Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-03-27 · Administracinė byla Nr. eA-3019-662/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-27
Bylos Nr.
eA-3019-662/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04413-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
I. U.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-3019-662/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04413-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 9.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. U. (I. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. U. (I. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas I. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. spalio 26 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-96 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Pareiškėjas teigė 2016 m. gegužės 18 d. ir 2016 m. liepos 14 d. apklausose išsamiai ir motyvuotai paaiškinęs, dėl kokių priežasčių paliko kilmės valstybę, pateikęs tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės motyvavo tuo, kad jį persekiojo (duomenys neskelbtini) Federalinės saugumo tarnybos (toliau – ir FST) pareigūnai dėl jo šeimos kilmės (jo šeima buvo Nojaus sūnaus Chamo palikuonys, kurie priklausė aristokratijai ir inteligentijai). Dėl to, jog pareiškėjas paprašė prieglobsčio Šveicarijoje, buvo nužudyta jo motina, tai patvirtino motinos mirties liudijimas ir buto, kuriame ji nužudyta, nuotraukos (matyti kraujo dėmės). Iš pareiškėjo buvo atimtas butas, pagal FST pareigūnų planą siekiant padaryti jį „bomžu“. Pareiškėją nuolat sekė FST pareigūnai, jam grasinta susidorojimu ir išniekinimu (grasinta prieš jį panaudoti smurtą). Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas nustatė, jog iš tikrųjų pareiškėjui apgaulės būdu buvo parduotas butas, kuris nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui. Taigi, skundžiamo sprendimo teiginys, kad pareiškėjo baimė grįsta išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis, kurios buvo visiškai nepagrįstos objektyviais veiksniais ar realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis, buvo neteisingas ir neteisėtas, nes pareiškėjas išsamiai ir aiškiai papasakojo savo istoriją, ji buvo neprieštaringa, nuosekli, patvirtinta įrodymais. Pareiškėjas paaiškino negalintis pateikti visų jo pasakojimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio 2 dalį, turėjo būti taikytas abejonės privilegijos principas.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju egzistavo Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, sudariusios pagrindą pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, tačiau Departamentas, tinkamai neidentifikavęs reikšmingų materialinių faktų, jų netyręs, neįvertinęs pateiktų įrodymų, netinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir padarė kitokią išvadą. Pareiškėjas atitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Pažymėtina, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti kriterijai nebuvo aktualūs ir dėl to nebuvo ginčo, tačiau Departamento išvados dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų kriterijų kėlė pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Departamentas, vertindamas, ar pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymą, todėl skundžiame sprendime pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitiko Įstatyme nustatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Skundžiamu sprendimu nuspręsta pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitiko Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo baimė buvo grįsta išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu ir prielaidomis, kurios buvo visiškai nepagrįstos objektyviais veiksniais ar realiai egzistavusiomis aplinkybėmis. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo baimė (tariamas (duomenys neskelbtini) valdžios persekiojimas dėl pareiškėjo šeimos kilmės) nelaikytina pagrįsta, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata buvo neįvykdyta.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamu sprendimu taip pat nuspręsta pareiškėjui nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nebuvo priežasčių pareiškėjui taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam galėjusių kilti grėsmių, todėl priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos buvo vertintos tos pačios aplinkybės, kaip ir sprendžiant kausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog jis buvo, yra arba, grįžęs į kilmės valstybę, bus persekiojamas, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas būtų kankinamas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar būtų žeminamas jo orumas arba jis tokiu būdu būtų baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam būtų įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjui kilmės