Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 153 straipsnyje, 149 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas:

už nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje, padarymą (A. L. tvirkinimas) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams;už nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje, padarymą (B. L. tvirkinimas) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams;už nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje, padarymą (E. M. tvirkinimas) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams;už nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje, padarymą (G. M. tvirkinimas) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams;už nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymą (A. L. išžaginimas) laisvės atėmimo bausme šešeriems metams;už nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, padarymą (B. L. išžaginimas) laisvės atėmimo bausme šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, P. M. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė septyneriems metams.

Teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 2 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėjęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirta bausmę, P. M. paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose, taip pat paskyrė 4 MGL (500 Lt) dydžio baudą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. nuteistas už tai, kad atliko mažamečių asmenų tvirkinimo veiksmus ir, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiųjų būkle, lytiškai santykiavo su mažamečiais asmenimis. Nusikaltimai padaryti tokiomis aplinkybėmis:

Laikotarpiu nuo 1989 m. kovo 21 d. iki 1992 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame Sodų g. 17, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, periodiškai, tiksliau nenustatytą kartų skaičių, turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą, P. Mačiulis tvirtino mažametę dukterėčią A. L. , gimusią 1981 m. liepos 31 d., rankomis glostydamas jos kojas, pilvą, lytinius organus.

Laikotarpiu nuo 1989 m. kovo 21 d. iki 1992 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame Sodų g. 17, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, periodiškai, tiksliau nenustatytą kartų skaičių, turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą, jis tvirkino mažametę dukterėčią B. L. , gimusią 1983 m. rugsėjo 2 d., rankomis glostydamas jos kojas, pilvą, lytinius organus.

Laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2005 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame Sodų g. 17, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, periodiškai, tiksliau nenustatytą kartų skaičių, turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą, jis tvirkino mažametę podukrą E. M. , gimusią 1993 m. spalio 26 d., rankomis glostydamas bei savo lytiniu organu liesdamas jos kojas, pilvą, lytinius organus.

Laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2005 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), periodiškai, tiksliau nenustatytą kartų skaičių, turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą, jis tvirkino mažametę dukrą G. M. , gimusią 1998 m. birželio 29 d., rankomis glostydamas bei savo lytiniu organu liesdamas jos kojas, pilvą, lytinius organus.

Laikotarpiu nuo 1992 m. iki 1995 m. liepos 30 d. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), bei gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat malkinėje, nurodyto kaimo laukuose, pavasario, vasaros, rudens mokyklinių atostogų metu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, periodiškai, tiksliau nenustatytą kartų skaičių, P. M. , turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą, pasinaudodamas dukterėčios A. L. , gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle, kuri dėl savo mažametystės negalėjo suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio, reikšmės ir prasmės, prieš nukentėjusiosios valią lytiškai santykiavo su ja, taip išžagindamas mažametę A. L. .

Laikotarpiu nuo 1992 m iki 1996 m. vasaros pabaigos, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), bei gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat malkinėje, nurodyto kaimo laukuose, pavasario, vasaros, rudens mokyklinių atostogų metu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, periodiškai, tiksliau nenustatytą kartų skaičių, jis, turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą, pasinaudodamas dukterėčios B. L. , gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle, kuri dėl savo mažametystės negalėjo suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio reikšmės ir prasmės, prieš nukentėjusiosios valią lytiškai santykiavo su ja, taip išžagindamas mažametę B. L.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi keturių nukentėjusiųjų, iš jų A. L., B. L. , nuteistojo manymu, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais. Su tuo nuteistasis kategoriškai nesutinka.

