Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-717/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-11-30
Bylos Nr.: 2A-717/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas
Ieškovas: S. T.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Mineraliniai vandenys“, Vilniaus miesto 32 notarų biuro, notarės R
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei brokeriui „IIZI“, UAB „Tilvista“
Advokatai: Evaldas Skurvydas

Kategorijos

22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-717/2010Procesinio sprendimo kategorijos 22.3.1.; 25.1.; 25.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

sekretoriaujant Vladislavai Tumas,dalyvaujant ieškovui S. T. ,ieškovo atstovui advokatui Evaldui Skurvydui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1790-262/2009 pagal ieškovo S. T. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Mineraliniai vandenys“, Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarei Renatai Jaskutėlienei, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei brokeriui „IIZI“ dėl reikalavimo pagal paprastąjį vekselį ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas S. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Mineraliniai vandenys“, Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarei R. Jaskutėlienei, trečiajam asmeniui UADBB „IIZI“, prašydamas pripažinti negaliojančia atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ reikalavimo teisę pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį; pripažinti negaliojančiu atsakovės notarės R. Jaskutėlienės išduotą 2007 m. sausio 10 d. vykdomąjį įrašą Nr. RJ-317; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. spalio 26 d. UAB „Tilvista“, kurios direktoriumi buvo ieškovas, sudarė didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2384 su atsakovu UAB „Mineraliniai vandenys“, pagal kurią atsakovas tiekė trečiajam asmeniui UAB „Tilvista“ alkoholinius gėrimus. Ieškovo teigimu, UAB „Tilvista“ ir atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ bendradarbiavimas tęsėsi iki 2005 m. gruodžio 9 d., kai atsakovas pareikalavo pasirašyti paprastąjį vekselį 200 000 Lt sumai, o ieškovo pareikalavo asmeniškai laiduoti už UAB „Tilvista“. Ieškovas pažymėjo, kad tuo metu UAB „Tilvista“ skola atsakovui UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo apie 400 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad jam atsisakius pasirašyti vekselį įmonės vardu ir asmeniškai laiduoti, atsakovas pagrasino, jog nutrauks bendradarbiavimą su įmone, nebetieks prekių, pareikalaus nedelsiant sumokėti susidariusią skolą, o to nepadarius inicijuos UAB „Tilvista“ bankroto procesą, bei paaiškino, jog išrašytas vekselis reikš tą pačią UAB „Tilvista“ prievolę, kylančią iš 2005 m. spalio 26 d. didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2384, t.y. vekselis nesukurs atskiros UAB „Tilvista“ prievolės atsakovui. Ieškovo teigimu, ieškovą privertė įmonės vardu pasirašyti atsakovo atstovų pateiktą paprastąjį vekselį, o pats jis asmeniškai laidavo už UAB „Tilvista“. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 9 d. paprastasis vekselis turėjo būti apmokėtas nustatytą dieną, kad 2005 m. gruodžio 9 d. UAB „Tilvista“ pasirašius paprastąjį vekselį, prekyba su atsakovu nenutrūko, UAB „Tilvista“ nuolat mažino skolą. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi UAB „Tilvista“ buvo iškelta bankroto byla, kreditorių reikalavimus bankroto byloje pareiškė ir atsakovas ir Klaipėdos apygardos teismas UAB „Tilvista“ bankroto byloje patvirtino 120 395,09 Lt dydžio atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ kreditorinį reikalavimą. