Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. J., A. J., D. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu šešiolikai metų, pagal BK 258 straipsnio 2 dalį keturiasdešimt parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas šešiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

K. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis tokią veiką padarė (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirta bausme apimant bausmę, paskirtą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, apimant Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

D. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

D. R. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis tokią veiką padarė (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista iš K. J., A. J., D. R. solidariai V. L. 14462,79 turtinei žalai ir 150000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

K. J. priklausantis laikrodis ,,Lorus“ panaudotas žalai pagal civilinį ieškinį atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J., A. J., D. R. nuteisti už tai, kad tyčia itin žiauriai nužudė kitą žmogų, o būtent:

Nuteistųjų K. J., A. J., D. R. apeliaciniai skundai atmestini.

Kaip matyti iš nuteistųjų A. J. ir K. J. apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, A. J. ir K. J., ginčydami jų nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, iš esmės neneigia 2008 m. gruodžio 27 d., apie 2 val. nakties, prie gimnazijos ,,V“, esančios (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto tarp nuteistojo D. R. ir nukentėjusiojo E. L. metu vartoję prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, tačiau yra įsitikinę, kad jų suduoti nukentėjusiajam smūgiai nebuvo mirtini ir jie dėl to negalėjo būti pripažinti kaltais dėl itin žiauraus nukentėjusiojo nužudymo, ir skunduose kelia versijas, kas, jų nuomone, nužudė E. L. A. J. tvirtina, kad E. L. mirties priežastimi buvo tik K. J. ir D. R. veiksmais nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, nes jie, jo įsitikinimu, buvo lemiami, o K. J. – kažkurio kito asmens, kurį jis, nubėgdamas nuo nukentėjusiojo, iš toli matė prie nukentėjusiojo, tačiau konkretaus asmens skunde neįvardija. Kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta, nes juos visiškai paneigia byloje surinkti įrodymai ir jais pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės E. L. nužudymo aplinkybės, kurios kolegijai nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi visus byloje surinktus įrodymus, juos palyginusi ir įvertinusi, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino kokių nors reikšmingų bylai teisingai išspręsti faktinių aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti faktines aplinkybes, betarpiškai apklausė ne tik pačius nuteistuosius A. J., K. J., D. R., bet ir nukentėjusiąją V. L., liudytojus S. B., S. K., S. A., J. K., J. G., A. J., J. K., A. Š., T. T., E. B., R. B., galėjusius žinoti apie kokias nors reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Teismo posėdyje taip pat buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas D. Vitkus ir išnagrinėti rašytiniai bylos duomenys: įvykio vietos apžiūros (t. 1, b. l. 8-16), daiktų paėmimo, pateikimo, parodymo atpažinti ir apžiūrų (t. 1, b. l. 49-53, 54-57, 67-68, 118, t. 2, b. l. 27-30, 36, 37-41, 145-148), kratos (t. 2, b. l. 25-26, t. 3, b. l. 35-37, 37-41) protokolai, specialisto išvados (t. 1, b.l. 25-45, t. 2, b. l. 140, t. 3, b. l. 32), UAB ,,T“, UAB ,,O“ pažymos (t. 1, b. l. 124, 136, 145, 146, 184, t. 4, b. l. 105), policijos pristatytų asmenų registracijos žurnalas (t. 2, b. l. 1-6) ir kiti. Visi šie įrodymai išdėstyti, išsamiai aptarti ir įvertinti nuosprendyje. Byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 27 d., apie 2 val., (duomenys neskelbtini), prie gimnazijos „V“, kilus konfliktui tarp D. R. ir nukentėjusiojo E. L., tiek abu nuteistieji A. J. ir K. J., kurie neigia apeliaciniuose skunde savo kaltę dėl itin žiauraus E. L. nužudymo, tvirtindami, jog jų suduoti smūgiai nukentėjusiajam nebuvo mirtini, tiek ir D. R., kuris šioje dalyje nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia, užpuolė E. L., visi vartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, ir bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam E. L. lavono tyrimo metu teismo medicinos eksperto nustatytus sužalojimus, taip pat ir galvoje, dėl kurių, kaip buvo nustatyta teismo medicinos eksperto, šis mirė, tai yra tyčia bendrais veiksmais nužudė E. L. