Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-23 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl neteisėto kredito sutarties nutraukimo ir kredito sutarties atnaujinimo (modifikavimo).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti (duomenys neskelbtini) sudarytos Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kredito sutartis) vienašalį 2011-08-18 nutraukimą AB SEB banko iniciatyva neteisėtu, įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ieškovės nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei pradelstą skolą eurais nuo 2009-11-30 ir tęsti Kredito sutartį iki Kredito sutarties termino pabaigos – 2046-07-17, išskaičius iš ieškovės skolos 31 0330 Lt (89 877,78 EUR) (turto, (duomenys neskelbtini), parduoto iš varžytynių kainą).Nurodė, kad 2006-07-18 ieškovė ir atsakovas sudarė Kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovas ieškovei suteikė 440 000 Lt (127 432,8 EUR) kreditą pirkti būstą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atlikti šio būsto apdailą. Kredito grąžinimo data – 2046-07-17. Kredito sutarties 7 punkte šalys susitarė dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių, t.y. ieškovė įsipareigojo atsakovui įkeisti visą turimą turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini) (įkeičiamo turto vertė – 404 974 Lt) ir butą, esantį (duomenys neskelbtini) (įkeičiamo turto vertė – 280 000 Lt). Ieškovei gyvenant (duomenys neskelbtini), ieškovės sūnus kaip įgaliotas ieškovės atstovas, (duomenys neskelbtini) su atsakovu sudarė Susitarimą Nr. 1 pakeisti (duomenys neskelbtini) Kredito sutarties sąlygas, kuriuo susitarė pakeisti Kredito sutarties specialiosios dalies 7.1 punktą, nurodant, kad atsakovui įkeičiamas butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). 2011-04-11 atsakovas įspėjimu dėl Kredito sutarties nutraukimo Nr. 05.08.03 – 831 informavo ieškovę, kad ji nesilaiko Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų bei nurodė, kad ieškovės skola 2011-04-11 sudaro 10 022,22 Lt negrąžinta kredito dalis, 53 435,89 nesumokėtos palūkanos, 2 079 Lt delspinigiai, iš viso – 95 537,15 Lt. Šiuo įspėjimu atsakovas pareikalavo per 30 dienų padengti visus pradelstus mokėjimus, o neįvykdžius šio reikalavimo, atsakovas Kredito sutartį nutrauks ir vykdys skolos išieškojimą priverstine tvarka. Ieškovė nurodo, kad šio įspėjimo nebuvo gavusi, kadangi faktiškai gyvena Jungtinėje Karalystėje, ši aplinkybė atsakovui buvo žinoma, taip pat atsakovui buvo žinoma, kad ieškovės atstovu yra jos sūnus A. A., kuris (duomenys neskelbtini) pasirašė hipotekos lakštą už ieškovę dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo atsakovui. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad 2013-02-19 Kauno miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo 2012-02-12 pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Sprendimu nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – butą esantį (duomenys neskelbtini), priverstinai parduoti iš varžytynių ieškovei ir jos sutuoktiniui A. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovės manymu, atsakovas iš paminėtos bylos žinojo, kad ieškovė faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini). 2014-12-05 įvyko antrosios ieškovei priklausančio buto esančio (duomenys neskelbtini) varžytynės ir šis butas buvo realizuotas už 310 330 Lt (89 877,78 EUR) kainą. Todėl nepriklausomai nuo to, ieškovės teigimu, ji turi galimybę reikalauti pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir Kredito sutartį modifikuoti, sudarant galimybes ieškovei mokėti likusią įsiskolinimo dalį iki Kredito sutarties termino pabaigos.

Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.Paaiškino, kad visas savo prievoles, kylančias iš Kredito sutarties įvykdė, o ieškovė savo prievolių tinkamai nevykdė nuo 2009 m. lapkričio mėn., ir gera valia Kredito sutarties nevykdo iki šiol. Atsakovas ieškovei Kredito sutarties specialiosios dalies 1.2 punkte nurodytu adresu siuntė įspėjimus (2011-04-11 ir 2011-07-18) apie pradelstus mokėjimus, tačiau įspėjimai grįžo neįteikti. Kadangi po antrojo įspėjimo per protingą 30 dienų terminą pradelsti mokėjimai nebuvo padengti, atsakovas 2011-08-18 Kredito sutartį nutraukė. Atsakovas paaiškino, kad ieškovė atsakovui buvo nurodžiusi savo gyvenamąjį adresą – (duomenys neskelbtini), o ieškovės sūnus, kaip atstovas pagal įgaliojimą, nurodė tą patį gyvenamosios vietos adresą. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Kredito Sutarties bendrosios dalies 13 p., jeigu keičiasi kredito gavėjo adresas, jis apie tai privalo informuoti. Šiuo atveju ieškovė nebuvo informavusi atsakovą apie jos gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, todėl įspėjimai ir buvo siunčiami aukščiau nurodytu adresu. Pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 12 p. laikoma, kad paskutiniu bankui (atsakovui) žinomu kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo trečią dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei, todėl tuo vadovaujantis atsakovas daro išvadą, kad apie sutarties nutraukimą ieškovei buvo pranešta tinkamai, o sutartis nutraukta, laikantis sutarties nutraukimo procedūrų (tvarkos). Atsakovo teigimu, jis kaip kreditorius, turėjo teisę nutraukti kredito sutartį, nes Kredito sutarties 5.2 punkte nurodyta, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas padaro esminių kredito sutarties pažeidimų, t.y. piniginių prievolių sistemingas, ilgalaikis nevykdymas, kuris ir yra esminis sutarties pažeidimas. Atsakovas paaiškino, kad ieškovė pati geranoriškai nebendradarbiavo su banku, nepasinaudojo suteiktu 30 dienų terminu Kredito sutarties pažeidimams ištaisyti, t.y. padengti pradelstus mokėjimus, atsakovas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti ieškovei kokias nors išskirtines sąlygas, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, atsakovas nutraukęs sutartį, gera valia, savo iniciatyva sustabdė sutartinių palūkanų ir netesybų skaičiavimą. Todėl atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės R. A. 4,60 EUR bylinėjimosi išlaidų Valstybės naudai.Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog apie savo gyvenamosios vietos ar adreso korespondencijai pasikeitimą būtų informavusi banką. Teismas vertino, kad ieškovei nenurodžius kito adreso korespondencijai, kaip tai buvo numatyta sutarties bendrosios dalies 13p., bankas siuntė korespondenciją, tame tarpe ir 2011-04-11, 2011-07-18 įspėjimą dėl sutarties nutraukimo tuo adresu, kuris buvo nurodytas jos pateiktuose dokumentuose bei kredito sutartyje, šią aplinkybę bankas įrodė į bylą pateiktais siuntų registrais, vokų kopijomis. Su ieškovės atstovų pozicija dėl dokumentų klastojimo teismas nesutiko, nes atsakovo pateikti pašto siuntų registrai yra sudaryti paties banko ir šią korespondenciją yra priėmęs Lietuvos paštas, tai, kad bankas šiuos dokumentus yra išsaugojęs, patvirtina ne tik į ginčo bylą pateikti banko siuntų sudaryti registrai, bet tie patys registrai taip pat yra originalioje ieškovės kreditavimo byloje, kuri saugoma banke. O ieškovų nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos paštas tokio pobūdžio siuntų registrus saugo 18 mėnesių, neleido daryti išvados, jog banke saugomi taip pat tokio pobūdžio dokumentai yra suklastoti. Atkreipė dėmesį į tai, jog aplinkybę, kad ieškovė nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl kurių atsakovas nutraukė sutartį su ieškove, pripažino ir Kauno miesto apylinkės teismas 2013-02-19 nutartimi, kuria leista priverstinai parduoti įkeistą ieškovės atsakovui turtą. Teismas iš ieškovės pareiškimo bankui padarė išvadą, jog ieškovė, kaip kredito sutarties šalis, visiškai nesidomėjo jos pačios įsipareigojimų bankui vykdymu, o jeigu jos sūnus, kuris veikė pagal ieškovės išduotą 2006-07-19 įgaliojimą ( LR CK 2.137 str.), kaip įgaliotinis netinkamai atliko savo pareigas, visa atsakomybė dėl netinkamai vykdomų įsipareigojimų pagal kredito sutartį, tenka pačiai įgaliotojai, nors įgaliojimas nenumatė įgaliotiniui mokėti įmokas bankui pagal kredito sutartį. Teismas nustatytų aplinkybių pagrindu padarė išvada, jog ieškovė netinkami vykdė įsipareigojimus, numatytus kredito sutartyje, šiuos pažeidimus pripažino esminiais, dėl