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. sausio mėnesį gavęs antstolio A. Zenkevičiaus 2007 m. sausio 11 d. šaukimą Nr. 0017//07/00030, kuriuo pasiūlyta įvykdyti Vilniaus miesto 32 notarų biuro 2007 m. sausio 10 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. RJ-317, iš minėto antstolio sužinojo, jog atsakovas pateikė atsakovei Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarei R. Jaskutėlienei UAB „Tilvista“ išduotą 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį vykdomajam įrašui atlikti ir 2007 m. sausio 10 d. notarė išdavė vykdomąjį įrašą, kuriuo pareikalavo išieškoti solidariai iš UAB „Tilvista“ ir ieškovo 200 000 Lt sumą atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ naudai. Ieškovo nuomone, atsakovas piktnaudžiauja turimomis teisėmis, siekia nepagrįstai pasipelnyti UAB „Tilvista“ ir ieškovo sąskaita. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas nevykdė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau tekste – ĮPVĮ) numatytų vekselio turėtojo pareigų, dėl to atsakovas neteko reikalavimo teisės į 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį. Dėl šios priežasties, ieškovo teigimu, 2007 m. sausio 10 d. vykdomasis įrašas Nr. RJ-317 išduotas be pagrindo. Ieškovas nurodė, kad UAB „Tilvista“ 2005 m. gruodžio 9 d. pasirašytas paprastasis vekselis turėjo būti apmokėtas 2006 m. gruodžio 31 d., tačiau nei šią dieną, nei po jos einančias dvi darbo dienas vekselis nebuvo pateiktas apmokėti UAB „Tilvista“ ir ieškovui (laiduotojui). Ieškovas teigė, kad atsakovas neįvykdė ĮPVĮ 47 straipsnio reikalavimų, kadangi nei UAB „Tilvista“, nei ieškovas negavo atsakovo pranešimo apie tai, kad nustatytu laiku 2005 m. gruodžio 9 d. paprastasis vekselis apmokėtas nebuvo. Ieškovo nuomone, atsakovas 2007 m. sausio 3 d. neteko teisės reikšti reikalavimus pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį UAB „Tilvista“ (vekselio davėjui) ir ieškovui (laiduotojui), nes atsakovo reikalavimo teisė pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį pripažintina negaliojančia, o atsakovė notarė R. Jaskutėlienė neturėjo teisės išduoti vykdomojo įrašo pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį, taigi 2007 m. sausio 10 d. vykdomasis įrašas Nr. RJ-317 yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu. Ieškovo teigimu, atsakovas pasirinko turintį daugiau privalomų procedūrinių reikalavimų būdą skolai atgauti, todėl pradinė prievolė buvo pakeista nauja. Ieškovas pažymėjo, kad UAB „Tilvista“ pasirašius 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį ir įvykus novacijai, UAB „Tilvista“ vykdė mokėjimus atsakovui ir sumažino skolą iki 120.395,09 Lt, todėl reikalavimai pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį negalėtų viršyti šios sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo S. T. atsakovui UAB „Mineraliniai vandenys“ 2 000 Lt išlaidų, patirtų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti; priteisti iš ieškovo S. T. 4 000 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą ir 97 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą, iš viso 4 097 Lt; sprendimui įsiteisėjus panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartimi ieškovo S. T. reikalavimams užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ 2007 m. sausio 10 d. prašymas Vilniaus miesto 32 notarų biurui patvirtina, kad atsakovas kreipėsi į minėtą notarų biurą, prašydamas išduoti vykdomąjį įrašą dėl 200 000 Lt skolos išieškojimo iš UAB „Tilvista“ ir S. T. bei pateikė 2007 m. sausio 2 d. pranešimus UAB „Tilvista“ ir S. T. dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt sumai apmokėjimo, kuriuose reikalavo nedelsiant, t.y. iki 2007 m. sausio 9 d. apmokėti 2005 m. gruodžio 9 d. vekselį 200 000 Lt sumai, priešingu atveju UAB „Mineraliniai vandenys“ teisės aktų nustatyta tvarka kreipsis į notarų biurą, o vėliau į antstolių kontorą dėl vykdomojo įrašo gavimo ir priverstinio skolos išieškojimo iš UAB „Tilvista“ ir S. T. priklausančio turto. Teismas pažymėjo, kad į bylą taip pat yra pateikta pažyma apie pašto siuntas, kuri patvirtina, kad 2007 m. sausio 2 d. kurjerių tarnybai UAB „Vilniaus kurjeris“ buvo įteikti minėti pranešimai UAB „Tilvista“ ir S. T. dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt sumai apmokėjimo.

