Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-445-200/2014

Teisėja Jolanta Malijauskienė Teisminio proceso Nr. 1-48-3-00017-2013-0

2014 m. birželio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,

dalyvaujant privačiai kaltintojai, nukentėjusiajai Nijolei E. Š., jos atstovui advokatui Algiui Tursui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. J. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Vilko apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo H. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant H. J. laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ir iki 2014 m. gegužės 1 d. atsiprašyti Nijolės E. Š..

Iš H. J. priteista Nijolės E. Š. naudai 500 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2100 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2013 m. gegužės 22 d. apie 11.00 val. – 12.00 val. (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav., kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir nukentėjusiosios Nijolės E. Š., penkis kartus ją pastūmė, o ji krisdama aukštielninka susimušė rankas ir kryžkaulio sritį.

Pažymi, kad minėto konflikto metu jokių N. Š. liudytojų nebuvo, tačiau nurodytų privataus kaltinimo skunde ir teisme apklaustų, t.y. N. Š. sesers I. L., A. S., M. S. duotus parodymus, kurie yra iš girdėto N. Š. pasakojimo konteksto apie įvykį, teismas neteisėtai pripažino tinkamais bei patikimais įrodymais, patvirtinančiais apelianto kaltinimo pagrįstumą, nors šie liudytojai įvykio vietoje nebuvo ir nieko nematė. Tuo tarpu betarpiškai dalyvavusių šiame konflikte liudytojų A. S., A. S. ir J. B., kurie patys nukentėjo nuo N. Š. galimai nusikalstamų veiksmų, objektyvius, teisingus bei nuoseklius parodymus teismas savo nuosprendyje neteisėtai bei nepagrįstai įvertino kritiškai ir jais nemotyvuotai nesivadovavo, priimant skundžiamą nuosprendį. Nurodo, jog BPK 20 str.5 d. nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja, kad teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kas formuojama tik išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Šių taisyklių apylinkės teismas nesilaikė. Atkreipia dėmesį į tai, kad tik skirdamas jam bausmę dėl tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymo, teismas konstatavo, jog nukentėjusios N. Š. elgesys buvo netinkamas, provokuojantis ir tai turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui, nors tai turėjo būti konstatuota ir įvertinama ne nuosprendžio dalyje dėl bausmės skyrimo dydžio, bet dalyje dėl apelianto kaltės įrodymų tyrimo bei jų analizės, išsamiai išsiaiškinant jo įvykdytų veiksmų motyvus bei tikslus, kaip reikalauja įstatymas.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji Nijolė E. Š. bei jos atstovas advokatas A. T. prašo nuteistojo H. J. apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti nukentėjusiajai bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo H. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl H. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d., teismo buvo ištirtos ir teisingai įvertintos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę neigia, tvirtindamas, kad jis 2013 m. gegužės 22 d. apie 11.00 val. – 12.00 val. (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav., kilus žodiniam konfliktui, nukentėjusiajai N.E. Š. fizinio skausmo nesukėlė, kad ją tik atstūmė nuo savęs nestipriai du kartus, ji krito ant pievos ir susižaloti negalėjo, kad tai N. E. Š. jį pirma puolė, jam belipant iš automobilio: griebė jam už akinių, bandė įspirti, o vėliau laikė rankose akmenį, dėl ko jis dar kartą ją pastūmė. Šį jo aiškinimą paneigia nukentėjusiosios N.E. Š. parodymai, kuri tvirtino, jog susižalojo dėl nuteistojo penkių pastūmimų, dėl kurių ji krisdavo aukštielninka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai H. J. parodymus įvertino kritiškai ir juos atmetė. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr (duomenys neskelbtini), N.E. Š. padaryta kraujosruva kryžkaulio srities dešinėje pusėje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2013-05-22), paveikus kietu buku daiktu, sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 6, 7). Teismui netikėti teismo medicinos eksperto išvada nebuvo jokio pagrindo. Nukentėjusiosios nurodytas jos atžvilgiu H. J. atliktų smurtinių veiksmų pasekmes patvirtino ir liudytoja apklausta I. L., kuri nors įvykio tiesiogiai nematė, tačiau patvirtino, jog N.E. Š. kūno sužalojimus mačiusi po įvykio.