šalyje negrėsė pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2016 m. spalio 21 d. išvadoje Nr. (15/6-12) 12PR-96RN detaliai nurodė, į kokius kriterijus atsižvelgiant vertintas pareiškėjo teiginių patikimumas, kodėl pareiškėjui netaikytas abejonės privilegijos principas. Departamentas pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nustatė, kad pareiškėjo pasakojimo dalis apie motinos mirties priežastį ir aplinkybes atmestina, nes ji buvo pagrįsta subjektyviomis pareiškėjo prielaidomis, bet ne objektyviais duomenimis. Pareiškėjas motinos mirties momentu buvo Šveicarijoje, todėl asmeniškai negalėjo paliudyti motinos mirties aplinkybių, o jo pateiktos nuotraukos bei mirties liudijimo kopija neįrodė nei aplinkybių, kad jo motina buvo nužudyta, nes nuotraukų kokybė neleido spręsti ir vertinti, ar kas nors buvo ant grindų, o mirties liudijime nebuvo įrašo apie asmens mirties priežastį, nei aplinkybių, kad dėl to buvo kalti (duomenys neskelbtini) valdžios pareigūnai. Jokių kitų įrodymų (gydytojo ar teismo medicinos eksperto išvadų, kad motinos mirtis buvo smurtinė, dokumentų, kad buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl įvykdytos žmogžudystės, ir pan.) pareiškėjas nepateikė. Departamentas taip pat laikė neįtikinama pareiškėjo pasakojimo dalį, kad FST pareigūnai iš jo atėmė butą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pasakojimas, jog dėl apgaulės jis faktiškai neturėjo buto, galėjo būti laikomas nustatytu faktu, tačiau jis nepateikė jokių įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) teismų nustatytą sukčiavimą inicijavo FST pareigūnai. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad kokiais nors būdais ar priemonėmis buvo stengiamasi nutraukti ar kaip nors kitaip paveikti teismo procesą. Pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, o pareiškėjas, pradėjęs kalbėti apie vieną įvykį, nukrypdavo ir pradėdavo kalbėti apie kitus įvykius, nesugebėjo nei logiškai paaiškinti įvykių konteksto, nei pateikti tikslių bei konkrečių detalių, todėl Departamentui kilo abejonių dėl pareiškėjo pateikto pasakojimo tikroviškumo. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo baimė patirti (duomenys neskelbtini) FST pareigūnų persekiojimą dėl šeimos kilmės buvo nepagrįsta.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo I. U. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) išdavė pareiškėjui tranzitinę vizą Nr. LT 3548937, galiojusią nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. liepos 19 d. Pareiškėjas, 2016 m. balandžio 21 d. vykdamas traukiniu (duomenys neskelbtini), 06.50 val. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba) Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Kenos geležinkelio pasienio kontrolės punkte (toliau – ir Kenos geležinkelio pasienio kontrolės punktas) pasiprašė prieglobsčio. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 21 d. pareiškime suteikti politinį prieglobstį dėl nesibaigiančių (duomenys neskelbtini) valdžios vykdomų jo ir jo šeimos narių represijų, be kita ko, nurodė, kad jis gimė inteligentų šeimoje, kilusioje iš viduriniojo Nojaus sūnaus (šį faktą, kurį (duomenys neskelbtini) slėpė, pareiškėjas analitiniu būdu išsiaiškino prieš 3 metus), o jo gyvenimo tragedija kilo (paaiškėjo 2012 m. pavasarį) dėl mentalinių ir etninių jo šeimos skirtumų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2016 m. balandžio 21 d. 13.30 val. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos metu nurodė, kad jis buvo (duomenys neskelbtini) pilietis (etninė priklausomybė – ispanų, vokiečių), liuteronas, politinei partijai nepriklausė, karinės patirties neturėjo, bet tarnavo kariuomenėje ir turėjo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Jis turėjo vidurinį išsilavinimą, buvo fotokorespondentas. Jam buvo išduota Lietuvos viza, kelionės bilietą pirko traukinyje Nr. 029 (duomenys neskelbtini), iš kilmės valstybės išvyko 2016 m. balandžio 20 d. dėl (duomenys neskelbtini) valdžios persekiojimo, atvyko į Lietuvos Respubliką prašyti prieglobsčio. Pareiškėjas paaiškino, kad kilmės valstybėje jam grėsė persekiojimas ar smurtas, t. y. jį norėta nužudyti, nes jis viešai reiškė savo nuomonę, visą tiesą apie (duomenys neskelbtini) valstybę. Praeityje jis patyrė persekiojimą – vaikystėje buvo išprievartautas. Pareiškėjas nurodė nesikreipęs į valstybės institucijas. Pareiškėjas, atvykęs į Kenos geležinkelio pasienio kontrolės punktą, po pasienio patikrinimo savavališkai išlipo iš traukinio, į kilmės valstybę grįžti nepageidavo. Pareiškėjas dėl prieglobsčio suteikimo buvo kreipęsis šiose valstybėse: 2006 m. kovo 21 d. Čekijoje, sprendimo nesulaukė ir pabėgo, 2006 m. rugpjūčio 30 d. Belgijoje – sprendimas neigiamas, 2010 m. sausio 25 d. Lichtenšteine – sprendimas neigiamas. Pareiškėjas nurodė turintis pažįstamą, gyvenusį Kaune.

Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (15/6-12)15PR-34 nusprendė pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės, įleisti jį į Lietuvos Respublikos teritoriją, apgyvendinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras). Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 19-832 nurodė neturintis duomenų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje galėtų grėsti valstybės saugumui. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo skyrius 2016 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (21)-8RN-246(RN) nurodė šiuo metu neturintis informacijos apie tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 5-S(S)-215(RN) pateikė išvadą, jog pareiškėjas nekėlė grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyrius, atlikęs pareiškėjo pažeidžiamumo vertinimą, 2016 m. gegužės 19 d. išvadoje Nr. 1PSĮ-14(RN) pateikė siūlymą įtraukti pareiškėją į pažeidžiamų asmenų sąrašą. Išvadoje nurodyta:

1. Asmens psichologinės būklės įvertinimas. Pareiškėjo individualių psichologinių konsultacijų metu pastebėta logorėja, nesulaikomas šnekumas, perseveracija, kalba nenuosekli, mintis dažnai nutrūko. Pokalbio metu pareiškėjas atrodė atsipalaidavęs, kalbėjo greitai, dažnai grįžo prie ankstesnės minties, nekreipdamas dėmesio į naujai užduotą klausimą, išryškėjo paralogiško mąstymo požymiai, įtarti persekiojimo, poveikio, aukštos kilmės, ypatingos paskirties kliedesiai. Pastebėtas afekto ir emocijų skurdumas, pasitaikantis staigus pyktis. Motyvacija pareiškėjo tyrimui buvo aukšta, jis dažnai nukrypdavo nuo užduoties, jam būdingas rezonavimas. Nemaža dalis pareiškėjo piktogramų stokojo adekvatumo, pasitaikė šoko reakcijų į emociškai reikšmingus stimulus (liga), asociacijas dažniausiai vaizdavo per simbolius. Įtartas procesinis susirgimas, diagnozės patvirtinimui suplanuota psichiatro konsultacija (2016 m. gegužės 26 d.).

2. Socialinės apklausos bei stebėjimo apibūdinimas. Pastebėta, kad pareiškėjas galbūt turėjo psichikos sveikatos problemų, jam pasireiškė neįprasti ir keisti įsitikinimai: persekiojimo, jis jautėsi ypatingai svarbus ir gyveno savo susikurtoje realybėje. Pareiškėjas pasakojo, kad jautė vidinį nerimą. Jam atrodė, jog aplink vyko kažkas neaiškaus, negero. Pareiškėjas apie save pasakojo nenuosekliai, dažnai nutrūkdavo, daug pasakojo apie savo protėvius, už kurių padarytas klaidas jis turėjo atsakyti. Pareiškėjui buvo sunku prisitaikyti kasdieniame gyvenime, dėl keisto elgesio nukentėjo bendravimas, gebėjimas užmegzti ir palaikyti ryšius su kitais Centre apgyvendintais prieglobsčio prašytojais. Pareiškėjas dažnai kreipėsi pagalbos, bendraudamas buvo malonus, paslaugus, vengė konfliktų, buvo motyvuotas užsiimti mėgstama veikla: skaityti, fotografuoti, kurti muziką, mokytis lietuvių kalbos.

