. V. parodymais, kadangi jie į procesą buvo įtraukti tik teisminio nagrinėjimo metu pačio kaltinamojo iniciatyva, o jų parodymai buvo tendencingai nukreipti įrodymui, kad atlikta krata buvo neteisėta. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta M. D. parodė, jog vienu iš sandėliukų, kuriame buvo rasta neteisėtai laikomų alkoholinių gėrimų, naudojasi jai iš matymo pažįstamas B. S., o teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės pakeitė savo parodymus siekdama padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad aukščiau aptartų liudytojų parodymų nevertinimas, galimai atskleidžia teismo šališkumą. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tokiu būdu įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados ar jie atmetami. Aptarto BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją, nustatyti, kurie iš byloje surinktų duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją galią. Šio teisinio reguliavimo kontekste pirmosios instancijos teismo išvados dėl liudytojų parodymų nevertinimo nesuponuoja į teismo šališkumą.Be to nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad vienas iš sandėliukų, kuriame buvos rasta neteisėtai laikomų alkoholinių gėrimų, priklausė B. S. mirusiai giminaitei D. T. T. (b. .t. 1, b. l. 57), tokiu būdu darytina išvada, kad šiuo pagrindu B. S. turėjo galimybę ir naudojosi aptariamu sandėliuku, kuris buvo atrakintas kartos metu iš B. S. paimtais raktais. Akivaizdu, kad alkoholiniai gėrimai rasti sandėliukuose, kuriuos naudojo B. S., priklausė jam ir šią aplinkybę jis patvirtino pasirašydamas po kratos protokolu. Pagal BK 201 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai gamino, laikė, gabeno naminius stiprius alkoholinius gėrimus, nedenatūruotą ar denatūruotą etilo alkoholį, jų skiedinius (mišinius) arba juos realizavo, arba gamino, laikė, gabeno ar realizavo aptartus naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti.Šios normos prasme tikslas realizuoti suprantamas kaip kaltininko noras gaminamus, laikomus ar gabenamus etilo alkoholį, jo skiedinius ar namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus parduoti, dovanoti, skolinti, išmainyti ar kitaip perduoti tretiesiems asmenims atlygintinai arba neatlygintinai. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 201 straipsnio 1 dalį svarbu tai, kad kaltininkas tokiais savo veiksmais pažeidė namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimo, laikymo, gabenimo bei realizavimo tvarką. Nusikaltimo tikslas įrodinėjamas atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, vertinant byloje surinktų duomenų visetą, todėl baudžiamosiose bylose, iškeltose pagal šį BK straipsnį, teismai, spręsdami klausimą dėl tikslo realizuoti buvimo, atsižvelgia į rastų alkoholinių gėrimų, jų skiedinių (mišinių) kiekį, vietą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291-699/2016). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad B. S. pagalbinėse patalpose laikė 37 butelius, kuriuose esantis skystis yra denatūruoto etilo alkoholio skiedinys, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija nuo 91,8 iki 93,8 procentų, iš viso laikė net 34,575 litrus denatūruoto etilo alkoholio skiedinių. Iš to darytina išvada, kad toks alkoholio kiekis yra aiškiai per didelis ir nėra skirtas tik asmeniniam naudojimui. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad krata patalpose buvo daroma būtent gavus informacijos, kad minėtą alkoholį B. S. tiekia kitiems asmenims. Analizuojamų duomenų kontekste daroma išvada, kad nurodyto denatūruoto etilo alkoholio kiekio laikymas pagal savo esmę atitinka realizacijos tikslo turinį, kad B. S. kaltė padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 201 straipsnio 1 dalyje yra visiškai įrodyta. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš viso to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, kad neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra niekuo nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad B. S. veiksmuose yra visi būtini BK 201 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Skundo teiginiai, kad nuteistasis šio nusikaltimo nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais, todėl naikinti skundžiamą Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo B. S. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai: Algirdas JaliniauskasJurgis KiškisRimas Švirinas