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nuteistųjų A. J., K. J., D. R. nusikalstama veika pasireiškė tuo, jog D. R. E. L. kumščiais sudavė ne mažiau kaip du smūgius į galvą, o K. J. spyrė į krūtinę, dėl to R. L. pargriuvo. Po ko A. J. ranka laikė apglėbęs parklupusio E. L. kaklą ir neleido šiam atsikelti. Tuo metu D. R. E. L. sudavė į galvą ne mažiau kaip du smūgius kumščiu ir ne mažiau kaip vieną smūgį koja, o K. J. nešaunamuoju ginklu – kastetu – sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius į galvą ir ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvą. Paleidęs nukentėjusįjį E. L., bandant šiam atsikelti, A. J. jam dar ne mažiau kaip du kartus spyrė į nugarą. Po to, nukentėjusiajam pargriuvus, gulinčiam ant žemės E. L., D. R. rankos alkūne į galvą sudavė dar vieną smūgį, K. J. nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas kastetu sudavė ne mažiau kaip du smūgius, o koja ne mažiau kaip tris smūgius, A. J. nukentėjusiajam į galvą įspyrė ne mažiau kaip du kartus. Po to visi iš įvykio vietos pabėgo, palikdami sužalotą nukentėjusįjį, kuris buvo surastas kitų asmenų ir pranešus apie jį greitosios medicinos pagalbai, atvykęs į įvykio vietą medikas konstatavo, kad nukentėjusysis E. L. yra miręs. Pirmosios instancijos teismui nustatant, kuo pasireiškė konkrečiai A. J., K. J., D. R. nusikalstama veika, jų kiekvieno atlikti veiksmai, iš esmės pagrindinis įrodymų šaltinis buvo pačių nuteistųjų duoti parodymai, nes nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis E. L. yra miręs, o liudytojų, betarpiškai mačiusių E. L. sumušimo aplinkybes, nėra. Tačiau vien dėl to abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis apie nuteistųjų A. J., K. J., D. R. kiekvieno jų atskirai atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį nėra pagrindo. BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse įrodymai apibrėžiami kaip teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Kaltinamojo asmens (nuteistojo) parodymai, nors šie asmenys apklausų metu ir neįspėjami apie baudžiamąją atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, jeigu jie atitinka jau paminėtus BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat laikytini įrodymais, jeigu taip nusprendžia teismas. Be to, įrodymais laikomi ne tik kaltinamojo parodymai apie jo paties padarytas veikas, bet ir jo parodymai apie savo nusikaltimų bendrininkus. Iš priimto nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai apklausė nuteistuosius A. J., K. J., D. R. apie E. L. nužudymo aplinkybes, taip pat ir apie jų ir bendrininkų atliktus smurtinius veiksmus darant šią nusikaltimą ir kiekvieno parodymus detaliai išanalizavęs ir įvertinęs, atsižvelgdamas į tai, kiek jie objektyviai sutampa tarpusavyje, su kitais bylos duomenimis (specialisto išvada, teismo medicinos eksperto paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje ir kt.), laikė juos tinkamais įrodymais ir vadovavosi nuosprendyje nustatant A. J., K. J., D. R. atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį E. L. tiek, kiek jie pasitvirtino, ir atitinkamai vertino juos kritiškai tiek, kiek jie neatskleidžia tikrųjų įvykio aplinkybių. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant nuteistųjų A. J., K. J., D. R. duotus parodymus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistųjų parodymus, neabejotinai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis. Teismo vidinio įsitikinimo susiformavimo teisėtumu neleidžia abejoti nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat ir nuteistųjų parodymų, atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Nuteistieji A. J., K. J., duodami parodymus teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, mėgino švelninti savo bei stiprinti bendrininko D. R. vaidmenį šio nusikaltimo padaryme, o nuteistasis D. R. savo ruožtu sunkinti savo atliktų prieš nukentėjusįjį pobūdį, tvirtindami, jog po jų pirmą kartą suduotų smūgių nukentėjusysis buvo dar gyvas, mirtinus smūgius E. L. sudavė antrą kartą sugrįžęs į įvykio vietą D. R. kastetu, koja. Nuteistieji D. R., A. J., ar K. J. sudavė nukentėjusiajam kastetu, negalėjo pasakyti. D. R. nurodė, kad kasteto pas K. J. nematė, A. J. aiškino matęs tik kaip K. J. nusiėmė kastetą nuo rankos, kai ėjo iš įvykio vietos. Tuo tarpu pats K. J. kategoriškai neigė kastetu mušęs nukentėjusįjį, tvirtino, kad buvo kastetą užsidėjęs tik pagąsdinimui. Tačiau šios aplinkybės, kolegijos nuomone, dar nesuteikia pagrindo abejoti nuteistųjų A. J., K. J., D. R. parodymuose nurodytų nuteistojo