Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka spręsdamas dėl pareiškėjos J. V. skundo priėmimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

– teismui pripažinus, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti, tą terminą atnaujinti;

– panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2014-10-08 sprendimą Nr. 12-01-1757 kaip neteisėtą ir nepagrįstą;

– priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM 3 810,08 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – valstybinė pensija) dalį, susidariusią nuo 2010-10-01 iki 2012-09-01 pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintinas, skundą atsisakytina priimti.

3. Sprendžiant dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo atnaujinimo, paminėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 straipsnį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą pareiškėjas turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (2 dalis).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010). Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pažymėtina, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2013-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Pagal naujausią LVAT praktiką (pvz., 2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 metų vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 nutarimu ir 2012-02-06 nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Vertintina, jog paminėtos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

4. Prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010-10-01 (iš bylos duomenų matyti, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai pradėta mokėti nuo 2010-01-01) iki 2012-09-01 pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo, pareiškėja paaiškina, kad nuo 2010 metų vasario mėnesio gavusi sumažintą valstybinę pensiją nemanė, kad pažeidžiamos jos teisės, kadangi žinojo, kad yra priimtas 2009-12-09 Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kurio nuostatomis remiantis ir buvo sumažintos valstybinės pensijos.

Apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinę pensiją sužinojo susipažinusi su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013-04-23 pažyma Nr. (12)-SN-03 dėl skundų tyrimo. Be to, susipažinusi su Konstitucinio Teismo 2013-06-11 pranešimu žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą suprato, kad be teismo sprendimo jai nebus grąžinta sumažinta valstybinė pensija, todėl raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją, prašydama išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

5. Iš pareiškėjos pateiktų Krašto apsaugos ministerijos „Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo J. V. nuo 2010-2013 m. suvestinių duomenų“ matyti, kad valstybinė pensija pareiškėjai buvo mažinama nuo 2010 metų sausio mėnesio, o pareiškėja skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014-10-21, t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjos argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo net iki 2014-10-21 (t. y. daugiau nei 4,5 metų) kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi: praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo; dvejiems metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei pusantrų metų po LVAT 2013-03-12 nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei vienuolikai mėnesių po 2013-11-07 nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jos teigimu, ji praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį priteisimo, konstatuotina, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis (tokiomis priežastimis galėtų būti pripažįstamos, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.). Konstatuotina ir tai, kad pareiškėja nurodytą 3 metų terminą praleido dėl to, kad nebuvo pakankamai atidi, ji savo teises įgyvendino nerūpestingai.

Vadinasi, pareiškėjos prašymas dėl specialaus 3 metų termino skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo priteisimo paduoti atnaujinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, netenkintinas.

6. Pareiškėja, inter alia, prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos (skunde klaidingai nurodoma Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM) 3 810,08 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010-01-01 (skunde klaidingai nurodoma nuo 2010-10-01) iki 2012-09-01, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmeta pareiškėjo prašymą šį terminą atnaujinti.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad, netenkinus prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios pritaikius Laikinoji įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priimti pareiškėjos prašymą dėl 3 810,08 Lt dydžio valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Šią skundo dalį atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

7. Pareiškėja, inter alia, prašo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos (skunde klaidingai nurodoma VRM) 2014-10-08 sprendimą Nr. 12-01-1757.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Krašto apsaugos ministerijos sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas.

Vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014-10-08 sprendimą Nr. 12-01-1757 nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjos teisių realiai apginti negalėtų, todėl ir šį pareiškėjos skundo reikalavimą, kaip išvestinį, atsisakytina priimti.

Vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi, 105–106 straipsniais, 149 straipsniu, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

1. Netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl prašymo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos 3 810,08 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Atsisakyti priimti skundo dalį dėl prašymo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos 3 810,08 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

3. Atsisakyti priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014-10-08 sprendimą Nr. 12-01-1757.

4. Nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjai J. V..

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.