Nuteistasis nurodo, kad negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio vien nukentėjusiųjų parodymų pagrindu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios A. L. ir B. L. nebuvo nuoširdžios, ir jį apkalbėjo, nes santykiai tarp jo ir jo sesers D. M. M. bei jos dukrų A. L., B. L. ypač pašlijo po to, kai 2006 m. sausio 3 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis. Šia sutartimi nuteistojo tėvai padovanojo jam ir jo seseriai D. M. M. gyvenamąjį namą bei kitą nekilnojamąjį turtą. Nuteistajam atiteko didesnė gyvenamojo namo 54/100 dalis, tuo tarpu seseriai tik gyvenamojo namo 46/100 dalis. Šių aplinkybių teismas netyrė ir nevertino, nors apklausti B. M. , P. M. bei R. M. parodė teisiamojo posėdžio metu, kad nuteistasis šmeižiamas ir, kad konfliktas yra dėl tėvų dovanoto turto. O šių svarbių faktinių aplinkybių teismas visiškai netyrė, apsiribodamas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Nuteistasis atkreipia teismo dėmesį, į tai, kad Vilniaus apygardos teisme yra pradėta civilinė byla Nr. 2-2606-54/2006, dėl Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro dovanojimo sutarties 2006 m. sausio 3 d. reg. Nr. 8-32 pripažinimo negaliojančia.

Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymai nenuoseklūs ir neatitinka tikrovės.

Teismas, nuteistojo manymu, dėl nesuprantamų priežasčių, neįvertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio, 179 straipsnio bei 196 straipsnio pažeidimai, dėl ko atlikti procesiniai veiksmai bei surašyti procesiniai dokumentai yra niekiniai:

b. 1. 32-33 ir b. l. 49-50, t. l, su abejomis nukentėjusiosiomis iš karto atlikti parodymų patikrinimai vietoje, tuo pačiu metu ir tose pačiose vietose, t. y., b. 1. 32-33, t. l užfiksuotas procesinio veiksmo atlikimo laikas nuo 13 val. 20 min. iki 16 val. 50 min., o jau kitame parodymų patikrinimo vietoje protokole b. 1. 49-50, t. l užfiksuotas procesinio veiksmo atlikimo laikas nuo 14 val.10 min. Iki 16 val. 45 min. Ką patvirtino teisiamojo posėdžio metu ir nukentėjusioji A. L., o būtent, kad važiavo tuo pačiu automobiliu, kad kartu abi buvo tuose pačiuose laukuose. Taigi, šie proceso veiksmai atlikti nesilaikant tam veiksmui atlikti nustatytų procedūrų, ir dėl to šie duomenys negali būti laikomi tinkamais įrodymais, priimant apkaltinamąjį nuosprendį.Parodymų patikrinimo vietoje protokole b. 1. 32-33, t. l yra užfiksuoti ne tik A. L. parodymai, bet ir antrosios nukentėjusiosios B. L. parodymai. Šie duomenys negali būti laikomi įrodymais, nes proceso veiksmo rezultatai iš esmės netinkamai užfiksuoti, o parodymų patikrinimo tikslas – patikrinti (ar patikslinti) parodymus konkretaus asmens parodymus.Abiejų nukentėjusiųjų parodymai buvo fiksuoti darant vaizdo įrašą, tačiau nei viename protokole nėra užfiksuota, kad buvo atliktas filmavimas (techninių priemonių panaudojimas), todėl vaizdo įrašu kaip įrodymu iš viso negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Priimdamas nuosprendį, teismas visiškai neanalizavo B. V. M. , J. M. ir R. M. liudytojų parodymų. Buvo apsiribota tik formaliu vertinimu, jog šie liudytojai yra artimuose šeimyniniuose ir giminystės ryšiuose su nuteistuoju, dėl to jie yra suinteresuoti padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis mano, kad minėti parodymai yra ne mažiau vertingi ir turi būti vertinami taip pat kaip ir kiti, nes liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą nuo sulaikymo momento, nes būtent tuo metu buvo išgautas nuoširdus prisipažinimas, kuris negali būti vertinamas kaip įrodymas, o taip pat pažeista jo teisė į gynybą, dėl to, kad teisiamajame posėdyje buvo atimta teisė papildomai apklausti nukentėjusiąsias mažametes E. ir G. M. , nes minimų nukentėjusiųjų apklausose jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti. Dėl to, nuteistojo manymu, teismas pažeidė BPK 44 straipsnį.

