Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja R. Valentinienė Teisėjas M. Martinaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A–473-106/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8, 1.2.14.10, 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. rugsėjo 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo Rimanto J. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisintas dėl nusikalstamų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., 187 str. 1 d.

Skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas ir Rimantas J. B. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 154 str. 1 d., nuosprendis dėl jo išteisinimo neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009-04-28, apie 18.30 val., Kvietinių k., Klaipėdos r., tyčia sugadino automobilio ,,Mercedes-Benz‘‘, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinių durų 512,43 Lt vertės vidinę rankeną, šių durų 1182,26 Lt vertės vidaus apmušalą, 1140,51 Lt vertės vidaus apdailą, 135,47 Lt vertės viršutinę apdailą, 17,36 Lt vertės apdailos fiksatorių, 387,05 Lt vertės vidinę daiktadėžę. Be to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, mediniu pagaliu jis išdaužė 320, 51 Lt vertės automobilio dešinės pusės galinį žibintą. Iš viso padarė žalos už 3 873,59 Lt sumą.

Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad 2009-06-11 apie 16 val., Kvietinių k., Klaipėdos r., tyčia sudavė du kartus plastmasiniu buteliu R. J. B. į galvą, kada pastarasis buvo pravėręs automobilio lango stiklą, bei vieną kartą įspyrė į dešinę koją, dėl to pastarasis suklupo bei susitrenkė kairės kojos kelią, spyrė nukentėjusiajam į krūtinės kairiąją pusę ir taip sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą.

Taip pat nesutinka dėl išteisinimo dėl jo sužalojimo. Teigia, kad specialisto išvada patvirtina jo sužalojimo faktą ir įvykio mechanizmą. Teigia, kad teismas nepaneigė šių faktų, taip pat nenurodė su kūnų judėjimo dinamika susijusių fizikos dėsnių, kuriais jis rėmėsi. Be to, darant tokias išvadas būtinos specialios žinios. Kad S. Ž. jį sumušė, patvirtino ir liudytojas S. J.. Be to, jam buvo suduotas smūgis plastikiniu buteliu į galvą ir spyris į šoną (paširdžius). Todėl nesutinka su teismo išvada, kad kūno sužalojimus jis patyrė ne nuo S. Ž., o kitoje vietoje, taip pat tvirtina, kad tokia teismo išvada nepagrįsta ir neįrodyta. Mano, kad specialisto išvada ir liudytojo S. J. parodymai patvirtina S. Ž. nusikaltimą. Atitinkamai S. Ž. artimųjų parodymai vertintini kritiškai, nes jie yra šališki. Mano, kad tuo pačiu nuosprendžiu yra įrodytas melagingas S. Ž. kaltinimas dėl šmeižimo.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintojo S. Ž. gynėjas advokatas Laimonas Strauka nesutinka su skundo motyvais, mano, kad skundas nepagrįstas, o apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, todėl nekeistinas ir nenaikintinas.

Nukentėjusysis prašo jo skundą tenkinti.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai S. Ž. išteisino dėl inkriminuojamų nusikaltimų pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d.

Dėl veikos pagal BK 187 str. 1 d.

Privatus kaltintojas S. Ž. inkriminuojamą nusikaltimą – jam priklausančio automobilio tyčinį sugadinimą – grindžia PVM sąskaita faktūra, jo paties ir liudytojo S. J. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šių įrodymų laikyti pakankamais S. Ž. kaltei nustatyti.

Nuosp­ren­dis tu­ri bū­ti tei­sė­tas ir pa­grįs­tas. Nuosp­ren­dis yra tei­sė­tas, kai pri­im­tas ir su­ra­šy­tas lai­kan­tis bau­džia­mo­jo ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mų bei ki­tų tei­sės nor­mų. Nuosp­ren­dis yra pa­grįs­tas, kai ja­me pa­da­ry­tos iš­va­dos dėl nu­si­kals­ta­mo įvy­kio, nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties, kal­tina­mo­jo kal­tu­mo ar­ba ne­kal­tu­mo ir ki­tų nuosp­ren­dy­je spren­džia­mų klau­si­mų pa­grįs­tos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais. Taip pat ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Abe­jo­nės aiš­ki­na­mos kal­ti­na­mo­jo nau­dai, kai iš­nau­do­jus vi­sas ga­li­my­bes ne­pa­vyks­ta jų pa­ša­lin­ti.

