- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-27
- Bylos Nr.
- 2-1025-913/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gasparavičienė
- Ieškovas
- UAB „Autobrava“
- Atsakovas
- A. A.
- Advokatai
- Renata Jankutė
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.5pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Autobrava“ ieškinį atsakovui A. A. dėl įsiskolinimo priteisimo, ir pagal atsakovo A. A. priešieškinį ieškovui UAB „Autobrava“ dėl 2012-06-18 susitarimo dėl skolos mokėjimo, sudaryto tarp UAB „Autobrava“ ir A. A. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Autobrava“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. A., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 20 000 Lt įsiskolinimą ieškovo naudai, priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Anykščių rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 11 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkino pilnai, priteisė ieškovo UAB „Autobrava“ naudai iš atsakovo A. A. 20 000 litų skolos, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-10-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei priteisė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė A. A., kad per dvidešimt dienų nuo šio Preliminaraus sprendimo įteikimo jis turi įvykdyti teismo sprendimą arba sprendimą priėmusiam teismui raštu pateikti motyvuotus prieštaravimus (18-19 b.l.).
Atsiliepimas
Atsakovas A. A. 2012-11-07 pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė ieškovo UAB „Autobrava“ ieškinį atmesti, bei tenkinti jo priešieškinį ir 2012-06-18 susitarimą dėl skolos mokėjimo, sudarytą tarp UAB „Autobrava“ ir A. A. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad su ieškovo kaltinimais ir jo reikalavimu nesutinka, nes ieškovas su ieškiniu pateikė 2010-07-16 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. ATP 10-0256 ir teigia, kad atsakovas du metus nemokėjo už automobilį (iki 2012-06-18). Tačiau ieškovas nebuvo automobilio Fiat Ducato, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, galinti savo nuožiūra disponuoti automobiliu. Tai paaiškėjo vėliau šalims jau sudarius preliminarią pirkimo pardavimo sutartį. Automobilis yra registruotinas turtas ir turto savininkas laikomas asmuo, kuris yra registruotas registre kaip turto savininkas. Atsakovas nurodo, kad jis daug kartų kėlė reikalavimą automobilį registruoti jo vardu, tačiau kiekvieną kartą ieškovas rasdavo vis kitokių priežasčių vengiant nuosavybės registravimo atsakovo vardu. 2012 metais atsakovui buvo nurodyta atiduoti automobilį ir tokiu būdu bus nutraukta šalių sutartis dėl pirkimo, o jei atsakovas nesutiks pasirašyti susitarimo dėl skolos mokėjimo, bus apkaltintas automobilio vagyste, nes nėra registruotas automobilio savininku. Patį susitarimą dėl skolos mokėjimo surašė ir atsakovui pateikė ieškovas. Ieškovui pasiėmus automobilį ir iš esmės nutraukus preliminarią sutartį, naujai sudarytoje sutartyje buvo nurodyta 20 000 litų kompensacija. Šią sutartį pristatant atsakovui, jam buvo nurodyta, kad punktas dėl kompensacijos jokių prievolių jam nesukels, o tai daroma tik tam, kad apsaugoti ieškovo interesus jei jis sugalvotų pareikšti jam pretenzijas dėl turėtų atsakovo nuostolių, o pats susitarimas savo esme bus ankstesnio susitarimo anuliavimas. Kitaip sakant kompensacija tai UAB „Autobrava“ garantija, kad atsakovas nesikreips į institucijas pagalbos. Atsakovas nurodo, kad jis turėjo didelių nuostolių, tačiau ne atsakovas, o ieškovas, grasindamas, diktavo sąlygas. Atsakovas nurodo, kad jis pagerino automobilį ir turėjo didelių išlaidų. Pažeidus sandorio sudarymo laisvės principą buvo pažeistas CK 1.80 str., t.y. sandoris buvo sudarytas siekiant atimti iš atsakovo galimybę kreiptis į teisėsaugos organus ir tai prieštaravo CK 1.87 str., tai, kad jam buvo aiškinamos vienokios sąlygos, o iš esmės ieškovas elgėsi priešingai, patvirtina buvus apgaulei CK 1.91 str. Dėl šių aplinkybių atsakovas prašo 2012 m. birželio 18 d. susitarimą dėl skolos mokėjimo, sudarytą tarp ieškovo UAB „Autobrava“ ir A. A. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Pripažinus sandorį negaliojančiu ieškovo ieškinio tenkinimas nėra įmanomas ir todėl atmestinas (31-33 b.l.).