Be to, iš byloje esančio Vilniaus apskr. Elektrėnų PK nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal N. E. Š. pareiškimą matyti, kad ji kitą dieną po sužalojimų ir patirto fizinio skausmo, t. y. 2013-05-23 pareiškimu kreipėsi į Elektrėnų PK dėl 2013-05-22 įvykusio konflikto tarp jos ir H. J. (b.l. 9, 10). Pareiškime nurodė tas pačias sužalojimo aplinkybes (penkis pastūmimus), kaip ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė tiksliai ir išsamiai, todėl tokie jos parodymai ir elgesys viso bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu, priešingai nei nurodo apeliantas, teismui nesudarė pagrindo abejoti jų tikrumu.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 d., 2 d., asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 d. d.).

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose 2K-279/2010 m., 2K-316/2012 m.).

Įvertinus tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiosios N.E. Š. parodymus, pastarosios veiksmuose pavojingo kėsinimosi teisėjų kolegija neįžvelgia. Iš nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nukentėjusiajai priėjus prie automobilio, nuteistasis savo iniciatyva išlipo iš automobilio, nors tokios būtinybės, teismo nuomone, nebuvo. Liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymai, kad jie matė, jog N. E. Š. buvo užsimojusi akmeniu ties automobiliu ir apeliantu nesudaro pagrindo daryti išvados, jog nukentėjusioji puolė kaltinamąjį ar valstybinį turtą ar, kad toks pavojus buvo realus. Pažymėtina, jog šie asmenys tiesiogiai konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo nematė, kaip jie patys nurodė, buvo toliau nuo įvykio vietos, prie ežero, aiškina matę tik tuos veiksmus, kurie buvę po kilusio triukšmo. Be to, šie liudytojai yra nuteistojo H. J. bendradarbiai, patys įvykio vietoje patyrę konfliktą su N.E. Š., todėl, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, jie gali būti suinteresuoti duoti jam palankius parodymus.

Nagrinėjamoje byloje įvertinus teismo nustatytas faktines įvykio aplinkybes, akivaizdu, kad

apeliantui nebuvo reikalo gintis nuo nukentėjusiosios, pripažinti, kad apeliantas veikė esant būtinosios ginties sąlygomis nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosios veiksmai, pripažinti provokuojančiais, nebuvo tiek pavojingi, kad apeliantui būtų reikėję nuo jų gintis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis H. J., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios N.E. Š. atžvilgiu, sukėlė jai fizinį skausmą, nežymiai sutrikdė sveikatą, dėl ko jo veika pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. kvalifikuota teisingai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti nuteistojo H. J. apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiosios skunde nėra atskleista nusikalstamos veikos esmė, nepasisakyta apie BK 140 str. 1 d. dispoziciją, ir nėra aišku kuo yra kaltinamas apeliantas, kadangi skunde aiškiai nurodytos įvykio aplinkybės ir kaltinamojo veiksmai privačios kaltintojos atžvilgiu, sukėlę neigiamas pasekmes, dėl kurių jis ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Privataus kaltinimo skundas atitinka BPK 412 str. reikalavimus.

Nukentėjusiosios N.E. Š. elgesys įvykio vietoje iki konflikto su H. J. kitų Kultūros paveldo centro darbuotojų atžvilgiu nėra šios bylos dalykas, todėl šių aplinkybių teismas nevertina.

Dėl civilinio ieškinio

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su civiliniu ieškiniu, pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgiama į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju, nukentėjusioji N.E. Š. patyrė žalą sveikatai, t.y. dėl nuteistojo H. J. tyčinių smurto veiksmų jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, kas objektyviai konstatuota specialisto išvada (b.l. 6-7). Neabejotina, kad šios aplinkybės, kaip teigia ir pati nukentėjusioji, sukėlė jai neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pažymėtina ir tai, kad priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajai, apylinkės teismas taip pat įvertino tai, jog nusikaltimo padarymui įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios netinkamas elgesys. Įvertinusi išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, pagrįstai atsižvelgė į H. J. kaltę, nusikalstamos veikos pobūdį, jos sunkumą, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teisminę praktiką ir pagrįstai priteisė nukentėjusiajai N.E. Š. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą, tenkindamas jos ieškinį iš dalies.

Priešingai nei nurodo apeliantas, H. J. pripažinus kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, iš jo pagrįstai priteista 2100 Lt N.E. Š. naudai, jos atstovo advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas, paslaugoms apmokėti (Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo H. J. apeliacinį skundą.