Teismas, apelianto manymu, padarė klaidingą išvadą, kad siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, jis pakeitė parodymus, ankščiau duotus ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą, nes rėmėsi nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais (apklausiant kaip įtariamąjį) parodymais, kurie buvo gauti panaudojant psichologinį spaudimą, bei proceso veiksmų rezultatai iš esmės netinkamai užfiksuoti. Teismas, nuteistojo manymu, neturėjo vadovautis šiais parodymais priimdamas nuosprendį. Tai akivaizdžiai matyti ir iš teismo netirtos vaizdajuostės, kuri laikoma prie baudžiamosios bylos medžiagos, perduota kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šioje vaizdajuostėje užfiksuota, kokie asmenys dalyvavo apklausiant jį įtariamuoju, kokie buvo jų veiksmai apklausos metu, o taip pat ir užduodami jų klausimai jam, taip pat užduodant ir atsakymą menančius klausimus. Įtariamojo apklausos protokolas neatitinka įstatymo reikalavimų keliamų procesiniams dokumentams, tai yra, nefiksuoti visi asmenys dalyvavę įtariamojo apklausos metu, tinkamai neužfiksuotos techninių priemonių panaudojimas (b. l. 95-97,100-104, t. 1). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje pasisakė, kad apklausiant mane įtariamuoju dalyvavo gynėjas, tačiau gynėjo dalyvavimas buvo tik formalus, tuo labiau, kad gynėjas nedalyvavo, išgaunant nuoširdų prisipažinimą iš nuteistojo. Taigi, buvo pažeisti BPK 10 straipsnio, 45 straipsnio ir 21 straipsnio reikalavimai, o taip pat, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, nes nuo pirmojo sulaikymo momento jam nebuvo išaiškinta, nei dėl kokių priežasčių jis buvo sulaikytas, nei teisė nuo pirmojo sulaikymo momento turėti advokatą. Į šias aplinkybes teismas, apelianto manymu, nepagrįstai neatsižvelgė ir neteisingai vertino baudžiamojoje byloje esančius duomenis.

Teisiamojo posėdžio metu gynėjas prašė į bylą įtraukti mažamečių nukentėjusiųjų E. ir G. M. atstovu Vaiko teisių apsaugos tarnybą, tačiau teismas tokį prašymą atmetė ir šių nukentėjusiųjų atstovu pripažino nuteistojo žmoną R. M. , kuri teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja davė nuteistąjį teisinančius parodymus, kartu prieštaraujančius mažamečių nukentėjusiųjų parodymams. Tokiu būdu, mažametėms nukentėjusiosioms, nuteistojo manymu, nebuvo tinkamai atstovaujama jų interesams, dėl ko teismas pažeidė BPK 53 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.

Teismas nepagrįstai atmetė prašymą apklausti liudytoju Vilniaus r. PK vyr. tyrėją P. J. dėl procesinių veiksmų atlikimo ir procesinių dokumentų įforminimo ikiteisminio tyrimo metu, t.y., parodymų patikrinimą vietoje su nukentėjusiomis, dėl nuoširdaus prisipažinimo surašymo aplinkybių.

