- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-16
- Bylos Nr.
- 1A-720-383-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-55-1-00074-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Algerdas Urbšys, Egidijus Jonas Grigaravičius
- Nuteistasis
- S. S.
- Advokatai
- Juozas Šarka
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-720-383-2013
Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00074-2012-8
2013 m. rugsėjo 16 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Čivinskaitei, nuteistajam S. S., jo gynėjui advokatui Juozui Šarkai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl 2013 m. birželio 12 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. S. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta žmogaus sveikata: 2012-02-21 apie 18.15 val. Varėnos rajone kelyje Vilnius-Varėna-Gardinas (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) pažeidė kelių eismo taisyklių 9, 133, 134 punktų reikalavimus, o būtent, privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, tamsiu paros metu, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, kelio būklę, esant blogam matomumui, laiku nesulėtino greičio ir visiškai nesustabdė vairuojamos transporto priemonės iki traktoriaus MTZ 80, v/n (duomenys neskelbtini), su priekaba SP-60, stovėjusio važiuojamosios dalies dešiniajame pakraštyje, atsitrenkė į priekabos užpakalinę dalį, dėl to S. S. vairuojama transporto priemonė AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) besisukanti ir slystanti šonu, iščiuožė į priešpriešinio eismo juostą, kur į ją atsitrenkė priešpriešiais važiavusi transporto priemonė „Subaru Impreza“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojama V. P., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl kairio blauzdikaulio kūno lūžimo buvo nesunkiai sutrikdyta transporto priemonės „Subaru Impreza“, v/n (duomenys neskelbtini) keleivės M. M. sveikata, dėl dešinio peties sumušimo buvo nežymiai sutrikdyta transporto priemonės „Subaru Impreza“, v/n (duomenys neskelbtini) keleivės A. P. sveikata, dėl kaklo raiščių patempimo buvo nežymiai sutrikdyta transporto priemonės „Subaru Impreza“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. P. sveikata, dėl abiejų gaktikaulių apatinės ir viršutinės šakų lūžimo, dešinio klubakaulio lūžimo, juosmeninių III ir IV slankstelių skersinių lūžimų, juosmeninių IV ir V slankstelių dyglinių ataugų lūžimų buvo nesunkiai sutrikdyta transporto priemonės AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) keleivės D. S. sveikata, dėl odos nubrozdinimų veide, dešinės rankos II piršto sumušimo buvo nežymiai sutrikdyta transporto priemonės AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) keleivio V. S. sveikata bei dėl krūtinės ląstos sumušimo buvo nežymiai sutrikdyta transporto priemonės AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) keleivės A. L. sveikata.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. S. skundžia Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendį, prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti bei perduoti bylą prokurorui imtis priemonių nustatyti kaltą dėl šio eismo įvykio asmenį. Skunde nuteistasis nurodo, jog teismas neįsigilino ir nenustatė, ar byloje buvo pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio metu buvo visos sąlygos, kurias nustato Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 133 ir 134 punktai. Nuteistasis teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo proceso metu nebuvo įrodyta ir konstatuota, kad jis viršijo leistiną greitį, teismas nenagrinėjo ir nenustatė, ar buvo aplinkybės, objektyviai įrodančios, kad realiai egzistavo itin svarbi sąlyga, numatyta KET 133 punkte: vairuotojas turi pasirinkti greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. KET 134 punktas nustato pareigą vairuotojui sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams ne besąlygiškai bet kuriuo atveju, bet tik tada, jeigu jis gali tai pastebėti. Tai reiškia, kad vairuotojui pareiga, nustatyta šiame punkte, atsiranda tik tada, kai jis kliūtį pastebi. Nuteistasis teigia buvusiomis sąlygomis kliūtį galėjęs pastebėti ir pastebėjęs per arti nuo jos (apie 20 m) ir tik tada sureagavęs į situaciją. Jis nurodo, jog pastebėjęs kliūtį elgėsi taip, kaip ir nustato KET 133, 134 punktai ir jokiais objektyviais duomenimis nebuvo įrodyta, kad jis turėjo galimybę kliūtį pastebėti saugiu atstumu ir nesiėmė priemonių, kurias numato šie KET punktai. Nuteistojo manymu, jis nei vieno iš jam inkriminuotų KET punktų reikalavimų nepažeidė, realių galimybių išvengti eismo įvykio neturėjo ir byloje tokių galimybių egzistavimas objektyviai nebuvo patvirtintas jokiais įrodymais, taigi teismo nuosprendis pagrįstas tik specialisto subjektyviais vertinimais bei nuomone.