Iš privataus kaltintojo skundo (b. l. 2–3) turinio matyti, kad S. Ž. kaltinamas tuo, jog jis tyčia siekė smurtauti prieš nukentėjusįjį, todėl rankomis atidarydamas jo automobilio priekines kairės pusės dureles, kurias nukentėjusysis laikė iš automobilio vidaus, sugadino automobilio vidaus rankeną bei kitas durelių vidaus apdailos detales. Iš karto po to jis mediniu pagaliu išdaužė jo automobilio galinį dešinės pusės žibintą.

S. Ž. kaltu neprisipažino, nukentėjusiojo R. J. B. ir liudytojo S. J. parodymai, kuriais R. J. B. grindžia kaltinimą dėl automobilio sugadinimo, prieštaringi. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, R. J. B. ir S. J. skirtingai nurodė, kokiais veiksmais buvo sugadintas R. J. B. automobilis. R. J. B. parodė, kad S. Ž. automobilio dureles tempė 4–5 kartus, o S. J. parodė, kad tempė vieną kartą ir durelių užraktas subyrėjo. Pažymėtina, kad R. J. B. nurodo tokį automobilio sugadinimo mechanizmą (S. Ž. norėjo atidaryti automobilio dureles, o R. J. B. laikė durelių rankeną iš vidaus), iš kurio galima daryti išvadą, kad S. Ž. sugadinti automobilį nesiekė. Konkrečiu nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kad kaltininkas suprato, jog atidarydamas dureles jis suplėšys vidaus apdailą ar kitaip sugadins dureles, ir taip elgtis norėjo. Be to, negalima atmesti, kad automobilis galėjo sugesti ir dėl to, kad R. J. B. smarkiai traukė automobilio durų rankeną į save, nenorėdamas, kad S. Ž. atidarytų automobilio dureles. Byloje surinkti įrodymai nėra pakankami konstatuoti šio inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 1 d., subjektyviosios pusės – tyčios sugadinti automobilį. Kad S. Ž. išdaužė R. J. B. automobilio žibintą, išskyrus faktą, kad žibintas išdaužtas, jokių įrodymų nėra. Nors R. J. B. teigė, kad žibintas išdaužtas įvykio dieną, liudytojas S. J., iš dalies patvirtindamas S. Ž. parodymus apie tai, kad žibintas buvo išdaužtas seniai, parodė, kad automobilio žibintas buvo išdaužtas maždaug prieš 1, 5 metų ( b. l. 157–158). Apylinkės teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus. Nors byloje ir yra pateikta remontuotinų detalių sąmata (b. l. 20), tačiau ši sąmata pati savaime nepatvirtina, kad šis durelių remontas ir žibinto pakeitimas yra būtent S. Ž. padarytos veikos pasekmė, tuo labiau nepatvirtina tyčinio sugadinimo mechanizmo.

Dėl veikos pagal BK 140 str. 1 d.

Prieštaringi duomenys ir dėl šio kaltinimo epizodo. Kaltinimai S. Ž. pagal BK 140 str. 1 d. grindžiami nukentėjusiojo, jo draugo S. J. parodymais bei specialisto išvada. Nukentėjusysis R. J. B. parodė, kad S. Ž. sudavė jam plastmasiniu alaus buteliu stovinčiam į kaktą ir pro atidarytą langą į automobilį atsisėdusiam jam į veidą, taip pat apspjovė, o jam išlipus spyrė koja į jo dešinę koją, dėl to R.J. B. pargriuvo ant skaldos, susimušdamas kelį, jam nugriuvus, S. Ž. vieną kartą spyrė į paširdžius (b. l. 151–152). S. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad S. Ž. apspjovė R. J. B.. Vėliau S. Ž., pakišdamas koją, nukentėjusįjį pargriovė bei spyrė jam į šonkaulius. Vėliau apklausiamas jis parodė, kad S. Ž. turėjo alaus butelį, tačiau, kad jis smūgiavo alaus buteliu, nepatvirtino. Teigia, kad nesudavė smūgių pro automobilio pravirą langą nukentėjusiajam. Įvykius jis matė 15–20 metrų atstumu, niekas jam įvykio matomumo neribojo. (b. l. 157–159).

Nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo kaip ir dėl automobilio sugadinimo nėra nuoseklūs. Jo parodymų analizė ir gretinimas su S. J. parodymais rodo, kad kaltinime aprašyta S. Ž. inkriminuojama veika neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Liudytojas S. J. nepatvirtino, kad S. Ž. alaus buteliu smūgiavo R. J. B.. Tuo tarpu privatus kaltintojas teigia, kad S. Ž. tai darė net keturis kartus: du kartus trenkė jam stovint į kaktą ir du kartus trenkė pro atidarytą automobilio langą į veidą. Tiek smūgių tikrai turėjo matyti nukentėjusiojo draugas S. J., kuris, kaip nurodo apeliantas, visada padeda apsiginti nuo S. Ž. ir nuolat būna šalia. Taip pat liko nepatvirtinta ir kita aplinkybė, kad nukentėjusysis pargriuvo dėl smūgio jam į koją. Liudytojas S. J. parodė, kad S. Ž. pakišo koją nukentėjusiajam, todėl pastarasis pargriuvo.

S. Ž. neigia apspjovęs ar sudavęs smūgius nukentėjusiajam, teigia, kad jokio fizinio kontakto su nukentėjusiuoju nebuvo. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad tuo metu įvykį galėjo matyti išteisintojo žmona D. Ž., jo brolis K. Ž., uošvė A. G., tačiau jie apklausti teisiamajame posėdyje tokių privataus kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtino. Priešingai, jie parodė, kad alkoholio tądien jie nevartojo, plastmasinių alaus butelių neturėjo.

Nukentėjusysis kaltinimus grindžia ir specialisto išvada, kurioje konstatuotas tik vienas sužalojimas – kairiojo kelio (b. l. 21–22). Tačiau specialisto išvada nepatvirtina padaryto sužalojimo mechanizmo. Konstatuotas sužalojimas padarytas dėl kietų bukabriaunių daiktų poveikio, taip pat neatmetama galimybė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas šia kūno vieta atsitrenkus į kietą nelygų paviršių ar aplinkoje buvusius daiktus. Be to, specialisto išvada ant nukentėjusiojo kūno nefiksavo nė vieno tiesioginio smūgio, nors nukentėjusysis tokių smūgių nurodo pakankamai daug: be keturių smūgių buteliu, kaip parodė R. J. B., dar buvo spirta į koją ir į paširdžius, šoną arba krūtinę. Šių smūgių pasekmės specialisto išvadoje neužfiksuotos. Kad S. Ž. būtų spyręs nukentėjusiajam į kairės kojos kelį (vieta, kuri fiksuojama specialisto išvadoje), tokių objektyvių įrodymų byloje taip pat nėra.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir kitas nesutampančias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Nukentėjusysis tvirtina, kad jis buvo S. Ž. apspjautas jau išlipus iš automobilio, tai yra po suduotų smūgių alaus buteliu. Tokias aplinkybes jis nurodė pareiškime policijai (Medžiaga, pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 68-AT-66193-09). Tuo tarpu teisiamajame posėdyje teigė, kad jis buvo apspjautas per atidarytą langą ir tik po to jis išlipo iš automobilio. Nenuoseklūs R. J. B. ir liudytojo S. J. parodymai ir dėl kito panaudoto smurto, skirtingai nurodoma, kur buvo suduotas smūgis koja, prieštaravimai nepašalinti, nukentėjusiajam sužalojimas, kaip jis pats pripažįsta, yra atsiradęs jam pargriuvus ir susimušus kojos kelį. Jokių objektyvių S. Ž. kaltės įrodymų byloje nėra, kiti įrodymai prieštaringi ir jais grindžiant S. Ž. kaltę vadovautis negalima.

Privataus kaltinimo procese kaltės įrodinėjimas yra privataus kaltintojo pareiga, todėl nesant daugiau kaltinančių įrodymų, S. Ž. išteisintas pagrįstai.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1p.,

n u taria:

Privataus kaltintojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.