- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-106-449/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Violeta Ražinskaitė, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- R. Č.
- Kategorijos
- 1.2.14.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,pagal BK 300 str. 3 d. laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams,pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,pagal BK 184 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo bei dalinio sudėjimu būdu ir R. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, R. Č. įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, tęsti darbą, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Iš nuteistojo R. Č. priteista 204 444,07 Eur turtinės žalos atlyginimo UAB „XXX“.
Iš nuteistojo R. Č. taip pat nuspręsta išieškoti 57,07 Eur proceso išlaidų valstybei.
D. Č. baudžiamoji byla pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., 182 str. 2 d. nutraukta, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). D. Č. pagal BK 24 str. 6 d. ir 183 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
A. Č. baudžiamoji byla pagal BK 222 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., 182 str. 2 d. nutraukta, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 3 str. 1 d. 2 p.). A. Č. pagal BK 183 str. 2 d., 300 str. 3 d., 24 str. 4 d., 300 str. 3 d., 182 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Dėl D. Č. ir A. Č. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžiu R. Č. nuteistas už tai, kad:
1.1. jis, būdamas UAB „Y“ (toliau - Bendrovė), įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku, pagal UAB „Y“ įstatų 36 straipsnį būdamas aukščiausiu bendrovės valdymo organu ir veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su Bendrovės direktore A. Č. ir vyriausiąja buhaltere D. Č., turėdamas tikslą savo naudai įgyti turtinę teisę į UAB „Y“ pinigines lėšas, laikotarpiu nuo 2007 m. vasario pradžios, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2007-02-27, žinodamas, kad įmonei realiai pinigų neskolina, kartu su A. Č. pagamino netikrą dokumentą – 2005-02-01 paskolos sutartį, sudarytą tarp jo kaip fizinio asmens ir UAB „Y“, atstovaujamos direktorės A. Č., kurioje nurodė, kad jis Bendrovei paskolina 150000 Lt grynais pinigais, ir šios netikros sutarties pagrindu D. Č. atspausdino 2005-02-01 UAB „Y“ kasos pajamų orderį serija Y Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie 150000 Lt priėmimą iš jo (R. Č.) kaip paskolą, kuriame jis pasirašė, D. Č. pasirašė grafoje už Bendrovės buhalterį savo anketiniais duomenimis, nors tuo metu Bendrovės buhalterės pareigas ėjo Z. L., o A. Č. pasirašė už kasininką. Žinodamas, kad įmonei realiai pinigų neskolina, kartu su A. Č. pagamino netikrą dokumentą – 2005-04-28 paskolos sutartį, sudarytą tarp jo kaip fizinio asmens ir UAB „Y“, atstovaujamos direktorės A. Č., kurioje nurodė, kad jis Bendrovei paskolina 200000 Lt grynais pinigais, ir šios netikros sutarties pagrindu D. Č. atspausdino 2005-04-28 UAB „Y“ kasos pajamų orderį serija Y Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie 200000 Lt priėmimą iš jo (R. Č.) kaip paskolą, kuriame jis pasirašė, D. Č. pasirašė grafoje už Bendrovės buhalterį savo anketiniais duomenimis, nors tuo metu Bendrovės buhalteres pareigas ėjo Z. L., o A. Č. pasirašė už kasininką. Žinodamas, kad įmonei realiai pinigų neskolina, kartu su A. Č. pagamino netikrą dokumentą – 2005-09-01 paskolos sutartį, sudarytą tarp jo kaip fizinio asmens ir UAB „Y“, atstovaujamos direktorės A. Č., kurioje nurodė, kad jis Bendrovei paskolina 23000 Lt grynais pinigais, ir šios netikros sutarties pagrindu D. Č. atspausdino 2005-09-01 UAB „Y“ kasos pajamų orderį serija Y Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie 23000 Lt priėmimą iš jo (R. Č.) kaip paskolą, kuriame jis pasirašė, D. Č. pasirašė grafoje už bendrovės buhalterį Z. L. anketiniais duomenimis, nors tuo metu D. Č. buvo Bendrovės buhaltere, o A. Č. pasirašė už kasininką. Jis, žinodamas, kad įmonei realiai pinigų neskolina, kartu su A. Č. pagamino netikrą dokumentą – 2005-12-13 paskolos sutartį, sudarytą tarp jo kaip fizinio asmens ir UAB „Y“, atstovaujamos direktorės A. Č., kurioje nurodė, kad jis Bendrovei paskolina 200000 Lt grynais pinigais, ir šios netikros sutarties pagrindu D. Č. atspausdino 2005-12-23 UAB „Y“ kasos pajamų orderį serija Y Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie 200000 Lt priėmimą iš jo (R. Č.) kaip paskolą, kuriame pasirašė jis ir D. Č. pasirašė grafoje už Bendrovės buhalterę. Taip, jis veikiant bendrininkų grupe su A. Č., pagamino netikrus dokumentus – paskolų sutartis, ir kartu veikiant bendrininkų grupe su A. Č. ir D. Č., suklastojo tikrus dokumentus – UAB „Y“ kasos pajamų orderius, kuriuose įformino neįvykusias ūkines operacijas apie 573000 Lt grynųjų pinigų įnešimą į Bendrovės kasą kaip gautas paskolas, ir tokiu būdu jis apgaule įgijo didelės vertės – 165952,27 eurų (573000) Lt turtinę teisę į UAB „Y“ priklausantį turtą, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2007-06-28) ir 300 str. 3 d.
1.2. be to, jis, nuo 2000-05-12 būdamas UAB „Y, (toliau - Bendrovė), į.k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), nuo 2008-09-25 registruotos (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir pagal UAB „Y“ įstatų 36 straipsnį būdamas aukščiausiu bendrovės valdymo organu, laikotarpiu nuo 2007-10-02 iki 2008-08-28 laikinai eidamas direktoriaus pareigas, laikotarpiu 2008-08-28 iki 2009-01-05 būdamas direktoriumi ir pagal 2000-07-13 LR Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir turėdamas savo žinioje Bendrovės turtą, laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-05-20 pardavė UAB „Y“ dovanų čekius už grynuosius pinigus, ir dalies pinigų – 55829,48 Lt neįnešė į UAB „Y“ kasą ir atsiskaitomąją sąskaitą, nors Bendrovė kasos aparatais užfiksavo, kad pirkėjai atsiskaitė dovanų čekiais už 70354,98 Lt, tačiau kasoje apskaityta ir į banką pervesta viso 14525,50 Lt. Tokiu būdu jis pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „Y“ priklausantį turtą – pinigus 55829,48 Lt, padarydamas UAB „Y“ 16169,34 eurų (55829,48 Lt) turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.
1.3. taip pat jis, būdamas UAB „Y“ (toliau - Bendrovė), į.k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku, ir pagal UAB „Y“ įstatų 36 straipsnį būdamas aukščiausiu bendrovės valdymo organu, laikotarpiu nuo 2008-08-28 iki 2009-01-05 būdamas direktoriumi ir pagal 2000-07-13 LR Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir turėdamas savo žinioje Bendrovės turtą – pinigines lėšas, jis 2008-12-08 pavedimu Nr. X iš UAB „Y“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į UAB „T“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „X“ - 19313,88 Lt avansą pagal 2008-05-21 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. ZZZ bei iki 2009-01-01 sumokėjo bendrovei UAB „K“ 57761,11 Lt avansą pagal 2007-01-23 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SSS, ir sprendimu Nr. Y į UAB „Y“ direktoriaus pareigas nuo 2009-01-05 paskyręs N. Š., jis 2009-01-19 nurodė N. Š., kuri nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, pasirašyti 2009-01-19 sutartį dėl anksčiau minėtos sutarties teisių ir pareigų perkėlimo tarp UAB „Y“, kaip pradinio nuomininko, UAB „T“, kaip nuomotojo, ir UAB „P“, kaip Naujojo nuomininko, atstovaujamo jo direktoriaus R. Č., kurios 8-me punkte nurodyta, kad „Pradinis nuomininkas sutinka, kad jo sumokėtas užstatas Nuomotojui yra perkeliamas ir užskaitomas kaip Naujojo nuomininko sumokėtas užstatas Nuomotojui“ ir šio susitarimo pagrindu UAB „Y“ sumokėtas avansas – 19313,88 Lt bendrovei „T“ buvo neatlygintinai perduotas UAB „P“, kurio UAB „Y“ vyr. buhalterė A. B. neįrašė į UAB „Y“ skolų registrą „Atsiskaitymai su UAB „P“ ir neįrašė į UAB „P“, kurios buhaltere buvo nuo 2009-01-06, skolų su UAB „Y“ registrą, ir 2009-01-20 jis nurodė N. Š., kuri nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, pasirašyti 2009-01-20 susitarimą dėl anksčiau minėtos sutarties sutartinių santykių tęstinumo tarp UAB „Y“, kaip pradinio nuomininko, UAB „K“, kaip nuomotojo, ir UAB „P“, kaip Naujojo nuomininko, atstovaujamo jo direktoriaus R. Č., kurio 3-me punkte nurodyta, kad „Šalys patvirtina, kad Pradinio nuomininko padaryti avansiniai mokėjimai Nuomotojui laikomi nuo Perdavimo dienos Naujojo nuomininko atliktais avansiniais mokėjimais“ ir šio susitarimo pagrindu UAB „Y“ sumokėtas avansas – 57761,11 Lt bendrovei „K“ neatlygintinai buvo perduotas UAB „P“, kurio UAB „Y“ vyr. buhalterė A. B. neįrašė į UAB „Y“ skolų registrą „Atsiskaitymai su UAB „P“ ir neįrašė į UAB „P“, kurios buhaltere taip pat buvo nuo 2009-01-06, į skolų su UAB „Y“ registrą. Tokiu būdu jis, nurodęs N. Š. pasirašyti Bendrovei visiškai nenaudingus sandorius, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „Y“ pinigines lėšas, tuo padarydamas UAB „Y“ bendroje sumoje – 22322,46 eurų (77074,99 Lt) turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis R. Č. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis, R. Č., nuteistas pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., 183 str. 2 d., 184 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, jį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Tuo atveju, jeigu šis prašymas nebūtų patenkintas, nuteistasis R. Č. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteista 204 444,07 Eur turinės žalos atlyginimo, panaikinti, nes civilinis ieškinys yra nepagrįstas, jis nurodyto dydžio turtinės žalos nepadarė.