Skunde taip pat nurodoma, jog nuosprendyje teismo padaryta išvada, kad iš fotonuotraukų matyti, jog buvo vežamas šienas, kuris buvo suvyniotas ritiniais ir nebuvo išsibarstęs ar uždengęs avarinio ženklo, neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi nei vienoje nuotraukoje nesimato ant priekabos avarinio ženklo, įskaitant ir nuteistojo užfiksuotą priekabos galo vaizdą tuoj po įvykio iki dar nebuvo atvykę policijos pareigūnai. Dėl avarinio ženklo buvimo teismas rėmėsi liudytojų J. J., R. J., V. P., V. Ž. parodymais, nors V. P. teismo posėdyje nurodė, kad avarinis ženklas matėsi tik kelių metrų atstumu, o V. Ž. apskritai ženklų nematė. Taigi teismas rėmėsi tik suinteresuotų asmenų, tėvo ir sūnaus, J. J. ir R. J., parodymais, kad ženklas buvo teisingai pritvirtintas ir matėsi, ir teismui to pakako konstatuoti teisingą priekabos pažymėjimą avariniu ženklu. Apeliantas taip pat teigia, kad, kitaip nei konstatuota nuosprendyje, jokių provėžų eismo įvykio metu ant kelio nebuvo, todėl jis važiavo arčiau dešiniojo krašto, kaip reikalauja KET.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad specialisto išvada prieštarauja keleto KET punktų reikalavimams: eismo įvykio dalyvis, traktoriaus vairuotojas J. J., vairavo faktiškai techniškai netvarkingą traktorių, kuriam neatlikta techninė apžiūra, taip pažeisdamas KET 15 punkto reikalavimus ir išprovokuodamas pavojingos eismui kliūties suformavimą, nes sustojo magistralinio kelio važiuojamojoje dalyje tamsiu paros metu. Traktorius tempė priekabą, kuriai techninė apžiūra taip pat neatlikta, taigi nei traktorius, nei priekaba negalėjo važiuoti magistraliniu keliu. Nuteistasis pažymi, kad buvo padaryta ir daugiau KET pažeidimų: nesilaikyta priekabos ženklinimo reikalavimų, traktoriaus savininkas nevykdė KET reikalavimų vilkėti ryškiaspalvę liemenę arba būti prisisegusiam atšvaitą, traktoriaus su priekaba sudaryta kliūtis kelyje nebuvo pažymėta taip, kaip to reikalaujama KET. Tačiau, nepaisant to, teismas vieninteliu tinkamu įrodymu pripažino specialisto nuomonę, o kiti teismo motyvai yra tik šalutiniai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas S. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juo įvertino ir tinkamai motyvavo savo sprendimą.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta.
BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti būtina nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nurodant konkretų KET punktą, įstatyme numatytų padarinių kilimą ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tiek KET pažeidimą, padarinių – dviejų asmenų nesunkių sveikatos sutrikdymų, buvimą, tiek ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir kilusių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog S. S. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikaltimos veikos yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, specialisto išvada Nr. 11-975 bei parodymais teismo posėdyje, įvykio vietos apžiūros protokolu, daikto – avarinio ženklo, apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo remiantis faktiniais duomenimis padaryta išvada, kad S. S. pažeidė KET 9, 133 bei 134 punktų reikalavimus, t. y., jis nebuvo pakankamai atidus ir atsargus, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių bei nepasirinko buvusioje situacijoje saugaus greičio, todėl jo veiksmai buvo pagrindinė ir būtina sąlyga eismo įvykiui kilti ir pasekmėms atsirasti.