Be pagrindo, apelianto manymu, atmestas prašymas papildomai apklausti mažametes nukentėjusiąsias E. M. ir G. M. , dėl ko nuteistasis prašo papildomai apklausti pastarąsias ir jų atstovu pakviesti Vaiko teisių apsaugos tarnybą, o taip pat, iškviesti ir apklausti teismo medicinos ekspertą J. Plentą, dėl jo duotos specialisto išvados Nr. G673/06 (01) (b.1.58, t. 1), kadangi šia specialisto išvada teismas rėmėsi, kaip nuteistąjį kaltinančiu įrodymu. Teismo medicinos ekspertas J. P. specialisto išvadoje nedavė kategoriškos išvados, kuriuo metu ir prie kokių aplinkybių buvo pažeista mergystės plėvė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų mažamečių E. M. ir G. M. atstovė pagal įstatymą R. M. prašė nuteistojo skundą patenkinti, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas skundo tenkinimo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Kolegija nepagrįstu laiko ir apelianto tvirtinimą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, kadangi byloje nėra nustatytas nei tikslus laikas, nei tikslios vietos, nei tikslus skaičius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pirmajame ir antrajame laikotarpiuose (1989 m. kovo 21 d. – 1992 m. laikotarpis). BK 305 straipsnyje nustatyta 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje inter alia turi būti nustatyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos padarymo laikas, kai ji tęsiasi tam tikrą laikotarpį, nuosprendyje apibrėžiamas nurodant jos pradžią ir pabaigą; vieta – tai gali būti miestas, rajonas, seniūnija kaimas, gatvė, namas, butas ir kt., svarbu, kad iš teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies būtų galima identifikuoti nusikalstamos veikos padarymo vietą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nusikalstamų veikų padarymo vieta ir laikas bei skaičius nustatyti ir bylos duomenimis įrodyti kiek įmanoma konkrečiai ir tiksliai, atsižvelgiant į laiką, praėjusį nuo jų padarymo, nukentėjusiųjų amžių bei apskritai į padarytų nusikalstamų veikų skaičių. Pirmųjų dviejų laikotarpių veikos, už kurių padarymą yra nuteistas P. M. , padarytos 1989-1992 metų bėgyje. Iki momento, kai teisėsaugos institucijoms tapo žinoma apie minėtų nusikalstamų veikų padarymą bei iki to momento, kai nukentėjusiosios davė parodymus, nuo pirmųjų nusikalstamų veikų padarymo praėjo 17 metų. Tuo laiku, kai buvo atliekamos pirmųjų dviejų laikotarpių nusikalstamos veikos, už kurių padarymą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. M. yra pripažintas kaltu ir nuteistas, nukentėjusiosios buvo mažametės – A. L. buvo 7-11 metų amžiaus, B. L. 5-9 metų amžiaus. Be to, atsižvelgiant į jų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu duotus parodymus, jos nesuprato su jomis atliekamų veiksmų pobūdžio, esmės, socialinės, psichologinės reikšmės, todėl, natūraliai, negalėjo tiksliai skaičiuoti ir įsiminti kiekvieno tvirkinamojo veiksmo bei išžaginimo ir, praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, nurodyti tikslų jų skaičių. Atsižvelgdama į tai kolegija pažymi, jog šioje byloje nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta ir skaičius nustatytas ir bylos duomenimis pagrįstas pakankamai tiksliai ir atitinka baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas dėl pirmojo ir antrojo laikotarpių (1989 m. kovo 21 d. – 2002 m. laikotarpis) nusikalstamų veikų padarymo laiko, vietos bei skaičiaus nuosprendyje padarė išvadas nepažeisdamas BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Bylos medžiaga pagrįstų duomenų, jog nukentėjusiosios A. L. ir B. L. susitarė duoti kaltinančius parodymus dėl turtinių jų motinos D. M. M. ir nuteistojo P. M. nesutarimų, nenustatyta. Abi nukentėjusiosios tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo posėdyje kategoriškai neigė, jų parodymais netikėti kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog versiją, kad P. M. apkalbamas dėl savanaudiškų interesų, liudytojas J. M. (nuteistojo tėvas) iškėlė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Liudytojas nurodė, jog jis (duomenys neskelbtini) esantį namą padovanojo savo vaikams – dukrai D. M. M. (46/100 dalis) ir sūnui P. M. (54/100 dalis). Dukra, norėdama gauti visą namą savo nuosavybėn, iš karto po dovanojimo fakto teisinio įforminimo, susitarė su savo dukterimis A. L. ir B. L. , liudytojo anūkėmis, apkalbėti jo sūnų P. M. . Tuo tikslu A. L. pranešė policijai apie tai, jog neva P. M. tvirkina savo podukrą E. M. ir savo dukterį G. M. . Kolegija pažymi, jog liudytojas J. M. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, šio fakto, kaip motyvo, kodėl yra apkalbamas nuteistasis, neva jis padarė nusikalstamas veikas, nenurodė. Liudytoja B. V. M. , nuteistojo motina, tokią versiją iškėlė taip pat tik apklausos metu pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu ji pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise neduoti parodymų ir atsisakė duoti parodymus byloje, kurioje nusikalstamos veikos padarymu buvo įtariamas jos sūnus. Liudytoja D. M. M. , nuteistojo sesuo, kurią nuteistasis bei liudytojai J. M. ir B. V. M. nurodo kaip susitarusią su savo dukterimis – nukentėjusiosiomis šioje byloje A. L. ir B. L. dėl savanaudiškų paskatų, kad šios apkalbėtų P. M. , neva padarius nusikalstamas veikas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, jog neturi pagrindo netikėti savo dukterų parodymais, o dėl E. M. ir G. M. tvirkinimo jai ir pačiai yra kilę įtarimų. Tuo pačiu ji pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise ir atsisakė duoti parodymus, kadangi kaltininku nagrinėjamoje byloje yra jos brolis. Taigi ji nedavė jokių jį kaltinančių parodymų, todėl nėra pagrindo manyti, kad ji su savo dukterimis susitarė apkalbėti P. M. , jog jis padarė nusikalstamas veikas. Kolegija pažymi, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys, kad J. M. ir B. V. M. 2006 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydami panaikinti žemės, gyvenamojo namo, ir kitų statinių, adresu (duomenys neskelbtini), motyvuodami tuo, jog D. M. M. ir jos dukterys A. L. ir B. L. , siekdamos užvaldyti ir P. M. paveldėto turto dalį, kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir apkaltino P. M. dėl tariamo seksualinio priekabiavimo. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, kaip pagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, fakto, jog P. M. A. L. ir B. L. neva apkalba dėl turtinio konflikto šeimoje, netyrė ir nuosprendyje dėl jo nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas šią apelianto nurodytą aplinkybę ištyrė atlikdamas įrodymų tyrimą, kurio metu nenustatė apelianto skunde nurodyto fakto egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų A. L. ir B. L. parodymais, o liudytojų J. M. ir B. V. M. parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdyje, kai buvo iškeltas šeimos turtinio konflikto motyvas, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir remdamasi kita bylos medžiaga vertina kritiškai. Pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas dėl minėto bylos aspekto neaptarimo ir neanalizavimo apkaltinamajame nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais negali būti vertinamas kaip esminis pažeidimas, sutrukdęs teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pažymėtina, jog šis pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio trūkumas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jis, kolegijos nuomone, nėra pagrindu panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.

