Kauno apygardos teismo nutartis

2018-10-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-589-327/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-24
Bylos Nr.
1A-589-327/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-57762-2017-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Preikšas (pirm.), Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
Nuteistasis
I. B.
Advokatai
Romas Aikevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-589-327/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57762-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Rolandai Bučmienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiui,nuteistajam I. B., jo gynėjui advokatui Romui Aikevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu padaręs nusi­kal­timą, nu­ma­ty­tą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas I. B. lai­ki­na­ja­me sulaikyme nuo 2017 m. lapkričio 5 d., 20.15 val., iki 2017 m. lapkričio 6 d., 14.10 val., išbūtas laikas, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. I. B. nuteistas už tai, kad 2017 m, lapkričio 5 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nu­si­kals­tamos veikos padarymui, be aiškios priežasties, tyčia stipriai ranka suėmęs mamai Rasai M. B. už galvos ir ją spausdamas sukinėjo į visas puses, bei vieną kartą ranka sudavė jai per kairį žandą, dėl ko ji nugriuvo ant žemės ir susižalojo kairės kojos kelį, tuo sukėlė nu­ken­tėjusiajai R. M. B. fizinį skausmą ir neigiamus išgyvenimus. Tęsdamas nu­si­kals­tamus veiksmus, močiutei Marijai J. S. bandant apginti R. M. B., tyčia sudavė M. J. S. vieną kartą ranka į kaktą bei vieną kartą kumš­čiu į petį, po ko namo kieme stipriai suėmė jai už rankų, tuo padarydamas nu­kentėjusiajai M. J. S. nežy­mų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujo­sru­vo­mis kaktoje, abiejuose žas­tuose, dešiniame dilbyje.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad nors kaltinamasis kaltės nepripažino, jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais įrodymais, kaltinimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariams, tai yra smurto artimoje aplinkoje, pasitvirtino, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straips­nio 2 dalį.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. B. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. 2017 m. lapkričio 5 d., apie 16 val., jis buvo nurodytu adresu namuose su R. M. B. ir M. J. S.. Pas R. M. B. atėjo jos draugė D. J. ir jos nuėjo į pašiūrę šalia namo, kur prisidengdamos ka­vos gėrimu vartojo alkoholinius gėrimus. Nuteistasis ban­dė jas sudrausminti, tačiau moterys jį išplūdo. Tuomet jis pradėjo jas filmuoti mobilaus ryšio telefonu. R. M. B. bandė atimti iš jo telefoną, įsikibo nuteistajam į rūbus ir jam bandant sprukti, neišlaikė pusiausvyros ir pa­rkrito ant žemės. Tai matė M. J. S., kuri pamanė, kad jis smur­tauja. M. J. S. prastai girdi ir yra silpno regėjimo, savo nevisiškai koordinuotais veiksmais netyčia sudavė R. M. B. ir išmušė nu­teistajam iš rankų telefoną, kuris nukritęs sudužo. M. J. S. pamanė, kad tai jis su­da­vė smūgį ir sukėlė skausmą. Nu­teistasis pripažįsta, kad po įvykio išgėrė alaus, tačiau įvy­kio metu buvo blaivus.

3.2. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį, kad R. M. B. blaivumas nebuvo pa­tik­rin­tas, tuo tarpu teisme ji pripažino konflikto metu vartojusi alkoholį. Dėl to jos pa­rodymai kelia abejonių. Nors R. M. B. nurodė, kad ji dėl konflikto skambino bendruoju pa­galbos telefonu, tačiau iš 2017 m. lapkričio 5 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad ben­druoju pagalbos telefonu skambino M. J. S., kuri ir pasitiko policijos pareigūnus. Teismas turėtų atsižvelgti į R. M. B. teisme duotus parodymus, kuomet ji pri­pa­­žino paslėpusi konflikto metu sudužusį nuteistojo telefoną, tokiu būdu bandydama pas­lėp­ti jo nekaltumo įrodymus (filmuotą vaizdo įrašą). R. M. B. nurodė, jog jis pra­dėjo prieš ją smurtauti pašiūrėje, kad jis sudavė M. J. S. smūgius į veido, pečių bei nugaros sritį, dėl ko ji nugriuvo ir užsigavo kelią. Tačiau policijos pareigūnams R. M. B. nurodė, kad M. J. S. patyrė smūgį tik į nugarą, o ji pati buvo tik įvykio liudytoja. Skunde nuteistasis abejoja ir liudytojos D. J. parodymais. Atvykus policijos pareigūnams jos nebuvo įvykio vietoje ir pirminius parodymus ji davė tik po kelių dienų. Be to, iš pradžių ji nurodė, kad R. M. B. po nuteistojo jai su­duoto smūgio iškrito iš fotelio, kuriame sėdėjo, o teisme nurodė, kad nukentėjusioji nukrito ant fotelio. Nuteistojo teigimu, visi šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti pa­rodymai turi būti dar kartą patikrinti, taip pat turi būti perklausytas teisme padarytas garso įrašas, kuriame užfiksuotas R. M. B. prisipažinimas dėl nuteistojo telefono pas­lėpimo.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apelia­ci­nia­me skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nu­teis­tojo gynėjas taip pat prašė, nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio, taikyti I. B. BK 75 straipsnio nuostatas. Pro­ku­roras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo I. B. apeliacinis skundas atmetamas