Ieškovas UAB „Autobrava“ pateikė atsiliepimą į atsakovo A. A. priešieškinį, kuriuo prašė palikti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. preliminarų sprendimą nepakeistą, atsakovo A. A. priešieškinį atmesti kaip visiškai nepagrįstą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovas nurodė, kad atsakovas pats pripažįsta, jog du metus nemokėjo už automobilį, tačiau nurodo, kad to nedarė ne dėl savo, o dėl ieškovo kaltės – neva ieškovas nebuvo automobilio savininkas. Sutarties sudarymo metu ieškovas buvo automobilio savininku. Tai, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre liko nepakeisti duomenys apie tai, kad automobilio savininku yra ne viešoji įstaiga „Azzara“, o ieškovas, ginčo atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes nuosavybės teisė į transporto priemonę atsiranda ne duomenų įregistravimo registre pagrindu, o sudaryto sandorio pagrindu. Taip pat ieškovas pažymėjo, kad atsakovas ieškovui niekuomet nereiškė jokių pretenzijų nei dėl paties automobilio, nei dėl trukdymo jam atsiskaityti su ieškovu. Sutartyje aiškiai buvo numatyta atsakovo atsiskaitymo su ieškovu tvarka (Sutarties 2.2 ir 8.1.1. punktai), ieškovas nėra ir nebuvo atleidęs atsakovo nuo prievolių pagal šią sutartį vykdymo. Atsakovui du metus nevykdant savo pareigos atsiskaityti su ieškovu, ieškovas pasiūlė atsakovui tai patvirtinti raštu, pasirašant susitarimą dėl konkretaus galutinio atsiskaitymo termino ir teisinių pasekmių, jei atsakovas savo įsipareigojimo ir vėl neįvykdytų. 2012-06-18 pasirašytas susitarimas atitiko abiejų šalių suderintą valią ir buvo sudarytas siekiant apsaugoti abiejų šalių interesus – ieškovo gauti įsiskolinimą, atsakovo – įsigyti jau du metus jo paties naudojamą automobilį. Atsakovo teiginiai apie menamus grasinimus yra tik tam, kad pabandyti nuginčyti susitarimą ir tokiu būdu išvengti netesybų ieškovui sumokėjimo – tokiu atveju atsakovui du metus pasinaudojus neatlygintinai automobiliu ieškovui iš viso nieko nereikėtų mokėti. Ieškovas yra automobilių pardavimo verslo profesionalas, turintis gerą reputaciją ir atstovaujantis žinomus automobilių prekinius ženklus Lietuvoje. Atsakovo pateikta versija, jog punktas dėl kompensacijos jokių prievolių jam nesukels, o tai daroma tik tam, kad apsaugoti ieškovo interesus jei atsakovas sugalvotų pareikšti jiems pretenzijas dėl turėtų jo nuostolių, nelogiška, nes ieškovas savo įsipareigojimus pagal sutartį atsakovui vykdė tinkamai ir ne ieškovas atsakovui, o atsakovas ieškovui yra skolingas, bei ne ieškovas, o atsakovas daugiau kaip du metus neatsiskaitydamas už automobilį juo naudojosi ir visaip bando atsiskaitymo išvengti. Ieškovas siekė taikiai išspręsti susidariusią situaciją, tačiau pats atsakovas elgėsi nesąžiningai ir vilkino laiką tik tam, kad kuo ilgiau išvengti mokėjimo ieškovui. Susitarimu buvo nustatytas papildomas terminas atsakovo prievolės įvykdymui. Šalys susitarė, kad atsakovui iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. sumokėjus ieškovui visą įsiskolinimą, nuosavybės teise automobilis bus vėl perduotas atsakovui (Susitarimo 3 punktas). Ieškovas sutiko savo lėšomis saugoti automobilį ir palaukti dar du mėnesius. Kompensacijos ieškovui mokėjimas buvo numatyta kaip paskutinė kraštutinė priemonė tuo atveju, jei atsakovas ir vėl neįvykdys savo įsipareigojimų ieškovui (Susitarimo 2, 3 ir 4 punktai). Atsakovas daug metų yra verslininkas, todėl jam pagrįstai turi būti taikomi didesni atidumo ir atsargumo standartai. Atsakovas akivaizdžiai suvokė sudaromo Susitarimo ir juo prisiimamų įsipareigojimų esmę. Ieškovas atsiliepime taip pat pažymėjo, kad atsakovas ketino įvykdyti susitarimą – jis pasiūlė ieškovui automobilį išpirkti ne pats, o per S. S. įmonę. Iš susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad automobilio išpirkimas iš ieškovo buvo su atsakovu derinamas, tačiau sutartis su lizingo bendrove liko nesudaryta. 