Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotas asmeniui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. K. L. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. liepos 20 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-917 ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Valdyba) 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (1.45)I-4376.Pareiškėjos nuomone, ginčijamas Tarnybos sprendimas priimtas esant nepakankamai duomenų apie jos darbo veiklą uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Suzan Mars“ (toliau – ir Bendrovė), t. y. neįvertinus to, kad pareiškėja, būdama Bendrovės darbuotoja, turėjo teisę į socialinės apsaugos garantijas. Tarnybos sprendimas grindžiamas Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo išvadomis, o pareiškėja Bendrovėje dirbo nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. kovo 1 d. Patikrinimo aktas jokios įrodomosios vertės pareiškėjos darbo atžvilgiu neturėjo, be to, buvo tikrinama Bendrovė, o ne jos darbuotojai. Bendrovė ir šiuo metu sąžiningai vykdė veiklą, darbo sutartis su pareiškėja nenutraukta, todėl ji, kaip mokesčių mokėtoja, turėjo teisę į socialines garantijas ir išmokas. Pareiškėjai turėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad jis, įgyvendindamas 2004 m. balandžio 29 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) ir Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Taikytinos teisės nustatymo tvarka) nuostatas, kreipėsi į Lenkijos Respublikos socialinio draudimo įstaigą, prašydamas įvertinti pareiškėjos darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį su UAB „Suzan Mars“ apimtį, lyginant su jos savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi. Lenkijos institucija informavo, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. atlikto Bendrovės veiklos patikrinimo metu nustatyta, kad ji jokios veiklos nevykdė, o įdarbinti Lenkijos piliečiai niekada Lietuvos Respublikos teritorijoje faktiškai nedirbo. Inspekcija 2015 m. vasario mėn. atliko pakartotinį patikrinimą: Bendrovę rasti nurodytu adresu, susisiekti su Bendrovės direktore bei atlikti patikrinimą Bendrovės patalpoje nepavyko. Direktorė buvo įpareigota pateikti su Bendrove susijusius dokumentus, tačiau jų nepateikė, pati į Inspekcijos Vilniaus skyrių neatvyko. Inspekcijos Vilniaus skyrius taip pat atliko Bendrovės patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir padarė išvadą, kad Bendrovė, įdarbinusi daug darbuotojų, deklaravo gaunanti mažas pajamas – tai įrodė, jog UAB „Suzan Mars“ ekonominių tikslų neturėjo ir buvo įkurta tikslu įdarbinti kuo daugiau Lenkijos fizinių asmenų. Įvertinęs surinktų įrodymų visumą, atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą bei nustatyti, kad jai darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos teisės aktai.Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, atsakovas tinkamai nustatė, jog pareiškėjai negalėjo būti taikomos Reglamento (EB) Nr. 882/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl ginčijamas atsakovo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos A. K. L. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 13 d. pareiškėjai buvo išduotas A1 pažymėjimas Nr. 1204748 (laikotarpiui nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.), kaip asmeniui, kuris Lenkijoje užsiėmė savarankiška veikla ir tuo pačiu metu Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį. Pareiškėja minėtu laikotarpiu buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja. Ginčijamu 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą, atsižvelgdamas į informaciją apie Bendrovės ekonominę veiklą. Inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė veiklos Lietuvoje nevykdė, o įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai faktiškai Lietuvoje niekada nedirbo. 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atlikto patikrinimo metu Inspekcijai nepavyko nei rasti Bendrovę nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), nei susisiekti su jos direktore. Pagal kvietimą atvykti į Inspekciją ir pateikti su darbuotojų santykiais Bendrovėje susijusius dokumentus direktorė į Inspekciją neatvyko, jokių dokumentų nepateikė. