Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nordec“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Nordec“ (buvęs pavadinimas – UAB „Ruukkii Lietuva“) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 265.

Nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Departamentas) atliko planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios metalinės pakuotės apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2013–2015 m. Atlikus patikrinimą Departamentas 2018 m. spalio 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. VP-12 (toliau – ir Aktas), o 2018 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 265 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Departamento priimtame sprendime nurodyta, kad UAB „Ruukki Lietuva“, kolektyviai vykdydama gamintojų ir importuotojų pareigas ir Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotų gamintojų ir importuotojų organizacijos VšĮ „Žaliasis taškas“ 2013–2015 metais gavo patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą (toliau – ir Patvirtinimai), todėl buvo atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį, kaip tai reglamentuota Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje.

Tačiau Vilniaus RAAD pripažinus negaliojančiais UAB „Metrail“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013–2015 metus, jų pagrindu 2018 m. vasario 22 d. Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimu Nr. VR-19.3-2 buvo panaikinti licencijuotos organizacijos VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. UAB „Ruukki Lietuva“ iš VšĮ „Žaliasis taškas“ gauti Patvirtinimai už 14,008 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 metais, už 16,787 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2014 metais ir už 0,828 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2015 metais nuo Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimo Nr. VR-19.3-2 priėmimo dienos, t. y. 2018 m. vasario 22 d., yra laikomi netekę galios.

Atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą, kurio patvirtino Aktą bei reikalauja sumokėti 61 726,36 Eur mokesčių.

Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

VšĮ „Žaliasis taškas“, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013–2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Šie VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasi jais pareiškėja atitinkamai 2014–2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, Mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Nei Akte, nei skundžiamame Sprendime nėra nurodyti pareiškėjos neteisėtas elgesys, kurio buvo pažeisti įstatymų reikalavimai. Tačiau skundžiamu Sprendimu būtent pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog pareiškėja yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, nesant jos kaltės.

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo skundą atmesti.

Pažymi, jog į minėtą 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VR-19.3-2 pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjai išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius. Todėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 papunktis).

Šis 2018 m. vasario 22 d. Vilniaus RAAD sprendimas Nr. VR-19.3-2 galiojo tiek šioje byloje skundžiamo Departamento direktoriaus 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 265 priėmimo metu, tiek galioja ir šiuo metu – dėl jo sustabdymo teismai nėra taikę jokių laikinųjų priemonių. Todėl juo vadovaujamasi kaip oficialiu, galiojančiu, kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes.

Kadangi pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (IKS) duomenis buvo matyti, kad pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus RAAD raginimo neįvykdė – mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 metus pati nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio remiantis faktiniu užduoties įvykdymu, todėl, vykdydami Aplinkos ministerijos pavedimą, Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio pareigūnai išsiuntė pareiškėjai pranešimą apie planinį patikrinimą.

Atlikus patikrinimą 2018 m. spalio 11 d. surašytas aplinkos ministro įsakymu nustatytos formos patikrinimo aktas Nr. VP-12 ir apskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už taršą metalinės pakuotės atliekomis, kuris sudaro 61 726,36 Eur.

Mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktinį atliekų sutvarkymą (Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 7 dalis) – tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėja grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, kai tie dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai, ir kai visiškai aišku, kad pareiškėjos tiektos pakuotės atliekos faktiškai sutvarkytos nebuvo, mokesčio lengvata netaikytina. Pareiškėjos tiektos rinkai pakuotės atliekos realiai nebuvo sutvarkytos, tik neteisėtai išrašomų dokumentų lygmeniu buvo mėginama įrodyti priešingai.

Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Be to, jei pareiškėjas mano, kad trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ netinkamai atliko paslaugų sutarties sąlygas – pareiškėja turi teisę kreiptis regreso tvarka dėl išlaidų (kai sumokėtų Departamento nurodytąjį mokestį) išsiieškojimo iš trečiojo asmens.

