Alytaus apylinkės teismo nutartis

Varėnos rajono apylinkės teismo teisėja Loreta Janiulytė, susipažinusi su N. A. N. S. privataus kaltinimo skundu dėl I. L. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Varėnos rajono apylinkės teisme 2017-01-06 gautas N. A. N. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) privataus kaltinimo skundas dėl I. L. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Nurodoma, kad Varėnos rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-750-547/2016, kurioje vyksta ginčas tarp ieškovės I. L. ir atsakovo N. A. N. S., dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su juo nustatymo. 2016-10-24 Kauno apygardos teisme gautas I. L. atskirasis skundas, kuriame teigiama, jog I. L. turi duomenų, patvirtinančių, jog N. A. N. S. bandė ją paveikti per kitus asmenis, siūlydamas kitiems asmenims už poveikį pinigus, kad vaikas apskritai būtų tik jo žinioje, kad jis galėtų išvykti gyventi iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo teigimu, tokie I. L. teiginiai apie jį yra tikrovės neatitinkanti, niekuo nepagrįsta informacija. Šių asmenų santykiai yra konfliktiški ir jų ginčas dėl vaiko auginimo klausimo nagrinėjamas teisme civiline tvarka, I. L. tyčia skleidžia neatitinkančią tikrovės, žeminančią, galinčią paniekinti pareiškėją informaciją. Mano, jog I. L. šiais veiksmais, nurodydama tolią informaciją atskirajame skunde, siekia neigiamai charakterizuoti pareiškėją, tokiu būdu daryti įtaka civilinės bylos baigčiai sau palankia linkme. Pareiškėjas mano, jog ši veika gali turėti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnyje, požymių.

Skundas nepriimtinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. sprendžiamas skundo priėmimo klausimas ir baudžiamojo proceso privataus kaltinimo tvarka pradėjimo klausimas.

Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad: 1) arba visai nebuvo įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką, 2) arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika, 3) arba buvo įvykis, tačiau nesant kieno nors kaltės. BK 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 154 straipsnį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija turi būti paskleista ją paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir to siekiant. Vien subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas, kad tai jį žemina ar įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pažymi, kad asmens kreipimasis į kompetentingas institucijas negali būti laikomas šmeižimu. Tai, kad I. L. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su atskiruoju skundu, niekaip negali būti laikomas asmens šmeižimu. Kartu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004). N. A. N. S. privataus kaltinimo skunde minimas I. L. atskirasis skundas buvo skirtas ne plačiai visuomenės daliai, o Kauno apygardos teismui. Pareiškėjas N. A. N. S. duomenų, kad atskirasis skundas būtų pateiktas ir kitiems asmenims, ne vien tik teismui, nepateikė. Taigi, byloje nenustatytas būtinasis nagrinėjamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad asmens nurodomos informacijos, pateiktos kaip fakto, nepasitvirtinimas, nesant tikslo paskleisti melagingą informaciją, negali būti pakankamas pagrindas patraukti tą asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Kreipimasis į valstybės institucijas jau rodo, jog kreipiamasi siekiant apginti galimai pažeistas teises, kompetentingai, civilizuotai išsiaiškinti tiesą, o ne turint tikslą apšmeižti kitą asmenį. I. L. pareiškimas adresuotas ir pateiktas kompetentingai institucijai, siekiant apginti savo interesus, todėl darytina išvada, kad I. L. neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančias, šmeižikiško pobūdžio žinias apie N. A. N. S., taigi tai nėra tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas ar asmens pažeminimas ir tai nepatenka į BK 154 straipsnio dispoziciją.

Taip pat pažymėtina, jog kiekvienas nusikaltimas yra teisės pažeidimas, tačiau ne kiekvienas teisės pažeidimas yra nusikaltimas. Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, remdamasis kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip ultima ratio, t. y. kaip paskutinė priemonė, kurios pagalba asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, konstatuojama, jog pareiškėjo N. A. N. S. skunde dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, atsisakoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal N. A. N. S. skundą.

Vadovaujantis Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 2-3 dalimis, 412¹ straipsniu, 440 straipsnio 2 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nepriimti N. A. N. S. skundo dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka prieš I. L. ir grąžinti jį (su skundo priedais) pareiškėjui.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Varėnos rajono apylinkės teismą.