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gruodžio 21 d. atlikto mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad pagrindines Bendrovės išlaidas sudarė darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimas už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir patalpų nuomos išlaidos; nenustatyta, kokiu būdu darbuotojai (iš Lenkijos) atvykdavo į darbą Lietuvoje (darbo sutartyje pareiškėjos gyvenamoji vieta taip pat nurodyta Lenkijoje); padaryta išvada, jog nebuvo ekonominės logikos darbuotojui vykti iš Lenkijos į Lietuvą, nes patiriamos kelionės išlaidos būtų didesnės nei gaunamas atlyginimas, o kelionės trukmė būtų trigubai ilgesnė nei dirbtas laikas Lietuvoje (8 val. per mėnesį, 1 darbo diena per mėnesį); Bendrovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kas, kada ir kokias paslaugas teikė Lietuvoje; konstatuota, kad Bendrovė buvo įkurta ne ekonominiams tikslams siekti, o tam, kad joje būtų įdarbinta kuo daugiau Lenkijos Respublikos piliečių. Atsakovas pareiškėjos A1 pažymėjimą panaikino nustatęs, kad nebuvo pagrindo ginčo laikotarpiu jos atžvilgiu taikyti Reglamento (EB) Nr. 882/2004 13 straipsnio 3 dalį, numatančią, jog asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas su šia išvada sutiko, akcentuodamas, kad atsakovas, neturėdamas įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos atvykimo ginčo laikotarpiu į Lietuvą ir realiai vykdytos veiklos faktą, bei negavęs dokumentų, patvirtinančių, kad Bendrovės darbuotojai realiai vykdė ekonominę veiklą Lietuvoje, pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą.Teismas, atsakydamas į pareiškėjos argumentą, kad ginčijamas sprendimas grįstas tikrovės neatitinkančiais duomenimis, nes priimtas remiantis Inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. patikrinimu, o ji Bendrovėje dirbo nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. kovo 1 d., pažymėjo, kad Inspekcija minėto patikrinimo metu konstatavo, jog UAB „Suzan Mars“ faktiškai ekonominės veiklos nevykdė, o įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai faktiškai Lietuvoje niekada nedirbo. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, nenurodė aplinkybių, patvirtinančių jos darbo Bendrovėje laikotarpiu realiai vykdytą veiklą. Pareiškėja Bendrovėje buvo reklamos agentė, bet ji nepateikė įrodymų, kokius konkrečius darbus atliko reklamos srityje, bei nepagrindė savo realaus atvykimo Lietuvą. Remiantis tuo, skundo argumentai, kad ginčo sprendimas buvo priimtas remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis, atmesti. Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad Inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. atlikto patikrinimo metu, nors ir atlikto iki pareiškėjai pradedant dirbti Bendrovėje, nustatytos aplinkybės nebuvo paneigtos, todėl atsakovas neturėjo pagrindo jomis nesivadovauti. 2015 m. vasario mėn. atlikto patikrinimo metu Inspekcija taip pat nenustatė aplinkybių, iš esmės paneigiančių pirminio tyrimo metu surinktus duomenis. Prieštaravimas, kad Inspekcijos tyrimas buvo atliktas ne pareiškėjos, o Bendrovės atžvilgiu, patikrinimo metu nustatytų aplinkybių taip pat nepaneigė. Bendrovė veiklą vykdė per darbuotojus, todėl pareiškėjai A1 pažymėjimas buvo išduotas tik todėl, kad ji šioje Bendrovėje dirbo (realiai) pagal darbo sutartį. Ginčydama A1 pažymėjimo panaikinimą, pareiškėja turėjo pareigą įrodyti, jog ji realiai dirbo Bendrovėje. Tai, kad Bendrovė nebuvo likviduota ir darbo sutartis su pareiškėja nenutraukta, nebuvo reikšminga.Atsakovas 2014 m. sausio 22 d. raštu nurodė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai inicijuoti patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ galbūt fiktyvios veiklos ir jos darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. spalio 29 d. raštu Nr. (12.12-30-8)-46-KD-7110 atsakovą informavo apie tai, kad operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog Bendrovė tęsė galbūt neteisėtą veiklą, dėl kurios atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. (12.12-30-8)-46-KD-4909 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybai prijungimui prie atliekamo ikiteisminio tyrimo perdavė UAB „Suzan Mars“ operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (4.65)-FR-1042-7773 ir jos priedų patvirtintas kopijas. Atsakovas 2015 m. kovo 16 d. raštu Bendrovės prašė pateikti informaciją apie jos veiklą. Teismas pastebėjo, kad ikiteisminis tyrimas Bendrovės atžvilgiu buvo pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 418 straipsnio pagrindu priimtas sprendimas ikiteisminį tyrimą, pradėtą gavus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 4 d. pranešimą dėl UAB „Suzan Mars“ atsakingo asmens padarytos neteisėtos veikos, užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu. Iš ikiteisminio tyrimo buvo išskirtas kitas tyrimas dėl veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje ir 203 straipsnio 1 dalyje. Šie įrodymai tik papildomai patvirtino aplinkybes, kad ginčijami sprendimai buvo pagrįsti ir teisėti.