2.1. Skunde nurodoma, kad nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip tai numatyta BPK 20 str. 5 d. Teismas nesivadovavo BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nurodytais reikalavimais, pažeidė BPK 7 str. 44 str. 5 d. ir 7 d. nuostatas, taip pat ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 d. 3 d. „D“ p. nuostatas. Skunde išdėstomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016 ir 2K-377-511/2016, taip pat ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punktas. Nuteistojo R. Č. nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į faktinių duomenų visetą, nemotyvuotai atmetė jo, R. Č., parodymus ir visiškai nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, specialisto išvada, todėl ir priėmė neteisingą sprendimą. R. Č. nurodo ir tai, kad teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes kaltinamųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir kitus įrodymus vertino atsietai nuo byloje nustatytų aplinkybių, įrodinėtinas aplinkybes iš esmės pagrindė specialisto išvada, kurią surašant nebuvo vadovaujamasi faktinėmis aplinkybėmis, lėmusiomis ūkinės – finansinės veiklos rezultatų fiksavimo UAB „Y“ apskaitoje priežastis, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
2.2. Apeliaciniame skunde išdėstomi argumentai dėl nepagrįsto R. Č. nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d.
2.2.1. Teismas, vertindamas R. Č. veiksmus, rėmėsi specialisto išvada ir D. Č. (M) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, D. Č. teisme duotus parodymus, kuriais ji paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, įvertino kaip teismo klaidinimą bei kaltinamosios siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu, pasak nuteistojo, teismas visiškai neįvertino teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių apie tai, kad, nors ikiteisminio tyrimo metu apklausiant D. Č. dalyvavo ir specialistė D. A., tačiau tokie duomenys į apklausos protokolą įrašyti nebuvo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsiaiškinta iš kokių konkrečiai aplinkybių pastaroji neva padarė kategorišką išvadą, kad paskolos suteiktos nebuvo. Skunde keliami klausimai, ar ji matė paskolų sutarčių pasirašymo faktą, ar pagal pareigas jai priklausė skaičiuoti įmonės grynuosius pinigus, nors teisme buvo išsiaiškinta, kad ji tokios pareigos neturėjo, nes UAB „Y“ kasininko pareigas ėjo direktorė A. Č..
2.2.2. Skunde nurodoma, kad specialisto išvadoje, argumentuojant faktinę aplinkybę apie tai, jog neva R. Č. inkriminuotos jo teiktos paskolos UAB „Y“ neva realiai suteiktos nebuvo, yra grindžiama faktinėmis aplinkybėmis apie tai, kad esą D. Č. netinkamai fiksavo šiuos pagal paskolos sutartis gautus grynuosius pinigus UAB „Y“ apskaitos registruose. D. Č. teisme parodė, kad surašydama inkriminuojamus kaip suklastotus kasos pajamų orderius, iš tiesų suprato, jog išrašo dokumentus atgaline data, tačiau prie jų buvo pridėtos buhalterinės pažymos, kaip to reikalauja buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai. Aplinkybę, kad tokios paskolos buvo suteiktos realiai, pastaroji paaiškino irgi buhalteriniais duomenimis apie tai, jog nėra galimas išlaidavimas pinigų iš kasos, kai tų pinigų kasoje nėra. Nuteistojo R. Č. nuomone, atsižvelgiant į tai, kad specialisto tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog iš kasos piniginės lėšos buvo išlaiduotos nepagrįstai, todėl tikėtina, kad D. Č. priimtas sprendimas atgaline data fiksuoti gautas paskolas buvo faktiškai teisingas, tačiau neatitiko buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių nuostatų reikalavimų – apskaitos dokumentus surašyti ūkinių operacijų atlikimo metu. Nuteistojo nuomone, šios priežastys yra pakankamos pripažinti jos parodymų nuoseklumą bei atitinkamai suteiktų paskolų realumą.
2.2.3. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo nuomone, teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir jo, R. Č., veiksmus suteikiant paskolas taip pat netinkami įvertino kaip nusikalstamą veiką – tyčią apgaule įgyti turtinę teisę į UAB „Y“ turtą, nes neteisingų buhalterinių įrašų atlikimas negali būti sutapatintas su pačių paskolų suteikimo faktų, kurie realiai tiesiogiai nebuvo nei tirti, nei kategoriškai nepaneigti, neegzistavimu.
2.2.4. Skunde nurodoma, kad jis, R. Č., turėjo realią galimybę nurodytu laikotarpiu suteikti paskolas UAB „Y“. Šių finansinių operacijų tikrumą ir pagrįstumą patvirtino ir specialistas V. G.. Specialistas paaiškino, kad „preliminariai vertinant, tai įmonės kapitalas buvo neigiamas“, „Iš savo vidinių resursų, esant tokiai situacijai, įmonei tikrai neįmanoma finansuoti nei ilgalaikio turto įsigijimo, nei tolimesnės veiklos“, „Akcininko paskola buvo tikrai tinkamas žingsnis. Dalis suteiktos paskolos buvo naudojama ilgalaikiam turtui įsigyti. Dėl 280 000 Lt, tai labai tikėtina, kad tokios lėšos buvo naudojamos. Dėl likusios paskolos dalies, paanalizavus 2005-2006 m. duomenis, tai iš tų duomenų matosi ženklus apyvartos padidėjimas. Ženklus padidėjimas buvo du kartus. Apyvartinės lėšos, nors ir yra būtinos tokiai didelei apyvartai pasiekti, tai dėl to automatiškai padidėja ir sąnaudos. Nes norint kažką gauti, tai reikia kažką įdėti. Mažai tikėtina, kad įmonė galėjo pasiekti tokius rodiklius iš savo vidinių resursų“. Tačiau teismas, vertindamas auditoriaus profesinę nuomonę, atkreipė dėmesį, kad pastarasis, teikdamas profesinę nuomonę, neturėjo įmonės veiklos visų duomenų, kuriuos turėjo specialistė, atlikusi UAB „Y“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Nuteistojo R. Č. nuomone, teismas visiškai neįvertino to, kad nors specialistė ir turėjo UAB „Y“ veiklos dokumentus, būtent dėl šių faktinių aplinkybių, t. y. jo, R. Č., paskolintų pinigų įtakos įmonės veiklos apyvartai, plėtrai, atsiskaitymų vykdymui, tačiau jų netyrė, todėl auditoriaus profesinė nuomonė atmesta nepagristai.
2.2.5. Skunde nurodoma ir tai, kad jis, R. Č., realios turtinės žalos jokiam ūkio subjektui ar fiziniam asmeniui nepadarė, t. y. realiai šių pinigų (165 952,27 Eur) neužvaldė.
2.3. Apeliaciniame skunde išdėstomi argumentai ir dėl nepagrįsto R. Č. nuteisimo pagal BK 183 str. 2 d.
2.3.1. Nuteistojo nuomone, jis nuteistas pagal BK 183 str. 2 d. nepagrįstai, nes nebuvo ištirtos jokios faktinės aplinkybės, susijusios su dovanų čekių faktinių pardavimų aplinka bei sąlygomis, o pasiremta elementariu matematiniu skaičiavimu.
2.3.2. Skunde nurodoma, kad jis, R. Č., teisme parodė, kad dovanų čekiai buvo parduoti už 20 proc. dovanų čekių vertės, t. y. su 80 proc. nuolaida. Ši priežastis paaiškina tai, dėl ko į UAB „Y“ kasą buvo įnešta 20 proc. dydžio suma, gauta nuo gautų pajamų už dovanų čekių pardavimą. Skunde nurodoma ir tai, kad neva R. Č. pasisavinta suma, t. y. 55 829,48 Lt, ir sudaro 80 proc. nuo 70 354,98 Lt sumos, todėl į kasą ir buvo įnešta visa 20 proc. nuo parduotos dovanų čekio sumos – gauta pinigų suma (70 354,98 Lt x 20 proc. = 14 071 Lt).
2.3.3. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu ši R. Č. pozicija nebuvo nei tirta, nei patvirtinta ar paneigta. Byloje nėra nė vieno dovanų čekio ir nežinomi jų turiniai, taip pat nėra duomenų už kokią sumą buvo nutarta parduoti dovanų čekius. Nuteistojo nuomone, teigti, kad dovanų čekis gali būti parduotas tik už jame nurodytą sumą, netaikant jokios akcijos ar kitokio ūkio subjekto sprendimo organizuoti pajamų gavimą bei reklamuoti savo verslą, nėra teisinga ir pagrįsta.
2.3.4. Tik specialisto išvada teismas motyvavo sprendimą, kad jo, R. Č., veiksmai kvalifikuoti teisingai ir kaltė visiškai įrodyta, tačiau nusikalstamai veikai konstatuoti nepakanka elementariai suskaičiuoti parduoto turto vertę ir gautų pinigų sumą, o būtina ištirti faktines aplinkybes, lėmusias ūkio subjekto sprendimą vykdyti būtent tokią veiklą.
2.4. Apeliaciniame skunde taip pat išdėstyti argumentai dėl nepagrįsto R. Č. nuteisimo pagal BK 184 str. 2 d.
2.4.1. Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai jo veiksmus įvertino kaip nusikalstamus, teismas netyrė faktinių veiklos aplinkybių, o vadovavosi specialisto išvadoje pateiktais duomenimis apie faktines aplinkybes – kaip sutartiniai sandoriai teisingai fiksuoti juos sudariusių įmonių apskaitos registruose.
2.4.2. Skunde nurodoma, kad jam, R. Č., inkriminuojamos veikos dalyku tapo sutarčių sąlygos, t. y. susitartas neatlygintinis avanso užskaitymas. Jis pripažintas kaltu dėl to, kad neva sudarė UAB „ Y“ nenaudingą sandorį, nors turinys ir forma atitiko šalių valią.
2.4.3. Skunde dėstomos BPK 3 str. nuostatos ir remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimais bei Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-251/2013, 2K-518/2014. Nurodoma, kad baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė, taikytina tik jeigu susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Nuteistojo nuomone, šiuo atveju susiklosčiusio ginčo pobūdis ir esmė yra išimtinai privatinės, o ne viešosios (baudžiamosios) teisės dalykas. Jis, R. Č., yra nuteistas dėl tarp trijų asmenų sudarytos trišalės sutarties susitarimo sąlygų, kurias bet kuri šalis, sudariusi susitarimus, turėjo teisę ginčyti, grindžiant savo poziciją.
2.4.4. Skunde nurodoma, kad BK 184 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra neteisėtas ir neatlygintinas turto perdavimas ar kitoks perleidimas tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į jo, R. Č., sudarytus trišalius sandorius, nuteistojo nuomone, neatlygintinas turtinės prievolės perleidimas nėra tapatus neteisėtam tokios prievolės perleidimui. Sutartis pati savaime negali būti vertinama kaip neteisėta vien todėl, kad yra neatlygintinė. Skunde nurodoma, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys egzistuoti pačiai civilinei apyvartai, kaip tokiai (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). Atsižvelgiant į tai, vadovo civilinės atsakomybės bylose paprastai taikoma verslo sprendimo taisyklė. Teismų praktikoje preziumuojamas vadovų veikimas geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Taikant verslo sprendimų teisminio peržiūrėjimo standartą, bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą nustatyti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Atsižvelgiant į teisminę praktiką, nuteistojo R. Č. nuomone, jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, nes tokiems santykiams reguliuoti įstatymų leidėjas numatė civilinės teisės instrumentus.