Teismas nurodė, kad į bylą pateikti Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarės R. Jaskutėlienės 2007 m. sausio 10 d. atliktas vykdomasis įrašas, kuriuo reikalauta pagal šį vykdomąjį įrašą išieškoti solidariai iš vekselio davėjo UAB „Tilvista“ ir vekselio laiduotojo S. T. vekselio turėtojo UAB „Mineraliniai vandenys“ naudai 200 000 Lt sumą, bei antstolio A. Zenkevičiaus šaukimas S. T. atvykti į antstolių A. Zenkevičiaus ir Z. Zenkevičiaus kontorą dėl Vilniaus miesto 32 notarų biuro vykdomojo įrašo įvykdymo.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vekselius reglamentuojančių teisės normų klausimu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo teiginys, jog UAB „Tilvista“ pasirašius 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį ir įvykus novacijai, UAB „Tilvista“ toliau vykdė mokėjimus atsakovui ir sumažino skolą iki 120 395,09 Lt, neturi pagrindo, nes skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad atsakovas pagal vekselį negali reikalauti daugiau, nei UAB „Tilvista“ atsakovo patvirtintas kreditorinis reikalavimas, t. y. 120 395,09 Lt, nes išduotas vekselis sukūrė naują, savarankišką prievolę, o be to, kaip matyti iš atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ į bylą pateikto įrodymo – pardavimų ir apmokėjimų suvestinės bei suvestinėje įtrauktų dokumentų, BUAB „Tilvista“ skola UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo didesnė, nei 200 000 Lt, t.y. 207 138,36 Lt.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog UAB „Mineraliniai vandenys“ – 2006 m. gruodžio 9 d. vekselio turėtojas – yra nesąžiningas.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl paprastojo vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo neapmokėjus vekselio atitikimo įstatymo reikalavimams (ĮPVĮ 40, 47 str.).

Teismas nurodė, kad 2007 m. sausio 2 d. pranešimai UAB „Tilvista“ ir S. T. dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt sumai apmokėjimo patvirtina, kad pranešimuose atsakovas reikalavo nedelsiant, t.y. iki 2007 m. sausio 9 d. apmokėti 2005 m. gruodžio 9 d. vekselį 200 000 Lt sumai; nurodė, jog priešingu atveju UAB „Mineraliniai vandenys“ teisės aktų nustatyta tvarka kreipsis į notarų biurą, o vėliau į antstolių kontorą dėl vykdomojo įrašo gavimo ir priverstinio skolos išieškojimo iš UAB „Tilvista“ ir S. T. priklausančio turto.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas laikosi tos pozicijos, jog 2007 m. sausio 2 d. pranešimų dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt sumai apmokėjimo, negalima laikyti vekselio turėtojo veiksmu, įtvirtintu ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje, t.y. vekselio pateikimu apmokėti, pagal ĮPVĮ 40 bei 47 straipsnių reikalavimus turėtų būti 2 atskiri vekselio turėtojo veiksmai, t.y. vekselio pateikimas apmokėti, o po to atskiras pranešimas apie neapmokėjimą. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad abu veiksmai yra būtini, tačiau nurodė, kad įstatymas nereglamentuoja, kokia forma tai turi būti padaryta. Teismo teigimu, šiuo atveju laikytina, jog abu veiksmai buvo atlikti vienu dokumentu, t.y. 2007 m. sausio 2 d. pranešimu dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt apmokėjimo. Teismas pažymėjo, kad paskutinė nurodyto dokumento pastraipa laikytina vekselio pateikimu apmokėjimui, o pirmoji pastraipa – pranešimu apie neapmokėjimą. Teismas laikėsi nuomonės, kad ĮPVĮ 40 bei 47 straipsniuose nustatytų vekselio turėtojo pareigų (veiksmų) esmė yra tinkamai, nustatytais terminais pranešti vekselio davėjui apie jo besąlyginę pareigą apmokėti vekselį. Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, konstatavo, kad atsakovas tinkamai laikėsi ĮPVĮ reikalavimų.

Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nurodyta aplinkybė, jog 2007 m. sausio 2 d. ieškovas gyveno UAB „Vilniaus kurjeris“ perduotų siųsti pašto siuntų sąraše nurodytu adresu, tačiau, jokių atsakovo nurodomų registruotų pašto siuntų negavo, nesuponuoja išvados, jog nebuvo įvykdyti ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai. Teismas nurodė, kad CPK 74 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu, t.y. jeigu dokumentai turi būti siunčiami per pašto įstaigą, laiškai ar kitoks siuntinys pašto įstaigai turi būti įteiktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių ir šitai turi būti patvirtinta pašto spaudu ar išduotu kvitu. Tada pripažįstama, kad procesinis terminas nepraleistas Dėl to teismas konstatavo, kad dokumentų įteikimas paštui yra tinkamas pareigos įvykdymas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo argumentas, jog pareiga apmokėti vekselį neapsiriboja vien tik formalaus veiksmo atlikimu (laiško išsiuntimu), o ji turi būti įvykdyta realiai, paneigtų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, nes skolininkas galimai vengtų priimti jam siunčiamus ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniuose nurodytus dokumentus, nors ir žinodamas, jog išduodamas vekselį, įgijo prievolę atsiskaityti su kreditoriumi per vekselyje nurodytą terminą.

Teismas, atsižvelgdamas į aptartas ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnių normas, konstatavo, jog vekselio davėjui UAB „Tilvista“ ir vekselio laiduotojui S. T. vekselis apmokėjimui buvo pateiktas laiku ir pastariesiems tinkamai pranešta apie pasekmes neapmokėjus vekselio.

Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinį grindžia ir ta aplinkybe, kad likvidavus BUAB „Tilvista“ visos jos prievolės, įskaitant ir prievolę pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį, pasibaigė, taigi ir laidavimas kaip papildoma (šalutinė) prievolė, pasibaigus pagrindinei prievolei, pasibaigė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad civilinės atsakomybės taikymo požiūriu laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo, t. y. laiduotojo atsakomybė pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalį yra tik solidarioji ir kitoks susitarimas, priešingai nei nustatyta CK 6.81 straipsnio 1 dalyje, negalimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad laiduotojo prievolės akcesoriškumas turi esminių skirtumų nuo bendrųjų akcesorinių prievolių pasibaigimo bei negaliojimo pagrindų – pagrindinei prievolei pasibaigus ar ją pripažinus negaliojančia, pasibaigia ir papildoma prievolė (CK 6.76 str. 2 d.); pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokia linkme formuojama Lietuvos teismų praktika.

Teismas, atsižvelgdamas į ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalies normas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vadovautis CK 6.76 straipsnio 2 dalimi, 6.87 straipsnio 1 dalimi nėra pagrindo.

Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad ieškinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. T. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ 2007 m. sausio 2 d. pranešimas dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt sumai apmokėjimo savo turiniu atitinka ĮPVĮ 40 straipsnyje numatytą veiksmą, t y. vekselio pateikimą apmokėti, o šio dokumento tariamą įteikimą pašto įstaigai laikė pakankamu pagrindu konstatuoti, jog šis veiksmas atliktas laiku. Nepagrįsta teismo išvada, kad minėtu atsakovo raštu buvo įvykdyta pareiga pateikti vekselį apmokėti, kadangi šio rašto turinys akivaizdžiai patvirtina, jog juo buvo siekiama realizuoti ĮPVĮ 47 straipsnyje įtvirtintą pareigą pranešti vekselio davėjui ir kitiems įsipareigojusiems asmenims apie vekselio neapmokėjimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad minėtu raštu buvo įvykdyta tiek ĮPVĮ 40 straipsnyje, tiek 47 straipsnyje įtvirtinta vekselio turėtojo pareiga, kadangi pranešimas apie vekselio nepamokėjimą yra paskesnis veiksmas, kurį privaloma atlikti tik po to, kai vekselis yra pateiktas apmokėti ir neapmokėtas, bet ne vėliau kaip per keturias darbo dienas. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad įstatymas nereglamentuoja kokia forma vekselis turi būti pateiktas apmokėti, kadangi vekselio pateikimas apmokėti yra galimas tik perduodant vekselį ar jo nuorašą pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, vekselio pateikimas apmokėti galimas tik viena ĮPVĮ 40 straipsnyje įtvirtinta forma – įteikiant vekselį pagal jį įsipareigojusiems asmenims.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo atveju dokumentų įteikimas paštui yra tinkamas pareigos įvykdymas. Pareigos pateikti vekselį apmokėti negalima prilyginti pareigai vien tik išsiųsti vekselį paštu ar informuoti vekselio davėją apie savo ketinimus atlikti tokį veiksmą kokiu nors kitu būdu. Nei ieškovas, nei UAB „Tilvista“ nėra gavę iš UAB „Mineraliniai vandenys“ pranešimų apie vekselio pateikimą apmokėti ar apie vekselio nepamokėjimą, įskaitant ir atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ 2007 m. sausio 2 d. raštą, ir į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, jog atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ siųstas dokumentas buvo įteiktas kuriam nors pagal vekselį įsipareigojusiam asmeniui. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 74 straipsnio 7 dalies nuostatomis, kadangi vekselio pateikimas apmokėti nėra priskirtinas prie veiksmų, kurie turi būti atliekami bei siunčiami per pašto ištaigą ir grindžiami CPK 74 straipsnio nuostatomis.

3. Teismas, padarydamas išvadą, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007, kadangi nagrinėjamos bylos ir nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ratio decidendi nesutampa. ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad laiduotojo pagal vekselį atsakomybė lieka galioti net ir tuo atveju, kai prievolė pagal vekselį pasibaigia. Be to, teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias laidavimą pagal vekselį, iškreipė laidavimo esmę ir nepagrįstai išplėtė laiduotojo atsakomybę. Sprendžiant iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos darytina išvada, kad prievolės, kurios pagrindu buvo išduotas vekselis, pasibaigimas sąlygoja įsipareigojimų pagal vekselį pasibaigimą.

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad išduotas vekselis sukūrė naują savarankišką prievolę ir dėl to jos nesiejo su 2005 m. spalio 26 d. didmeninio pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2384, kadangi netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad įstatymas nereglamentuoja, kokia forma turi būti įvykdyti ĮPVĮ 40 bei 47 straipsnių reikalavimai ir nagrinėjamu atveju laikytina, kad abu veiksmai buvo atlikti vienu dokumentu. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai sprendė, kad ĮPVĮ 40 bei 47 straipsniuose nustatytų vekselio turėtojo pareigų (veiksmų) esmė – tinkamai, nustatytais terminais pranešti vekselio davėjui apie jo besąlyginę pareigą apmokėti vekselį, ir padarė teisingą išvadą, jog atsakovas, pateikdamas 2007 m. sausio 2 d. pranešimus apie vekselio neapmokėjimą UAB „Tilvista“ ir ieškovui, tinkamai laikėsi ĮPVĮ reikalavimų. Atsakovas nurodo, kad teismas taip pat teisingai konstatavo, kad UAB „Tilvista“ pasirašius 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį novacija neįvyko. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog UAB „Mineraliniai vandenys“ – 2005 m. gruodžio 9 d. vekselio turėtojas – yra nesąžiningas ir kad ieškovas nepateikė prieštaravimų dėl minėto vekselio formos trūkumų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Byloje nustatytos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad UAB „Tilvista“ 2005 m. gruodžio 9 d. atsakovui UAB „Mineraliniai vandenys“ išdavė paprastąjį vekselį 200 000 Lt sumai, vekselis turėjo būti apmokėtas 2006 m. gruodžio 31 d., už šio vekselio davėjo įsipareigojimą pagal šį vekselį besąlygiškai sumokėti 200 000 Lt laidavo ieškovas S. T. .

