- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-01
- Bylos Nr.
- 2A-1372/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoringas“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoringas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2560-173/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoringas“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,IPSK“, L. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Autoringas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti 2007 m. sausio 12 d. automobilio BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „IPSK“ ir L. K., negaliojančia; panaikinti UAB „IPSK“ buhalterinėje apskaitoje atliktą įskaitymą, įskaitant 2007 m. sausio 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje VIS Nr. 00055 23 000 Lt sumą su UAB ,,IPSK“ skola L. K.; taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovo L. K. 50 800 Lt bankrutuojančiai UAB „IPSK“. Nurodė, kad 2008 m. birželio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje patvirtintas ieškovo UAB „Autoringas“ kreditorinis reikalavimas 94 280, 67 Lt. administratorius nevykdė savo įstatyminės pareigos ir neginčijo sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, todėl siekiant apginti visų kreditorių interesus, ieškovas reiškia šį ieškinį. 2007 m. sausio 12 d. UAB „IPSK“ su tuometiniu bendrovės direktoriumi L. K. sudarė automobilio BMW 523, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, kuria automobilis buvo parduotas atsakovui L. K. už 23 000 Lt. Apmokėjimui buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra VIS Nr. 00055. 2011 m. kovo 10 d. įmonės bankroto administratorius informavo ieškovą, jog pirkėjo L. K. skola buhalteriškai buvo sudengta su UAB „IPSK“ skola kaip atskaitingam asmeniui, t. y. pirkėjas bendrovei grynųjų pinigų nemokėjo. Automobilis BMW buvo parduotas už rinkos vertės neatitinkančią kainą. Bendrovė automobilį buvo įsigijusi iš UAB „Ūkio lizingas“ už 50 800 Lt. 2007 m. sausio 12 d. sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį automobilis buvo įkainotas 23 000 Lt. Tokia kaina yra nustatyta nepagrįstai, nes sutarties šalys buvo tas pats suinteresuotas asmuo L. K., atstovavęs pardavėją UAB „IPSK“ kaip įmonės direktorius, ir pirkėją L. K.. Šis sandoris yra negaliojantis, nes L. K. neturėjo teisės būti abiejų sandorio šalių atstovu, nes tokį atstovavimą draudžia CK 2.135 straipsnio 2 dalis. L. K. buvo suinteresuotas turtą įsigyti už kuo žemesnę kainą, turėjo galimybę ją sumažinti, todėl automobilio kaina neatspindi tikrosios tuo metu rinkoje buvusios tokio turto kainos. UAB „IPSK“ tokio sandorio sudaryti neprivalėjo, nes automobilį pardavus sumažėjo bendrovės turtas, automobilis parduotas už rinkos vertę neatitinkančią kainą, įmonės sandorio pagrindu pinigų negavo, įmonės direktorius turtą pardavė sau, vengdamas atsiskaityti su buvusiais kreditoriais. Po šio sandorio bendrovėje liko menkavertis turtas, skolininkas tapo nemokus, kreditoriai prarado galimybę patenkinti savo kreditorinius reikalavimus iš buvusio turto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „Autoringas“ atsakovui BUAB „IPSK“ 1210 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovui L. K. 2400 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, valstybei 28,14 Lt teismo turėtų išlaidų įteikiant procesinius dokumentus. Teismas nurodė, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolinio teisių suvaržymui. Kai sandorį ginčija bankrutuojančios įmonės kreditorius, ieškinio senaties terminas skaičiuojamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. CK 6.66 straipsnio 1 dalies numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Esant svarbioms priežastims, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas CK 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovas nurodė, kad jam apie 2007 m. sausio 12 d. PVM sąskaitos-faktūros VIS Nr. 00055 apmokėjimą tapo žinoma 2011m. kovo 10 d., gavus bankroto administratoriaus raštą, kuriame buvo nurodyta, jog pirkėjo L. K. skola buhalteriškai buvo sudengta su UAB „IPSK“ skola kaip atskaitingam asmeniui. 