2.4.5. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas visiškai netyrė žalos, o jai prilygino neatlygintinai perleisto avanso sumą. Nurodoma dar ir tai, kad teismas netyrė ir nevertino akivaizdaus turtinės prievolės turinio, t. y., pavyzdžiui, jam, R. Č., inkriminuota, jog jis iki 2009-01-01 sumokėjo bendrovei UAB „K“ 57 761,11 Lt avansą pagal 2007-01-23 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SSS. Tačiau skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakyta ir neištirta, kokiu laikotarpiu buvo mokamas šis avansas, ar paslaugos buvo suteiktos ir kokia apimtimi suteiktos. Tuo tarpu 2009-01-19 sutarties, sudarytos tarp UAB „Y“, kaip pradinio nuomininko, UAB „T“, kaip nuomotojo, ir UAB „P“, kaip naujojo nuomininko, 8 punkte nustatyta sąlyga yra susitarta, kad „Pradinis nuomininkas sutinka, kad sumokėtas užstatas Nuomotojui yra perkeliamas ir užskaitomas kaip Naujojo nuomininko sumokėtas užstatas Nuomotojui“. Atsižvelgiant į tai, nuteistasis R. Č. nurodo, kad nėra aišku kokiu pagrindu teismas sumokėtą avansą tapatina su sutartine sąlyga užskaityti užstatą ir kelia klausimą, kodėl teismas vertina iš baudžiamosios teisės pozicijos šalių sutartinius santykius. Nuteistojo nuomone, byloje visiškai netirta sutartinių sandorių verslo (komercinė) aplinka, t. y. nenustatyta, kad UAB „Y“ iš UAB „P“ negavo jokios naudos (turtinės ar neturtinės).
2.5. Apeliaciniame skunde išdėstomi nesutikimo argumentai dėl priteistos turtinės žalos UAB „XXX“. Nurodoma, kad teismas nurodė, kad būtent tokio dydžio žala UAB ,,Y“ padaryta kaltinamojo R. Č. nusikalstamais veiksmais. Daugiau jokių motyvų nenurodyta. Teismo sprendimą iš jo, R. Č., priteisti turtinę žalą vertina kaip nepagrįstą teisiniais argumentais, nurodoma, kad nėra tiesioginės nuorodos į įstatymo normą, neatskleistas konkretus jos turinys bei reikšmė priteistam turtinės žalos dydžiui.
2.5.1. Atsižvelgiant į tai, kad nuosprendyje nėra detalizuota, kokiais konkrečiais duomenimis teismas rėmėsi priteisdamas turtinę žalą, nuteistasis R. Č. vertina, jog ši suma apskaičiuota sudedant sumas pagal jam inkriminuotus nusikaltimus, t. y. apgaule įgyta turtinė teisė į 165 952,27 Eur, pasisavintos lėšos už dovanų čekius – 16 169,34 Eur, iššvaistytos patikėtos lėšos – 22 322,46 Eur, iš viso 204 444,07 Eur. Nuteistojo nuomone, iš šių skaičiavimų matosi, kad jam, R. Č., priteisto civilinio ieškinio suma sutampa su jam inkriminuotų nusikaltimų bendra skaičių suma, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad tokių, kaip nurodyta, dėmenų suma yra neteisinga.
2.5.2. Skunde išdėstomos BPK 109 str., CK 6.249 str. 1 d., 5 d., 6.251 str. 1 d. nuostatos ir nurodoma, kad šis teisinis reglamentavimas atskleidžia, jog jis, R. Č., neva klastotomis paskolų sutartimis įgijęs turtinę teisę į 165 952,27 Eur, UAB „Y“ realiai jokios turtinės žalos nepadarė, nes jis savo esą neteisėtai įgytos teisės į turtą nerealizavo. Nuteistojo nuomone, ši faktinė aplinkybė yra nustatyta ir baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais bei akivaizdi iš kaltinime esančio nusikalstamų veiksmų aprašymo „įgijo turtinę teisę“, nes jam, R. Č., jokie pinigai nebuvo sumokėti, jis jų neįgijo, todėl jis savo veiksmais jokios turtinės žalos nepadarė. Todėl sprendimas tenkinti civilinį ieškinį šioje apimtyje ir priteisti iš R. Č. 165 952,27 EUR yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. R. Č. nurodo, kad jis 165 952,27 Eur realiai neįgijo, todėl civilinis ieškinys šioje dalyje tenkintas nepagrįstai.
3. Teismo posėdyje nuteistojo R. Č. gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą atmesti. Tačiau prokuroras prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Prašo sumažinti iš nuteistojo priteisto turtinės žalos atlyginimo sumą, įvertinant tai, kad pagal suklastotas paskolų sutartis nuteistajam R. Č. UAB „Y“ išmokėjo tik 170 000 Lt.
4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškovo UAB XXX civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Apie tai šioje teismo nutartyje dar bus pasisakyta. Tuo tarpu kitus apeliacinio skundo argumentus dėl R. Č. pripažinimo kaltu ir nuteisimo už konkrečias nusikalstamas veikas teisėjų kolegija atmeta.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, o teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis R. Č. padarytas nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.
6. Kad R. Č. skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis sukčiavo, klastojo dokumentus, taip pat pasisavino ir iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai.
Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d.
7. Nuteistasis R. Č. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad buvo UAB „Y“ akcininkas. Paskolos įmonei buvo suteiktos realiai. Buvo atliktos realios ūkinės operacijos ir pinigai buvo paskolinti. Pinigus, gautus už sklypo pardavimą (520 000 Lt), investavo į UAB „Y“ plėtrą. Veiklos eigoje jam pinigų dalis buvo grąžinta. Dėl kasos pajamų orderių su žvaigždutėmis nuteistasis parodė, kad turėjo problemų su buhaltere, kuri neįtraukė dokumentų ir jų laiku nepateikė, o kita buhalterė dokumentus įtraukė su žvaigždutėmis, nes kitaip to padaryti negalėjo, apskaita kitaip neleido.
Liudytoja V. N. teisme parodė, kad nuo 2004 m. liepos mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. dirbo buhaltere UAB „Y“. Įmonėje buvo naudojama buhalterinės apskaitos programa ir iš jos buvo išrašomi orderiai. Orderius išrašydavo vadovų nurodymu. Ar buvo išrašyti orderiai su numeriu ir žvaigždute, ji nepamena. Ant orderių žvaigždučių nedėjo. Tai, kad R. Č. 2005 m. vasario 1 d. į kasą būtų įnešęs 150 000 Lt, neatsimena.
D. Č., kuriai baudžiamoji byla pagal BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.), teisme parodė, kad buhaltere dirbo UAB „Y“. Ji dirbo nuo 2005 m. sausio mėn., nors įforminta tik gegužės mėnesį, iki 2007 m. sausio mėn., nors atleista buvo tik balandžio mėnesį. Kai ji pradėjo dirbti, tai įmonei jau buvo suteiktos paskolos. Kitu atveju, išėmus tas paskolas, kasoje būtų minusas. Dėl kasos pajamų orderių, kuriuose nurodytos žvaigždutės D. Č. parodė, kad ji neteisingai surašė tokius orderius. Ji turėjo imti atskirą seriją, tačiau tai padaryti neturėjo laiko. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti D. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad 2005-02-01 pagal kasos pajamų orderius Y Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-04-28 Y Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-12-13 Y Nr. (duomenys neskelbtini) paskolos iš R. Č. nebuvo gautos, tai yra surašyti fiktyvūs kasos pajamų orderiai. Orderius ji ištraukė iš programos ir juose pasirašė. Taip jai nurodė padaryti A. Č., taip ji darė, kad išsaugoti savo darbo vietą. Minėti kasos orderiai surašyti vėliau, nes jie yra su žvaigždutėmis. Jiems ir suteiktos žvaigždutės, nes nebuvo numerio, kadangi programa fiksavo numerius ir kitaip neleido jų įtraukti. 2005-09-01 kasos pajamų orderį Y Nr. (duomenys neskelbtini) išrašė ir pasirašė ne ji. Šį orderį ji įtraukė į kasą, surašydama 2005-09-01 buhalterinę pažymą Nr. G. Dėl fiktyvių R. Č. paskolų pasikeitė piniginės lėšos kasoje, ilgalaikis turtas ir prekių atsargos, padidėjo PVM atskaita. 2005-08-31 buhalterinę pažymą Nr. GG, 2005-08-31 buhalterinę pažymą Nr. GGG, 2005-09-01 buhalterinę pažymą Nr. G išrašė ji, kodėl jas išrašė šiuo metu, negali pasakyti. Avansines apyskaitas vedė ji ir prie avansinių apyskaitų turėjo būti visi dokumentai. Ji pildydavo PVM deklaracijas ir pateikdavo mokesčių inspekcijai. Ar ji supildė 2007-02-16 PVM deklaraciją ir ją pateikė VMI negali pasakyti, reikia pažiūrėti dokumentus. 2007 m. pradžioje, kai buvo suforminti UAB „B“ dokumentai, R. Č. arba A. Č. atnešė paskolos sutartis, sudarytas tarp UAB „Y“ ir R. Č.. Paskolos sutartys buvo už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2007 m. Kas paskolos sutartis įtraukė į deklaracijas ir pateikė VMI, ji nežino. Paskolos pinigų ji nematė. Paskolos sutartis ji įtraukė į apskaitos registrus. Pagal dabar parodytus dokumentus ji mato, kad paskolos buvo fiktyvios. Ji surašė kasos pajamų orderius atbulinėmis datomis 2005-02-01 Y (duomenys neskelbtini), 2005-04-28 Y (duomenys neskelbtini), 2005-12-13 Y (duomenys neskelbtini) ir juose pasirašė, nors ir buvo ne jos darbo laikotarpis. Šie kasos pajamų orderiai buvo surašyti 2007 m. pradžioje (12 t., 149-151 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų D. Č. paaiškino, kad šie parodymai teisingai užrašyti tik iš dalies. Ji pasirašė šių parodymų neperskaičius. Ji nesakė, jog pagal orderius sumokėta nebuvo. Ji išrašydavo kasos pajamų orderius, tačiau ne visus. Ji išrašė orderius su žvaigždute. 2005 m. vasario 1 d. kasos pajamų orderį išrašė ji. Nesakė ir to, kad paskolos buvo fiktyvios. Paskolos buvo tikros, R. Č. realiai skolino pinigus UAB „Y“.