A. J. ir kitų K. J. atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį E. L. teisingumu ir kartu nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų dėl A. J., K. J., D. R. atliktų smurtinių veiksmų. Nuteistieji A. J., K. J., D. R., iškeldami versiją, kad D. R. buvo sugrįžęs dar prie nukentėjusiojo ir šį vienas mušė bei nužudė, ir K. J. tvirtinimas, jog jis kastetą buvo užsidėjęs tik pagąsdinimui ir juo smūgių nukentėjusiajam nesudavė, kurie teisme ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus nepasitvirtino, apklausti pirmosios instancijos teisme iš esmės nepaneigė to, kad visi trys, kilus incidentui tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo D. R., vartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, suduodami rankomis, kojomis, daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas: krūtinę, nugarą, galvą ir kitas kūno vietas, nukentėjusysis taip pat buvo smaugiamas. Šie nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie jų atliktus smurtinius veiksmus iš esmės atitiko ir jų ikiteisminio tyrimo metu apklausų metu duotus parodymus, kuriuose jie taip pat prisipažino nukentėjusįjį mušę visi trise rankomis ir spardydamos kojomis, o smūgiai nukentėjusiajam buvo suduodami į įvairias kūno vietas, tačiau daugiausia į galvą, nukentėjusysis taip pat buvo smaugiamas, tik, kaip pirmosios instancijos teisme, buvo neigiamas tas faktas, jog K. J. nukentėjusįjį mušė kastetu. Tačiau šio įrankio panaudojimą, kaip ir A. J., K. J., D. R. parodymuose nurodytą kitų nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų mechanizmą, lokalizaciją, būdą, laiką patvirtino teismo medicinos eksperto specialisto išvados. Kaip matyti, medicininio tyrimo metu buvo nustatyta, kad visi tyrimo metu rasti E. L. kūne sužalojimai: daugybiniai veido odos nubrozdinimai ir poodinės-minkštųjų audinių kraujosruvos, lūpų gleivinės įtrūkimai, muštinės žaizdos ir kraujosruvos, muštinė žaizda viršugalvio dešinėje pusėje, daugybinės kraujosruvos galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose, kaktos dešinėje ir kairėje pusėse, abiejų smilkinių raumenyse, pakaušio vidurinėje–viršutinėje dalyje, pakaušio kairėje pusėje, viršugalvio viduryje, nosies kaulų ir kaukolės pamato priekinės duobės vidurinės dalies akytkaulio lūžiai, difuzinės kraujosruvos galvos smegenų minkštuosiuose dangaluose ir galvos smegenų sumušimas, smulkios kraujosruvos abiejų didžiųjų pusrutulių gilumoje, smegenų kamiene–tilte, nedidelės apvalios poodinės kraujosruvos kairės alkūnės sąnario užpakaliniame paviršiuje, dešinio riešo sąnario išoriniame paviršiuje ir dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, poodinė kraujosruva kairio dilbio nugariniame paviršiuje, smulkūs odos nubrozdinimai ir kraujosruvos dešinio riešo sąnario ir dilbio apatinės dalies nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimas dešinės plaštakos III piršto nugariniame paviršiuje savajame galiniame sąnaryje, smulkūs odos nubrozdinimai kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, III ir V delninių pirštų sąnariuose bei III piršto krumplyje, paviršinis odos nubrozdinimas kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, yra švieži, padaryti nedaug laiko prieš mirtį 2008 m. gruodžio 26–27 d. naktį. Daugiausiai sužalojimų padaryta suduodant smūgius bukais daiktais bei paviršiais į galvą. Nedidelės apvalios poodinės kraujosruvos kairio alkūnės sąnario užpakaliniame paviršiuje, dešinio riešo sąnario išoriniame paviršiuje ir dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje būdingos spaudimui pirštų galais. Odos nubrozdinimai kairės plaštakos ir III piršto bei dešinės plaštakos III piršto nugariniame paviršiuje, kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje galėjo gautis pargriuvus, plaštakų odos nubrozdinimai galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam bandant gintis, prisidengiant rankomis nuo smūgių galvą. Taip galėjo būti padaryta ir poodinė kraujosruva kairio dilbio nugariniame paviršiuje bei smulkūs odos nubrozdinimai ir kraujosruvos dešinio riešo sąnario ir dilbio apatinės dalies nugariniame paviršiuje. Į galvą suduota dvidešimt smūgių. Didžioji jų dalis padaryta spardant, nukentėjusiajam gulint. Muštinė žaizda viršugalvio dešinėje, nedidelis apvalus odos nubrozdinimas kaktos kairėje pusėje, odos nubrozdinimai kairiajame skruoste ir žande, kaktos dešinėje pusėje ir minkštųjų audinių kraujosruvos jų zonoje galėjo būti padaryti keturiais smūgiais su medicinos specialistui pateiktu kastetu (t. 1, b. l. 28, 35–45).