kurių bankas turėjo teisę nutraukti kredito sutartį, todėl ieškovės ieškinio reikalavimą atmetė, kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei grąžinti 185 EUR dydžio žyminio mokesčio permoką. Skundas grindžiamas šiais argumentais: Kredito sutarties pagrindu ieškovės pasiskolinti pinigai buvo skirti asmeninių poreikių tenkinimui – turto įsigijimui – o kreditą suteikė verslininkas, ko pasėkoje šalių santykiai kvalifikuojami kaip vartojimo teisiniai santykiai. Būtent dėl specifinio šalių nelygybės statuso, šioje byloje yra ypač aktualų įvertinti banko elgesį tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek vykdant sutartį, tiek ją nutraukiant;Ieškovė gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje nuo 2004m. Šią aplinkybę ji nurodė ir akcentavo atsakovei sudarant Kredito sutartį ir netgi pirminėje paraiškoje ieškovė nurodė savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, atsakovės tas netenkino ir ji pareikalavo ieškovę nurodyti adresą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į šalių santykį ir faktą, kad sutarties sudarymas vyko ne derybų, o prisijungimo būdu, ieškovė buvo priversta paklusti atsakovės reikalavimui. Pats AB SEB bankas, pasinaudodamas savo kaip stipresniosios šalies statusu, išimtinai savo veiksmai sukūrė šią situaciją, kad Kredito sutartyje būtų nurodytas adresas, kuriuo ieškovė negyvena. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovei, visą Kredito sutarties galiojimo laiką buvo puikiai žinoma, kad ieškovė negyvena (duomenys neskelbtini);Akivaizdu, kad atsakovė sąmoningai teikė pranešimus ne paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu, o adresu, kuriuo bankas nuo pat 2006-04-18 tiksliai žinojo, kad ieškovė negyvena. Atsakovė vartojimo santykiuose nesąžiningai pasinaudojo savo dominuojančia padėtimi prieš vartotoją, privertė nurodyti ne savo gyvenamosios vietos adresą ir tokiu būdu informuodama šiuo adresu, žinomai neįvykdė savo pareigos informuoti apie sutarties nutraukimą. Tokiais veiksmais bankas pažeidė Kredito sutarties specialiosios dalies 5.2. p., ir 6.218 str. nuostatas, todėl Kredito sutartį nutraukė neteisėtai;Atsakovas neišnaudojo informavimo pareigos įvykdymo alternatyvų. Bankas nors žinojo, kad ieškovė visus reikalus, susijusius su Kredito sutarties vykdymu, atlikti įgaliojusi sūnų A. A., tačiau šią aplinkybę ignoravo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad siuntė sūnui kokius nors pranešimus.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-23 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nesutinka su apeliantės pozicija, jog bankas nesilaikė sutarties nutraukimo procedūrų. Pati ieškovė, duodama parodymus teisme, nurodė, kad veikė per įgaliotą asmenį – sūnų A. A.. Jo gyvenamoji vieta buvo nurodyta tokia pati kaip ieškovės. Ieškovė taip pat nurodė, kad dalį pinigų, skirtų įvykdyti prievolę banku,i siųsdavo sūnui, kuris turėdavo pridėti trūkstamą dalį ir perduoti bankui. A. A. teisme nurodė, kad jam iškilo asmeninių problemų ir persikėlė iš buto. Bankas kredito sutartį sudarė ne su A. A., bet su ieškove, todėl korespondencija buvo siunčiam to asmens vardu, su kuriuo bankas buvo sudaręs sutartį;Savo prievolių bankui pagal Kredito sutartį tinkamai nevykdė nuo 2009 metų. Į banką ieškovė kreipėsi tik 2013-10-07, po to kai antstolė pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovė nuo 2004 m. iki 2013 spalio mėn. nesidomėjo prievolės vykdymo eiga, nors turėjo pareigą vykdyti sutartinę prievolę. Ieškovė privalėjo suprasti prievolių bankui nevykdymo pasekmes. Vartotojas kaip sandorio šalis, nėra privilegijuotas asmuo, o vartotojų teisių apsauga negali būti absoliutinama;Ieškovė apie savo gyvenamosios vietos ar adreso korespondencijai pasikeitimą banko nėra informavusi, nors pagal Kredito sutartį tokia pareiga numatyta. Bankas jai pranešimus siuntė (duomenys neskelbtini);Bankas kaip kreditorius turėjo teisę nutraukti kredito sutartį, vadovaudamasis Kredito sutarties 5.2. punktu. Teisę nutraukti sutartį kreditoriui suteikia ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p. bei Civilinio kodekso 6.217 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti kredito sutarties nutraukimo neteisėtu.Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji yra silpnesnioji sutarties šalis, todėl dėl specifinio šalių nelygybės statuso šioje byloje yra ypač aktualu įvertinti banko elgesį tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek vykdant sutartį, tiek ją nutraukiant.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantės nurodytos aplinkybės turėjo būti vertinamos pirmosios instancijos teisme, tačiau tokių aplinkybių vertinimo apeliantė nereiškė ieškinyje. Be to apeliantė, grįsdama apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, nenurodo, kaip šios aplinkybės patvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Dėl pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą

Sprendžiant klausimą, ar Kredito sutartis buvo nutraukta, laikantis nustatytų reikalavimų, svarbu pažymėti, kad sutartys sudaromos ir vykdomos jų šalims bendradarbiaujant, kiekviena šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158, 6.200 str.). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 str. 2 d.). Net ir nutraukiant sutartį, jos šalims išlieka pareiga bendradarbiauti, elgtis sąžiningai, sutartis negali būti nutraukiama bet kaip, nepaisant kontrahento interesų, – privalu laikytis įstatyme ar sutartyje nustatytos tvarkos.CK 6.218 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendra tvarka, nurodant, kad CK 6.217 straipsnyje išvardytais pagrindais apie sutarties nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą) privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. CK 6.218 straipsnyje nedetalizuoti pranešimo įteikimo būdai ir tvarka, šalims paliekama laisvė juos nustatyti sutartyje.Nagrinėjamu atveju sudarydamos Kredito sutartį šalys susitarė, kad bankas prieš penkiolika kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją (ieškovę) turi nutraukti Kredito sutartį prieš terminą, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų (Sutarties 5.2 punktas). Vadovaujantis Kredito sutarties nuostatomis, visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal Sutartį įteikiami Sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jei Sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu Kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei (Sutarties 12 punktas). Kredito sutarties specialiųjų sąlygų 11 p. nustatyti šalių susirašinėjimo adresai: Banko – (duomenys neskelbtini), kredito gavėjos (ieškovės) – (duomenys neskelbtini).Vertinant aukščiau paminėtų Sutarties sąlygų laikymąsi (nesilaikymą), aktuali kasacinio teismo praktika, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012; 2013 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2013).Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad, atsižvelgiant į Kredito sutarties nuostatas, pirmiau nurodytų aplinkybių pakanka pripažinti, jog ieškovė buvo tinkamai informuotą apie Kredito sutarties pažeidimą ir jo teisinius padarinius.Taip pat pažymėtina, kad toks Kredito sutarties vykdymas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, suformuotus sprendžiant ginčus dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą reikšmės ir tinkamumo, kuriuose teismas pabrėžia šalių bendradarbiavimo pareigą, ne tik įpareigojančią vieną sutarties šalį tinkamai pateikti pranešimą, bet ir nustatančią kitos šalies pareigą suteikti visą reikalingą informaciją tam, jog pranešimas ją pasiektų, t. y. nurodyti savo adresą, pranešti apie jo pasikeitimą. Apeliantės argumentai, jog atsakovas žinojo apie jos nuolatinį gyvenimą (duomenys neskelbtini), nėra pagrįstais jokiais neginčijamais įrodymais. Aplinkybė, jog kredito paraiškoje buvo nurodyta ieškovės darbo vieta, neleidžia spręsti, jog atsakovui buvo žinoma jos gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, jog Kredito paraiškoje buvo nurodyta tik įmonės pavadinimas be jokių kontaktinių duomenų, juridinio asmens kodo. Kadangi įmonė veikia (duomenys neskelbtini), vien tik duomenys apie įmonės pavadinimą nesudaro galimybės Lietuvoje veikiančiam bankui sužinoti tikslius įmonės rekvizitus ir per įmonę įteikti pranešimus Kredito sutarties nevykdančiam asmeniui.Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytos aplinkybės, jog, siekdama ją informuoti apie vienašalį Kredito sutarties nutraukimą, atsakovas nepasinaudojo kitomis priemonėmis (informuoti įgaliotąjį asmenį), sutartyje nesant įtvirtintos tokios pareigos, nėra pakankamos spręsti, jog atsakovas neįvykdė reikalavimo pranešti apie vienašalį Kredito sutarties nutraukimą. Nors apeliantė skunde nurodo, kad bankas nebandė susisiekti su jos sūnumi, tačiau pažymėtina, jog sūnaus adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), taigi toks pats kaip ir ieškovės, kuriuo banko siųsti dokumentai neįsiteikė. Be to, Kredito sutartis buvo sudaryta ne su ieškovės įgaliotuoju asmeniu, bet su ieškove, todėl ieškovė turėjo pareigą domėtis Kredito sutarties vykdymu, tačiau šios pareigos nevykdė.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.