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo I. B. ape­liacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2018 m. ge­gu­žės 15 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir neša­liškai iš­ty­rė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ko­dekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus. Skun­džiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reika­la­vi­mų, jame išdės­ty­ti duomenys, ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje pa­da­rytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo I. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straips­nio 2 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį I. B. atžvilgiu.

7. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smur­taudamas prieš savo artimą giminaitį ar šeimos narį, sukėlė šiam asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta bau­džia­moji atsakomybė kyla tik esant tyčinei kaltės formai. Apeliantas iš esmės neginčija kon­flik­to, vykusio kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, fakto, tačiau neigia naudojęs smurtą prieš savo mo­tiną ir močiutę, nurodo, kad motina suklupo pati, kitų kaltinime nurodytų veiksmų prieš mo­ti­ną ir mo­čiutę neatliko.

8. Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 da­ly­je nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vado­vau­damiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

9. Kolegija laiko nepagrįsta apelianto versiją, kad nusikaltimo jis nepadarė, kad jo motina R. M. B. suklupo pati, prieš M. J. S. smurto taip pat nevartojo. Kaip tei­sin­gai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiosios R. M. B. ir M. J. S. teisme parodė, kaip 2017 m. lapkričio 5 d. jų atžvilgiu smurtavo kaltinamasis I. B.. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų R. M. B. ir M. J. S. parodymais, kadangi juos patvirtina teismo medicinos išvada, liudytojos D. J. parodymai, į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno parodymai, tarnybinis pranešimas dėl smur­to artimoje aplinkoje atvejo. Šiais įrodymais teismas neturi pagrindo netikėti. Pažymėtina ir tai, kad skiriasi ir paties apelianto skunde nurodyta versija, nuo jo parodymų pirmosios ins­tan­ci­jos teisme. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, I. B. nurodė, kad mama pribėgusi trenkė jam per ranką, dėl ko mobilaus ryšio telefonas iškrito jam iš rankų. Tuo tarpu ape­lia­ci­nia­me skunde nuteistasis pateikė jau kitokią įvykių versiją - M. J. S. prastai girdi ir yra silpno regėjimo, savo nevisiškai koordinuotais veiksmais netyčia sudavė R. M. B. ir išmušė nuteistajam iš rankų telefoną. Iš aptartų parodymų akivaizdu, kad pats I. B. yra nenuoseklus savo parodymuose, o jo įvykių versija vertintina kaip gynybinė pozicija.

10. Nuteistasis skunde taip pat pažymi, jog nors R. M. B. nurodė, kad ji dėl konflikto skambino bendruoju pa­galbos telefonu, tačiau iš 2017 m. lapkričio 5 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad ben­druoju pagalbos telefonu skambino M. J. S.. Atmesdama šiuos skundo ar­gumentus, teisėjų kolegiją pažymi, jog liudytoja R. M. B. nurodė, kad ji paskam­bi­no ir iškvietė policijos pareigūnus (1 t., b. l. 11-12). Liudytoja M. J. S. parodė, kad matė kaip dukra kažkam skambina ir netrukus atvažiavo policijos pareigūnai. Po to duktė iš­kvie­tė policijos pareigūnus antrą kartą. (1 t., b. l. 29-30). Iš duomenų apie užregistruotą įvykį, taip pat matyti, kad pranešėjas yra privatus fizinis asmuo – R. B. (1 t., b. l. 6). At­vy­kusius policijos pareigūnus pasitiko abi – R. M. B. ir M. J. S.. Taigi tarny­bi­niame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodytas kitas policiją kvietęs asmuo, laikytinas klaida, kuri nekeičia įrodymo vertinimo esmės ir nesudaro pagrindo abejoti nuken­tė­ju­siųjų ir liudytojos parodymais.