A. Č., kuriai baudžiamoji byla pagal BK 222 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., 182 str. 2 d. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.), teisme parodė, kad nuo 2003 m. iki 2007 m. dirbo direktore UAB „Y“. 2005 m. pardavęs nekilnojamą turtą R. Č. realiai suteikė paskolas (573 000 Lt) UAB „Y“. Pinigų įnešimo faktą patvirtina įmonės buhalterinė apskaita, iš kurios matosi realus pinigų panaudojimas įmonės ūkinėje veikloje, buvo panaudoti atskaitymams su tiekėjais. Dėl šių paskolų 2006 m. padidėjo įmonės apyvarta. Kasos pajamų orderių su žvaigždute nenurodė atspausdinti D. Č.. Tai galėjo įvykti dėl aplaidumo, dėl buhalterijos klaidos, nes paskutiniu metu su Z. L. buvo problemų, dalį dokumentų laikė pas save, todėl tie dokumentai galbūt D. Č. buvo paduoti pavėluotai. Orderiai su žvaigždutėmis buvo išrašyti realiomis datomis, į buhalterinę apskaitą D. Č. įtraukė atgalinėmis datomis.
Specialisto išvadose Nr. 5-2/39 nurodyta, kad R. Č., kaip fizinis asmuo, ir UAB „Y“, atstovaujama direktorės A. Č., 2005-02-01, 2005-04-28, 2005-09-01 ir 2005-12-13 sudarė paskolos sutartis dėl 150 000 Lt, 200 000 Lt, 23 000 Lt, 200 000 Lt paskolos suteikimo grynais pinigais arba pervedant į sąskaitą. Tyrimo metu nustatyta, kad keturi kasos pajamų orderiai dėl paskolų (iš viso 573 000 Lt) priėmimo iš R. Č. buvo surašyti neįvykusiom ūkinėm finansinėm operacijom, o kasos knygos buvo perrašytos jau po atliktų inventorizacijų. Iš pateiktų kasos ir pirminių apskaitos dokumentų nustatyta, kad UAB „Y“ kasoje paskolos iš R. Č. buvo įformintos grynais pinigais. Kad paskolos buvo įformintos ne tuo metu kaip surašyti dokumentai patvirtina tai, jog 2005 metais įforminta, jog UAB „Y“ iš R. Č. gavo 673 000 LT paskolą ir jam grąžino 170 000 Lt. Šie duomenys įrašyti ir bendrovės surašytame, tačiau nepasirašytame apskaitos registre. UAB „Y“ 2007 m. sausio 20 d. surašė deklaraciją F „Apie iš fizinių asmenų gautas paskolas“ ir FD „Apie fiziniams asmenims sugrąžintas paskolas“, kuriose įrašė, kad 2005 metais iš R. Č. trimis atvejais gavo tik 323 000 Lt paskolą ir jam grąžino 1700 00 Lt. Šiuos duomenis pateikė X AVMI. Paskolų gavimo duomenys įrašyti deklaracijoje neatitinka su apskaitos registruose įrašytais duomenimis. Iš pateiktų kasos pirminių dokumentų ir A. Č. atliktų įrašų į kasos knygą nustatyta, kad ne visi kasos pajamų orderiai surašyti ūkinės operacijos metu. Tyrimo metu nustatyta, kad 2005 metais keturi kasos pajamų orderiai Nr. Y (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriais buvo įformintas paskolų (iš viso 573 000 Lt) gavimas iš akcininko R. Č. buvo surašyti anksčiau naudotu numeriu, iš jų trys kasos pajamų orderiai dar pažymėti žvaigždute, nes šiais numeriais jau anksčiau buvo išrašyti kasos pajamų orderiai prekiavimo pajamų priėmimui. Nustatyta, kad vyriausia buhalterė D. M. bendrovėje šias pareigas ėjo nuo 2005-05-09, tačiau pasirašė už vyriausią buhalterę 2005-02-01 ir 2005-04-28 surašytus KPO Y (duomenys neskelbtini) ir Y (duomenys neskelbtini) pinigų priėmimui iš R. Č., nors tuo laikotarpiu vyriausia buhaltere dirbo Z. L.. KPO Y (duomenys neskelbtini) buvo surašytas dirbant vyriausiai buhalterei D. M., tačiau įrašyta vyriausia buhalterė Z. L.. Šie duomenys patvirtina, kad UAB „Y“ surašyti KPO su žvaigždute, buvo surašyti ne tuo laiku kaip įrašyta data.
Specialistė G. A. patvirtino pateiktą specialisto išvadą Nr. 5-2/39 ir paaiškino, kad tyrimą atliko iš dokumentų.
Specialistas V. G. teisme patvirtino savo surašytą profesinę nuomonę ir paaiškino, kad iš jam pateiktų dokumentų paskolos sandorių realumą nustatyti negalima dėl dokumentų ribotumo. Jam buvo pateikta FNTT išvada ir dokumentų aktas. Iš tų dokumentų jis nustatė, kad įmonė turėjo finansinių sunkumų. Akcininko paskola buvo tinkamas žingsnis. Profesinėje nuomonėje jis nurodė dėl ekonominio finansinio pagrįstumo, nes sandoris yra pagrįstas. Akcininko suteiktą paskolą patvirtina bankiniai dokumentai, sutartys. Galbūt tai patvirtintų ir visas bankinių lėšų judėjimas, tačiau reikia žiūrėti į tų dokumentų turinį. Jo nuomone, dalis paskolos (280 000Lt) buvo naudojama ilgalaikiai turtui įsigyti. Dėl likusios dalies specialistas paaiškino, kad paanalizavus 2005-2006 m. duomenis matosi ženklus apyvartos padidėjimas. Jo nuomone, mažai tikėtina, kad įmonė galėjo pasiekti tokius rodiklius iš savo vidinių resursų, tačiau reikėtų pasižiūrėti visas aplinkybes. Dėl 280 000 Lt sandoris kelia abejonių, nes sąskaita faktūra išrašyta 2004 m., o apskaitoje užfiksuota tik 2007 m. Tam, kad galėtų plačiau apie tai paaiškinti, jam reikia daugiau duomenų.
8. Iš dar kartą išdėstytų įrodymų matosi, kad R. Č., bendrininkų grupe su A. Č., pagamino netikrus dokumentus – paskolų sutartis ir jis, bendrininkų grupe su A. Č. ir D. Č., suklastojo tikrus dokumentus – UAB „Y“ kasos pajamų orderius, kuriuose įformino neįvykusias ūkines operacijas, kad į UAB „Y“ kasą įnešė 165 952, 27 Eur (573 000 Lt) grynų pinigų kaip gautas paskolas.
9. Nors nuteistasis R. Č. parodė, kad paskolos buvo suteiktos realiai, buvo atliktos realios ūkinės operacijos, tačiau šiuos jo parodymus paneigia kiti įrodymai. Liudytoja dirbusi UAB „Y“ buhaltere iki 2005 m. balandžio mėn. V. N. parodė, kad neatsimena, jog 2005 m. vasario 1 d. R. Č. būtų įnešęs 150 000 Lt į įmonės kasą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįvertino to, kad, nors ikiteisminio tyrimo metu apklausiant D. Č. dalyvavo ir specialistė D. A., tačiau tokie duomenys į apklausos protokolą neįrašyti. D. Č. iš tikrųjų parodė, kad antros apklausos ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo ir specialistė. Pati specialistė irgi parodė, kad į D. Č. apklausą ją kvietė tyrėja ir ji dalyvavo apklausoje. Tačiau specialistė G. A. parodė, kad, nors ir dalyvavo apklausiant D. Č., tačiau klausimus uždavinėjo tyrėja, o ji tik patikslindavo. Ji nemodeliavo užduodamų klausimų ir nekritikavo D. Č.. Iš D. Č. apklausos protokolo iš tikrųjų matosi, kad antroje apklausoje (12 t., 151 b.l.) dalyvavo tik tyrėja ir D. Č.. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nepaneigia pačių D. Č. parodymų teisingumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jau pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos metu (12 t., 149-150 b.l.) D. Č., nurodydama, kad UAB „Y“ R. Č. realiai paskolų nesuteikė, parodė apie tokias aplinkybes, kurias ji galėjo žinoti tik tuo atveju, jeigu tai iš tikrųjų ir įvyko. Ji parodė apie suklastotus UAB „Y“ kasos pajamų orderius, kuriuose įformino neįvykusias ūkines operacijas. Nurodė, kad kasos pajamų orderiuose yra žvaigždutė, nes šie orderiai surašyti vėliau. Tokiems orderiams buvo suteiktos žvaigždutės, nes programa fiksavo numerius, o vėliau įtrauktiems orderiams nebuvo numerio ir kitu atveju nebūtų galima įtraukti į programą. Iš esmės apie tokias pat aplinkybės D. Č. parodė ir antros apklausos metu dalyvaujant specialistei. Teisiamojo posėdžio metu D. Č. parodė, kad paskolos buvo tikros, R. Č. realiai skolino pinigus UAB „Y“. Nurodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymai surašyti teisingai tik iš dalies, parodymus pasirašė neperskaičiusi. Pirmosios instancijos teismas tokius D. Č. parodymus įvertino kritiškai ir vadovavosi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas nurodė, kad D. Č. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, vertina kritiškai, kaip teismo klaidinimą bei kaltinamosios siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija, pritardama tokiai pirmosios instancijos teismo nuomonei, nurodo, kad būtent D. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. 5-2/39. Todėl netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais D. Č. parodymais vien dėl to, kad antros apklausos protokole neužfiksuota, kad dalyvavo specialistė, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Ta aplinkybė nepaneigia D. Č. parodymų teisingumo. Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad D. Č. jau pirmos ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie tokias aplinkybes, apie kurias ji galėjo žinoti tik toms aplinkybėms egzistuojant. Kitos apklausos metu ji tik papildė savo parodymus. D. Č. parodymus, kad R. Č. realiai pinigų neskolino UAB „Y“ ir kasos pajamų orderiai suklastoti, patvirtina specialisto išvada. Specialisto išvadoje Nr. 5-2/39 nurodyta, kad keturi kasos pajamų orderiai dėl paskolų (iš viso 573 000 Lt) priėmimo iš R. Č. buvo surašyti neįvykusiom ūkinėm finansinėm operacijom. Tyrimo metu nustatyta, kad 2005 metais keturi kasos pajamų orderiai Nr. Y (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriais buvo įformintas paskolų (iš viso 573 000 Lt) gavimas iš akcininko R. Č. buvo surašyti anksčiau naudotu numeriu, iš jų trys kasos pajamų orderiai dar pažymėti žvaigždute, nes šiais numeriais jau anksčiau buvo išrašyti kasos pajamų orderiai prekiavimo pajamų priėmimui. Nustatyta, kad vyriausia buhalterė D. M. bendrovėje šias pareigas ėjo nuo 2005-05-09, tačiau pasirašė už vyriausią buhalterę 2005-02-01 ir 2005-04-28 surašytus KPO Y (duomenys neskelbtini) ir Y (duomenys neskelbtini) pinigų priėmimui iš R. Č., nors tuo laikotarpiu vyriausia buhaltere dirbo Z. L.. KPO Y (duomenys neskelbtini) buvo surašytas dirbant vyriausiai buhalterei D. M., tačiau įrašyta vyriausia buhalterė Z. L.. Šie duomenys patvirtina, kad UAB „Y“ surašyti KPO su žvaigždute, buvo surašyti ne tuo laiku kaip įrašyta data. Tai, kad realiai pinigų R. Č. neskolino UAB „ Y“, ir tai, jog kasos pajamų orderiai dėl minėtų neva pinigų kaip paskolų priėmimo, surašyti ne ūkinių operacijų metu, patvirtina D. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.
11. Apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad auditoriaus profesinė nuomonė atmesta nepagrįstai. Nurodoma, kad specialistas V. G. patvirtino finansinių operacijų tikrumą ir pagrįstumą. Iš tikrųjų teisiamojo posėdžio metu nuteistojo gynėjas pateikė auditoriaus V. G. profesinę nuomonę dėl finansavimo sandorių interpretavimo (14 t., 162-165 b.l.). Šioje profesinėje nuomonėje nurodyta, kad pateikia savo komentarus ir nuomonę apie UAB „Y“ įvykdytų investicijų ir jų finansavimo paskolų finansinį išaiškinimą. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas pats specialistas V. G.. Jis paaiškino, kad iš pateiktos specialisto išvados ir dokumentų akto surašė ir pateikė profesinę nuomonę. Paaiškino, kad dėl ekonominio finansinio pagrįstumo sandoris buvo pagrįstas. R. Č. suteiktą paskolą patvirtina bankiniai dokumentai ir sutartys. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad vertinant specialisto V. G. profesinę nuomonę teismas pažymi, jog jis, kaip ir pats nurodė, pateikdamas profesinę nuomonę neturėjo įmonės veiklos visų duomenų, kuriuos turėjo specialistė, atlikusi šioje byloje UAB ,,Y‘‘ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai vadovavosi specialisto išvada Nr. 5-2/39, nes iš tikrųjų iš specialisto išvados ir prie jos pridėtų priedų bei specialistės paaiškinimų teisme matosi, kad ji tyrimą atliko iš visų UAB „Y“ dokumentų, o specialistas V. G. surašė profesinę nuomonę analizuodamas tik šią specialisto išvadą Nr. 5-2/39, kaltinamąjį aktą ir R. Č. paaiškinimus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialistė, nors ir turėdama UAB „Y“ veiklos dokumentus, tačiau neįvertino tokių aplinkybių, kaip jo, R. Č., paskolintų pinigų įtakos įmonės veiklos apyvartai, plėtrai, atsiskaitymų vykdymui. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Iš bylos matosi, kad specialistė tyrė visus jai pateiktus UAB „Y“ dokumentus ir atsakė į jai pateiktus klausimus. Teisėjų kolegijos nuomone, specialistė ne tik neįvertino, tačiau ji ir negalėjo įvertinti šių aplinkybių, nes tyrimo metu nustatyta, kad iš tikrųjų R. Č. realiai pinigų UAB „Y“ nepaskolino, šių pinigų realiai į įmonę neįnešė. Tuo tarpu iš auditoriaus profesinės nuomonės matosi, kad V. G. pateikė tik savo nuomonę interpretuodamas kaltinamąjį aktą, specialisto išvadą ir R. Č. paaiškinimus apie UAB „Y“ vykdytus sandorius, įvykusius 2005 m. Iš šios profesinės nuomonės matosi, kad auditorius, surašydamas šią nuomonę, netyrė ar iš tikrųjų šios paskolos buvo suteiktos, o laikė, kad šios paskolos suteiktos ir tyrė jau įvykdytų investicijų ir paskolų finansinį išaiškinimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai vadovavosi būtent specialisto išvada Nr. 5-2/39, o atmetė auditoriaus V. G. profesinę nuomonę dėl finansavimo sandorių interpretavimo. Be to, būtent specialisto išvadą patvirtina ir kiti įrodymai.
12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, įrodyta, kad R. Č., veikdamas bendrininkų grupe su A. Č., pagamino netikras paskolų sutartis ir jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. Č. ir D. Č., suklastojo tikrus UAB „Y“ kasos pajamų orderius, kuriuose įformino neįvykusias ūkines operacijas apie grynųjų pinigų įnešimą į UAB „Y“ kasą kaip gautas paskolas. R. Č., atlikęs minėtus veiksmus, apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į svetimą UAB „Y“ turtą.
13. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 182 str. 1 d.) sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 str. dispozicijoje suformuoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Pagal BK 182 str. 2 d. atsakomybė kyla už kvalifikuotą sukčiavimą. Viena iš šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančių aplinkybių yra didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas apgaule.
Pagal galiojančią teismų praktiką akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014 ir kt.). Turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 str. 1 d.). Svetimo turto įgijimas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas, o turtinės teisės įgijimas – tai teisės valdyti ir (ar) naudotis ir (ar) disponuoti tokiu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų, įgijimas panaudojant apgaulę. Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 str. atsižvelgtina į tai, kad atskirais atvejais svetimo turto ar turtinės teisės įgijimo požymiai gali sutapti. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-47-895/2016).
Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
14. Būtent tokios aplinkybės įrodytos ir nustatytos šioje byloje. Nustatyta, kad R. Č., veikdamas bendrininkų grupe su D. Č. ir A. Č., turėdamas tikslą savo naudai įgyti turtinę teisę į UAB „Y“ turtą, t. y. į pinigines lėšas, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis suklastojo dokumentus – paskolų sutartis ir kasos pajamų orderius ir tokiu būdu, veikdamas tiesiogine tyčia, apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės jam, kaip akcininkui, svetimą 165 952,27 Eur vertės UAB „Y“ turtą. Nors byloje nėra duomenų, kad R. Č. šią apgaule įgytą turtinę teisę įgyvendino ir kad realiai turtinė žala UAB „Y“ padaryta nebuvo, R. Č. nusikalstama veika buvo baigta ir ją teismas teisingai kvalifikavo pagal KB 182 str. 2 d.
15. Pagal galiojančią teismų praktiką žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 str. nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti. Tačiau jeigu kaltininkas pats pagamina netikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse numatytų nusikalstamų veikų sutaptį. Būtent tokios aplinkybės nustatytos šioje byloje. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad R. Č. turtinę teisę į svetimą turtą apgaule įgijo, prieš tai pats su bendrininkais pagaminęs netikrus dokumentus (paskolų sutartis) ir suklastojęs tikrus dokumentus (UAB „Y“ kasos pajamų orderius). Todėl teismas pagrįstai pripažino jį kaltu ne tik pagal BK 182 str. 2 d., bet ir pagal BK 300 str. 3 d. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 300 str. 3 d. apeliaciniame skunde neginčijamas.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 2 d.
16. Nuteistasis R. Č. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad dovanų čekiai buvo parduodami už grynus pinigus. Buvo 20 proc. akcija nuo kiekvieno čekio mokant grynais. Gautus 14 525,50 Lt už dovanų čekius įnešė į kasą. Tokiu būdu buvo daromos akcijos tam, kad būtų pritraukta daugiau žmonių. Jeigu dovanų čekis 100 Lt, tai žmogus turėjo sumokėti 20 Lt, nes buvo 80 Lt nuolaida.
Liudytoja N. Š. teisme parodė, kad šiuo metu visų aplinkybių neatsimena, tačiau ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus sakė tai, ką žinojo. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad dovanų čekiais disponavo R. Č., ji jų asmeniškai nei turėjo, nei parduodavo, todėl apie juos paaiškinti nieko negali. Tik gali paaiškinti apie dovanų čekius, kuriais prekiavo PC „GXX“. Prie šių čekių buvo prisegama kasos kvitas, kad išnaudota suma (1 t., 130- 131 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų liudytoja patvirtino parodymus ir parodė, kad apie tuos dovanų čekius, kuriuos atnešdavo R. Č., nežino.
Specialisto išvadoje Nr. 5-2/39 nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2009-09-30 bendrovė už parduotas prekes ir maitinimą, EKA ir grynais pinigais fiksavo 818 9478,17 Lt prekiavimo įplaukų už kurias 7541 440,04 Lt pirkėjai apmokėjo grynais pinigais, 577 682,65 Lt banko kortelėmis ir 70 354,98 dovanų čekiais, tame skaičiuje pardavimo PVM 1256 344,40 Lt, bendrovės pajamos 6 933 133,77 Lt. Prekiavimo įplaukos už kurias pirkėjai atsiskaitė grynais pinigais apskaitytos kasoje, o AB „G“ bankas už pirkėjus, kurie atsiskaitė mokėjimo kortelėmis atsiskaitė pilnai. Tačiau tyrimo metu nenustatyta kaip pirkėjams buvo parduodami dovanų čekiai, kadangi už parduotus dovanų čekius pirkėjai įnešė į kasą 8 750,50 Lt, ir pervedė į atsiskaitomąją sąskaitą AB „G“ banke 5 775 Lt, iš viso 14 525,50 Lt. Bendrovė kasos aparatais fiksavo, kad pirkėjai dovanų čekiais apmokėjo 70 354,98 Lt. Už parduotus dovanų čekius į bendrovės kasą ar atsiskaitomąsias sąskaitas nesumokėta 55 829,48 Lt (70354,98-14525,50). Tyrimo metu nustatyta, kad atsiskaitymas dovanų čekiais buvo vykdomas nuo 2008-01-01 iki 2009-05-20, kai bendrovėje kasininko darbą atliko akcininkas ir iki 2009-01-05 dirbęs direktoriumi R. Č.. Dėl to, kad gryni pinigai už parduotus dovanų čekius, kuriais pirkėjai atsiskaitinėjo restoranuose, nesumokėti į bendrovės kasą ar atsiskaitomąją sąskaitą, bendrovei padarytas 55 829,48 Lt nuostolis.
17. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Galiojančioje teismų praktikoje objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad R. Č. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „Y“ priklausiantį turtą – pinigus 16 169,34 Eur (55 829,48 Lt).