Todėl kolegija laiko, kad iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nusikaltimo vieta, laikas, nuteistųjų A. J., K. J., D. R. atlikti smurtiniai veiksmai prie nukentėjusįjį E. L. ir jais padaryti nukentėjusiajam kūno sužalojimai, nekelia abejonių, be to, šios aplinkybės iš esmės nėra ginčijamos ir pačių jau apeliantų. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis E. L. mušė būtent nuteistieji A. J., K. J., D. R., padarydami bendrais veiksmais nukentėjusiajam medicininio tyrimo metu nustatytus sužalojimus, taip pat ir tuos (galvoje), kurie buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Pagal teismo medicinos eksperto, 2009 m. vasario 6 d. atlikusios nukentėjusiojo E. L. lavono tyrimą, specialisto išvadas nustatyta, kad E. L. mirė 2008 m. gruodžio 27 d., apie 1 val. nakties, nuo galvos smegenų sumušimo ir kaukolės pamato priekinės duobės kaulų lūžio, išsivysčius galvos smegenų bei plaučių pabrinkimui ir aspiracijai. Galimybę, kad mirties priežastimi buvo tik vieno iš kažkurio nuteistojo suduotų smūgių nukentėjusiajam į galvą, kaip mano nuteistieji K. J. ir A. J. apeliaciniuose skunduose, visiškai paneigia ne tik minėtos specialisto išvados, bet ir teismo medicinos eksperto D. Vitkaus paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme. Teismo medicinos ekspertas D. Vitkus, patvirtinęs pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje savo duotas išvadas, kad E. L. mirė nuo smūgių, suduotų į galvą, kuriais buvo sumuštos smegenys, sulaužyta kaukolės pamato priekinė dalis, visumos, taip pat pažymėjo, jog nustatyti, kuriais smūgiais konkrečiai buvo sumuštos galvos smegenys, iš sužalojimų neįmanoma. Smegenų sumušimą, o tuo pačiu ir E. L. mirtį, galėjo sukelti bet kuris iš suduotų smūgių į galvą, todėl šių smūgių poveikių metu padarytų sužalojimų vertinti atskirai negalima, jie vertintini tik visumoje. Kolegija abejoti anksčiau minėtomis teismo medicinos eksperto specialisto išvadomis ir paaiškinimais dėl sužalojimų, esančių tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirties priežastimi, neturi pagrindo. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrimus atliko aukščiausios kvalifikacijos, turintys ilgametį ekspertinio darbo stažą (36 metai) Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus ekspertas D. Vitkus, ir davė išvadas, kurios išdėstytos specialisto išvadose Nr. M 1024/08 (03). Šios specialisto išvados pakankamai aiškios, išsamios, motyvuotos, atitinka bendruosius specialisto išvados turiniui keliamus reikalavimus (BPK 90 straipsnis). Prieštaravimų tarp eksperto paaiškinimų ir specialisto išvadų tiriamųjų ir motyvuotųjų dalių nėra. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, už nužudymą esant tokiai situacijai, tai yra nustačius, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys ir nukentėjusysis mirė nuo jam padarytų sužalojimų galvoje visumos, atsako visi šiuos kūno sužalojimus padarę asmenys. Tokiais atvejais nenustatymas asmens, kurio smūgis buvo mirtinas, nėra kliūtis traukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurių bendri veiksmai sukėlė mirtinas pasekmes. Todėl, esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, vadovaujantis susiklosčiusia teismų praktika šiuo klausimu, negali būti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad už E. L. nužudymą yra atsakingi A. J., K. J., D. R., pripažinta neteisinga, o dėl A. J. ir K. J., kurie kartu su D. R. mušė nukentėjusįjį ir bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam medicininio tyrimo metu nustatytus sužalojimus, taip pat ir tuos (galvoje), kurie buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, šioje dalyje priimtas apkaltinamasis nuosprendis pakeistas, kaip yra prašoma jų apeliaciniuose skunduose.

