- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-08
- Bylos Nr.
- eI2-4091-809/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09620-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D.skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. D.kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 23S203288 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi. Sprendimą grindžia tuo, kad pareiškėja pateikė duomenis, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, kurie neatitinka tikrovės ir neturi pakankamai lėšų/ pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Nesutikdama su Sprendimu nurodo, kad atsakovui pateikė visus tikrovę atitinkančius duomenis, įskaitant ir darbo užmokesčio dydį, numatytą sudarytoje darbo sutartyje, tačiau darbdavys nurodyto darbo užmokesčio nemokėjo; darbo užmokestis mokėtas pagal faktiškai išdirbtą darbo laiką; pareiškėja nežinojo, kad apie tai turi informuoti atsakovą. Pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato pareigos asmeniui, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - ir UTPĮ) 40 straipsno 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu informuoti Migracijos departamentą apie darbdavio jam nemokamą prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi darbo užmokestį (ar, juo labiau, darbo sutartyje).
Pareiškėjos nuomone, ji nepažeidė jai UTPĮ 36 straipsnyje numatytų pareigų, taip pat atsakovas Sprendime nepateikė jokių objektyviai egzistuojančių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Darbo sutartyje numatyto darbo užmokesčio mokėjimas yra darbdavio kompetencija. Pareiškėja prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jai nebus mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, todėl darbdavio nemokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis negali būti traktuojamas kaip pagrindas konstatuoti, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjai negali būti perkeliama darbdavio pareiga ir atsakomybė užtikrinti tarpininkavimo rašte bei darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio mokėjimo. Atsakovas, patikrinimo metu nustatęs, kad pareiškėjai nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir darbo sutartyje numatyto dydžio darbo užmokestis, siekdamas tinkamai įvertinti faktinę pareiškėjos situaciją bei tokių veiksnių atsiradusias priežastis (ir tinkamai pagrįsti ginčijamą Sprendimą), vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) 130 punktu bei gero administravimo principu, turėjo susisiekti su pareiškėja (pvz. el. paštu/ Migris arba iškviesti apklausai) ir tik gavęs informaciją, kad pareiškėja sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir/ ar klaidino atsakovą prašymo dėl leidimo laikinai gyventi padavimo metu, pateikdama netikrą/suklastotą darbo sutartį ir/ ar kitus su joje nurodytais duomenimis susijusią informaciją, Sprendimu konstatuoti, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu, o ne perkelti darbdavio naštą ant pareiškėjos ir tokiu būdu priimti netinkamai bei neteisėtai motyvuotą Sprendimą. Taip pat Sprendimu nebuvo tinkamai įvertinti ir pareiškėjos socialiniai bei šeiminiai ryšiai su Lietuva, nes Sprendime tik formaliai pažymėta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena ir mokosi pareiškėjos nepilnametis sūnus.
Apibendrinusi nurodo, Migracijos departamentas pareiškėjos situacijos individualiai nevertino, sprendimą priėmė formaliai, kas yra nesuderinama su Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimais, įpareigojančiais viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skundą jame išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.
Dėl skundo argumentų nurodo, kad pareiškėjai teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei UAB „Tevamera“ (toliau – ir Bendrovė) Migracijos departamentui pateiktame tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėja dirbs ne visą darbo laiką ar jai bus mokamas kitas darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Atsižvelgiant į tai, kad tiek pareiškėjos prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad bus mokamas 740 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai nei vieną darbo mėnesį nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, o buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei MMA, buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, ji nurodė, kad buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu pragyvenimo lėšos bus darbo užmokestis.
Pažymi, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Be kita ko, pareiškėja dėl pasikeitusių aplinkybių (apie tai, kad jai nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis) iki pat Sprendimo priėmimo dienos (2023-11-13) Migracijos departamento apie tai neinformavo ir nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi.
Nurodo, kad įvertino pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika ir buvo nustatyta, kad ji turėjo Šengeno vizas, galiojusias nuo 2019-02-01 iki 2022-02-20, Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021-12-20 iki 2022-06-20, šiuo metu turi nuo 2022-06-13 iki 2024-06-12 galiojantį leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje įdarbinta nuo 2022-03-15. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad
pareiškėjos nepilnamečiui sūnui yra išduotas leidimas laikinai gyventi. Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus.
Teismo posėdžio metu atstovo atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Departamento 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 23S203288 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2022-05-11, ketindama dirbti UAB „Tevamera“ valytoja (profesija nėra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja Bendrovėje įdarbinta nuo 2022-08-01 ir nei vieną mėnesį užsienietei nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai visą darbo Bendrovėje laikotarpį buvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA), kurią 2022 m. sudarė 730 Eur, o 2023 m. 840 Eur. Pareiškėjai buvo mokama nuo 53,92 iki 440 Eur per mėnesį, o už 2023 m. gegužės mėn. nebuvo mokėtas iš viso.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis, 2023-11-13 priėmė sprendimą Nr. 23S203288, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalį, leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas). Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei 5 punkte, pagal kurį atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai įsidarbinus Bendrovėje nuo 2022-08-01, jai nei vieną mėnesį per visą darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur (pagrindas – 2023-11-06 VSDFV duomenys). Taip pat nustatyta, kad užsienietei nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (Lietuvos Vyriausybės 2022-10-07 nutarimu Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ MMA 2022 m. patvirtinta 730 Eur; 2023 m. MMA – 840 Eur).
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas tiek 2022, tiek 2023 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėja aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat pareiškėjai aktualiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei įsipareigojo mokėti Bendrovė bei numatyta teisės aktais, dėl ko buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pareiškėja Sprendimo neteisėtumą ginčija tuo aspektu, kad jai mažesnis atlyginimas buvo mokamas dėl darbdavio kaltės, t. y. jai apie tai iš anksto nežinant. Pažymėtina, kad pareiškėjai leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdama Bendrovės darbuotoja. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjai išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjai yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir pareiškėjai supratus, kad jai mokamas mažesnis atlyginimas nei sulygtas sutartyje, siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėja galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jos teisinę padėtį. Departamentas atitinkamai nebuvo informuotas. Pabrėžtina, kad pareiškėjos būvimo Lietuvoje pagrindas – leidimas laikinai gyventi, išduotas ketinimo dirbti pagrindu, todėl ne darbdavys, o pats leidimo turėtojas yra atsakingas už šio pagrindo teisėtumą. Kaip jau pirmiau minėta, nors pareiškėja prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu galimai nežinojo, ar negalėjo žinoti, kad jai nebus mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, tačiau teisės aktais reglamentuotas būtinasis darbo užmokestis pareiškėjai nebuvo mokamas daugiau nei metus ir pareiškėja šios situacijos, iki Departamento patikrinimo, nesprendė, kas reikštų, jog pati prisiėmė atsakomybę dėl galimai kilsiančių pasekmių, o šiuo aspektu pareiškėjos dėstomi Sprendimo neteisėtumą pagrindžiantys argumentai vertintini tik kaip gynybinė pozicija.
Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Iš Sprendimo motyvų suprastinos leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas VAĮ nuostatų nepažeidė, o pareiškėjos šiuo aspektu išdėstyti argumentai taip pat ir dėl gero administravimo principo nepaisymo, vertintini nepagrįstais.
Pabrėžtina, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėja priešingai neįrodė. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. D.skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.