11. Apelianto kaltės ir smurto prieš nukentėjusiąsias panaudojimo fakto nepaneigia ir apelianto ar­gu­mentai, kad R. M. B. nurodė, jog jis pradėjo prieš ją smurtauti pašiūrėje, kad jis sudavė M. J. S. smūgius į veido, pečių bei nugaros sritį, dėl ko ji nugriuvo ir užsigavo kelią. Tačiau policijos pareigūnams R. M. B. nurodė, kad M. J. S. patyrė smū­gį tik į nugarą, o ji pati buvo tik įvykio liudytoja. Čia kolegija pažymi, kad panašiais atve­jais tiksliai nustatyti smūgių skaičių ir nėra įmanoma, ir nėra tikslinga, nes jų skaičius BK 140 straipsnyje numatytų veikų kvalifikavimui lemiamos reikšmės neturi – pakanka įrodyti nors vie­ną nukentėjusiajam padarytą sužalojimą, kuriuo žmogui sukeliamas skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Šie neesminiais neatitikimai R. M. B. pa­rodymuose, nepaneigia jų įrodomosios reikšmės.

12. Skunde nuteistasis abejoja ir liudytojos D. J. parodymais. Nurodė, kad atvykus policijos pareigūnams jos nebuvo įvykio vietoje ir pirminius parodymus ji davė tik po kelių dienų. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minė­tos liudytojos parodymai nuoseklūs, esminėse ap­linkybėse sutapo su nukentėjusiųjų paro­dy­mais. Aplinkybė, kad ji nebuvo tuo metu, kuomet į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai ir buvo apklausta po kelių dienų, neturi jokios įtakos jos parodymų patikimumui. Nagrinėjamu atveju svarbiausia yra tai, kad ji tiesiogiai matė įvykį ir papasakojo visas aplinkybes, kurios jai buvo žinomos.

13. Nuteistasis skunde atkreipia teismo dėmesį, kad R. M. B. blaivumas nebuvo pa­tikrintas, tuo tarpu teisme ji pripažino konflikto metu vartojusi alkoholį, nebuvo vertintas vaizdo įrašas apie nukentėjusiosios girtavimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus pažymi, jog aplinkybė, kad R. M. B. vartojo alkoholinius gėri­mus, niekaip nepaneigia ir nepateisina nuteistojo naudoto smurto prieš nukentėjusiąsias.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybės

14. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, tei­sin­gumą. Tai reiškia, kad teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje byloje pagal joje kon­kre­čiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos po­būdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.

15. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. B. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikals­ta­mos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos vei­kos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nu­si­kaltimą padarė bū­damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be to, I. B. pagrįstai laikytas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalis 13 punktas).

16. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai be nus­ta­tytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir pas­kirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atė­mi­mo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo ati­dėjimas neturi būti taikomas.

17. Nagrinėjamu atveju apelianto kriminalinė praeitis paneigia galimybę jam taikyti laisvės atė­mi­mo bausmės vykdymo atidėjimą. I. B. anksčiau daug kartų teistas už smurtines ir su smurtu susijusias nusikalstamas veikas, paskutinius kartus 2016-10-05 ir 2017-05-22 bau­džia­maisiais įsakymais, tarp jų ir nukentėjusiosios motinos R. M. B. atžvilgiu, tačiau jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės neatgrasė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegija įvertina, jog nuteistajam anks­čiau buvo taikytos švelnesnės bausmių rūšys, tačiau švelnus baudžiamumas apeliantui nebuvo efektyvus. Akivaizdu, kad I. B. nesu­geba pakeisti turimų nusikalstamų įpročių ir vėl nusikalsta.

18. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsa­ko­my­bės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuo­taikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją pre­venciją. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nuteistojo resocializacija yra galima tik su rea­laus laisvės atėmimo taikymu. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad bausmės in­di­­vi­dua­li­za­vi­mas I. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisin­gu­mo principui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bausmę indi­vi­dualizavo pro­por­cingai padarytam nusikaltimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdi­nan­čioms aplin­ky­bėms, vertinant jas kaip visumą.

19. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti Kau­no apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. nuosprendį ir I. B. išteisinti, kaip to pra­šo­ma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepri­im­ti­nos teismo išvados dėl įrodymų ver­tinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teis­mas priėmė kitokį sprendimą, nei ti­kė­josi apeliantas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, sa­vai­me nėra pagrindas teigti, kad teis­mas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teis­mo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėViktoras PreikšasValdas Vitunskas