Nuteistojo K. J. apeliacinio skundo teiginys, kad byloje nėra paneigta, jog nukentėjusysis galėjo būti mušamas po to dar kažkieno, nes, apelianto tvirtinimu, jis, nubėgdamas nuo nukentėjusiojo, kuris po jo suduotų smūgių buvo dar gyvas, matė kažką prie pastarojo stovint, yra niekuo nepagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, kad be A. J., K. J., D. R. kaltinime nurodytu laiku būtų dar kas nors vartojęs fizinį smurtą prieš E. L.. Jokių konkrečių duomenų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nenurodo ir apie tai tik spėlioja ir pats nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde. Tačiau spėjimai (prielaidos) nėra teisminio nagrinėjimo dalykas, nes teismų sprendimai gali būti pagrįsti tik įrodymais. Ta aplinkybė, kad E. L. po sumušimo dar buvo gyvas, veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį, kaip mano nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde, neturi reikšmės. Ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis. Kaip jau minėta, mirties priežastis buvo sužalojimai, atsiradę nuo visų trijų bendrininkų (taip pat ir nuteistojo K. J.) suduotų smūgių į galvą visumos. Tokiu atveju, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.

Kolegijos nuomone, negalima sutikti ir su kito apelianto - nuteistojo A. J. apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį kaip bendrininką už E. L. itin žiaurų nužudymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Apeliantas, skunde darydamas tokią išvadą, cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 dalies 7 punkto nuostatas, pagal kurias tokiu atveju, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tokia individuali atsakomybė galima tik tuo atveju, kai byloje nustatyta, kai tarp kartu veikusių kelių kaltinamų asmenų nėra vieningos tyčios ir susitarimo sužaloti nukentėjusįjį, ir nukentėjusysis mirė ne nuo visų asmenų padarytų sužalojimų. Nustačius, kad nukentėjusysis mirė nuo visų asmenų veiksmais padarytų kūno sužalojimų visumos ir kaltininkai, vartodami smurtą prieš nukentėjusįjį, turėjo tyčią jį nužudyti, už pasekmes privalo atsakyti visi kaip bendravykdytojai. Šioje nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis A. J. nukentėjusįjį mušė kartu su K. J. ir D. R., turėdami vieningą tyčią smurtauti prieš nukentėjusįjį, visi trys nuteistieji suvokė, jog smurtauja bendrais veiksmais, tai yra veikia kartu, ir nukentėjusysis E. L. mirė nuo A. J., K. J., D. R. bendrais veiksmais padarytų sužalojimų galvoje visumos. Todėl pirmosios instancijos teismas, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisingai konstatavo, kad pagal BK 129 straipsnį turi atsakyti visi kūno sužalojimus padarę ir tyčią nužudyti turėję asmenys, t. y. šiuo atveju tiek A. J., tiek ir K. J. su D. R. Nuteistojo A. J. bandymas apeliaciniame skunde apeliuoti į tą faktą, ginčijant tokią teismo išvadą, kad jis nesudavė smūgių nukentėjusiajam kastetu, jo atlikti smurtiniai veiksmai, palyginus su K. J., D. R. atliktais veiksmais prieš nukentėjusįjį, nebuvo intensyvūs, tai yra, jo įsitikinimu, nepavojingi nukentėjusiojo gyvybei, ne tik nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl A. J. kaip bendrininko atsakomybės už kilusias pasekmes – nukentėjusiojo E. L. mirtį, bet jo tokie aiškinimai prieštarauja ir teismų praktikai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. J. atliko tokius veiksmus: ranka laikė apglėbęs parklupusio E. L. kaklą ir neleido šiam atsikelti, kai jo bendrininkai sudavė smūgius rankomis, kojomis, kastetu nukentėjusiajam į galvą, pilvą. Po to, paleidęs nukentėjusįjį E. L., bandant šiam atsikelti, A. J. jam dar ne mažiau kaip du kartus spyrė į nugarą. Nukentėjusiajam E. L. pargriuvus, gulinčiam ant žemės, A. J. šiam į galvą dar įspyrė ne mažiau kaip du kartus. Pagal teismų praktiką smūgiai į galvą, nugarą, smaugimas, dusinimas (ranka laikė apglėbęs parklupusio E. L. kaklą) paprastai laikomi pavojingais gyvybei, o keli ar keliolika suduotų smūgių laikomi intensyviu smurtu, leidžiančiu daryti išvadas apie asmens (taip pat ir bendrininkų) tyčią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-196/2008, 2K-288/2005). Kolegijos nuomone, A. J., suduodamas rankomis, kojomis nukentėjusiajam į galvą, nugarą, matydamas, jog fizinį smurtą naudoja ir K. J., D. R., taip pat laikydamas nukentėjusįjį bei neleisdamas jam atsikelti ir išvengti nuteistųjų D. R. ir K. J. smūgių, tarp jų ir kastetu, nukentėjusįjį smaugdamas, dusindamas apėmęs ranka pastarojo kaklą, neabejotinai suvokė, kad jo veiksmai gali būti pavojingi ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, suprato, kad savo veiksmais dalyvauja bendrai su K. J. ir D. R. daromoje nusikalstamoje veikoje ir ne tik pats savo veiksmais kėsinosi į nukentėjusiojo sveikatą ar gyvybę, bet ir pritarė K. J., D. R. smurtiniams veiksmams. Jis, suvokdamas, kad bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar gyvybę, savo sąmonėje galimų pasekmių nedetalizavo, tačiau vienodai norėjo bet kokių iš jų, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismų praktikoje, tokiu atveju, kai kaltininkas veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, jo veiksmai kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes. Šiuo atveju nukentėjusysis dėl jam padarytų sužalojimų galvoje mirė, todėl pagal šias kilusias pasekmes A. J. kartu su bendrininkais ir nuteistas. Pastebėtina, nors byloje ir nustatyta, kad kastetu smūgius sudavė K. J., negalima vien dėl to daryti išvados, jog A. J. nepagrįstai pripažintas bendrininkavęs šio nusikaltimo padaryme, kaip tvirtinama A. J. apeliaciniame skunde. A. J., nors smūgių kastetu ir nesudavė nukentėjusiajam, tačiau savo anksčiau jau aptartais veiksmais, siekdamas to paties tikslo, aktyviai prisidėjo prie daromo nusikaltimo ir nuteistųjų bendrų veiksmų pasėkoje dėl padarytų sužalojimų galvoje visumos nukentėjusysis mirė.