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jokiais objektyviais duomenimis nebuvo įrodyta jo galimybė pastebėti kliūtį saugiu atstumu. Tačiau iš įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų matyti, kad eismo sąlygos buvo blogos – buvo jau tamsu, snigo, kelias buvo slidus, tuo tarpu KET 133 punktas numato reikalavimą vairuotojui ne tik neviršyti toje vietovėje leistino greičio, bet ir pasirinkti tokį greitį, kuris nekeltų grėsmės eismo saugumui ir leistų vairuotojui sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Nuteistasis teismo posėdyje nurodė, kad važiavo apie 70 km/h greičiu, tačiau akivaizdu, kad toks greitis nebuvo saugus, kadangi ant kelio buvusią kliūtį – traktorių su priekaba, nuteistasis pamatė per vėlai, kaip pats teigė, likus apie 20 metrų atstumui. S. S. teismo posėdyje taip pat nurodė, jog bandė kliūtį apvažiuoti, tačiau iš priekio atvažiuojantis automobilis bijojo išvažiuoti. Tuo tarpu nukentėjusysis V. P., vairavęs priešpriešiais važiavusį automobilį, teigė, kad pamatė priešais važiuojančio automobilio apšviestą kliūtį ir, ruošdamasis prasilenkti, pasitraukė arčiau kelkraščio. Taigi darytina išvada, kad S. S. turėjo galimybę tiek kliūtį pamatyti, kai ją apšvietė priešpriešiais atvažiuojantis automobilis, tiek ją aplenkti, jeigu būtų laikęsis KET 9, 133 bei 134 punktuose numatytų reikalavimų būti pakankamai atidžiam ir atsargiam, pasirinkti saugų greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistasis neatsižvelgė į metereologines sąlygas, kelio dangos stovį, todėl pasirinko nesaugų greitį, kas sąlygojo eismo įvykį.
Apeliantas taip pat neigia, jog ant traktoriaus priekabos buvo pritvirtintas avarinis ženklas, tačiau faktiniais duomenimis nustatyta, jog priekaba buvo pažymėta – tai matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, kuriame nurodyta, jog galinėje priekabos dalyje, kairėje pusėje, yra metalinis trijų kojų rėmas, galimai avarinio ženklo, ant jo atspindinčios dalies nėra, ji guli šalimais ant kelio (t. 1, b. l. 8); prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtoje fotonuotraukoje (t. 1, b. l. 17) matyti ant priekabos galo pritvirtintas trikampis rėmas; avarinio ženklo ir jo dalių apžiūros protokole (t. 1., b. l. 20-21) užfiksuota, kad avarinis ženklas yra sulūžęs. Kad priekaba buvo pažymėta avariniu ženklu, nurodė ne tik liudytojai J. J. ir R. J., bet ir liudytojas V. P., kurio parodymai teisingai įvertinti kaip visiškai objektyvūs. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog ant traktoriaus priekabos prieš susidūrimą buvo avarinis ženklas, yra įrodyta.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvada yra subjektyvi, neparemta faktiniais duomenimis, todėl teismas nepagrįstai ja vadovavosi. Šiame kontekste pažymėtina, kad specialisto išvadoje esantys duomenys, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nuosprendį grindžiant specialisto išvada ar ekspertizės aktu, šie procesiniai dokumentai neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-245/2012). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija su apelianto motyvais nesutinka, kadangi specialistas savo išvadą rengė vadovaudamasis visa tuo metu surinkta baudžiamosios bylos medžiaga, jo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, taigi byloje nenustatyta jokio objektyvaus pagrindo abejoti specialisto objektyvumu ir jo parengtos išvados teisingumu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį grindė specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad techniniu požiūriu S. S. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.