3. Rekomenduota pareiškėjui teikti bendras paslaugas (informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo), psichologinę, socialinę ir medicininę pagalbą bei priežiūrą, skirti išskirtinį dėmesį. Taip pat rekomenduota pagreitinti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimą.

Pareiškėjas į planuotas psichiatro konsultacijas 2016 m. gegužės 26 d. ir 2016 m. liepos 14 d. neatvyko dėl asmeninių priežasčių.

Pareiškėjas 2016 m. liepos 14 d. apklausos metu (dalyvaujant ir pareiškėjo atstovei advokatei A. A.) nurodė, jog paskutinis įvykis, paskatinęs jį nueiti į stotį ir nusipirkti bilietą, kad galėtų pabėgti iš šalies, buvo pastovūs grasinimai iš FST pareigūno (duomenys neskelbtini), kuriam buvo pavesta „medžioti“ pareiškėją 100 km spinduliu nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė iš (duomenys neskelbtini) bėgęs nuo valdžios.

Remiantis viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Švenčionių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Švenčionių padalinio 2016 m. rugpjūčio 25 d. medicinos dokumentų išrašu / siuntimu, pareiškėjui nustatyta diagnozė F29 (nepatikslinta organinė psichozė), įtartas šizofrenijos spektro sutrikimas, indikacijų hospitalizacijai tuo metu nebuvo, tačiau nurodyta, kad, paūmėjus paranoidiniams simptomams arba dėl detalaus psichiatrinio ištyrimo, pareiškėjas siųstinas į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę.

Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2016 m. spalio 21 d. išvadoje Nr. (15/6-12)12PR-96RN pasiūlė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

Departamentas nustatė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašė 2006 m. rugpjūčio 2 d. Belgijoje ir 2010 m. sausio 27 d. Šveicarijoje, kur 2010 m. vasario 17 d. priimtas sprendimas nesuteikti jam prieglobsčio, 2010 m. liepos 2 d. pareiškėjas grąžintas į (duomenys neskelbtini). Departamento vertinimu, ryšis tarp prašymo suteikti prieglobstį pateikimo Šveicarijoje ir pareiškėjo motinos mirties tebuvo tik jo paties daromos subjektyvios prielaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pasak pareiškėjo, apie tai, kaip ir dėl ko mirė motina, jis sužinojo iš „FST agentų“ (pareiškėjas beveik visus asmenis, su kuriais bendravo, įvardijo kaip FST pareigūnus: savo kaimynus, moterį, kuri jam išnuomojo butą, kartu su juo traukiniu vykusius asmenis, sodo bendrijos pirmininką (duomenys neskelbtini) ir t. t., tai grindė tik vidiniais įsitikinimais), t. y. pabendravęs su „FST agentais“ jis nusprendė, kad dėl jo motinos mirties kalti FST pareigūnai. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos ir mirties liudijimo kopija neįrodė, kad jo motina buvo nužudyta, nes nuotraukų kokybė neleido spręsti ir vertinti, ar kas nors buvo ant grindų, o mirties liudijime nebuvo įrašo apie asmens mirties priežastį. Tokio pobūdžio subjektyvios prieglobsčio prašytojo daromos prielaidos, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, negalėjo būti laikomos įrodymais vertinant jo baimės pagrįstumą, todėl pareiškėjo pasakojimo dalis apie motinos mirties priežastį ir aplinkybes atmesta.

Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjui apgaulės būdu buvo parduotas butas, kuris nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui, tačiau (duomenys neskelbtini) teismų sistema apgynė pareiškėjo teises ir konstatavo, kad iš jo apgaulės būdu buvo paimti pinigai už butą turėjo būti išieškoti iš asmens, kuris jį apgavo ((duomenys neskelbtini) miesto rajono teismo ir (duomenys neskelbtini) vyriausiojo teismo sprendimai). Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtą sukčiavimą inicijavo FST pareigūnai, nenurodė, kad kokiais nors būdais ar priemonėmis buvo stengtasi nutraukti arba kaip nors kitaip paveikti teismo procesą. Pareiškėjo pateiktas šių įvykių kontekstas ir jo įžvelgta grėsmė (FST pareigūnų planas atimti iš jo butą ir paversti jį „bomžu“) negalėjo būti laikomi įtikinamais, nes buvo paremti išimtinai pareiškėjo vidiniais įsitikinimais ir subjektyviomis interpretacijomis.

Departamentui, nagrinėjant pareiškėjo pateiktą kitą medžiagą, kilo abejonių dėl pateikto pasakojimo tikroviškumo. Pareiškėjo pasakojimas, kad jį stebėjo, sekė FST pareigūnai (minėta, kad pareiškėjas beveik visus asmenis laikė FST pareigūnais), buvo paremtas tik jo paties niekuo nepagrįstais vidiniais įsitikinimais. Pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus ir nenuoseklus, todėl jo įžvelgta grėsmė, kad FST pareigūnai jį sekė, jam grasino susidorojimu bei išniekinimu, negalėjo būti laikoma nustatytu faktu.

Departamentas, vertindamas bendrąjį pareiškėjo patikimumą, konstatavo, kad nebuvo pagrindo manyti, jog pareiškėjas bandė sukčiauti / sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau jo pasakojimas apie įvykius kilmės valstybėje leido pagrįstai teigti, kad jis prarado racionalų ryšį su realybe, mąstė nenuosekliai, nesugebėjo kritiškai vertinti arba iškreiptai vertino įvykius bei jų priežastinius ryšius – įžvelgė ryšius tarp įvykių, kurių sąryšis buvo mažai tikėtinas; smulkiose detalėse / įvykiuose įžvelgė perdėtą grėsmę sau arba tokios grėsmės simbolius. Taigi, pareiškėjo subjektyvus situacijų vertinimas ir akivaizdžiai išgalvotas tam tikrų įvykių kontekstas, taip pat jų priežastys ir pasekmės, nebuvo pagrįsti ir tikėtini, todėl pareiškėjui negalėjo būti taikyta Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abejonės privilegija, o jo pasakojimas, kad jį dėl šeimos kilmės persekiojo (duomenys neskelbtini) valdžia (FST pareigūnai), negalėjo būti laikomas nustatytu faktu ir neturėtų būti vertinamas sprendžiant, ar jam galėjo būti suteiktas prieglobstis.

Departamentas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo baimė buvo grįsta išimtinai jo pačio subjektyviu situacijos suvokimu ir prielaidomis, kurios buvo visiškai nepagrįstos objektyviais veiksniais / realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis, sprendė, kad jo baimė patirti persekiojimą dėl šeimos kilmės nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata pripažintina neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negalėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Be to, kadangi pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, atitinkamai konstatuojant, kad pareiškėjas dėl nurodytų priežasčių neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negalėjo būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Departamentas priėmė skundžiamą 2016 m. spalio 21 d. sprendimą pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