Kolegija laiko, jog nužudymą kvalifikuojantį požymį pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė pagrįstai, ir tai iš esmės patvirtina jau aptartos bylos aplinkybės. Nužudymas, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, kuris nustatomas, įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji nukentėjusiajam smogė nešaunamuoju ginklu – kastetu ir sudavė rankomis bei kojomis į galvos sritį ir kitas kūno vietas bendrais veiksmais ne mažiau kaip 20 smūgių, taip pat grumtiniu metu nukentėjusįjį pargriovė ant žemės ir smaugė, dusino, neleido nukentėjusiajam atsikelti. Smurtą prieš nukentėjusįjį nuteistieji vartojo visi trys kartu, intensyviai ir pakankamai ilgą laiko tarpą. Nukentėjusiajam aktyviai priešinantis ir kovojant už savo gyvybę, smūgiai nukentėjusiajam buvo suduodami daugiausia į galvą, ir ne tik kojomis, rankomis, bet ir tam panaudojant specialius žmogui žaloti skirtus įrankius (metalinį kastetą), kurį nuteistasis K. J., norėdamas padaryti nukentėjusiajam psichologinį poveikį, būdamas įsitikinęs, jog šį jo veiksmą mato nukentėjusysis, demonstratyviai užsidėjo ant rankos, ir tai buvo metodinio triuškinamojo fizinio smurto panaudojimas besąlygiškai siekiant nukentėjusiajam padaryti skausmingus kūno sužalojimus (smūgiai buvo suduodami daugiausia į galvą, gulinčiam, nukentėjusysis buvo smaugiamas, dusinamas, ranka laikoma apglėbus nukentėjusiojo kaklą, kad būtų lengviau suduoti smūgius nukentėjusiajam, bandant nukentėjusiajam atsikelti, vėl buvo parklupdomas ir mušamas). Visi sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti prieš mirtį, esant gyvam. Nukentėjusysis buvo mušamas net ir tada, kai jis buvo pargriautas ant žemės ir prašė nuteistųjų jo daugiau nebemušti, padarant jam tuo metu didžiąją dalį sužalojimų (didžioji dalis sužalojimų nukentėjusiajam padaryti gulint). Po to sumuštas nukentėjusysis buvo paliktas lauke, nuteistiesiems iš įvykio vietos pabėgant. Visi šie byloje nustatyti faktai neabejotinai patvirtina, kad nuteistieji su nukentėjusiuoju elgėsi žiauriai ir brutaliai, siekė šį pažeminti. Nukentėjusysis taip mušamas ir taip sužalotas tikrai jautė didelį fizinį skausmą ir dėl jo gyvybės atėmimo būdo, intensyvumo patyrė dideles dvasines pakankamai ilgai trunkančias kančias, o jį nužudę K. J., A. J., D. R., atsižvelgiant į suduotų smūgių skaičių, padarytų kūno sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą, nusikaltimui panaudotus įrankius ir kitas aplinkybes, suprato, kad gyvybės atėmimo metu nukentėjusiajam buvo sukeltos didelės fizinės ir dvasinės kančios ir gyvybės atėmimas buvo vykdomas itin žiauriai. Todėl kolegija laiko, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kuriomis buvo nužudytas nukentėjusysis E. L., pirmosios instancijos teismas nuteistųjų padarytą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Šis teismo sprendimas atitinka ir susiformavusią teismų praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-301/2008).

Nuteistojo K. J. apeliacinio skundo teiginys, jog smurtą prieš E. L. vartojo todėl, kad norėjo apginti draugus (A. J. ir D. R.), taip pat nepagrįstas jokiais realiais įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo D. R. kilo konfliktas, dėl kurio tarp jų įvyko muštynės, į kurias įsitraukė ir kiti nuteistieji – K. J. ir A. J., pradėdami visi kartu vartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, ir jie tą suvokė. Muštynės yra vienas iš konflikto sprendimo būdų – situacija, kurioje nėra besiginančių, nes abi pusės veikia puolamaisiais interesais. Todėl, muštynių metu nei vienam jų dalyviui nekyla teisė į būtinąją gintį. Be to, nuteistieji prieš nukentėjusįjį turėjo kiekybinę persvarą, smurtavo trise. Ši aplinkybė verčia abejoti nukentėjusiojo kėsinimosi pavojingumu. Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis kilus konfliktui bandė suduoti ar net sudavė ranka nuteistiesiems, atsižvelgiant į tai, jog kažkada prieš mirtį jis buvo vartojęs nenustatytą kiekį amfetamino, kaip mano apeliantas, neduoda pagrindo šių veiksmų dar vertinti kaip pavojingo kėsinimosi, nuo kurio reikėjo taip aktyviai gintis. Byloje nustatyta, kad nuteistieji nukentėjusiajam rankomis, kojomis sudavė daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, nukentėjusįjį mušė net tada, kai jis buvo pargriautas ant žemės ir prašė nuteistųjų jo daugiau nebemušti, mušant nukentėjusįjį buvo panaudotas specialus žmogui žaloti skirtas įrankis – kastetas. Iš viso nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip dvidešimt smūgių. Be to, ši aplinkybė išsamiai aptarta ir teismo nuosprendyje.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai K. J. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Byloje surinkti ir nuosprendyje aptarti įrodymai: iš dalies paties nuteistojo K. J., nuteistųjų D. R., A. J., liudytojo R. Š. (R. Š.), kratos, daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvada, kurių leistinumas, liečiamumas nuteistojo K. J. apeliaciniame skunde neginčijamas, įrodo nuteistojo K. J. kaltę dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo. Įrodyta, kad šis nuteistasis nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Vertinant ir kvalifikuojant K. J. nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Nuteistojo K. J. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jam nešaunamąjį ginklą – kastetą padovanojo draugas ir jis kastetą nešiojosi kaip savigynos priemonę, nekeičia K. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Pagal BK 258 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą įrankį. Anksčiau nurodytais įrodymais nustatyta, kad K. J. įgijo kastetą – 2008 m. birželio mėnesį, tikslesnė data nenustatyta, (duomenys neskelbtini) namo, iš R. Š. ir laikė savo bute, (duomenys neskelbtini). Šį kastetą K. J. taip pat nešiojosi, kol 2008 m. gruodžio 30 d. kratos metu policijos pareigūnai kastetą surado ir paėmė. Kastetas priskiriamas prie smogiamojo-triuškinamojo poveikio nešaunamųjų ginkų, kurie civilinėje apyvartoje draudžiami.