19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme netirta jo, R. Č., versija apie tai, jog dovanų čekiai buvo parduoti su 80 proc. nuolaida. Iš bylos matosi, kad tokią nuteistojo versiją patvirtinančių duomenų nėra. Be to, duomenų, patvirtinančių tokią versiją, nepateikė ir pats R. Č.. Specialisto išvadoje Nr. 5-2/39 nurodyta, kad tyrimo metu nenustatyta kaip pirkėjams buvo parduodami dovanų čekiai. Tačiau šioje specialisto išvadoje konkrečiai nurodyta, kad už parduotus dovanų čekius į bendrovės kasą ar atsiskaitomąsias sąskaitas nesumokėta 55 829,48 Lt, todėl būtent tokio dydžio žala ir padaryta UAB „Y“. Tokias specialisto išvadas teisiamojo posėdžio metu patvirtino pati tyrimą atlikusi specialistė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, tik deklaratyvaus pobūdžio nuteistojo R. Č. teiginiai apie taikytas nuolaidas nepaneigia nei specialisto išvados, nei teismo išvados, kad nuteistasis pasisavino UAB „Y“ priklausiantį turtą, būtent – pinigus.
20. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad būtina ištirti aplinkybes, lėmusias vykdyti tokį (80 proc.) nuolaidų taikymą. Tačiau pats nuteistasis R. Č. nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios, pasak R. Č., ir lėmė tokį sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks verslo sprendimas nėra įtikinamas. Priešingai, atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog minėti dovanų čekiai buvo parduodami su 80 proc. nuolaida, jokių tokių duomenų byloje nėra, teisėjų kolegijos nuomone, R. Č., būdamas UAB „Y“ vieninteliu akcininku, tam tikrais laikotarpiais būdamas ir direktoriumi, pasisavino UAB „Y“ priklausiančias pinigines lėšas, t. y. 16 169,34 Eur (55 829,48 Lt). Teisėjų kolegija pažymi, kad ir ta aplinkybė, jog liudytoja N. Š., buvusi UAB „Y“ apskaitininkė ir direktore, parodė, kad nežinojo apie dovanų čekius, patvirtina, o tuo pačiu ir paneigia deklaratyvius nuteistojo teiginius, kad įmonėje nebuvo priimtas sprendimas dovanų čekius pardavinėti su kokio nors dydžio, o tuo labiau, su itin didele (80 proc.), nuolaida.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad R. Č., neįnešdamas į UAB „Y“ kasą ar atsiskaitomąją sąskaitą pinigų, gautų už parduotus dovanų čekius, kuriais pirkėjai atsiskaitinėjo, norėjo paversti šiuos pinigus savo nuosavu turtu ir taip siekė naudos UAB „Y“ sąskaita, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai R. Č. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 183 str. 2 d.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d.
22. Nuteistasis R. Č. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad visi mokėjimai buvo atlikti trišalių sutarčių pagrindu. Šios sutartys yra galiojančios, jos nėra nuginčytos. Jis buvo UAB „P“ akcininku ir vadovu. UAB „P“ iš UAB „Y“ perėmė ne tik sumokėtus avansus, tačiau ir įsipareigojimus tretiesiems asmenims, taip pat ir valstybės biudžetui. Apie tai, kad UAB „P“ sumokėjo už UAB „Y“ darbuotojus Sodrai, dokumentų ikiteisminio tyrimo metu nepateikė.
Liudytoja N. Š. teisme parodė, kad šiuo metu visų aplinkybių neatsimena, tačiau ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus sakė tai, ką žinojo. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad nuo 2009-01-05 UAB „Y“ bankroto ji dirbo direktorės pareigose. UAB „Y“ dirbo jau nuo 2008 m. apskaitininkės pareigose. Vėliau jai direktorės pareigas pasiūlė R. Č.. 2009-01-20 susitarimą dėl sutartinių santykių tęstinumo tarp UAB „Y“, UAB „P“ ir UAB „P“ pasirašė ji akcininko R. Č. nurodymu. Ji buvo tik pradėjusio dirbti, nebuvo susipažinusi su įmonės buhalterine apskaita, ji gali būti, kad nežinojo, kad UAB „Y“ iki 2009-01-01 bendrovei „K“ buvo sumokėjusi avansą ir kaip toliau sumokėtas avansas buvo apskaitytas UAB „Y“ buhalterinėje apskaitoje ir vėliau nepasidomėjo. 2009-01-19 pasirašė teisių ir pareigų perkėlimo sutartį tarp UAB „Y“, UAB „P“ ir UAB „T“, šią sutartį pasirašė taip pat akcininko R. Č. nurodymu. Šios sutarties pasirašymo aplinkybės analogiškos 2009-01-01 sutarties pasirašymo aplinkybėms. Ji buvo tik pradėjusio dirbti, nebuvo susipažinusi su įmonės buhalterine apskaita, ji gali būti, kad nežinojo, kad UAB „Y“ iki 2009-01-01 bendrovei „K“ buvo sumokėjusi avansą ir kaip toliau sumokėtas avansas buvo apskaitytas UAB „Y“ buhalterinėje apskaitoje ir vėliau nepasidomėjo. Ji būdama direktorės pareigose neturėjo praktikos ir kai jai pasiūlė ja būti, tai buvo viliojančios pareigos, galvojo tik apie gerus dalykus, nežinojo, kad įmonėje bus tokia bloga situacija ir jai reikės pasirašyti dokumentus praktiškai prieš savo valią, kad pati nieko negalės spręsti (1 t., 130- 131 b.l.). Šiuos perskaitytus parodymus teisiamojo posėdžio metu liudytoja N. Š. patvirtino. Negali paaiškinti dėl kokių priežasčių reikėjo pasirašyti sutartis tam, kad pinigai pereitų iš UAB „Y“ į UAB „P“. Trišalės sutarties pasirašyme nedalyvavo, jai sutartis buvo pateikta tik pasirašyti.
Liudytoja A. B. teisme parodė, kad nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2009 m. (bankroto iškėlimo) dirbo vyriausia buhaltere UAB „Y“, o nuo 2009 m. iki 2014 m. dirbo vyriausia buhaltere ir UAB „P“. Ji parodė, kad buvo trišalės sutartys, jog iš UAB „Y“ perimti avansinius mokėjimus. UAB „P“ perėmė avansą iš UAB „Y“. Jai atrodo, kad perėmė ir avansą, ir skolą. Neatsimena, ar UAB „P“ mokėjo mokesčius valstybinėms institucijoms už UAB „Y“.
Specialisto išvadose Nr. 5-2/39 nurodyta, kad iš tyrimui pateikto UAB „K“ ir UAB „Y“ 2009-03-12 surašyto „Tarpusavio skolų suderinimo laiško“, prie jo pridėto atsiskaitymų registro bei 2009-01-20 UAB „Y“ direktorės N. L. (pradinis nuomininkas), UAB „P“, atstovaujama generalinio direktoriaus R. Č. (naujasis nuomininkas) ir UAB „K“, atstovaujama direktoriaus S. J. (nuomotojas) surašyto susitarimo dėl sutartinių santykių tęstinumo“, kurios 3-me punkte parašyta „Šalys patvirtina, kad Pradinio nuomininko padaryti avansiniai mokėjimai Nuomotojui laikomo nuo Perdavimo dienos Naujojo nuomininko atliktais avansiniais mokėjimais“ nustatyta, kad UAB „Y“ iki 2009-01-01 bendrovei „K“ buvo sumokėjusi 57761,11 Lt avansą, kuris šia sutartimi neatlygintinai buvo perduotas UAB „P“. Iš tyrimui pateikto UAB „P“ registro nustatyta, kad ši bendrovė perėmusi 57761,11 Lt UAB „Y“ sumokėto avanso UAB „K“, šios sumos neįrašė į skolų su UAB „Y“ registrą ir neatsiskaitė. UAB „P“ išankstinių mokėjimų sąskaitoje UAB „K“ pagal sutartį perduotą avansą 2009-06-02 apskaitė 522 korespondentinėje sąskaitoje, kaip gautas kitas pajamas. UAB „Y“ akcininkas ir UAB „P“ direktorius R. Č. mokėjimo pavedimu ar kitaip nesumokėjęs UAB „Y“ perleisto avanso, bendrovei ,,Y‘‘ padarė 57761,11 Lt nuostolį ir nuslėpė nuo X AVMI ir VSDF X skyriaus pinigines lėšas, kurioms buvo pareikšti mokestiniai reikalavimai dėl mokesčių sumokėjimo. Iš tyrimui pateiktos 2009-01-19 surašytos UAB „Y“ direktorės N. L. (pradinis nuomininkas), UAB „P“ atstovaujama direktoriaus R. Č. (naujasis nuomininkas) ir UAB „T“ atstovaujamos l.e. direktoriaus pareigas A. N. (nuomotojas) surašytos teisių ir pareigų perkėlimo sutarties, kurios 8-me punkte parašyta „Pradinis nuomininkas sutinka, kad jo sumokėtas užstatas Nuomotojui yra perkeliamas ir užskaitomas kaip Naujojo nuomininko sumokėtas Užstatas Nuomotojui“ nustatyta, kad UAB „Y“ sumokėtas avansas UAB „T“ perkeliamas UAB „P“. Iš pateiktos AB „G“ banko atsiskaitomosios sąskaitos nustatyta, kad 2008-12-08 UAB „Y“ pervedė UAB „T“ 19313,88 Lt avansą, kurį apskaitė 202 s-toje „Išankstiniai apmokėjimai“ apyvartos žiniaraštyje. Iš tyrimui pateikto UAB „P“ registro nustatyta, kad ši bendrovė perėmusi 19313,88 Lt UAB „Y“ sumokėto avanso UAB „T“, šios sumos neįrašė į skolų su UAB „Y“ registrą ir neatsiskaitė. UAB „P“ išankstinių mokėjimų sąskaitoje UAB „T“ pagal sutartį perduotą avansą 2009-06-02 apskaitė 522 korespondentinėje sąskaitoje, kaip gautas pajamas. UAB „Y“ akcininkas ir UAB „P“ direktorius R. Č. mokėjimo pavedimu ar kitaip negrąžinęs UAB „Y“ perleisto avanso, bendrovei Y padarė 19313,88 Lt nuostolį ir nuslėpė nuo X AVMI ir VSDF X skyriaus pinigines lėšas, kurioms buvo pareikšti mokestiniai reikalavimai dėl mokesčių sumokėjimo.
23. Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Galiojančioje teismų praktikoje patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad R. Č., sudarydamas UAB „Y“ nenaudingus sandorius, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „Y“ turtą, pinigines lėšas – 22 322,46 Eur (77 074,99 Lt).