2009 m. liepos 28 d. Vyriausioji administracinių ginčų nagrinėjimo komisija buvo priėmusi nagrinėjimui UAB „Autoringas“ skundą dėl Įmonių bankroto ir valdymo departamento prie Ūkio ministerijos veiksmų pagrįstumo. UAB „Autoringas“ skunde buvo nurodžiusi, kad skundžiamame sprendime be pagrindo teigta, jog bankroto administratorius tinkamai argumentavo savo nuomonę dėl 2007 m. sausio 12 d. automobilio pardavimo sutarties, kuri sudaryta UAB „IPSK“ ir tuometinio jos vadovo, neginčijimo. Skunde departamentui pateikta išsami teisinė informacija, kodėl sutartis turėjo būti ginčijama. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog ieškovas UAB „Autoringas“ apie jo teises pažeidžiantį sandorį žinojo 2009 m. liepos mėnesį, bet į teismą dėl sandorio panaikinimo kreipėsi tik 2011m. gegužės 17 d., t. y. praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.6 str. 3 d.), o šiuo atveju atnaujinti ieškininės senaties terminą pagrindo nėra, kadangi svarbios priežastis, dėl kurių ieškininės senaties terminas praleistas, nenustatytos. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ieškinį tenkinti pagrindo nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas UAB ,,Autoringas“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas sprendime visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškiniu pareikšto reikalavimo panaikinti UAB „IPSK“ buhalterinėje apskaitoje atliktą įskaitymą, įskaitant 2007 m. sausio 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje VIS Nr. 00055 23 000 Lt sumą su UAB IPSK“ skola L. K.. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
2. Teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias ieškinio senatį, pagrindus termino atnaujinimui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teismo nurodytame 2009-08-10 Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendime nėra jokių duomenų apie tai, kaip ir kada ieškovas sužinojo apie ginčijamą sandorį. Šiame nutarime nustatyta, kad tarp ieškovo ir bankroto administratoriaus buvo kilęs ginčas dėl informacijos apie įmonės buhalterinę – finansinę būklę gavimo tvarkos bankroto procedūros metu. Teismas, taikydamas ieškinio senatį, turėjo įvertinti aplinkybes, kad bankroto byloje tarp didžiausio kreditoriaus ir administratoriaus buvo kilęs ginčas dėl informacijos gavimo, administratorius nevykdė jam ĮBĮ nustatytų pareigų ir įstatymo nustatytu terminu neginčijo 2007-01-12 sandorio. Kreditorius bandė įrodyti administratoriaus veiksmų neteisėtumą ir įpareigoti jį veikti kreditorių naudai, todėl teikė skundus dėl administratoriaus veiksmų, ginčas tarp jų buvo baigtas nagrinėti tik 2009-08-10, todėl iki to kreditorius nė neturėjo pagrindo spręsti apie savo teisės pažeidimą, nes ginčyti sandorius ir apginti kreditoriaus teises bankroto procedūros metu pirmiausia turėjo administratorius. Vyriausioji administracinių ginčų komisija sprendimą pagal UAB ,,Autoringas“ skundą dėl administratoriaus veiksmų priėmė tik 2009-08-29 ir tik po to kreditorius suprato apie savo pažeistą teisę ir būtinybę ginti ją kitais būdais. Be to, nors teismas nurodė, kad ieškovui apie ginčo sandorį buvo žinoma skundo pateikimo metu, byloje nepaneigta aplinkybė, kad ieškovas iki šios dienos nėra gavęs aiškios ir detalios informacijos apie ginčijamą sandorį. Tik pradėjus rengti teismui dokumentus ir paklausus, kokiu būdu buvo atsiskaityta už perkamą automobilį, ieškovui 2011-03-10 raštu buvo atsakyta, kad pirkėjo L. K. skola buhalteriškai buvo sudengta su UAB ,,IPSK“ skola kaip atskaitingam asmeniui. Todėl ieškovo ginčijamam UAB ,,IPSK“ buhalterinėje apskaitoje atliktam įskaitymui vienerių metų ieškinio senaties terminas iš viso negalėjo būti taikomas, nes jis nėra praleistas. Be to, bankrutuojančios įmonės kreditoriaus ieškinys, ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu apginant visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, šiuo atveju priskirtinas viešajam interesui, todėl teismas turėjo veikti ex officio ir ne tik aiškiai nustatyti ieškinio senaties pradžią, bet priėjus išvados, jeigu terminas yra praleistas, tarp administratoriaus ir kreditoriaus susiklosčiusią situaciją dėl informacijos neteikimo, vertinti kaip svarbias priežastis termino atnaujinimui.
3. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį taikydamas ieškinio senatį, nes bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyti visi pagrindai taikyti CK 6.66 straipsnio nuostatas ir ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiai ir tuo apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.
4. Teismas nepagrįstai atsakovui BUAB ,,IPSK“ priteisė bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo, nes bankroto byloje yra patvirtinta administravimo sąmata ir šios išlaidos įeina į administravimo sąmatą, be to išlaidų pagrindimui nėra pateikta ataskaita, todėl negalima įvertinti jų pagrįstumo. Atsakovui L. K. priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės.
Atsiliepimas
Atsakovas L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad iš byloje esančios 2009-08-10 Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo matyti, kad apie sudarytą tariamai neteisėtą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ieškovui buvo žinoma dar iki 2009-06-12, kai ieškovas kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamentą prie ūkio ministerijos dėl bankroto administratoriaus neveikimo. Apeliantas ieškinyje nepateikė jokių svarbių priežasčių įtakojusių pavėluotą ieškinio padavimą bei prašymo atnaujinti terminą, tokių priežasčių nenustatė ir teismas. Atsižvelgiant į tai, ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė įrodinėjimo procesą bankroto byloje ir viešąjį interesą.
Atsakovas BUAB ,,IPSK“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad:
1. Ieškovas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl atsakovams paprašius taikyti ieškinio senatį, teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Nors ieškovas nurodo, kad teismas turėjo atnaujinti ieškinio senaties terminą esant svarbioms aplinkybėms, tačiau tokių aplinkybių ieškovas skunde nenurodė.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodo, kad ieškiniu gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teises. Tačiau įstatymas nesuteikia ieškovui teisės reikšti ieškinį kitų kreditorių teisėms apginti ar interesams apsaugoti.
3. Actio Pauliana ieškinys gali būti tenkinamas tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Šioje byloje neegzistuoja keletas sąlygų, dėl kurių nebuvimo turėjo būti atmestas ieškinys. Ginčijamas sandoris nepažeidė nei ieškovo nei kitų BUAB ,,IPSK“ kreditorių teisių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas UAB ,,Autoringas“, kuris yra bankrutuojančios UAB ,,IPSK“ kreditorius, prašo, vadovaujantis CK 6.66 straipsniu, pripažinti negaliojančia 2007 m. sausio 12 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „IPSK“ ir L. K., bei panaikinti UAB „IPSK“ buhalterinėje apskaitoje atliktą įskaitymą, įskaitant 2007 m. sausio 12 d. PVM sąskaitoje-faktūroje 23 000 Lt sumą su UAB ,,IPSK“ skola L. K..
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas kreditoriaus teisių gynimo būdas – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai specialusis kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, kai dėl tokių veiksmų sumažėja kreditoriui galimybė gauti jo reikalavimų patenkinimą. Actio Pauliana padeda užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą ir yra sutarčių laisvės principą ribojantis kreditorių teisių gynimo būdas, kurio taikymą nulemia siekis užkirsti kelią skolininkui sudarant sandorius su trečiaisiais asmenimis elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, piktnaudžiauti teise ar laisvai spręsti su kuo sudaryti sandorius siekiant išvengti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; antra, ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; trečia, nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; ketvirta, skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; penkta, skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; šešta, trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; septinta, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.