2012 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas ieškovui pateikė prašymą pratęsti terminą iki 2012 m. rugsėjo 12 d. motyvuodamas tuo, jog serga, tačiau ir po šio termino atsakovas susitarimo sąlygų neįvykdė, daugiau jokių su tuo susijusių paaiškinimų ar pretenzijų taip pat nepateikė, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą. Taip pat nėra nei vienos sąlygos tam, kad susitarimas būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu. Susitarimą šalys sudarė savanoriškai, tai atitiko abiejų šalių valią ir interesus. Susitarimo sudarymą lėmė ne kokie grasinimai ar panašūs nebūti atsakovo nurodomi dalykai, o akivaizdžios (ir įrodymais pagrįstos) protingumo, verslo logikos kriterijus ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios priežastys. Ginčijamas susitarimas negali būti pripažintas sudarytu dėl vienos iš šalių spaudimo ar grasinančių veiksmų, nes sutarties neįvykdymo teisinės pasekmės yra nustatytos CK 6.256 str. Atsakovo argumentai dėl susitarimo negaliojimo CK 1.80 str. pagrindu taip pat yra visiškai nepagrįsti, nes turi būti įrodytas sandorio prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau atsakovas jų nenurodo. Atsakovas bando ginčyti susitarimą ir CK 1.87 str. pagrindu, tačiau visiškai nemotyvuoja, kodėl jis turėtų būti laikomas apsimestiniu. Tai, kad pasirašydamas šį susitarimą atsakovas ieškovo atžvilgiu veikė nesąžiningai, nedaro susitarimo apsimestiniu. Vertinant kompensacijos (sutartinių netesybų) dydį, svarbu yra tai, kad netesybos ir jų dydis buvo nustatytas būtent šalių susitarimu. Šalys papildomai susitarime patvirtino, kad kompensacijos dydis yra individualiai aptartas ir nustatytas, kompensacija yra pripažįstama minimaliais ieškovo nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti teisme. Šioje situacijoje 20 000 litų netesybų suma nėra didelė, yra logiška, protinga ir teisinga, nes atsakovas du metus automobilį naudojo ne tik ieškovui nemokėdamas už jį nieko, bet ir iš šio naudojimo gavo pridėtinę naudą – ne tik naudojo jį asmeniniame versle, nepatirdamas jokių automobilių įsigijimo kaštų, bet ir neatlygintinai naudojosi ieškovo pinigais, kuriuos privalėjo jam sumokėti, atsakovo pradelstas prievolės įvykdymo terminas – daugiau kaip du metai. Terminas praleistas tyčia, sąmoningai, vis vilkinant ir bandant išvengti mokėjimo ieškovui, įsipareigojimų atsakovas neįvykdė jokia apimtimi. Ieškovas daugiau kaip du metus negavo pajamų už parduotą automobilį, be to, atsakovas automobilį grąžino blogos būklės. Ieškovas automobilį pardavė už ženkliai mažesnę kainą (parduota už 23 790 Lt) nei vidutinė tokio automobilio rinkos kaina (46 000 Lt). Vien tik kainų skirtumas tarp to, ką buvo įsipareigojęs sumokėti atsakovas (38 000 Lt) ir to, kiek pardavęs grąžintą automobilį gavo ieškovas (23 790 Lt), sudaro 14 210 Lt. Todėl šie įrodymai patvirtina, kad baudos dydis nėra aiškiai per didelis ar neprotingas (53-57 b.l.).