Į bylą pateiktas atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ 2007 m. sausio 10 d. prašymas Vilniaus miesto 32 notarų biurui patvirtina, kad atsakovas kreipėsi į minėtą notarų biurą, prašydamas išduoti vykdomąjį įrašą dėl 200 000 Lt sumos išieškojimo iš UAB „Tilvista“ ir S. T. , bei pateikė 2007 m. sausio 2 d. pranešimus UAB „Tilvista“ ir S. T. dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt sumai apmokėjimo, kuriuose reikalavo nedelsiant, t.y. iki 2007 m. sausio 9 d. apmokėti 2005 m. gruodžio 9 d. vekselį 200 000 Lt sumai, priešingu atveju UAB „Mineraliniai vandenys“ teisės aktų nustatyta tvarka kreipsis į notarų biurą, o vėliau į antstolių kontorą dėl vykdomojo įrašo gavimo ir priverstinio skolos išieškojimo iš UAB „Tilvista“ ir S. T. priklausančio turto.

Į bylą pateikta pažyma apie pašto siuntas patvirtina, kad 2007 m. sausio 2 d. kurjerių tarnybai UAB „Vilniaus kurjeris“ buvo įteikti perdavimui minėti pranešimai UAB „Tilvista“ ir S. T. dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt sumai apmokėjimo.

Į bylą pateiktas 2007 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarės R. Jaskutėlienės atliktas vykdomasis įrašas, kuriuo reikalaujama pagal šį vykdomąjį įrašą išieškoti solidariai iš vekselio davėjo UAB „Tilvista“ ir vekselio laiduotojo S. T. vekselio turėtojo UAB „Mineraliniai vandenys“ naudai 200 000 Lt sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. liepos 24 d. sprendimu nusprendė, kad UAB „Tilvista“ pasibaigė.

V. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja teismų praktiką taip, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005, A. L. v. AB firma „VITI“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 31K-3-8/2007, R. B. v. M. M. ; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007, E. P. v. BUAB „Mocionas“ ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 J. B. v. G. R. ; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, M. S. v. AB „Ūkio bankas“).

Vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatyme vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, vekselio įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trukumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Vekselio viešo patikimumo savybė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams. Vekselio viešo patikimumo savybė suponuoja tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių.

Įstatyme nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (ĮPVĮ 2 str. l d., 3 str. 2 p., 77 str. 2 p., CK 1.105 str. 1 d.), reiškia tai, jog vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintas prievolės abstraktumas reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę - prievolę pagal vekselį. Tokia abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisinių santykių objektas - vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, M. S. v. AB „ Ūkio bankas“).

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo teiginys, kad UAB „Tilvista“ pasirašius 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį ir įvykus novacijai, UAB „Tilvista“ toliau vykdė mokėjimus atsakovui ir sumažino įsiskolinimą iki 120 395,09 Lt, neturi pagrindo, nes, kaip minėta, skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę - prievolę pagal vekselį. Ieškovas teigia, kad atsakovas pagal vekselį negali reikalauti daugiau, nei UAB „Tilvista“ atsakovo patvirtintas kreditorinis reikalavimas, t.y. 120 395,09 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį argumentą, nes, kaip minėta, išduotas vekselis sukūrė naują, savarankišką prievolę. Be to, atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ į bylą pateikti įrodymai – pardavimų ir apmokėjimų suvestinės bei suvestinėse nurodyti dokumentai – patvirtina, kad UAB „Tilvista“ skola UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo didesnė, nei 200 000 Lt, t.y. ji sudarė 207 138,36 Lt.

Pagal ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatų prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeninais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį.

Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, jog UAB „Mineraliniai vandenys“ -2006 m. gruodžio 9 d. vekselio turėtojas – yra nesąžiningas (CPK 178 str.).

Nagrinėjamoje byloje ginčo esmės dėl paprastojo vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo neapmokėjus vekselio atitikimo įstatymo reikalavimams (ĮPVĮ 40, 47 str.).

Dėl Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (tekste – ĮPVĮ) 40, 47 straipsnių taikymo

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad UAB „Mineraliniai vandenys“ neįvykdė ĮPVĮ 40 straipsnyje įtvirtintos vekselio turėtojo pareigos pateikti vekselį apmokėti paskutinę jo mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas.

ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. ĮPVĮ 47 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad vekselio turėtojas privalo pranešti vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neapmokėtas per keturias darbo dienas po vekselio pateikimo akceptuoti arba apmokėti. Tokiais pačiais terminais turi būti apie tai pranešta ir asmenims, kurie laidavo pagal vekselį.

Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“, vykdydamas minėtas ĮPVĮ nuostatas, po 2005 m. gruodžio 9 d. vekselio apmokėjimo termino dienos, t.y. 2006 m. gruodžio 31 d., 2007 m. sausio 2 d. registruotu paštu išsiuntė pranešimus vekselio davėjui UAB „Tilvista“ bei vekselio laiduotojui S. T. , kuriais pareikalavo apmokėti vekselį arba kitaip - pateikė vekselį apmokėjimui. 2007 m. sausio 2 d. pranešimai vekselio davėjui ir vekselio laiduotojui buvo išsiųsti vekselyje nurodytais adresais. Kadangi atsakovo pranešimai buvo siunčiami ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytu terminu, tai laikytina, kad atsakovas tais pačiais pranešimais vekselio davėjui ir laiduotojui pranešė, kad vekselis iki mokėjimo dienos nėra apmokėtas ĮPVĮ 47 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ĮPVĮ 47 straipsnio 6 dalis numato, kad šiame straipsnyje nurodytu laiku nepranešęs, asmuo savo teisių nepraranda. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad vekselio turėtojui nėra privalomas antrasis (papildomas) pranešimas vekselio davėjui ir laiduotojui dėl vekselio neapmokėjimo.

Įstatymas nenurodo kokiu būdu vekselis turi būti pateiktas apmokėti vekselio davėjui, o pagal ĮPVĮ 47 straipsnio 4 dalį pranešti galima bet kuria forma, net ir grąžinant vekselį. Todėl vekselio pateikimas apmokėti registruotu laišku yra tinkamas ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnių nuostatų įgyvendinimas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi CPK 74 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, jog jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2007 m. sausio 2 d. pranešimų UAB „Tilvista“, S. T. įteikimas pašto įstaigą atitinkančiai kurjerių tarnybai UAB „Vilniaus kurjeris“ yra vekselio turėtojo tinkamas pareigos pagal ĮPVĮ 40, 47 straipsnius dėl vekselio pateikimo apmokėti bei pranešimo apie neapmokėjimą įvykdymas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad ieškovo argumentas, jog pareiga apmokėti vekselį neapsiriboja vien tik formalaus veiksmo atlikimu (laiško išsiuntimu), o ji turi būti įvykdyta realiai, paneigtų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d.), nes skolininkas galimai vengtų priimti jam siunčiamus ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniuose nurodytus dokumentus, nors ir žinodamas, jog išduodamas vekselį, įgijo prievolę atsiskaityti su kreditoriumi per vekselyje nurodytą terminą.

Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad abu veiksmai yra būtini, tačiau įstatymas nereglamentuoja, kokia forma tai turi būti padaryta. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad abu veiksmai buvo atlikti vienu dokumentu, t.y. 2007 m. sausio 2 d. pranešimu dėl paprastojo vekselio 200 000 Lt sumos apmokėjimo. Paskutinė nurodyto dokumento pastraipa laikytina vekselio pateikimu apmokėjimui, o pirmoji pastraipa - pranešimu apie neapmokėjimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ĮPVĮ 40, 47 straipsniuose nustatytų vekselio turėtojo pareigų (veiksmų) esmė – tinkamai, nustatytais terminais pranešti vekselio davėjui apie jo besąlyginę pareigą apmokėti vekselį, ir padarė teisingą išvadą, jog atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“, pateikdamas 2007 m. sausio 2 d. pranešimus apie vekselio neapmokėjimą UAB „Tilvista“ ir S. T. , tinkamai laikėsi ĮPVĮ reikalavimų.

Dėl novacijos

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad UAB „Tilvista“ išrašius paprastąjį vekselį įvyko novacija, t. y. UAB „Tilvista“ prievolės pagal 2005 m. spalio 26 d. didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2384 pasibaigė, o jas pakeitė prievolė pagal 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį. Civilinio kodekso 6.141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija). CK 6.141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo sudarytas joks susitarimas, kuriame būtų aiškiai ir neabejotinai pareikšta, kad šalys pradinę prievolę pakeičia nauja prievole. Apeliantas nagrinėjamu atveju pasirašė vekselį, kuris sukūrė visiškai naują prievolę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę - prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas - abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas - vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008).

Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis išdėstytu Vilniaus apygardos teismas teisingai konstatavo, kad UAB „Tilvista“ pasirašius 2005 m. gruodžio 9 d. paprastąjį vekselį novacija neįvyko, t.y. pradinė prievolė pagal sutartį nebuvo pakeista nauja prievole, o išduodant vekselį buvo sukurta visiškai nauja savarankiška prievolė – prievolė pagal vekselį, visiškai kita prievolė.

Dėl laidavimo pabaigos

CK 6.76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas. CK 6.87 straipsnyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip juo užtikrinama prievolė. CK 1.3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymu normoms. Tačiau CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Taigi CK 6.128 straipsnyje padaryta išlyga, kuomet likvidavus juridinį asmenį prievolė nesibaigia, kai įstatymų numatytais atvejais prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (tekste – ĮPVĮ). ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tuomet, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal ĮPVĮ 19 straipsnio prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007). Aiškinant ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatas skolininkams pagal vekselį, taigi ir laiduotojams pagal vekselį pripažįstama teisė reikšti tokius prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Civilinės atsakomybės taikymo požiūriu laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo (ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalis), t. y. laiduotojo atsakomybė pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalį yra tik solidarioji ir kitoks susitarimas, priešingai nei nustatyta CK 6.81 straipsnio 1 dalyje, negalimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad laiduotojo prievolės akcesoriskumas pagal vekselį turi esminių skirtumų nuo bendrųjų akcesorinių prievolių pasibaigimo bei negaliojimo pagrindų - pagrindinei prievolei pasibaigus ar ją pripažinus negaliojančia, pasibaigia ir papildoma prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje nutartyje Nr. 3K-3-474/200).

Kaip minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. L v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B., M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007). Tai reiškia, kad pagal ĮPVĮ 19 straipsnio prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-216/2007). Pirmosios instancijos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. sprendime konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog UAB „Mineraliniai vandenys“ – 2005 m. gruodžio 9 d. vekselio turėtojas yra nesąžiningas. Ieškovas į bylą nepateikė prieštaravimų dėl minėto vekselio formos trūkumų.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartimi nutarta atidėti ieškovui S. T. 4000 Lt žyminio mokesčio mokėjimą iki Lietuvos apeliacinio teismo nutarties (sprendimo) priėmimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 80, 84, 85, 93 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovo S. T. į valstybės biudžetą 4 000 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iš ieškovo S. T. į valstybės biudžetą 2,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. T. į valstybės biudžetą 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo S. T. į valstybės biudžetą 2,70 Lt (du litus septyniasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjai Konstantinas GurinasKazys KailiūnasGintaras Pečiulis