Nuteistųjų K. J., A. J. ir D. R. apeliaciniuose skunduose taip pat yra prašoma sušvelninti jiems paskirtas bausmes, pateikiant visą eilę argumentų, kurie, jų nuomone, būtų pagrindas skirti jiems švelnesnes bausmes. Teisėjų kolegija visus jų skunduose dėstomus argumentus atmeta.

Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas jokių K. J., A. J. ir D. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Tokia išvada teisinga. Nors apeliaciniuose skunduose D. R., K. J. nurodė, kad dėl padarytų nusikalstamų veikų kaltu prisipažino, davė parodymus ne tik apie savo atliktus nusikalstamus veiksmus, bet ir apie bendrininkų, nuoširdžiai gailisi nusikaltę, jau suprato savo neteisingą elgesį ir žada daugiau nenusikalsti, tokie šių apeliantų teiginiai deklaratyvūs ir neatitinka tikrovės. Šie nuteistieji nagrinėjant bylą keitė parodymus. D. R., duodamas parodymus teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, mėgino sunkinti savo atliktų prieš nukentėjusįjį pobūdį ir švelninti savo bendrininkų vaidmenį šio nusikaltimo padaryme, o K. J. atitinkamai stiprinti D. R. vaidmenį, tvirtindami, jog po jų pirmą kartą suduotų smūgių nukentėjusysis buvo dar gyvas, mirtinus smūgius E. L. sudavė antrą kartą sugrįžęs į įvykio vietą D. R. vienas. K. J. savo versijos, kad ne jis nužudė E. L. neatsisako ir apeliaciniame skunde, iškeldamas dar vieną naują versiją apie kažkokį nenustatytą asmenų, galimai nužudžiusį nukentėjusįjį. D. R. taip pat savo apeliaciniame skunde, nors ir tvirtina, kad savo kaltę dėl E. L. nužudymo pripažįsta, tačiau bando neigti nusikaltimo padarymo motyvą, tvirtindamas, jog pats nukentėjusysis išprovokavo savo elgesiu nusikaltimo padarymą. Visa tai reiškia, kad jie iki šiol dėl savo padarytų nusikalstamų veikų nei visiškai prisipažįsta, nei dėl to nuoširdžiai gailisi. Nustatyti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nuteistiesiems D. R. ir K. J. nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti nuteistojo D. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad provokuojantis ar rizikingo nukentėjusiojo elgesio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kaip yra prašoma jo apeliaciniame skunde. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką jam. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad būtent nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojamas arba rizikingu nėra pagrindo dėl to, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo D. R. įvyko konfliktas, dėl kurio kilo muštynės, į kurias įsitraukė visi nuteistieji žiauriai sumušdami nukentėjusįjį, ir jie tokias veiksmo aplinkybes suprato ir tam pritarė. Dėl šios priežasties negalima daryti išvados, kad nuteistojo D. R., kaip ir kitų ir nuteistųjų K. J., A. J., nusikalstamai veikai padaryti turėjo įtakos koks nors nukentėjusiojo provokuojamas ar rizikingas elgesys.

Visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas taip pat pagrįstai pripažino nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe ir į ją atsižvelgė skirdamas nuteistiesiems bausmes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, įvertinęs ne tik atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, tačiau taip pat įvertinęs ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Iš nuosprendžio matyti, kad į šias aplinkybes taip pat buvo atsižvelgta.