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistu, atmesti priešieškinį ir priteisti papildomai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas du metus nevykdė savo pareigos atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas vis laukė atsiskaitymo ir atsakovui pasiūlė tai patvirtinti raštu, kad bus atsiskaityta pasirašant susitarimą. 2012-06-18 šalys pasirašė susitarimą raštu, kurį dabar ginčija atsakovas. Ieškovo veiksmai, siūlant sudaryti konkretų susitarimą numatant naujus prievolės įvykdymo terminus, yra teisėti, teisingi ir atitinka verslo logiką. Ieškovas niekuomet negrasino atsakovui, sutiko atsakovui pratęsti tiek prievolės įvykdymo terminą, tiek neskaičiavo delspinigių pagal sutartį. Ieškovas ilgą laiką bendradarbiavo su atsakovu ir laukė, kol atsakovas įvykdys savo prievolę ieškovui geranoriškai. Reikšdamas priešieškinį atsakovas siekia užvilkinti bylos nagrinėjimą ir nenori įvykdyti savo prievolių, kurias yra prisiėmęs. Kad atsakovas meluoja apie neva jo atžvilgiu reikštus grasinimus, patvirtina tai, kad jis ketino įvykdyti susitarimą. Jis pasiūlė ieškovui automobilį išpirkti ne per save asmeniškai, o per S. S. įmonę.
Į teismo posėdį atsakovas (ieškovas pagal priešieškinį) A. A. neatvyko, jam teismo šaukimas įteiktas asmeniškai (95 b.l.). Prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, ar prašymo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant negauta.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovė prašė teismo priimti sprendimą už akių atsakovo atžvilgiu tiek pagal ieškovo pareikštą ieškinį, tiek pagal atsakovo pareikštą priešieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas dėl sprendimo už akių priėmimo netenkintinas. Priimtinas galutinis sprendimas, preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 430 str. 6 d. 1 p.), priešieškinys atmestinas.
Civilinio proceso teisėje įtvirtintas tiesioginio dalyvavimo principas numato pareigą teismui išklausyti visus dalyvaujančius byloje asmenis, tiesiogiai, visapusiškai ir išsamiai ištirti ir įvertinti visus byloje esančius su ginčo dalyku susijusius faktinius duomenis (CPK 14 str., 183 str., 235 str.). Įstatymų leidėjas CPK įtvirtino ir supaprastinto proceso institutus, apribojančius tiesioginio dalyvavimo principo taikymą. Vienas tokių institutų – sprendimas už akių (CPK 285 str.), vertintinas kaip sankcija procesinėmis teisėmis piktnaudžiaujančios proceso šalies atžvilgiu, ir suteikia teismui teisę išspręsti ginčą atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą. Rašytinio proceso metu įvertinęs ieškovo pateiktų įrodymų pagrįstumą teismas, priimdamas preliminarų sprendimą, įgyvendina kitą civiliniame procese įtvirtintą supaprastinto proceso būdą - dokumentinį procesą (CPK 428 str.), kuris sumažina laiko ir pinigines sąnaudas. Abi šias tradicinio bylos nagrinėjimo iš esmės išimtis sieja ir speciali, kitokia nei galutinio sprendimo priėmimo atveju, priimto procesinio dokumento apskundimo tvarka: asmuo, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, šį procesinį dokumentą gali ginčyti pateikdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 str.), tuo tarpu prieštaravimai dėl pareikšto ieškinio (ar priešieškinys) – vienintelė teismo priimto procesinio sprendimo apskundimo forma dokumentiniame procese. Abiem atvejais, priėmus atsakovo pateiktus argumentus pripažįstama, kad supaprastintas procesas nepasiteisino ir grįžtama prie tiesioginio dalyvavimo principo nuo tam tikro procesinio veiksmo atliekant bendrąsias, nesupaprastinto proceso procedūras. Dokumentinio proceso atveju atsakovui pateikus prieštaravimus dėl priimto preliminaraus sprendimo ar priešieškinį, o ieškovui - atsiliepimą į pateiktus prieštaravimus ar priešieškinį, skiriamas teismo posėdis, kurio metu, išnagrinėjęs bylą, teismas priima galutinį sprendimą, kuris skundžiamas bendra teismo sprendimams apskųsti nustatyta tvarka (CPK 430 str. 8 d.). Galutinį sprendimą teismas priima visiškai išspręsdamas ginčą, ištyręs visus įrodymus civilinio proceso normų nustatyta tvarka (CPK 260 str.). Toks dokumentinio proceso reglamentavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad antrą kartą vykdyti supaprastintą procesą, atlikti formalų įrodymų tyrimą yra netikslinga, ir sprendimo už akių priėmimas vertintinas kaip supaprastinto proceso dubliavimas, kuriuo nepasiekiami preliminaraus sprendimo peržiūrėjimo dokumentiniame procese tikslai. Todėl nagrinėjamu atveju teismas netenkina ieškovo atstovės prašymo priimti sprendimą už akių atsakovo atžvilgiu tiek pagal ieškovo pareikštą ieškinį, tiek pagal atsakovo pareikštą priešieškinį, nes priimant sprendimą už akių būtų pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančias dokumentinį procesą ir sprendimo už akių priėmimo institutą, kadangi įstatymas draudžia sprendimo už akių apskundimą apeliacine ir kasacine tvarka (CPK 285 str. 4 d.).