III.

Pareiškėja A. K. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.Pareiškėjos nuomone, teismas jai, kaip silpnesniajai šaliai, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą. Be to, teismas žodis žodin perrašė ankstesnį (panaikintą) teismo sprendimą (2016 m. sausio 12 d.) ir neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties. Teismas išsamiai ir visapusiškai neištyrė šalių pateiktų įrodymų. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos argumento, jog pati Inspekcija pripažino neatlikusi patikrinimo. Tarnyba ir Valdyba ginčijamais sprendimais patvirtino, kad pareiškėja dirbo, buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu, buvo Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu sąraše nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. kovo 1 d., kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja, o atsakovas nepateikė jokių dokumentų, paneigiančių šias aplinkybes arba įrodančių, kad su pareiškėja sudaryta darbo sutartis buvo fiktyvi. Lenkijos kompetentingos įstaigos raštais pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjai taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, o 2014 m. gruodžio 15 d. rašte nurodyta, jog pareiškėjos dokumentų analizė nesuteikia pagrindo pripažinti, kad darbas Lietuvos teritorijoje UAB „Suzan Mars“ yra marginalinio pobūdžio. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo medžiagos matyti, kad Bendrovė Lietuvoje vykdė veiklą.Pareiškėja pažymi, kad teismas atsisakė apklausti Bendrovės buhalterę A. V., kuri būtų galėjusi paaiškinti pareiškėjos darbo pobūdį ir apmokėjimo tvarką. Visi Bendrovės apskaitos dokumentai, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir kt. negalėjo būti pateikti, nes buvo paimti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Vilniaus skyriui atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00023-13. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dokumentų, galinčių patvirtinti pareiškėjos darbą Bendrovėje, neišreikalavo. Pareiškėja pabrėžia, kad UAB „Suzan Mars“ nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro ar likviduota, iki bankroto bylos iškėlimo veikė rinkoje. Aplinkybė, kad patikrinimų metu Bendrovės adresas nebuvo rastas, yra teisiškai nereikšminga. Be to, Valdyba, teigdama, kad pareiškėja Lietuvoje nedirbo, socialinio draudimo įmokų jai negrąžino, tuo pripažindama, jog pareiškėja faktiškai dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ginčijamame Tarnybos sprendime nebuvo nurodytas teisinis jo panaikinimo pagrindas, į ką atkreipė dėmesį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas – pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė. Atsakovas, 2012 m. kovo 14 d. priimdamas sprendimą pareiškėjai išduoti A1 pažymėjimą, jau turėjo Inspekcijos 2010 m. ir 2012 m. atliktų patikrinimų duomenis, kuriais rėmėsi šį pažymėjimą panaikindamas. Šių patikrinimų, taip pat 2014 m. operatyvaus patikrinimo medžiaga nebuvo pateikta. Ginčijamas Tarnybos sprendimas nebuvo grindžiamas Inspekcijos 2015 m. vasario mėn. atlikto patikrinimo duomenimis, juos atsakovas teismui pateikė papildomai, todėl teismas negalėjo jais remtis. Pareiškėjos vertinimu, ginčijami sprendimai yra grindžiami nepagrįstomis prielaidomis, nesusijusiais ir tariamai atliktais Valstybinės darbo inspekcijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimais, todėl neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų.Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir įrodinėjimo naštos paskirstymu bei mano, kad teismas nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose. Atsakovas pabrėžia, jog tam, kad asmens atžvilgiu būtų galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nustatąs, asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Pareiškėja šios sąlygos neatitiko.Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir pažymi, kad pareiškėja, kreipdamasi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjai nebuvo grąžintos socialinio draudimo įmokos, trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad permokos grąžinimas svarstomas gavus prašymą. Nebuvo duomenų, kad UAB „Suzan Mars“ būtų pateikusi prašymą dėl permokos grąžinimo, todėl Valdyba neturėjo pareigos šių permokų grąžinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjai išduoto A1 pažymėjimo anuliavimo teisėtumo ir pagrįstumo.