Teismas, įvertinęs skundžiamo Departamento 2016 m. spalio 21 d. sprendimo ir Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. spalio 21 d. išvados Nr. (15/6-12) 12PR-96RN turinį, darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis buvo Nojaus sūnaus Chamo palikuonis ir kad jį persekiojo FST pareigūnai, t. y. jie atėmė jo butą bei nužudė jo motiną, negalėjo būti laikomos faktais apskritai, juolab tokiais faktais, kurių pagrindu pareiškėjui būtų galima suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būseną, pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo Nojaus sūnaus Chamo palikuonis, negalėjo būti laikomi objektyviais. Be to, minėtoje išvadoje aiškiai nustatyta, kad pareiškėjui buvo apgaulės būdu parduotas butas, kuris priklausė kitam asmeniui, kad jo teises apgynė (duomenys neskelbtini) miesto rajono teismas ir (duomenys neskelbtini) vyriausiasis teismas, ir kad duomenų apie tai, jog jį persekiojo FST pareigūnai, nebuvo. Taigi, skundžiamu sprendimu pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas prieglobstis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog, įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją ir atmetus jo nurodytas aplinkybes, susijusias su tariamu (duomenys neskelbtini) valdžios persekiojimu, kuris jam grėsė dėl jo šeimos kilmės, skundžiamame sprendime pagrįstai nustatyta ir tai, kad pareiškėjo subjektyvus situacijų vertinimas bei jo akivaizdžiai išgalvotas tam tikrų įvykių kontekstas, taip pat jų priežastys ir pasekmės, nebuvo pagrįstos ir tikėtinos, todėl neturėjo būti laikomos nustatytu faktu ir vertinamos sprendžiant, ar pareiškėjui galėjo būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjo baimė grįsta išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu ir prielaidomis, kurios buvo visiškai nepagrįstos objektyviais veiksniais ar realiai egzistavusiomis aplinkybėmis. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitiko nei Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, nei 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Departamento sprendimą. Atitinkamai nebuvo priežasties ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

III.

Pareiškėjas I. U. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė abejonės privilegijos principą ir todėl netinkamai pritaikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas išsamiai ir aiškiai papasakojo savo istoriją, pateikė ją patvirtinančius įrodymus (nuotraukas, dokumentus ir kt.), o Departamentas pats nustatė, kad butas pareiškėjui buvo parduotas apgaulės būdu, todėl Departamento teiginys, jog pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu ir nepagrįstomis prielaidomis yra neteisingas. Pareiškėjas pateikė detalius ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus, tačiau negalėjo pateikti visą pasakojimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, todėl jo atžvilgiu taikytina Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abejonės privilegija. Pareiškėjas pabrėžia, kad šiuo atveju egzistuoja visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą, ir 87 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą jam suteikti papildomą apsaugą. tačiau Departamentas ir teismas, tinkamai neidentifikavę reikšmingų faktų, neištyrę ir neįvertinę pateiktų įrodymų, nepagrįstai padarė kitokias išvadas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jo bylą dėl prieglobsčio suteikimo stebi žmogaus teisių organizacija „Žurnalistai be sienų“, taip pat Nina Raja ir Angela Merkel.

Pareiškėjas pažymi, jog jis nebuvo tinkamai supažindintas su teismo sprendimu, nes šis sprendimas nebuvo išverstas į (duomenys neskelbtini) kalbą ir pareiškėjui pateiktas raštu. Pareiškėjo nuomone, jis turėjo teisę teismo sprendimą gauti tokia tvarka, kad galėtų tinkamai ir išsamiai susipažinti su visais šio sprendimo motyvais ir galėtų asmeniškai suformuluoti atsikirtimus į juos, tačiau teismas atsisakė teismo sprendimą išversti į (duomenys neskelbtini) kalbą ir jį pareiškėjui pateikti raštu, remdamasis Įstatymo 82 straipsnio 3 dalimi, o Departamentas tapatų atsisakymą grindė tuo, kad byla buvo teismo žinioje. Akcentuotina, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę būti supažindintas su visais dėl jo priimtais sprendimais ir gauti jų kopijas, kas, pareiškėjo nuomone, reiškė, jog prieglobsčio prašytojas turi teisę sprendimo kopiją gauti jam suprantama kalba, ypač atsižvelgiant į tai, kad valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantys advokatai neprivalo mokėti kalbos, kuria kalba prieglobsčio prašytojas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje, kadangi, nagrinėjant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, yra labai svarbu tinkamai išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes ir išklausyti pareiškėją. Nepatenkinus šio prašymo, būtų pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą.