Lietuvos Respublikos CK 6.38 str. numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Teismas sprendžia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2010-07-16 Pirkimo – pardavimo sutartis Nr. ATP10-0256, sudaryta tarp UAB „Autobrava“ ir A. A., 2010-07-16 Pirkimo – pardavimo sutarties Nr. ATP10-0256 priedas Nr. 1 Perdavimo – priėmimo aktas, priedas Nr. 2 prie Sutarties Nr. ATP10-0256 2012-06-18 Susitarimas dėl skolos mokėjimo, 2012-06-18 perdavimo – priėmimo aktas (5-6, 7, 8, 9 b.l.), neabejotinai patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai pirkimo – pardavimo santykiai. Tačiau vienai iš sutarties šalių netinkamai vykdant savo įsipareigojimus, t.y. atsakovui neatsiskaitant pagal pirkimo – pardavimo sutartį, buvo sudarytas Susitarimas, kuriuo šalys susitarė, kad skolininkui (A. A.) iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. sumokėjus kreditoriui (UAB „Autobrava“) 38 000 Lt, kreditorius vėl perleis nuosavybės teisę į automobilį skolininkui. Susitarimo 4 punkte šalys susitarė, kad jei skolininkas 1 punkte nurodytos skolos per 3 punkte nurodytą terminą kreditoriui nesumokės, automobilio nuosavybės teisė lieka kreditoriui. Kreditorius įgyja teisę įregistruoti automobilį VĮ Regitra savo vardu ir disponuoti automobiliu savo nuožiūra. Šiuo atveju už netinkamą savo įsipareigojimų pagal preambulėje nurodytą pirkimo – pardavimo sutartį, skolininkas įsipareigoja ne vėliau kaip per 10 dienų nuo 3 p. nurodytos datos sumokėti kreditoriui 20 000 litų kompensaciją. Šalys patvirtina, kad kompensacijos dydis yra individualiai aptartas ir nustatytas, kompensacija yra pripažįstama minimaliais kreditoriaus nuostoliais už automobilio nuvertėjimą, ir šių nuostolių nereikia įrodinėti teisme.
Atsakovas A. A. pareikštu priešieškiniu šioje civilinėje byloje prašo pripažinti 2012 m. birželio 18 d. Susitarimą dėl skolos mokėjimo, sudarytą tarp ieškovo UAB „Autobrava“ ir A. A. negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.
Prašydamas pripažinti negaliojančiu Susitarimą, atsakovas nurodo, jog ieškovas nebuvo automobilio, dėl kurio pirkimo – pardavimo buvo sudaryta 2010-07-16 Pirkimo – pardavimo sutartis Nr. ATP10-0256, savininku. Ieškovas, teikdamas atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, pateikė įrodymus, kurie patvirtina, jog ieškovas sutarties su atsakovu sudarymo metu buvo automobilio savininku (58 b.l.). Todėl aplinkybė, jog minėtas automobilis VĮ Regitra nebuvo įregistruotas ieškovo vardu, neatima iš jo teisės valdyti daiktą nuosavybės teise (CK 6.317 str. 4 d.).
Taip pat atsakovas, prašydamas pripažinti Susitarimą negaliojančiu, nurodo, jog patį Susitarimą surašė ieškovas, o jį pristatant atsakovui, jam buvo nurodoma, kad punktas dėl kompensacijos jokių prievolių nesukels. Be to, atsakovas Susitarimą pripažinti negaliojančiu nuo pat jo sudarymo pradžios prašo ir nurodydamas net kelis sandorių negaliojimo pagrindus, t.y. ir CK 1.91 str. 4 d., ir CK 1.80 str., ir CK 1.87 str.
Byloje esantys duomenys ir įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas susitarimas turėtų kokių nors požymių, numatytų CK 1.80, 1.87, 1.91 straipsniuose. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valiai susiformuoti, t. y. ieškovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti atsakovą).
Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.