Skirdamas bausmes nuteistiesiems D. R., A. J., K. J., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir jų pavojingumo laipsnį. Nors ir buvo nustatyta, kad nuteistieji tikslo atimti E. L. gyvybę neturėjo, jie vienodai norėjo bet kokių pasekmių, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tačiau nuteistieji atėmė gyvybę kitam žmogui, dėl to kilo itin sunkios ir jau neatstatomos pasekmės, o tuo pačiu ir padaryta ypatinga žala nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Nužudymas padarytas esant kvalifikuojančiai aplinkybei. Nukentėjusysis buvo mušamas visų trijų nuteistųjų intensyviai, ne tik rankomis, kojomis, bet ir panaudojant specialų žmogui žaloti skirtą įrankį – kastetą. Jie, sumušę žmogų, nesiėmė jokių priemonių kaip nors išvengti sunkių padarinių, nukentėjusįjį paliko sumuštą lauke žiemos metu. Visa tai rodo didesnį šios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Taip pat buvo atsižvelgta ir į nuteistųjų asmenybes. D. R. neteistas, tačiau ne vieną kartą baustas už įvairius administracinius pažeidimus. Jis dėl nelankymo ir nepažangumo buvo pašalintas iš mokyklos, niekur nedirbo. A. J. taip pat teistas nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo, tačiau irgi baustas administracine tvarka. Pagal byloje esančias charakteristikas, A. J. antrą kursą baigė turėdamas septynis įsiskolinimus dėl blogo lankomumo, tačiau 2008-2009 metais atsirado noras mokytis, pagerėjo lankomumas, buvo talentingas sportininkas. K. J. yra ne kartą teistas už vagystes, plėšimus ir kitas nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs, ir laikytinas recidyvistu. Charakterizuojamas neigiamai. Nuteistasis K. J. paduotame apeliaciniame skunde nurodo, kad jis suprato padaręs didelę klaidą būdamas jaunas darydamas nusikaltimus, labai dėl to gailisi ir nori tapti doru žmogumi, bijo, kad tokia griežta laisvės atėmimo bausmė gali padaryti jam neigiamą poveikį, todėl nori, kad būtų sušvelninta jam paskirta bausmė. Tačiau šiuos skundo argumentus kolegija atmeta. Doru žmogumi nuteistajam niekas netrukdė būti nei anksčiau, nei ir po to, kai išėjo iš įkalinimo įtaigos. Tačiau jis, išėjęs iš įkalinimo įtaigos, jokių išvadų nepadarė, pasirinko ne dorą gyvenimą, apie kurį skunde deklaruoja, o nusikaltimų darymą. Be to, be bausmės paskirties paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodomos ir kitos bausmės paskirtys – nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, atėmimas ar apribojimas nuteistam asmeniui galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas, taip pat teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas. Teismo skiriamos bausmės rūšis ir dydis turi atitikti bausmės paskirtį ir negali jai prieštarauti. Tuo tarpu aiškiai ir nepamatuotai švelnios bausmės, juo labiau už nužudymą, paskyrimas, neabejotinai prieštarautų bausmės tikslams ir paskirčiai, pirmiausia teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 punkte išaiškinta, kad skirdami bausmes kaltinamiesiems pagal BK 129 straipsnį, teismai turi atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrąžinamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei. Jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnyje, arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad teismas jokių bausmės skyrimo taisykles nustatančių įstatymų reikalavimų nepažeidė, o skirdamas K. J., A. J., D. R. bausmes atsižvelgė į visas, taip pat ir pačių apeliantų nurodomas aplinkybes, bei paskyrė jiems už jų padarytas nusikalstamas veikas nors didesnes negu sankcijų vidurkiai, tačiau teisingumo ir protingumo kriterijams neprieštaraujančias bausmes, kurios negali būti laikomos per griežtomis. Nuosprendį keisti ir šias bausmes švelninti, kolegijos nuomone, jokio pagrindo nėra.

Nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jam priklausančio laikrodžio ,,Lorus“ panaudojimo civilinio ieškinio atlyginti. Tokį savo prašymą argumentuoja tuo, kad šis laikrodis padarytos žalos nepadengs, o jam yra labai svarbus ir jis pasirengęs jį išpirkti. Kolegija šį apelianto prašymą atmeta. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas K. J. priklausantį laikrodį ,,Lorus“ panaudoti žalai pagal civilinį ieškinį atlyginti, jokių BPK pažeidimų nepadarė, todėl šios nuosprendžio dalies naikinti nėra jokio pagrindo. Tačiau kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šis klausimas dėl K. J. priklausančio laikrodžio ,,Lorus“ pakeitimo kitu nuteistajam priklausančiu turtu civiliniam ieškiniui atlyginti gali būti sprendžiamas nuosprendžio vykdymo metu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų K. J., A. J., D. R. apeliacinius skundus atmesti.