25. Nors nuteistasis R. Č. parodė, kad visi mokėjimai buvo atlikti trišalių sutarčių pagrindu, tačiau tai, jog būtent šių įmonei nenaudingų sutarčių pagrindu nuteistasis ir iššvaistė UAB „Y“ pinigus, patvirtina kiti įrodymai. Sutarčių sudarymo metu UAB „Y“ dirbusi buhalterė, o vėliau ir UAB „P“ buhalterė A. B. parodė, kad šios trišalės sutartys buvo sudarytos tam, jog iš UAB „Y“ būtų perimti avansai. Tai ir buvo padaryta. Nuo 2009 m. sausio 5 d. UAB „Y“ direktores pareigas ėjusi N. Š. patvirtino, kad trišalių sutarčių pasirašyme nedalyvavo. Jai tik buvo pateiktos pasirašyti sutartys. Ji, R. Č. nurodymu, pasirašė sutartis. Ji nežinojo, kad UAB „Y“ buvo sumokėjusi avansus UAB „T“ ir UAB „K“. Specialisto išvada Nr. 5-2/39 patvirtina, kad 2008 m. gruodžio 8 d. UAB „Y“ pervedė UAB „T“ 19 313,88 Lt avansą, kuris 2009 m. sausio 19 d. sutarties tarp UAB „Y“, UAB „P“ ir UAB „T“ 8 p. pagrindu sumokėtas avansas perkeltas UAB „P“. Specialisto išvada patvirtina ir tai, kad iki 2009 m. sausio 1 d. UAB „Y“ UAB „K“ buvo sumokėjusi 57 761,11 Lt avansą, kuris 2009 m. sausio 20 d. susitarimo tarp UAB „Y“, UAB „P“ ir UAB „K“ 3 p. pagrindu neatlygintinai buvo perduotas UAB „P“. Specialisto išvadoje nustatyta, kad UAB „P“, perėmusi UAB „Y“ sumokėtą avansą (19 313,88 Lt) UAB „T“, šios sumos į skolų su UAB „Y“ registrą irgi neįrašė ir neatsiskaitė. UAB „P“ šį perduotą avansą apskaitė kaip gautas pajamas. UAB „P“, perėmusi UAB „Y“ sumokėtą avansą (57 761,11 Lt) UAB „K“, šios sumos į skolų su UAB „Y“ registrą neįrašė ir neatsiskaitė. UAB „P“ šį perduotą avansą apskaitė kaip gautas kitas pajamas. Specialisto išvadoje nustatyta, kad UAB „Y“ akcininkas ir UAB „P“ direktorius R. Č., nesumokėjęs (mokėjimo pavedimu ar kitaip) UAB „Y“ perleistų avansų, padarė 77 074,99 Lt (19 313,88 Lt + 57 761,11 Lt) nuostolį ir nuslėpė nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Sodros pinigines lėšas, kurioms buvo pareikšti mokestiniai reikalavimai dėl mokesčių nesumokėjimo.
26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sutarčių turinys ir sąlygos atitiko šalių valią, tačiau įrodymų visuma patvirtina, jog būtent sutarčių sąlygų pagrindu R. Č. ir iššvaistė UAB „Y“ pinigus. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutarčių 8 (pradinis nuomininkas sutinka, kad jo sumokėtas užstatas nuomotojui yra perkeliamas ir užskaitomas kaip naujojo nuomininko sumokėtas užstatas nuomotojui) ir 3 (šalys patvirtina, kad pradinio nuomininko padaryti avansiniai mokėjimai nuomotojui laikomi nuo perdavimo dienos naujojo nuomininko atliktais avansiniais mokėjimais) punktai (11 t., 124-125, 104-105 b.l.) būtent ir buvo numatyti R. Č. nusikalstamam sumanymui įgyvendinti. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad pats R. Č., paskyręs N. Š. UAB „Y“ direktore, nurodė jai pasirašyti jau parengtas sutartis, kurių pagrindu ir buvo perleisti UAB „P“ pinigai, kuriuos kaip avansus UAB „Y“ buvo sumokėjusi kitoms įmonėms. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra aišku, kokiu pagrindu teismas sumokėtą avansą tapatina su sutartine sąlyga užskaityti užstatą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad 2009 m. sausio 19 d. teisių ir pareigų perkėlimo sutarties 8 punkte nurodomas užstatas ir yra UAB „Y“ sumokėtas avansas, t. y. 19 313,88 Lt, UAB „T“.
27. Apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad neatlygintinas turtinės prievolės perleidimas nėra tapatus neteisėtam tokios prievolės perleidimui. Galiojančioje teisminėje praktikoje išaiškinta, kad turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai. Pirmosios instancijos teismo, taip pat dar kartą ir šioje nutartyje, išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškė UAB „Y“ atžvilgiu sudarytais nenaudingais sandoriais. Tai, kad R. Č., būdamas UAB „Y“ vieninteliu akcininku ir tam tikru laiku direktoriumi, pasirašė ir perdavė avansus kitoms įmonėms, o po to pats, N. Š. paskyręs direktore ir jai nurodęs pasirašyti sutartis, kurių pagrindu šios pinigų sumos, sumokėtos avansais, buvo perleistos kitai jo vadovaujamai UAB „P“, patvirtina neteisėtą UAB „Y“ turto (pinigų) perleidimą UAB „P“. Neteisėtą UAB „Y“ pinigų perleidimą UAB „P“ patvirtina ir avansų sumokėjimo kitoms įmonėms, ir sutarčių, kurių pagrindu avansai buvo perduoti UAB „P“, sudarymo laikotarpiai. Tiek avansų sumokėjimas UAB „T“ ir UAB „K“ (2008 m. gruodžio 8 d., iki 2009 m. sausio 1 d.), tiek ir sutarčių dėl šių avansų perdavimo UAB „P“ (2009 m. sausio 19 d., 2009 m. sausio 20 d.) sudarymas buvo atlikti per trumpą laiką. Specialisto išvada patvirtina, kad UAB „P“ perėmusi iš UAB „T“ ir UAB „K“ avansus, šių sumų į skolų su UAB „Y“ neįrašė ir neatsiskaitė. UAB „Y“ akcininkas ir UAB „P“ direktorius R. Č. nesumokėjęs UAB „Y“ perleistų avansų padarė 77 074,99 Lt (19 313,88 Lt + 57 761,11 Lt) nuostolį ir nuslėpė nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Sodros pinigines lėšas, kurioms buvo pareikšti mokestiniai reikalavimai dėl mokesčių nesumokėjimo. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „P“ kokiu nors būdu būtų atsiskaitęs su UAB „Y“. Teismas, atmesdamas R. Č. parodymus, kad UAB „P“ mokėjo mokesčius Sodrai už UAB „Y“, nurodė, kad Sodros raštas patvirtina, kad UAB „P“ nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų už UAB „Y“ (15 t., 67 b.l.). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nenustatyta, jog UAB „Y“ iš UAB „P“ negavo jokios naudos, tačiau byloje nustatyta, kad UAB „Y“ padaryta turtinė žala. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netyrė žalos, o jai prilygino neatlygintinai perleistų avansų sumai. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad teismas, nustatydamas UAB „Y“ padarytos žalos dydį, būtent ir vadovavosi UAB „Y“ sumokėtų avansų dydžiu kitoms įmonėms. Šioje byloje nustatyta, kad R. Č. neteisėtais veiksmais UAB „Y“ priklausiusius pinigus, o būtent 77 074,99 Lt, per du kartus perleido UAB „P“. Šioje byloje nustatyta ir tai, kad R. Č. 77 074,99 Lt nesumokėjo UAB „Y“. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad R. Č. padarė kitokio dydžio, o ne 77 074,99 Lt dydžio žalą UAB „Y“. Nuteistasis R. Č. UAB „Y“ pinigus iššvaistė veikdamas tiesiogine tyčia. R. Č. suprato, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jo žinioje buvusį UAB „Y“ turtą UAB „P“, numatė, kad UAB „Y“ šio turto neteks ir to norėjo.
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad R. Č. veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip nusikalstama veika, nes tokiems santykiams įstatymų leidėjas numatė civilinės teisės instrumentus, atmetami. Šioje byloje nustatyta, jog R. Č., neteisėtai ir neatlygintinai perleisdamas UAB „Y“ pinigus UAB „P“, iššvaistė UAB „Y“ turtą ir UAB „Y“ padarė realią turtinę žalą. R. Č. padarė pavojingą nusikalstamą veiką, uždraustą baudžiamojo įstatymo, o jo veika atitinka Baudžiamajame kodekse numatyto nusikaltimo sudėtį.
29. Nors apeliaciniame skunde labai plačiai dėstomi argumentai apie tai, kad nuteistojo veiksmai be pagrindo buvo kriminalizuoti ir kad teismas neatribojo baudžiamosios ir civilinės atsakomybės rūšių, teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta.
30. Lietuvos Aukščiausioje Teismo 2013 m. spalio 22 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-262/2013 buvo pažymėta, kad baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu kasacinėje praktikoje yra pasisakyta ne kartą. Išplėstinės teisėjų kolegijos kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013,nurodyta aktualiausia šiuo klausimu kasacinė praktika baudžiamosiose bei civilinės bylose, taip pat konstitucinė jurisprudencija. Remiantis kasacinėmis nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-7-444/2009, 3K-3-73/2008 pažymėta, kad „Kasacinis teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, yra išaiškinęs, kad kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas“. Toje pačioje kasacinėje nutartyje taip pat buvo nurodyta ir apie tai, kad įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Tačiau nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį.
31. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios aplinkybės nustatytos šioje byloje. Nustatytos bylos aplinkybės pakankamos padaryti išvadą, kad R. Č. sudaryti sandoriai akivaizdžiai nesutapo su įmonės UAB „Y“ interesais, jie iš esmės trukdė įmonės pelningai veiklai, buvo ekonomiškai nepagrįsti ir nelogiški. Todėl teismas R. Č. veiką pagrįstai įvertino kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymą ir ją teisingai kvalifikavo pagal KB 184 str. 2 d.
Motyvuojamoji dalis
Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų
32. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su BPK normų pažeidimais, atmetami. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, o išnagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai ir BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Motyvus, susijusius su R. Č. parodymų ir jo nurodytų versijų atmetimu, teisėjų kolegija papildė šioje nutartyje. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, surašydamas nuosprendį teismas BPK 305 str. 1 d. reikalavimų, o taip pat ir nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo išaiškinimų reikalavimų irgi nepažeidė. Taip pat nebuvo padaryta ir jokių BPK 44 str. numatytų asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu garantijų pažeidimų. Išnagrinėjus šią bylą jokių BPK, taip pat ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos nuteistojo R. Č. įstatymų garantuotos teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo nustatyta. Apeliaciniame skunde plačiai dėstomi argumentai dėl teisiamajame posėdyje perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų įtariamosios D. Č. parodymų. Šie parodymai jau buvo išdėstyti, taip pat motyvuotai jau atsakyta, kodėl teismas pagrįstai patikėjo šiais D. Č. parodymais, o ne jos pakeistais parodymais, kuriuos ši kaltinamoji davė teisiamajame posėdyje. Vis dėlto teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad D. Č. teisme parodymus pakeitus, teismas, nepažeisdamas BPK 276 str. reikalavimų, perskaitė jos ankstesnius parodymus. Taip pat, kad šie perskaityti, D. Č. parodymai nebuvo pripažinti įrodymais, o buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Nepaisant to, šių perskaitytų parodymų reikšmės vertinant kitų įrodymų visumą, irgi negalima sumenkinti. Pagal galiojančią teismų praktiką baudžiamojo proceso įstatymai nedraudžia teismui vienaip ar kitaip vertinti ne teismui duotus asmenų parodymus. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje esančius įrodymus ir turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinant įrodymus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015, 2K-31-511/2018, 2K-48-788/2018 ir kt.).