BPK 196 straipsnyje numatytas nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje yra vienas iš procesinių veiksmų, kuriuo siekiama patikimai nustatyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ar patvirtinti, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta, t. y. surinkti neabejotinus, patikimus kaltinančio ar teisinančio pobūdžio įrodymus baudžiamojoje byloje. Todėl niekuo nepagrįstas apelianto teiginys, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai patys abejojo nukentėjusiųjų duotais parodymais, todėl juos tikrino atlikdami parodymų patikrinimą vietoje su nukentėjusiosiomis. Kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi parodymų patikrinimas vietoje yra vienas iš procesinių veiksmų siekiant nustatyti byloje tiesą. Be to, teisė vertinti įrodymus kaip patikimus ar nepatikimus yra suteikta ne ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bet išimtinai teismui.

Kolegija kritiškai vertina taip pat ir apelianto teiginį, jog parodymų patikrinimo vietoje procesinis veiksmas atliktas nesilaikant šiam veiksmui atlikti nustatytų procedūrų ir todėl šie duomenys, apelianto teigimu, negali būti laikomi tinkamais įrodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegija pažymi, kad nuteistasis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme klausimo dėl netinkamai atlikto nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje procesinio veiksmo nekėlė. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, jog nukentėjusiosios į (duomenys neskelbtini) kartu su tyrėju P. J. vyko vienu automobiliu. Tačiau parodymų patikrinimo vietoje procesinis veiksmas su kiekviena nukentėjusiąja buvo atliktas atskirai, kitai iš jų šio procesinio veiksmo nematant. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, procesiniai veiksmai pagal jų pradžios ir pabaigos laiką buvo atlikti tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, nereiškia, kad jie buvo atlikti su abejomis nukentėjusiosiomis kartu. Nukentėjusiųjų bei liudytojo P. J. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme nustatyta, jog parodymų patikrinimo vietoje veiksmai buvo atliekami su nukentėjusiosiomis toje pačioje vietoje paeiliui, šiuose veiksmuose buvo daromos pertraukos, todėl iš dalies sutampa jų abiejų atlikimo laikas; vieta šiuo atveju apskritai nesutapti negali, tačiau su viena iš nukentėjusiųjų tyrėjui P. Jermakovičiui atliekant parodymų patikrinimo vietoje procesinį veiksmą, kita iš nukentėjusiųjų tuo metu būdavo su savo seneliais, taigi parodymų, kuriuos davė viena nukentėjusioji, kita nei matyti, nei girdėti negalėjo (t. 2, b. l. 139, 166, 171-172, 190). Šiais nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymais apeliacinės instancijos teismas netikėti neturi pagrindo, kadangi jie neprieštarauja vieni kitiems bei nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolams (t. 1, b. l 32-33, 49-50) ir šio procesinio veiksmo atlikimo metu padarytam vaizdo įrašui. Tai, kad parodymų patikrinimo vietoje protokolai pagal savo formą nevisiškai atitinka įstatymo reikalavimus, nedaro juose užfiksuotų duomenų niekiniais.