Pagal sutarties laisvės principą civilinių santykių subjektai turi teisę patys nuspręsti ar reikia jiems sudaryti konkrečią sutartį ar ne. Sutarties šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, t. y. sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jo turinį nustato imperatyvios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai (CK 6.156 str. 1, 2, 4 d.).
Atsakovas, ginčydamas šalių pasirašytą 2012-06-18 Susitarimą, nurodo, jog jo atžvilgiu ieškovas naudojo grasinimus. Iš priešieškinio turinio galima spręsti, jog grasinimas galėjo pasireikšti tuo, kad ieškovas iš esmės ėmėsi iniciatyvos ir pasiūlė atsakovui sudaryti ginčijamą susitarimą. Tačiau iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad iki ginčijamo susitarimo pasirašymo tarp šalių vyko derybos dėl automobilio išpirkimo ir atsakovas pats siūlė automobilį išpirkti lizingo būdu per trečiąjį asmenį (67-86 b.l.). Šalims nepavykus sudaryti pirkimo – pardavimo sandorio per trečiąjį asmenį, ieškovas pasiūlė atsakovui pasirašyti ginčijamą susitarimą. Įrodymų, kad atsakovas būtų verčiamas pasirašyti tokį susitarimą, byloje nėra. Teismas atmeta atsakovo argumentą, jog neva jam buvo nurodoma, kad punktas dėl kompensacijos jokių prievolių jam nesukels, nes prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai šalies veiksmai yra neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies nesidomėjimo sudaromu sandoriu negalima pateisinti.
Akivaizdu, jog atsakovas daugiau kaip metus nevykdė savo pareigos pagal 2010-07-16 Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. ATP10-0256, sudarytą tarp UAB „Autobrava“ ir A. A., atsiskaityti su ieškovu. 2012 m. birželio 18 d. Susitarimu dėl skolos mokėjimo šalys susitarė, jog jei atsakovas iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovui nepadengs viso įsiskolinimo, automobilis nuosavybės teise liks ieškovui, o atsakovas už netinkamą savo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą įsipareigojo ieškovui sumokėti 20 000 litų kompensaciją. Tačiau atsakovas gera valia prisiimto įsipareigojimo neįvykdė. Teismas nenustatė jokių pagrindų, remiantis kuriais atsakovo ginčijamas 2012 m. birželio 18 d. Susitarimas dėl skolos mokėjimo galėtų būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.
Įvertinant išnagrinėtas bylos aplinkybes, ištirtus rašytinius įrodymus, ieškovo atstovės paaiškinimus konstatuotina, kad preliminarus sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl paliktinas nepakeistu, o atsakovo A. A. priešieškinys atmestinas.
CPK 430 str. 7 d. numatyta, kad galutiniu sprendimu teismas išsprendžia žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą.
Preliminarų sprendimą palikus nepakeistą, o priešieškinį atmetus, papildomai iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei – 14,60 Lt (2 b.l.) (CPK 96 str.). Ieškovo turėtos papildomos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, priteistinos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į bylos sudėtingumą, advokato ir advokato padėjėjos darbo ir laiko sąnaudas (parašytas atsiliepimas į priešieškinį, dalyvavimas viename teismo posėdyje, kuris truko 15 min., bei atvykimas iš Vilniaus į Anykščių rajono apylinkės teismą) – ir mažintinos nuo 2178 Lt iki 1500 Lt (CPK 98 str.).
Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi atsakovui A. A. buvo atidėtas žyminio mokesčio – 600 litų – sumokėjimas už pareikštą priešieškinį iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (50 b.l.). Todėl vadovaujantis CPK 93 str. atsakovo priešieškinį atmetus, iš atsakovo A. A. į valstybės biudžetą priteistina 600 litų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 430 str. 6 d. 1 p., 7 ir 8 d., teismas
nusprendžia:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovo A. A. priešieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo A. A., a/k (duomenys neskelbtini) 614,60 Lt (šešis šimtus keturiolika litų ir 60 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei (14,60 Lt pašto išlaidų ir 600 Lt žyminio mokesčio). Į valstybės biudžetą priteistą žyminį mokestį ir pašto išlaidas mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“ AB, įmokos kodas 5660, įrodymą apie sumokėjimą pateikti teismui.
Priteisti iš atsakovo A. A. ieškovo UAB „Autobrava“, į.k. 125481247, naudai 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Anykščių rajono apylinkės teismą.