Pareiškėjas 2017 m. vasario 1 d. elektroniniame laiške Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui teigia, kad (duomenys neskelbtini) išžudė visą jo šeimą, o pareiškėjui nurodyta, jog jis bus sekantis, jei dar kartą prašys prieglobsčio. Pareiškėjas tvirtina neišsigalvojęs, kad jo motina buvo nužudyta, o sprendimą atmesti šiuos jo teiginius vertina kaip formalizmą institucijose.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Atsakovas pažymi, jog jis pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu netaikė abejonės privilegijos principo, nes pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimo dalis apie jo motinos mirties priežastį ir aplinkybes yra atmestina kaip pagrįsta subjektyviomis pareiškėjo prielaidomis, o dėl pareiškėjo teiginių, kad būtent FST pareigūnai iš jo atėmė butą, tikroviškumo kilo pagrįstų abejonių. Atsakovas pažymi ir tai, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjo prieglobsčio bylos nagrinėjimą stebi organizacija „Žurnalistai be sienų“ ir Angela Merkel, bei papildomai elektroniniu paštu pateikti pareiškėjo paaiškinimai taip pat nėra patvirtinti jokiais objektyviais faktais ir nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Prieglobsčio suteikimo pagrindus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija). Šio įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas privalo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. To paties Įstatymo ir straipsnio 5 dalis nustato, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Teisinius santykius dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia individualaus persekiojimo baime kilmės valstybėje, t. y. jį persekioja (duomenys neskelbtini) valdžia (FST pareigūnai) dėl jo šeimos kilmės (šeima yra Nojaus sūnaus Chamo palikuonys, kurie priklausė aristokratijai ir inteligentijai: buvo nužudyta jo motina, atimtas iš pareiškėjo butas, siekiant padaryti jį „bomžu“, jis nuolat yra sekamas FST pareigūnų, jam grasinama susidorojimu bei išniekinimu (grasina panaudoti prieš jį seksualinį smurtą)).

Viena iš aplinkybių, kuria pareiškėjas grindžia prieblosčio suteikimo prašymą yra ta, kad jam būnant ir prašantis prieglobsčio Šveicarijoje, FST pareigūnai, norėdami jį nubausti, nužudė jo motiną. Atsakovas teisingai nurodė, jog ryšis tarp prieglobsčio prašymo pateikimo Šveicarijoje bei I. U. motinos mirties tėra tik jo paties daromos subjektyvios prielaidos, kurios nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Motinos nužudymo fakto taip pat nepatvirtina mirties liudijimo kopija ir pareiškėjo pateiktos nuotraukos. Tuo tarpu jokių kitų įrodymų (pavyzdžiui, gydytojo ar teismo medicinos eksperto išvadų, kad motinos mirtis buvo smurtinė, dokumentų, jog buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas dėl įvykdytos žmogžudystės ir pan.) dėl smurtinės motinos mirties pareiškėjas nepateikė. Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio subjektyvios pareiškėjo daromos prielaidos absoliučiai nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, todėl neturi įrodomosios galios ir dėl šios priežasties negali būti įrodymais vertinant jo baimės pagrįstumą. Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad I. U. pasakojimo dalis apie motinos mirties priežastį ir aplinkybes atmestina ir nevertintina sprendžiant prieglobsčio suteikimo klausimą.