Nuteistasis P. M. teigia, kad A. L. parodymų patikrinimo vietoje protokole (t. 1, b. l. 33) nurodyta, jog parodymus davė nukentėjusioji B. L. . Kolegija atkreipia dėmesį, jog šį argumentą, kaip, apelianto nuomone, reiškiantį, jog parodymų patikrinimo vietoje procesinis veiksmas užfiksuotas protokole netinkamai, todėl pastarasis negali būti laikomas įrodymu, nuteistasis nurodė tik apeliaciniame skunde. Pabaigus ikiteisminį tyrimą ir įtariamajam susipažinus su bylos medžiaga, šio pažeidimo nei P. M. , nei jo gynėjas nenurodė. Pirmosios instancijos teismas, neatidžiai vertino parodymų patikrinimo vietoje su nukentėjusiąja A. L. protokolą ir todėl dėmesio į šį netikslumą neatkreipė. Be to, teismas peržiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame akivaizdžiai matyti, jog parodymų patikrinimo vietoje procesiniai veiksmai su abiem nukentėjusiosiomis buvo atlikti atskirai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas P. J. parodė, jog rašydamas parodymų patikrinimo vietoje protokolą su nukentėjusiąja A. L. ir parodymų patikrinimo vietoje protokolą su nukentėjusiąja B. L. jis labai skubėjo, nes pastaroji turėjo išvykti į užsienį, todėl protokolus kompiuteriu spausdino vieną ant kito, todėl padarė techninę klaidą. Vėliau, konkretaus laiko nepamena, padarė pataisymą, tačiau pataisymo neaptarė ir nepasirašė; dėl šio fakto pripažįsta savo klaidą (t. 2, b. l. 139, 165-166). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš nukentėjusiųjų A. L. ir B. L. parodymų patikrinimo vietoje procesinių veiksmų vaizdo įrašų, kurie buvo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nustatė, jog tyrėjas P. J. nukentėjusiosios B. L. parodymus įrašė į nukentėjusiosios A. L. parodymų patikrinimo vietoje procesinio veiksmo protokolą, kuriame šie parodymai apskritai neturėjo būti užfiksuoti. Vėliau pataisydamas B. L. pavardę į A. L. pavardę tyrėjas P. J. taip pat padarė klaidą. Kolegijos nuomone, tokiais liudytojo parodymais netikėti nėra pagrindo, jų kita bylos medžiaga nepaneigia, be to, juos patvirtina nukentėjusiųjų A. L. ir B. L. parodymų patikrinimo vietoje procesinių veiksmų vaizdo įrašai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo dėmesio neatkreipusi detalė negali būti vertinama kaip aplinkybė, sutrukdžiusi pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti vidiniu kolegijos teisėjų įsitikinimu bei visų bylos aplinkybių analize ir išvadomis pagrįstą nuosprendį. Dėl nurodytų motyvų kolegija atmeta šį nuteistojo apeliacinio skundo motyvą.