Departamento direktoriaus 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 265 nėra jokia sankcija pareiškėjui, jai netaikytas, pavyzdžiui, mokestis padidintu tarifu už nuslėptą taršą ar paskaičiuoti kokie nors delspinigiai, o tiesiog nurodyta įvykdyti įstatymų nustatytą prievolę – sumokėti mokestinę prievolę už 2013–2015 m. laikotarpį. Nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja privalo perskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašo pareiškėjos skundą patenkinti ir panaikinti skundžiamą sprendimą.

Nurodo, kad pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau Skundžiamu sprendimu pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės.

Organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Vilniaus RAAD sprendimu ir Skundžiamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybe), nesant jos kaltės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 265 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, taigi ji laikytina pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoja ir importuotoja.

Vykdydama teisės aktuose gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 metais buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino dalį VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išrašytuose patvirtinimuose apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimą už metalinės pakuotės kiekį 14,008 t; 2014 m. patvirtinimą už metalinės pakuotės kiekį 16,787 t; 2015 m. patvirtinimą už metalinės pakuotės kiekį 0,828 t.

Departamentas 2018 m. atliko pareiškėjos planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios (metalinės) pakuotės apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2013–2015 metus.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja neįvykdė 2013–2015 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo užduoties. Dėl to pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatas patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 61 726,36 Eur.

2018 m. spalio 11 d. patikrinimo aktu Nr. VP-12 padaryta išvada, kad pareiškėja neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis, todėl vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimo pakuotes atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 7 punkto nuostatomis, apskaičiuotas nesumokėtas mokėtinas mokestis, kuris sudaro už 2013–2015 m. mokestinį laikotarpį yra 61 726,36 Eur.

Departamentas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 265, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu patvirtino 2018 m. spalio 11 d. patikrinimo aktą Nr. VP-12.

Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Departamentas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 265.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. gruodžio 8 d. teismui pateikė 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą. Mokesčio perskaičiavimas atliktas už 2013 metus. 2014 ir 2015 metų Patikrinimo aktu paskaičiuotas ir skundžiamu sprendimu patvirtintas apskaičiuotas mokestis nekeičiamas. Pagal pateiktus duomenis bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius yra 60 846 Eur.

Dėl atsakovo kompetencijos pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti panaikintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą.

Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad ginčijamu atsakovo Sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti nuo 2013–2015 m. Šiuo aspektu jau minėta, kad nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais.

Taigi, vadovaudamasi LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą principas lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė pastabas į Patikrinimo aktą. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį sprendimą.

Dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).

Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 straipsnio 1 punktas nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).

Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

Įvertinus LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai 2014 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 16,787 t ir 2015 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 0,828 t yra pripažinti negaliojančiais. Dėl to pareiškėja neturi įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. įvykdyta, nes pareiškėja šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų.

Departamentas, įvertinęs LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, perskaičiavo skundžiamu sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas pažymi, jog skundžiamu sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės už 2013–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį.

Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad atsakovas galimai turėjo pozityvią pareigą savalaikiai tikrinti, tačiau to nepadarė, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties neįvykdę viešąja įstaiga „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjos mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Pažymėtina, kad Departamentas perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį) už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 60 846 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Tad teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji perdavė VšĮ „Žaliasis taškas“ metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas iš dalies už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. patvirtinimai yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.

Pareiškėja nurodo, kad jau yra sumokėjusi trečiajam suinteresuotam asmeniui už pakuočių atliekų sutvarkymo organizavimą. Tokie mokėjimai atlikti vadovaujantis teisės aktais bei nepažeidžiant jokių reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja neįrodė (nepagrindė), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis. Tai, kad pareiškėja atliko mokėjimus pagal su VšĮ „Žaliuoju tašku“ sudarytą sutartį, nereiškia, kad mokestis buvo sumokėtas. Kadangi ji negali įrodyti, kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis, todėl ji negali būti ir atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų vykdymo.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta 61 726,36 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 60 846 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas patenkino pareiškėjos skundą iš dalies. Pareiškėja byloje buvo atstovaujama advokato. Pareiškėja skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki teismo posėdžio nepateikė rašytinių įrodymų apie patirtas išlaidas už advokato teisines paslaugas. Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nordec“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 265 dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 61 726,36 Eur mokesčio sumą iki 60 846 Eur.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.