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 str. pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentu (EB) Nr. 883/2004, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), taip pat kitais susijusiais teisės aktais, patvirtino Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Taikytinos teisės nustatymo tvarką, taip pat atitinkamų dokumentų formas, Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Taikytinos teisės nustatymo tvarka yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad, jos nuomone, teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.Byloje nustatyta, kad Tarnyba ginčijamu 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu (I t., b. l. 7-8) nusprendė anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą ir nustatyti, kad jai darbo sutarties su UAB „Susan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba, įvertinus Valstybinės darbo inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų Bendrovės patikrinimų rezultatus, nustatė, kad pareiškėja faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Pareiškėja Tarnybos sprendimą apskundė Valdybai, kuri, išnagrinėjusi jos skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, ginčijamu 2015 m. birželio 25 d. sprendimu (I t., b. l. 9-11) jį atmetė, papildomai konstatuodama, kad nei Valstybinė darbo inspekcija, nei Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nepateikė įrodymų, jog Bendrovė Lietuvoje faktiškai vykdė veiklą, todėl pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.Tarnyba ginčijamame sprendime nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o joje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą Bendrovės mokestinį tyrimą bei 2014 m. vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl Bendrovės galbūt tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Valdyba ginčijamame sprendime nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje, bet jos registracijos adresu rasti nepavyko. Buvęs UAB „Suzan Mars“ akcininkas nurodė, kad buveinės adresu Bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su Bendrovės vadovais nepavyko, dokumentų, susijusių su jos veikla, nebuvo pateikta. Taip pat pažymėta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko Bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir, išanalizavusi visus turimus dokumentus, nustatė, kad Bendrovė ekonominių tikslų neturi, ji įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o siekiant įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais pakankamais įrodymais (tokiu būdu atsižvelgdamas į, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017, kuria byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išdėstytas pastabas), sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, taip pat nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip.Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, buvo pažeista pareiškėjos teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja jos prašymų apklausti liudytoją ir išreikalauti dokumentus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos netenkinimą iš esmės vertina kaip ribojimą įrodant, jog ji realiai dirbo Bendrovėje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylai teisingai išspręsti šiuo atveju reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog, neapklausus pareiškėjos nurodytos liudytojos ir neišreikalavus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos medžiagos, galėjo būti neteisingai išspręsta byla, juolab kad buhalterės A. V. pateikti dokumentai ir rašytiniai paaiškinimai buvo įvertinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-FR1042-7773 (I t., b. l. 113-118).Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėja tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad pirmosios instancijos teismas jai nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą anuliuoti pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą, pagrindė jį pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėja nepateikė atsakovo argumentus apie jos veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Valstybinės darbo inspekcijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad UAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėja sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes nei ginčijami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiami būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.Be to, pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią praktiką dėl kitų UAB „Suzan Mars“ darbuotojų analogiškuose ginčuose ir dėl tapačių argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-427-552/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-502/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1417-525/2017, 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1627-525/2017). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė pagrindo pareiškėjos aplinkybes vertinti kitaip nei kitų darbuotojų.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.