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, 283 straipsnio 2 dalimi jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas, tokiu atveju teisme turi būti balsu perskaitomi tokio nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžio metu apklausė minėtas nukentėjusiąsias ir tokiu būdu užtikrino nuteistajam galimybę užduoti klausimus nukentėjusiosioms E. M. bei G. M. ir taip šiuo aspektu pašalino abejones dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Kolegija pažymi, jog perskaičius mažamečių nukentėjusiųjų E. M. ir G. M. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nuteistasis ir jo gynėjas teisės užduoti klausimus nukentėjusiosioms atsisakė.

Atmestinas ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog jam nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti mažamečių nukentėjusiųjų E. ir G. M. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog tuo metu, kai buvo apklausiamos mažametės nukentėjusiosios E. M. (2006 m. vasario 7 d. nuo 10 val. 05 min. iki 10 val. 25 min. (t. 1, b. l. 53)) ir G. M. (2006 m. vasario 7 d. nuo 10 val. 30 min. iki 11 val. 30 min. (t. 1, b. l. 60)), P. M. dar nebuvo pareikšti įtarimai – Įtarimai jam pareikšti 2006 m. vasario 7 d. 16 val. 10 min. (t. 1, b. l. 87). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog P. M. mažamečių nukentėjusiųjų E. M. ir G. M. apklausų ikiteisminio tyrimo procesinėje stadijoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nebuvo įtariamuoju šioje baudžiamojoje byloje, todėl jam neturėjo būti užtikrinama BPK 184 straipsnio 4 dalyje numatyta teisė pačiam arba kartu su gynėju dalyvauti nukentėjusio asmens apklausoje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji E. M. pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai. Nukentėjusioji nurodė, jog nuteistasis P. M. jai nieko nedarė ir apie jokius jo netinkamus ar neteisėtus veiksmus niekas jos neprašė nieko nesakyti. Duodama parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje mažametė nukentėjusioji E. M. nurodė, jog mergystės plėvės įplyšimas atsirado jai mokantis važinėtis dviračiu, kai ji nuo dviračio nukrisdavo, užsigaudavo ir jai labai skaudėdavo. Kolegija šiuos nukentėjusiosios parodymus vertina kaip įtakotus kitų asmenų, kadangi mažametė pagal jos socialinį, psichologinį subrendimo laipsnį pati, neįtakota kitų asmenų, negali suvokti teismo eksperto byloje konstatuoto mergystės plėvės įplyšimo fakto reikšmės nagrinėjant baudžiamąją bylą, o tuo labiau tokio šio sužalojimo atsiradimo būdo, kokį nurodė apklausiama apeliacinės instancijos teisme. Šios apklausos metu dėl trukdymo apklausti nukentėjusiąją mažametę E. M. ne kartą buvo įspėta jos atstovė pagal įstatymą R. M. (nuteistojo P. M. žmona) (t. 2, b. l. 133, 135). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausiant nukentėjusiąją mažametę G. M. , pastaroji taip pat iš pradžių pakeitė savo parodymus, tačiau po įspėjimo dėl apklausos trukdymo iš teismo posėdžių salės pašalinus mažametės nukentėjusiosios G. M. atstovę pagal įstatymą R. M. , nukentėjusioji G. M. davė parodymus, kuriais iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus (t. 2, b. l. 136-137). Be to, nukentėjusioji G. M. nurodė, jog neigti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymus jai liepė mama (t. 2, b. l. 137). Abejoti šiais nukentėjusiosios parodymais kolegija neturi pagrindo, juos patvirtina ir liudytojos A. Ž. , kuri nėra suinteresuota bylos baigtimi, parodymai, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios E. M. ir G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodymus davė nesant jokio spaudimo, apklausos metu atmosfera buvo jauki, rami, niekas nepakėlė balso per visą apklausą; nukentėjusiosios pačios pasakojo apie tai, kas įvyko, joms nebuvo užduodami jokie menami klausimai ir pan. (t. 2, b. l. 170). Taigi, kaip jau minėta, nukentėjusiosios mažametės G. M. parodymais kolegija pagrindo netikėti neturi. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, nukentėjusiosios E. M. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus kolegija vertina kritiškai ir jais nesivadovauja.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ikiteisminio tyrimo metu atliktų mažamečių nukentėjusiųjų E. M. ir G. M. apklausų metu duoti parodymai, užfiksuoti apklausų protokoluose, yra panašūs, kolegijos nuomone, vertintini kaip nepagrįsti. Šį skundo teiginį paneigia liudytojos A. Ž. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai apie mažamečių nukentėjusiųjų E. M. ir G. M. apklausas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurie šioje nutartyje jau buvo aptarti.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas nuteistojo prašymą papildomai apklausti B. L. nepažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, jog nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, gali būti balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pats nukentėjusysis neapklausiamas, kai jis nedalyvauja teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios gyvenimo užsienyje faktą vertino kaip svarbią priežastį, leidžiančią jos neapklausti teismo posėdyje ir perskaityti jos ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Be to, byloje yra nukentėjusiosios B. L. prašymas nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme jai nedalyvaujant, kuriame prašoma vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 2, b. l . 18). Remiantis BPK 242 straipsnio 1 dalimi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, inter alia apklausti nukentėjusiuosius. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo iškviesti ir pats betarpiškai teismo posėdyje apklausti nukentėjusiąją B. L. , tačiau faktas, jog pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir vadovavosi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kuriuos duodant dalyvavo įtariamasis P. M. ir jo gynėjas bei turėjo galimybę nukentėjusiajai užduoti klausimus ir šia savo teise pasinaudojo (t. 1, b. l. 40-45), nesuponuoja pirmosios instancijos teismo šališkumo, kolegija šio fakto nevertina ir kaip esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, sutrukdžiusio teismui priimti teisingą bei visomis bylos aplinkybėmis pagrįstą nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžio metu apklausė nukentėjusiąją B. L. , kuri patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus (t. 2, b. l. 190-191). Vadovaudamasi šiais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismui neužtikrinus galimybės teismo posėdžio metu apklausti nukentėjusiąją B. L. buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, kaip nepagrįstą.