Neatitinkanti tikrovės ir pareiškėjo pasakojimo dalis, kad FST pareigūnai iš jo atėmė butą ir bandė jį paversti "bomžu". Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) teismai apgynė jo teises konstatavę, jog iš pareiškėjo apgaulės būdu buvo paimti pinigai už butą turi būti išieškoti iš asmens, kuris apgavo I. U.. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtas sukčiavimas buvo inicijuotas FST pareigūnų bei ši tarnyba kokiomis nors priemonėmis ar būdais bandė paveikti teisminį procesą. Atsižvelgiant į tai, jog I. U. teisės buvo apgintos teisminiu būdu, jo pateiktas šių įvykių kontekstas ir įžvelgiama grėsmė vertintini kritiškai bei negali būti laikomi įtikinimais, nes yra paremti išimtinai jo vidiniais įsitikinimais bei subjektyviomis įvykio interpretacijomis.

Pagrįstų abejonių kyla ir dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, susijusių su FST pareigūnų vykdomu persekiojimu, tikroviškumo. I. U. visus asmenis, su kuriais jis bendravo, įvardija kaip FST pareigūnus: savo kaimynus, moterį, kurį jam išnuomojo butą, fotografą, pas kurį jis gyveno, traukiniu vykusius asmenis, sodo bendrijos pirmininką ir pan. Pareiškėjo pasakojimai apie persekiojimą yra abstraktaus pobūdžio, nepasižymi detalumu, pradėjus kalbėti apie vieną įvykį nukrypsta ir pradeda kalbėti apie kitus įvykius, nesugeba nei logiškai paaiškinti įvykių konteksto, nei pateikti tikslių, aiškių bei konkrečių detalių. Nenustatytu faktu laikytinas ir I. U. pasakojimas apie FST pareigūnų persekiojimą dėl šeimos kilmės.

Įvertinus bylos medžiagą ir prieglobsčio prašytojo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad pareišklėjas bando sukčiauti ar sąmoningai teiki tikrovės neatitinkančią informaciją. Pasakojimas apie įvykius kilmės valstybėje leidžia teigti, jog jis praranda racionalų ryšį su realybe, mąsto neneuosekliai, nesugeba kritiškai vertinti arba iškreiptai vertina įvykius bei jų priežastinius ryšius – įžvelgia ryšius tarp įvykių, kurių sąryšis yra mažai tikėtinas, taip pat įžvelgia perdėtą grėsmę sau arba tokios grėsmės simbolius. I. U. subjektyvus situacijų vertinimas bei jo akivaizdžiai išgalvojamas tam tikrų įvykių kontekstas, įskaitant jų priežastis ir pasekmes, nėra pagrįstas ir nėra tikėtinas, todėl pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abejonės privilegija.

Pažymėtina, jog I. U. prieglobsčio prašėsi tris kartus (2006 m. Čekijos Respublikoje, 2006 m. Belgijoje ir 2010 m. Šveicarijoje), tačiau pabėgėlio statusas jam nebuvo suteiktas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) iš Šveicarijos buvo grąžintas 2010 m. liepos 2 d. ir iki išvykimo iš kilmės valstybės (2016 m. balandžio mėn.) (duomenys neskelbtini) gyveno. Tai reiškia, jog I. U. beveik šešis metus po grąžinimo iš Šveicarijos gyveno (duomenys neskelbtini) ir jo atžvilgiu jokios prievartos priemonės nebuvo taikytos ar kitokia forma būtų patyręs smurtą.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Atsižvelgiant įtai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad I. U. baimė grindžiama išimtinai jo pačio subjektyviu situacijos suvokimu bei prielaidomis, kurios visiškai nepagrįstos objektyviais veiksniais ar realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis, jo baimė patirti persekiojimą dėl šeimos kilmės nelaikytina visiškai pagrįsta ir "visiškai pagrįstos baimės" pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsniio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 87 straipsnis numato, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų (nenustatyta, jog kaip nors būtų pažeidžiamos I. U. teisės bei laisvės), o tokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių kaip jo tariamas persekiojimas dėl priklausymo Nojaus sūnaus Chamo palikuonims bei subjektyvios prielaidos apie galimą prievartą jį grąžinus į kilmės valstybę, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. U. (I. U.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVirginija Volskienė