33. Būtent taip šioje byloje buvo įvertinti ir perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamosios D. Č. parodymai, kurie patvirtino byloje esančias išsamias specialisto išvadas ir tapo veiksniu, formuojančiu teismo vidinį įsitikinimą. Apie tai šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Todėl apelianto argumentai dėl tariamai padarytų šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 str. 3 d.) yra nepagrįsti ir atmetami.
Dėl bausmės
34. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas R. Č. bausmes, teismas laikėsi BK 41 str. nuostatų apie bausmės paskirtį ir atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Bausmės paskirtos atsižvelgiant į visas BK 54 str. 2 d. nurodomas aplinkybes, įvertinus ir padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, ir duomenis, apibūdinančius R. Č. asmenybę. Teismas nenustatė jokių R. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas įvertino, kad R. Č. turi šeimą, teisiamas pirmą kartą, nuo nusikalstamų veikų padarymo naujų nusikaltimų nepadarė. Įvertino ir tai, kad R. Č. padarė baigtus, tyčinius, savanaudiškus nusikaltimus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas paskyrė R. Č. žymiai švelnesnes, negu BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., 183 str. 2 d., 184 str. 2 d. sankcijų vidurkiai, laisvės atėmimo bausmes. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir dar tai, kad R. Č. padarytos nusikalstamos veikos, nors ir priskiriamos apysunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms, tačiau pagal pobūdį negali būti vertinamos itin pavojingomis, be to, įvertinęs, jog R. Č. dirba, teismas padarė išvadą, jog nuteistajam paskyrus realias laisvės atėmimo bausmes, R. Č. bus izoliuotas nuo visuomenės, o nutraukus jo darbinę veiklą ypač pasunkėtų žalos atlyginimas bei aiškiai būtų pakenkta jo socialiniams ryšiams, neišvengiamai būtų padaryta neigiama įtaka ir jo santykiams su šeimos nariais. Atsižvelgęs į išvardintas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir, vadovaudamasis BK 75 str. nuostatomis, bausmės vykdymą atidėjo ir paskyrė įpareigojimus. Paskirtų bausmių rūšių ir dydžių, teismo sprendimo atidėti bausmės vykdymą taikant BK 75 str. ir bausmės vykdymo atidėjimo termino bei jam paskirtų įpareigojimų apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis R. Č..
Dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo
35. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Č. išdėstė alternatyvų prašymą. Apeliantas nurodo, kad nepatenkinus jo prašymo dėl apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo ir naujo, išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, tokiu atveju jis prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteista 204 444,07 Eur turtinės žalos atlyginimo. Apie tai, kad teismas pagrįstai pripažino R. Č. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta ir dėl to dėstomi apelianto argumentai jau buvo atmesti. Tačiau teisėjų kolegija iš dalies tenkina apeliacinį skundą, nes dalis jo argumentų dėl iš R. Č. priteisto turtinės žalos dydžio yra pagrįsti.
36. Nustatyta, kad civilinį ieškinį šioje byloje pareiškė UAB „XXX“. Ieškininiame pareiškime nurodoma apie ne tik R. Č., bet ir A. Č. bei D. Č. UAB „Y“ padarytą turtinę žalą. Konkrečiai iš R. Č. prašoma priteisti iš viso 204 444,07 Eur turtinės žalos atlyginimo. Ieškininiame pareiškime nurodoma, kad R. Č. apgaule įgijo turtinę teisę į 165 952,27 Eur vertės UAB „Y“ turtą, taip pat pasisavino 16 169,34 Eur vertės ir iššvaistė 22 322,46 Eur vertės UAB „Y“ turtą (1 t., 69-70 b.l.).
37. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. Č. kaltu pagal jau aptartus kaltinimus, pagal pareikštą civilinį ieškinį patenkino pilnai. Iš nuteistojo R. Č. teismas priteisė UAB „XXX“ būtent 204 444,07 Eur turtinės žalos atlyginimo.
38. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad ši skundžiamo nuosprendžio dalis iš esmės nemotyvuota ir iš jo netgi neaišku, kaip buvo nustatytas padarytos turtinės žalos dydis. Civilinio ieškinio klausimo išsprendimo motyvai nuosprendyje (28-as nuosprendžio lapas) išdėstyti labai trumpai ir lakoniškai. Teismas nurodo tik apie tai, kad pareikštas civilinis ieškinys tenkintinas dalinai 204 444,07 Eur sumai, kadangi būtent tokio dydžio žala UAB „Y“ padaryta kaltinamojo R. Č. nusikalstamais veiksmais. Tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neatitinkanti pačiu skundžiamu nuosprendžiu nustatytų bylos aplinkybių.
39. Apeliaciniame skunde prašoma nuosprendžio dalį dėl žalos atlyginimo panaikinti visiškai ir tai grindžiama apelianto argumentais apie tai, kad jis jokių nusikalstamų veikų ir jokios turtinės žalos UAB „Y“ nepadarė. Tokie skundo argumentai šioje nutartyje jau buvo aptarti ir atmesti. Jau buvo konstatuota, kad R. Č. tikrai pasisavino ir iššvaistė didelės vertės svetimą turtą padarydamas UAB „Y“ atitinkamai 16 169,34 Eur ir 22 322,46 Eur turtinę žalą. Todėl šioje dalyje pareikštas civilinis ieškinys tikrai pagrįstas ir teismas nurodytas sumas pagrįstai priteisė civiliniam ieškovui.
40. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis pagrįstai nurodo, kad teismas be pagrindo patenkino ir civilinio ieškinio dalį dėl 165 952,27 Eur žalos atlyginimo, nes teismas R. Č. pagal BK 182 str. 2 d. nuteisė ne už svetimo turto įgijimą apgaule, o tik už įgijimą turtinės teisės, kuria nuteistasis nepasinaudojo ir jokia reali turtinė žala UAB „Y“ nebuvo padaryta. Šie apeliacinio skundo argumentai visiškai pagrįsti. Tuo, kad R. Č. apgaule įgijo UAB „Y“ turtą (pasinaudodamas apgaule įgyta turtine teise ar kitokiu būdu), apeliantas iš viso nebuvo kaltinamas ir to, taip pat ir turtinės žalos UAB „Y“ padarymo apgaule nenustatė pats teismas. Skundžiamu nuosprendžiu R. Č. pagal BK 182 str. 2 d. nuteistas tik už tai, kad, bendrininkaudamas su A. Č. ir D. Č., apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą, UAB „Y“ priklausiantį 573 000 Lt, t. y. 165 952,27 Eur, vertės turtą. Apie R. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 182 str. 2 d. ir apie tai, kad pripažįstant asmenį kaltu dėl turtinės teisės įgijimo apgaule, realios turtinės žalos padarymas nėra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Pažymėtina dar ir tai, kad apie šia nusikalstama veika R. Č. padarytos UAB „Y“ realios turtinės žalos ne tik nenustatė pats teismas, bet apie tai nenurodoma netgi pareikštame civiliniame ieškinyje. Nors jame nurodoma apie turtinę žalą, bet kartu nurodoma tik apie R. Č. apgaule įgytą teisę į UAB „Y“ turtą. Nei nuosprendyje, nei ieškininiame pareiškime nieko nenurodoma apie tai, kad apgaule įgijęs turtinę teisę, R. Č. būtų šia teise pasinaudojęs ir ją realizavęs, kad jis pagal suklastotas paskolų sutartis būtų gavęs iš UAB „Y“ pinigus ar įgijęs svetimą turtą apgaule kitokiu būdu.
41. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras šioje dalyje irgi prašo nuosprendį pakeisti, tačiau priteistą turtinės žalos atlyginimą sumažinti ne visa 165 952,27 Eur suma, o atsižvelgti į tai, kad pagal suklastotas paskolų sutartis UAB „Y“ jau R. Č. išmokėjo dalį pinigų, t. y. 170 000 Lt. Su tuo negalima sutikti. Pačiame skundžiamame nuosprendyje (20 lape) iš tikrųjų išdėstytos specialisto išvados ir jos priedų dalys, iš kurių matyti, kad UAB „Y“ grąžino R. Č. 170 000 Lt (10 t., 14-25 b.l.). Tačiau daryti išvadą, kad tokiu būdu R. Č. tikrai įgijo svetimą turtą panaudodamas būtent suklastotas paskolų sutartis, nėra pagrindo ir apie tai galima tik spėlioti. Teisme R. Č. pats pripažino, kad dalį paskolintų pinigų UAB „Y“ jam grąžino, tačiau iš tos pačios specialisto išvados bei jos priedų matosi, kad R. Č. skolino šiai bendrovei pinigus daug kartų, nurodomos konkrečios kitos paskolų sutartys ir dokumentai, patvirtinantys tų paskolintų pinigų sugrąžinimus. Todėl daryti išvadą, kad nurodytus 170 000 Lt UAB „Y“ sumokėjo R. Č. būtent pagal kaltinime nurodytas suklastotas paskolų sutartis, nėra pakankamo pagrindo. Teisėjų kolegija šioje dalyje dar kartą pažymi dar ir tai, kad svetimo turto įgijimu apgaule, panaudojant suklastotus dokumentus, R. Č. nebuvo kaltinamas ir nuteistas. Todėl daryti išvadą, kad BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika jis padarė UAB „Y“ kokią nors realią turtinę žalą, pagrindo nėra.
42. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas. Iš teismo priteistos turtinės žalos atlyginimo sumos šalinama 165 952,2 Eur suma pagal kaltinimą dėl turtinės teisės įgijimo apgaule. Tačiau paliekama galioti nuosprendžio dalis, kuria iš R. Č. civiliniam ieškovui priteista 16 169,34 Eur turtinė žala, padaryta svetimo turto pasisavinimu, ir 22 322,46 Eur turtinė žala, padaryta svetimo turto iššvaistymu. Iš viso turtinės žalos dydis yra 38 491,80 Eur.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti:
Iš nuteistojo R. Č. priteistą UAB „XXX“ turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 38 491,80 Eur (trisdešimt aštuonių tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt vieno euro, 80 ct) dydžio.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.