Apelianto skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, gautais panaudojant psichologinį spaudimą bei netinkamai užfiksuotais proceso veiksmų rezultatais ir todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas taip pat nelaiko pagrįstu dėl šioje nutartyje aukščiau išdėstytų argumentų, kuriais paneigiami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl psichologinio smurto naudojimo bei netinkamo procesinių veiksmų rezultatų užfiksavimo.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą nuteistojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylos nagrinėjimą Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo, pažeidė BPK 53 straipsnio nuostatas. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje mažamečių nukentėjusiųjų E. M. ir G. M. neapklausinėjo, todėl pagrįstai atsisakė tenkinti šį nuteistojo prašymą, kadangi Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas nėra pripažintas mažamečių nukentėjusiųjų E. M. ir G. M. atstovu pagal įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą iškviesti ir apklausti teismo medicinos ekspertą J. P. dėl jo duotos išvados, kuri, apelianto nuomone, nėra kategoriška dėl aplinkybių, kuriuo metu ir prie kokių aplinkybių buvo pažeista mažametės nukentėjusiosios E. M. mergystės plėvė, atmetė teismo posėdžio metu nurodydama, jog ekspertas davė išvadą, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, o joje išdėstyti duomenys yra vertinimo dalykas (t. 2, b. l. 115).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje 7 puslapyje (t. 2, b. l. 74) nurodyta, jog „Byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, kad P. M. dukras būtų tvirkinęs ir 1996 metų pradžioje, nėra“. Iš toliau sekančio nuosprendžio teksto matyti, jog šioje vietoje pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl to, jog nėra nustatyta, kad P. M. savo dukras būtų tvirkinęs 2006 metų pradžioje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį faktą laiko rašymo apsirikimu ir jį ištaiso, nekeičiant nuosprendžio.

Vadovaudamasi nutartyje išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apkaltinamasis nuosprendis P. M. atžvilgiu yra pagrįstas, priimtas nepažeidžiant nei baudžiamojo įstatymo, nei baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl jo keisti nėra pagrindo. Remiantis išdėstytu kolegija konstatuoja, jog nuteistojo P. M. apeliacinis skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje 7 puslapio priešpaskutiniame sakinyje padarytą rašymo apsirikimą ištaisyti ir šį sakinį suformuluoti sekančiai „Byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, kad P. M. dukras būtų tvirkinęs ir 2006 metų pradžioje, nėra“.