Sandorių ginčijimas įmonių bankroto procese turi tam tikrų ypatumų. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankroto administratorius ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Taigi įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio apskrities VMĮ v. BUAB „Aukštaitijos statyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003). Bankrutuojančios įmonės kreditorius taip pat nepraranda teisės ginčyti įmonės sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu. Draudimas bankrutuojančios įmonės kreditoriui pasinaudoti šiuo institutu ne tik neatitiktų šio instituto esmės ir paskirties, bet ir pažeistų kreditorių interesus, nes sumažėtų jų teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB “Rimeda”, bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Nordfarma“, UAB „Armila“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-146/2007). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, kad ieškovas UAB ,,Autoringas“ neturėjo teisės ginčyti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Nagrinėjamu atveju ieškovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas motyvuojant tuo, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Bylos duomenimis nustatyta, kad bankrutuojančios UAB ,,IPSK“ administratorius UAB ,,Valnetas“ nereiškė ieškinio actio Pauliana dėl nagrinėjamoje byloje ginčijamų sandorių. UAB ,,Autoringas“ kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos bei Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl bankroto administratoriaus veiksmų įvertinimo. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009-08-10 sprendime (t. 1, b. l. 24-32) nustatyta, kad tarp ieškovo ir BUAB ,,IPSK“ administratoriaus buvo kilęs ginčas dėl informacijos apie įmonės buhalterinę – finansinę būklę gavimo tvarkos bankroto procedūrų metu. Minėtame sprendime taip pat nurodyta, kad ieškovas 2008-11-13, 2009-02-09 raštais kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu dėl informacijos pateikimo, tam tikrų veiksmų bankroto procese atlikimo, tame tarpe ir 2007-01-12 sandorio ginčijimo, tačiau kaip nurodė UAB ,,Autoringas“, BUAB ,,IPSK“ bankroto administratorius arba ieškovo prašymų netenkino, arba į juos iš viso nereagavo. Kaip minėta, pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankroto administratorius įpareigotas patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, kad UAB ,,Autoringas“ skundas dėl BUAB ,,IPSK“ bankroto administratorius veiksmų Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos buvo atmestas 2009-08-10 sprendimu, sutiktina su apelianto argumentu, kad iki šio laiko kreditorius neturėjo pagrindo spręsti apie savo teisių pažeidimą bei teikti teismui ieškinį dėl sandorių ginčijimo, nes tokią pareigą bankroto proceso metu turi bankroto administratorius. Įvertinus nurodytas aplinkybes laikytina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo nuo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009-08-10 sprendimo priėmimo dienos. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinys teisme paduotas 2011-05-17, t. y. praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instncijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. L. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S.-M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2007; kt.).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nepaneigti ieškovo argumentai, kad ir po Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009-08-10 sprendimo priėmimo, jam nebuvo pateikti dokumentai, susiję su ginčijamu 2007 m. sausio 12 d. tarp UAB „IPSK“ ir L. K. sudarytu sandoriu, o apie UAB „IPSK“ buhalterinėje apskaitoje atliktą įskaitymą, įskaitant 23 000 Lt sumą su UAB ,,IPSK“ skola L. K., ieškovui tapo žinoma tik iš 2011-03-10 bankroto administartoriaus pateikto atsakymo į užklausimą (t. 1, b. l. 15). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju neveikimas dėl ieškinio pareiškimo ginčijamų sandorių pagrindu priskirtinas būtent buvusiam bankroto administratoriui, siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teises bei galimybes ginti savo, jų manymu, pažeistus interesus (per bankroto administratorių), ieškinio senaties terminas atnaujintinas. Ieškinio senaties termino atnaujinimas nėra tapatus ieškinio patenkinimui iš esmės, o tik sudaro teisines prielaidas ginti galimai pažeistas teises ir interesus teisme, naudojantis teisminės gynybos priemonės.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir atmesdamas ieškinį tuo pagrindu, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas, visiškai nepasisakė dėl kitų CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų ieškinio pagrįstumui išanalizuoti. Nenustačius visų nurodytų sąlygų bei aplinkybių, būtinų CK 6.66 straipsnio taikymui, liko neatskleista bylos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.